- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2-2666/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00514-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- M. Č.
- Trečiasis asmuo
- Plungės rajono 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 106.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1187-368/2013 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gvidonas“, tretiesiems asmenims Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarei G. D., D. V., L. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teisme 2013 m. spalio 28 d. gautas ieškovo M. Č. ieškinys atsakovui BUAB „Gvidonas“, tretiesiems asmenims Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarei G. D., D. V., L. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, kuriame ieškovas, be kita ko, prašo: 1) pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį; 2) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo ieškovui 1/2 dalį (duomenys neskelbtini), esančių apartamentų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/4 (duomenys neskelbtini), esančios kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo ieškovui turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo M. Č. ieškinį.
Skundžiama nutartimi teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011, be kita ko, atmetė ieškovo Z. Č. reikalavimus pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį ir išvestinį reikalavimą – taikyti vienašalę restituciją. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-852/2013 paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalį dėl prieš tai minėtų ieškinio reikalavimų.
Iš ieškovo M. Č. ieškinio turinio teismas nustatė, kad ieškovas kelia analogišką pagrindinį ieškinio reikalavimą – pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat reiškia išvestinį reikalavimą dėl vienašalės restitucijos taikymo. Nustatė, kad ieškinys grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu – atsakovo apgaule, ir šis ginčo materialinis teisinis santykis jau buvo teismų nagrinėjamas. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-852/2013, konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti tiek ieškovo reikalavimo dėl 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek ir išvestinio reikalavimo dėl vienašalės restitucijos taikymo ir pažymėjo, kad notaro patvirtintoje sutartyje nurodyto pinigų gavimo fakto paneigimas remiantis vien ieškovo versija apie neva turėjusį būti atliktą pavedimą, kuris realiai nebuvo atliktas, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Sprendė, kad, nors ieškovas akcentavo, jog UAB „Gvidonas“ tiesiog neturėjo finansinių galimybių iki sutarties pasirašymo sumokėti visą 1 870 000 Lt sumą, tačiau tiek byloje esančio vekselio kopija, tiek pagal jį atsakovo akcininko gautų pinigų įnešimas į įmonės kasą, tiek ir pinigų išmokėjimas iš įmonės kasos direktoriui L. B. pagrindu „sutartis su Z. Č.“, byloja priešingai.
Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas nedaro įtakos ir neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 M. Č. buvo ne tik ieškovo Z. Č. atstovu, bet ir trečiuoju asmeniu, taigi dalyvavo nagrinėjant bylą teisme.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas M. Č. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jei yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi pareikštas ieškinys gali būti laikomas tapačiu anksčiau pareikštam ieškiniui tik tuo atveju, jei jį reiškia ankstesnėje byloje ieškovu arba atsakovu buvęs asmuo. Toks reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės į teisminę gynybą principą, pagal kurį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 vieninteliu ieškovu buvo Z. Č.. N. Z. Č. sutuoktinė J. P. Č., nei jų sūnus M. Č. minėtoje byloje nebuvo ir negalėjo būti šalimi, kadangi ieškinys minėtoje byloje pareikštas netrukus po J. P. Č. mirties neužbaigus paveldėjimo procedūrų. Dėl to M. Č. reiškia ieškinį šioje byloje kaip J. P. Č. įpėdinis. Kelia abejones teisėjo nešališkumas tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs E. M. negalėjo spręsti ieškinio priėmimo klausimo ir turėjo nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui BUAB „Gvidonas“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju apeliantas M. Č. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį; taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo ieškovo naudai ½ dalį (duomenys neskelbtini) esančių apartamentų ir ¼ (duomenys neskelbtini) esančios kiemo aikštelės.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apelianto ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, jog Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011, be kita ko, atmetė ieškovo Z. Č. reikalavimus pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį ir išvestinį reikalavimą – taikyti vienašalę restituciją. Teismas sprendė, kad šioje civilinėje byloje ieškovas M. Č. kelia analogišką reikalavimą, ieškinį grindžia tuo pačiu faktiniu pagrindu (apgaule). Nurodė, kad jei konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas nedaro įtakos ir neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos. Su nurodytomis teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo sutikti dėl žemiau nurodomų argumentų.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį, užkirto pastarajam kelią kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (CPK 5 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).
CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas atsisako priimti ieškinį. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį vienu iš šiame straipsnyje numatytų pagrindų – yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; kt.). Taigi sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo minimoje civilinėje byloje, kurioje buvo kilęs ginčas dėl 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, M. Č. nebuvo nei ieškovas, nei atsakovas ar ieškovo (atsakovo) procesinių teisių perėmėjas. Jis Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje byloje (civilinės byloje Nr. 2-904-368/2011) dalyvavo trečiojo asmens procesiniu statusu. Šioje civilinėje byloje M. Č. reiškia reikalavimus kaip J. P. Č. (kuri civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 taip pat nebuvo nei ieškovė, nei atsakovė) įpėdinis, taigi jo, kaip įpėdinio, reikalavimai, teisme nėra išspręsti.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinė instancijos teismas konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje ieškinys pareikštas ne tarp tų pačių šalių, vadinasi, nėra tenkinama viena iš CPK 137 str. 2 d. 4 p. numatytų sąlygų (šalių tapatumas). Todėl atsisakyti priimti ieškovo ieškinį šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.
Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo M. Č. ieškinį, suvaržė aukščiau paminėtas šio ieškovo teises kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 str.), įgyvendinti įstatymo jam suteiktas šalių procesines teises ir pareigas, tarp jų ir keisti ieškinio pagrindą arba dalyką ir pan. (CPK 42 str.).
Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį, todėl skundžiama nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti ieškovo M. Č. ieškinio priėmimo klausimą spręsti tam pačiam teismui iš naujo.