Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje negali spręsti ir nespręs jokių ieškinio reikalavimų, kaip to prašo apeliantas pateiktu atskiruoju skundu, nes, pirma, apeliacijos paskirtis šiuo atveju yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškinio atitiktį proceso teisės normoms ir ieškinio reikalavimus, atsisakydamas juos priimti (CPK 301 straipsnio 1 dalis), antra, ieškinio reikalavimai gali būti nagrinėjami iš esmės pirmosios instancijos teisme tik tuomet, kai priimamas įstatymo reikalavimus atitinkantis ieškinys ir iškeliama civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

10. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatyta naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

11. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė šiuos naujus įrodymus: Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, 2015 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministerijos raštą „Dėl priteistos žalos atlyginimo“.

12. Pažymėtina, kad, viena vertus, šie įrodymai jau egzistavo pateikiant ieškinį, todėl jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, kita vertus, šie nauji įrodymai nėra susiję su priežastimis, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį. Taigi apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti kaip negalinčius patvirtinti / paneigti turinčių reikšmės bylai aplinkybių ją nagrinėjant apeliacine tvarka. Be to, pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų, todėl apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nepriima ir grąžina juos padavusiam asmeniui.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.

14. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

15. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018). Tai reiškia, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, o ieškinio pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Susipažinęs su ieškovo pateiktu teismui dokumentu, kuriuo iš esmės keliamas klausimas dėl 2015 m. rugsėjo 15 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo, teismas nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2806-422/2015 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėtu teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteista 2 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti.

17. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi ieškovas (apeliantas) nurodo, jog teismas nepagrįstai įrodomąją reikšmę skyrė faktui, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas yra įvykdytas. Apelianto teigimu, teismas nenuosekliai dėstė įrodymus, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, iš kurių analizės išplauktų išvada, jog minėtas teismo sprendimas yra įvykdytas tinkamai, vertindamas įrodymus nesilaikė CPK 2 str., 3 str. nuostatų reikalavimų, nepašalino įstatymų prieštaravimų, todėl apelianto vertinimu turi būti panaikintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina tokią apelianto atskirajame skunde dėstomą poziciją ir su ja nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

18. Susipažinęs su ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliantas A. J. į teismą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, siekdamas, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įvykdytų teismo sprendimą, priimtą 2015 m. rugsėjo 15 d. Kauno apygardos administraciniame teisme ir pervestų 2000 EUR neturtinės žalos atlyginimą į A. J. nurodytą sąskaitą. Apelianto ieškinyje teigiama, kad minėtas teismo sprendimas, kuriuo jam buvo priteista 2 000 EUR neturtinei žalai atlyginti, nėra tinkamai įvykdytas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2806-422/2015 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteista 2 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. 2015-09-30 minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo. 2017 m. lapkričio 30 d. iš Vilniaus apygardos administracinio teismo Kauno apygardos administraciniam teismui buvo persiųstas pareiškėjo A. J. 2017 m. lapkričio 23 d. prašymas išduoti vykdomąjį raštą, kurio Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi netenkino, konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. gegužės 23 d. pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, jog 2016 m. sausio 27 d. minėtas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas buvo įvykdytas, t. y. pareiškėjui teismo sprendimu priteista 2 000 EUR suma buvo pervesta pagal antstolės I. B. patvarkymą į jos depozitinę sąskaitą. Atsižvelgęs į tai, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas šioje administracinėje byloje yra įvykdytas, teismas konstatavo, jog vykdomasis raštas pareiškėjui neišduotinas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 27 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-677-575/2016) Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (1.35.)7R-4015 informavo teismą, kad Teisingumo ministerijoje 2015 m. spalio 9 d. buvo gautas pareiškėjo 2015 m. spalio 7 d. prašymas įvykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, tačiau antstolė I. B. 2015 m. lapkričio 9 d. patvarkymu Nr. S-2506/1 areštavo pareiškėjui priteistą 2 000 EUR sumą ir įpareigojo šias lėšas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Šis antstolės patvarkymas buvo įvykdytas 2016 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 22248, o pareiškėjas apie tai informuotas Teisingumo ministerijos 2015 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8626, 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8883 ir 2016 m. vasario 2 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1088. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas aukščiau minėtoje administracinėje byloje Nr. AS-677-575/2016 padarė išvadą, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas yra įvykdytas, todėl Kauno apygardos administracinio teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju išduoti vykdomąjį raštą nėra teisinio pagrindo. Pastebėtina, jog ta aplinkybė, kad į pareiškėjui priteistą 2 000 EUR sumą buvo nukreiptas teisėtas antstolės išieškojimas, teismui nesudarė pagrindo teigti, jog tokiu būdu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas buvo įvykdytas netinkamai.

19. Taigi esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvadai, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015-09-15 sprendimas, dėl kurio vykdymo iš esmės ieškovas ir kėlė klausimą savo 2019-09-09 teismui pateiktame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra įsiteisėjęs ir įvykdytas.

20. Kaip jau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo minėta, teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo gali įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami (CPK 2 ir 5 straipsniai). Be to, aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 44 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju susipažinus su apelianto pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu, kuriuo iš esmės keliamas klausimas dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015-09-15 sprendimo vykdymo, o Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustačius, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, bei byloje esant duomenims, kad apeliantui A. J. ne kartą teismai aiškino, jog apeliantas turi procesinę galimybę skųsti galimai neteisėtus antstolės veiksmus, o ta aplinkybė, kad į jam priteistą 2 000 EUR sumą buvo nukreiptas išieškojimas, nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas buvo įvykdytas netinkamai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip ieškovo teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.

21. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

22. Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.