Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) V.R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3618-910/2012 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui V. R. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir pagal atsakovo V.R. K. priešieškinį ieškovei E. K. bei atsakovui pagal priešieškinį V. K. dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė

atsakovas V.R. K. priešieškiniu, prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės E. K. išduotą sūnui V. K. 2012-04-19 įgaliojimą, kaip suteiktą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Atsakovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui V. K. atlikti bet kokius veiksmus pagal Vilniaus miesto 18-ajame notaro biure E. K. 2012-04-19 sudarytą įgaliojimą, o ieškovei E. K. uždrausti ateityje išduoti naujus įgaliojimus, sutikimus ar kitokius dokumentus V. K. ar kitiems tretiesiems asmenims, leidžiančius veikti (sudaryti sandorius, gauti pažymas, gauti pinigines lėšas, atstovauti teisme, valstybės ar savivaldybės institucijose, įmonėse bei organizacijose, atlikti kitus veiksmus) E. K. vardu.

Nurodė, jog leidus V. K. ir toliau tvarkyti E. K. turtą, finansinius ir kitus reikalus pagal ginčijamą įgaliojimą, gali būti atliekami neteisėti ir nenaudingi E. K. veiksmai, jos turtas gali būti naudojamas ne jos poreikiams tenkinti. Be to, kartu gali būti pažeidžiamos ir V.R. K. teisės bei teisėti interesai, nes V. K. motinos vardu gali sudaryti įvairius sandorius bei imtis įvairių procesinių veiksmų, kurie tiesiogiai paveiks V.R. K. teises ir teisėtus interesus. Atsakovo teigimu, vien ginčijamo įgaliojimo pagrindu sudaromų veiksmų uždraudimas negalėtų visiškai užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus V. R. K., įvykdymo, nes galėtų būti išduotas naujas įgaliojimas ir tie patys uždrausti veiksmai būtų atliekami naujo įgaliojimo (ar kitokio dokumento) pagrindu. Dėl to būtina taikyti dar vieną laikinąją apsaugos priemonę – draudimą E. K. išduoti naujus įgaliojimus, sutikimus ar kitokius dokumentus tiek V. K., tiek bet kuriam kitam trečiajam asmeniui.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartimi atmetė atsakovo V.R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b.l.54-55).

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į priešieškinio reikalavimą – pripažinti negaliojančiu 2012-04-19 įgaliojimą, kaip išduotą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, – šioje civilinio proceso stadijoje sudėtinga preliminariai įvertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes klausimui, ar asmuo, 2012-04-19 išduodamas įgaliojimą, suprato savo veiksmų reikšmę, išspręsti, be byloje esančių duomenų vertinimo, reikalinga skirti teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę.

Vertinant, ar yra grėsmė atsakovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymui, jeigu prašomos laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos, pažymėjo tai, kad įgaliotinis įstatymo įpareigotas visais atvejais veikti įgaliotojo interesais, įgaliotinio veiksmai atstovaujamojo vardu neturi sukelti interesų konflikto (CK 2.134, 2.135 straipsniai). Atsižvelgdamas į parengiamajame teismo posėdyje dalyvavusios ieškovės sveikatos būklę, teismas pažymėjo, kad ieškovė yra silpnos sveikatos, jai sudėtinga savarankiškai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas. Dėl šios priežasties būtų neproporcinga apriboti jos galimybę turėti įgaliotą asmenį. Remdamasis šioje civilinio proceso stadijoje esančiais duomenimis, teismas nurodė neturintis pagrindo spręsti, kad ieškovės įgaliotinis V. K. imtųsi ieškovei nenaudingų ar jos interesams priešingų veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, kad E. K. nėra pripažinta neveiksnia, jos veiksnumas neapribotas, tuo tarpu prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų ieškovės veiksnumo ribojimą. Nagrinėjamu atveju prašyme taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, neįvardyta konkrečių faktinių duomenų, nepridėta įrodymų apie prašyme hipotetiškai nurodytas grėsmes, kad atsakovas V. K. pagal jam išduotą įgaliojimą galėtų veikti prieš E. K. interesus, taip pat pažeisti V. R. K. interesus, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos. Teismas sprendė, kad šioje civilinio proceso stadijoje nėra teisinio ir faktinio pagrindo imtis atsakovo nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tokios teismo nutarties įvykdymas realiai nebūtų įmanomas, nes nėra teisinio mechanizmo, kuriuo būtų galima apriboti asmens, turinčio išduotą įgaliojimą, kuris nepasibaigęs ir nepanaikintas, veiksmus.

Nurodo, jog atsakovas pateikė argumentus, kurie tikėtinai pagrindė aplinkybes, jog ieškovė E. K., pasirašydama ginčijamą 2012-04-19 įgaliojimą, nesuprato savo veiksmų reikšmės bei pasekmių. Atsakovas, neturėdamas galimybės pateikti specialių žinių reikalaujančių duomenų apie E. K. sveikatos būklė 2012-04-19 įgaliojimo pasirašymo metu, pateikė teismui prašymą dėl psichologinės-psichiatrinės ekspertizės byloje paskyrimo (CPK 212 str.). Mano, kad teismas turėjo galimybę preliminariai įvertinti pareikšto priešieškinio pagrįstumą, o kartu ir būtinybę šioje byloje pritaikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad neturi duomenų, jog įgaliotinis V. K. imtųsi ieškovei E. K. nenaudingų ar jos interesams prieštaraujančių veiksmų. Nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar patenkinus ieškovo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (LApT 2008-04-24 nutartis civ. byloje Nr. 2-304/2008; LApT 2009-11-12 nutartis civ. byloje Nr. 2-1321/2009).

Atsakovas priešieškiniu ginčija 2012- 04-19 įgaliojimą, nurodydamas, kad E. K., pasirašydama šį įgaliojimą nesuprato savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Sūnus V. K. iš karto po E. K. patirto insulto 2012-04-19 davė jai pasirašyti itin plataus masto įgaliojimą, kurio pagrindu jam buvo suteikta teisė sudaryti itin plataus pobūdžio sandorius (veiksmus), t.y. (1) savo nuožiūra pilnai disponuoti piniginėmis lėšomis su priklausančiomis palūkanomis ir kitomis išmokomis, saugomomis E. K. priklausančiose sąskaitose; (2) bet kuriame AB „Lietuvos paštas“ skyriuje atsiimti bet kokio dydžio korespondenciją bei siuntinius, jai priklausančią pensiją ir kitas išmokas; (3) atstovauti E. K. VĮ Registrų centre jos vardu įregistruojant nekilnojamąjį turtą, gauti ir pateikti visus reikiamus dokumentus bei informaciją, rašyti jos vardu prašymus/pareiškimus/sutikimus, už ją pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu; (4) atstovauti E. K. LR teismuose vedant civilines bylas su visomis įstatymo suteiktomis teisėmis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui arba nukentėjusiajam, su teise pateikti ieškininius pareiškimus ir priešieškinius <....> visiškai ar dalinai atsisakyti ieškininių reikalavimų, pripažinti ieškinį, keiti ieškinio pagrindą bei dalyką, sudaryti taikos sutartį, perduoti bylą trečiųjų teismui (arbitražui), apskųsti teismo sprendimus ir nutartis kasacine bei apeliacine tvarka <...> atlikti kitus 2012-04-19 įgaliojime nurodytus veiksmus.

Galimai neteisėtai išduotas 2012-04-19 įgaliojimas (E. K. nesuprantant savo veiksmų reikšmės ir pasekmių) sudarė pagrindą V. K., atsižvelgiant į sunkią mamos E. K. sveikatos būsena, vienasmeniškai priimti sprendimus jos vardu. V. K. turėdamas 2012-04-19 įgaliojime numatytas procesines teises inicijuoti bet kokio pobūdžio civilines bylas priėmė sprendimą, jog mama turėtų pradėti bylinėtis su kitu sūnumi V. R. K. (t.y. kreipėsi į Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl ieškinio E. K. vardu parengimo ir mamos vardu užvedęs bylą teisme ją atstovauja). Šie argumentai patvirtina būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje. Kitu atveju V. K. ir toliau turės nevaržomas galimybes ieškovės vardu atlikti įvairaus pobūdžio veiksmus, sukeliančius neigiamas pasekmes tiek E. K., tiek V.R. K..

V. R. K. priešieškiniu ginčija 2012-04-19 išduotą įgaliojimą, t.y. reiškia neturtinio pobūdžio reikalavimą. Atsižvelgiant į priešieškinio pobūdį, V. R. K. prašo teismo uždrausti atsakovams dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su ginčijamu 2012-04-19 įgaliojimu.

Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, V. R. K., prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi galimybės pateikti neginčijamų įrodymų apie tai, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas būtinai pasunkės ar jį įvykdyti bus tikrai neįmanoma. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas palankus ieškovui teismo sprendimas tiesiog nepasieks CPK 2 str. nustatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamų padarinių. Neužkirtus kelio atitinkamų veiksmų pagal ginčijamą 2012-04-19 įgaliojimą atlikimui arba neuždraudus E. K. ateityje išduoti analogiško turinio įgaliojimų ar sutikimų V. K., gali būti atliekami neteisėti ir nenaudingi veiksmai E. K. atžvilgiu. Tuo pačiu gali būti pažeidžiamos ir V.R. K. teisės bei teisėti interesai, nes jo atžvilgiu V. K. toliau inicijuos vis naujus civilinius ir kitokio pobūdžio ginčus. Manytina, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas tam, kad ginčo nagrinėjimo metu būtų laikinai sureguliuoti ginčo šalių tarpusavio santykiai tam, kad ateityje nereikėtų inicijuoti naujų bylų ir ginčyti senyvo ir silpnos sveikatos žmogaus E. K. per V. K. sudarytų sandorių ar kito pobūdžio jos pasirašytų dokumentų.

Jeigu teismas pripažino, kad nėra pagrindo taikyti tokios plačios apimties laikinųjų apsaugos priemonių, jis turėjo teisę susiaurinti atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, bet ne atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šiuo metu faktiškai visais mamos priežiūros klausimais rūpinasi V. R. K.. Į nagrinėjamą bylą yra pateikta 2012-07-10 apmokėjimo už socialines paslaugas sutartis Nr. 830c, pagal kurią V. R. K. sudarė sutartį su globos įstaiga UAB „Senevita“ dėl globos paslaugų teikimo. Tokiu būdu būtent globos įstaiga, o ne V. K. užtikrina ieškovės E. K. būtiniausius poreikius. Uždraudus V. K. atlikti atitinkamus teisinius veiksmus pagal 2012-04-19 įgaliojimą, esminiai ieškovės poreikiai bei interesai nebūtų pažeisti, nes jos globa ir priežiūra yra visiškai užtikrinta. Byloje yra kilęs ginčas dėl E. K. gebėjimo šiuo metu suprasti savo veiksmus ir jų pasekmes, todėl būtų neprotinga ir neteisinga bylos nagrinėjimo metu toliau leisti V. K. veikti pagal senyvo ir itin ligoto žmogaus išduotą įgaliojimą, kuris pasirašydamas greičiausiai net nesuprato šio įgaliojimo reikšmės bei sukeliamų pasekmių.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tokios nutarties vykdymas realiai būtų neįmanomas, nes nebūtų teisinio mechanizmo apriboti atsakovo veiksmus pagal 2012-04-19 įgaliojimą. Tačiau pagal CPK 150 str. 1 d. apie nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimą CPK nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų apribojimų pažeidimą. CPK 145 str. 9 d. nustatyta, kad už draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Ieškovas turi teisę išieškoti ir tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo. Be to, BK 245 str. numatyta atsakomybė už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme (ir nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), nevykdymą. Mano, kad prašomos byloje pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės buvo realiai įvykdomos ir pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo atsisakyti jas taikyti.

Motyvuojamoji dalis

Apelianto atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria atsakovo V.R. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Toks preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į priešieškinio reikalavimą šioje civilinio proceso stadijoje sudėtinga preliminariai įvertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes klausimui, ar asmuo, 2012-04-19 išduodamas įgaliojimą, suprato savo veiksmų reikšmę, išspręsti, be byloje esančių duomenų vertinimo, reikalinga skirti teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti ir pakankamai pagrįstos išvados, jog pareikštas priešieškinis yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau būtina atsižvelgti, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis ekonomiškumo ir teisingumo principais (CPK 145 str. 2 d.), kurie reiškia, kad turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau minimaliai ribotų atsakovo interesus, veiklą (CPK 145 str. 2 d.). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas turėtų siekti šalių teisėtų interesų pusiausvyros, gindamas vienos šalies teises nepaneigti kitos šalies teisėtų interesų. Teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris ieškovui gali būti palankus, įvykdymui užtikrinti, siekti, kad laikinosios apsaugos priemonės nė vienai iš proceso šalių nesuteiktų perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo spręsti, kad ieškovės įgaliotinis V. K. imtųsi ieškovei nenaudingų ar jos interesams priešingų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip matyti iš atskirojo skundo, apeliantas teigia, jog V. K. turėdamas 2012-04-19 įgaliojime numatytas procesines teises inicijuoti bet kokio pobūdžio civilines bylas priėmė sprendimą, jog ieškovė (mama) turėtų pradėti bylinėtis su kitu sūnumi V. R. K. (t.y. kreipėsi į Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl ieškinio E. K. vardu parengimo ir mamos vardu užvedęs bylą teisme ją atstovauja). Apelianto manymu šie argumentai patvirtina būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, nes priešingu atveju V. K. ir toliau turės nevaržomas galimybes ieškovės vardu atlikti įvairaus pobūdžio veiksmus, sukeliančius neigiamas pasekmes tiek E. K., tiek V.R. K.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien šie apelianto samprotavimai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad V. K., veikdamas pagal ginčijamą įgaliojimą, ėmėsi ar imtųsi ateityje kokių nors nesąžiningų veiksmų tiek ieškovės (atstovaujamosios), tiek apelianto atžvilgiu. Apeliantas taip pat nenurodo, kokias konkrečias neigiamas pasekmes tiek E. K., tiek apeliantui galėtų sukelti įgaliotinio V. K. veiksmai pagal ginčijamą įgaliojimą. Vien ta aplinkybė, kad įgaliotinis kreipėsi į Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, siekdamas teismine tvarka apginti ieškovės teises, ir jos vardu užvedęs bylą teisme ją atstovauja, dar nesudaro pagrindo išvadai, jog įgaliotinis V. K. elgiasi nesąžiningai.

Kita vertus, kaip matyti iš Lietuvos teismų sistemos Liteko, daugiau kitų bylų, išskyrus nagrinėjamą bylą (iškeltą 2012-05-28, t.y. prieš dešimt mėnesių) pagal ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį, prieš apeliantą ieškovės vardu Lietuvos teismuose nėra inicijuota. Taigi ši aplinkybė nepatvirtina apelianto teiginio, jog gali būti pažeidžiamos ir V.R. K. teisės bei teisėti interesai, nes jo atžvilgiu V. K. toliau inicijuos vis naujus civilinius ir kitokio pobūdžio ginčus.

Atmestinas ir tas apelianto argumentas, jog neužkirtus kelio atitinkamų veiksmų pagal ginčijamą 2012-04-19 įgaliojimą atlikimui arba neuždraudus E. K. ateityje išduoti analogiško turinio įgaliojimų ar sutikimų V. K., gali būti atliekami neteisėti ir nenaudingi veiksmai E. K. atžvilgiu, nes apeliantas nepateikė tam įrodymų, o iš atskirojo skundo argumentų bei jau aptartų Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenų negalima daryti pakankamai pagrįstos išvados, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių gali būti atliekami neteisėti ir nenaudingi veiksmai E. K. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto prašyme taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, neįvardyta konkrečių faktinių duomenų, nepridėta įrodymų apie prašyme hipotetiškai nurodytas grėsmes, kad atsakovas (pagal priešieškinį) V. K. pagal jam išduotą įgaliojimą galėtų veikti prieš E. K. interesus, taip pat pažeisti V. R. K. interesus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė E. K. nėra pripažinta neveiksnia, jos veiksnumas neapribotas, tuo tarpu prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų ieškovės veiksnumo ribojimą. Nors ir apeliantas nurodo, jog yra sudaręs socialinių paslaugų sutartį Nr. 830c su globos įstaiga UAB „Senevita“ dėl globos paslaugų E. K. teikimo ir tokiu būdu būtent globos įstaiga, o ne V. K. užtikrina ieškovės E. K. būtiniausius poreikius, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta apelianto minima sutartis, taigi teismui nėra žinoma kokios socialinės paslaugos, kokios apimties ir kokiu laikotarpiu yra teikiamos ieškovei. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog uždraudus V. K. atlikti atitinkamus teisinius veiksmus pagal 2012-04-19 įgaliojimą, esminiai ieškovės poreikiai bei interesai nebūtų pažeisti, nes jos globa ir priežiūra yra visiškai užtikrinta.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į parengiamajame teismo posėdyje dalyvavusios ieškovės sveikatos būklę, pažymėjo, kad ieškovė yra silpnos sveikatos, jai sudėtinga savarankiškai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokiu atveju būtų neproporcinga apriboti ieškovės galimybę turėti įgaliotą asmenį.

Apeliantui neįrodžius būtinybės taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir tą apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti tokios plačios apimties laikinųjų apsaugos priemonių, teismas turėjo teisę susiaurinti atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, bet ne atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kiti atskirojo skundo motyvai neturi teisinės reikšmės, sprendžiant priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo ir dėl to nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.