- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-12
- Bylos Nr.
- 2-1321/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- K. P., uždarajai akcinei bendrovei ,,Forbija“
- Ieškovas
- AB SEB lizingas "Forbija"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės ,,Forbija“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6240-623/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,SEB lizingas“ ieškinį atsakovams K. P. , K. P. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Forbija“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,SEB lizingas“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 417 382,39 Lt įsiskolinimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą ieškinio sumai, turtą surasti ir aprašyti prašo pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui. Nurodė, kad atsakovai nesiima jokių priemonių savo įsiskolinimams padengti, įsiskolinimo suma yra didelė, todėl yra grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, todėl tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi areštavo solidariesiems skolininkams UAB ,,Forbija“, K. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 417 382,39 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, nesant turto ar esant jo nepakankamai nurodė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias skolininkams ir esančius pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi UAB ,,SEB lizingas“. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio suma yra didelė, t.y. 417 382,39 Lt, sprendė, kad dėl to gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika, atsakovai vengia vykdyti prievolę, jų finansinė padėtis nėra žinoma, todėl yra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu (CPK 144 str.).
Atsakovai K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei UAB ,,Forbija“ atskiraisiais skundais prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti, o ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skunduose nurodo, kad K. P. TŪB ,,Forbija“ su ieškovu UAB ,,,SEB lizingas“ buvo sudariusi keturias finansinio lizingo sutartis. UAB ,,Forbija“ 2009 m. sausio 20 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu atidėti lizingo mokėjimus iki 2009 m. balandžio mėnesio. Atsakymo į UAB ,,Forbija“ pateiktą prašymą gauta nebuvo, todėl UAB ,,Forbija“ turėjo pagrįstų lūkesčių, kad ieškovas kaip kredito įstaiga atsižvelgdama į susidariusią ekonominę situaciją rinkoje, tylėjimu išreiškė savo valią ir atidėjo atsakovui mokėjimus pagal sudarytas finansinio lizingo sutartis, iki prašomo termino. Tačiau 2009 m. balandžio 23 d. ieškovas lizingo sutartis su UAB ,,Forbija“ neteisėtai nutraukė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsakovai K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad reikalavimo teisę į juos, kaip solidarius bendraskolius yra nepagrįsta, nes tuo metu, kai atsakovai buvo TŪB ,,Forbija“ nariais, įsiskolinimų ieškovui nebuvo. Atsakovai nelaidavo ieškovui už UAB ,,Forbija“ prievoles, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovus. Atsakovas UAB ,,Forbija“ nurodė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nukrypo nuo ekonomiškumo, šalių lygiateisiškumo, protingumo bei teisingumo principų aiškinimo ir taikymo. Pinigai yra labai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės-komercinės veiklos pagrindas, todėl įmonei visiškai uždraudus disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, yra apsunkinama ir sutrikdoma jos veikla. Todėl atsakovui turėtų būti leista mokėti darbo užmokestį darbuotojams, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija bei tiekėjais už atsakovui parduotą kurą. UAB ,,Forbija“ veikla susijusi su krovinių pervežimais, todėl laiku neatsiskaičius su tiekėjais už kurą bei tiekėjams atsisakius jį tiekti, įmonės veikla būtų galutinai sužlugdyta.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,SEB lizingas“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliantų nurodyti argumentai, kad ieškovas neva neteisėtai nutraukė finansinio lizingo sutartis, gali būti ieškinio reikalavimo vertinimo kriterijai, tačiau ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje reiškiami argumentai. Teismas skundžiama nutartimi nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir nesuvaržė atsakovų teisių labiau, nei buvo būtina. Prie ieškinio yra pateiktos laidavimo sutartys, kur laiduotojais už atsakovo UAB ,,Forbija“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartis yra K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) todėl atsakovų atsakomybė kyla ne jų santykio su UAB ,,Forbija“ teisine forma atžvilgiu, o iš sudarytų laidavimo sandorių su ieškovu. Atsakovų atskirieji skundai pagrįsti tik bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, nepaneigiančiais grėsmės, kad atsakovui bus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai netenkintini.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių. Taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006 ir kt.), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma – 417 382,39 Lt yra didelė, atsakovų finansinė padėtis nėra žinoma, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliantai skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių grindžia argumentais, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apeliantų argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Atskirajame skunde atsakovai K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nepagrįstumą ginčija nurodydami, jog jie nėra tinkami atsakovai pagal ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija atmeta apeliantų teiginius, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į juos, šis klausimas sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Apelianto UAB ,,Forbija“ argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovo interesus, savaime nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teisėjų kolegijos manymu, nutartimi teismas teisėtai ir pagrįstai taikė įstatymo nustatytus laikinus ribojimus, siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantas UAB ,,Forbija“ atskiruoju skundu prašo iš areštuotų piniginių lėšų leisti mokėti darbo užmokestį darbuotojams, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija bei tiekėjais už atsakovui parduotą kurą. CPK 145 straipsnio 6 dalis numato, kad areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Pažymėtina, kad pinigai yra labai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės-komercinės veikos pagrindas, todėl, įmonei visiškai uždraudus disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, yra apsunkinama ir sutrikdoma jos veikla. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, vykdant skundžiamą teismo nutartį gali būti areštuotos piniginės lėšos, todėl tam, kad nesutriktų atsakovo atsiskaitymas su įmonės darbuotojais, įmonė laiku mokėtų mokesčius bei socialinio draudimo įmokas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį papildo, nurodant, kad tuo atveju, jei bus areštuotos piniginės lėšos, leisti UAB ,,Forbija“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, sumokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas.
Pažymėtina, kad ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra sąlygoja tai, jog tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, arba, įmokėjęs į teismo specialiąją sąskaitą reikalaujamą sumą, prašyti jų netaikyti, ar, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str., 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Papildyti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį. Tuo atveju, jei bus areštuotos piniginės lėšos, leisti UAB ,,Forbija“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, sumokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas,