- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- 1A-356-380-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-01861-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Savinijus Katauskas, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- V. G.
- Nukentėjusysis
- D. M., A. M.
- Advokatai
- Remigijus Jakštas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. (dėl 2011-12-21 viešosios tvarkos pažeidimo) ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėn., įpareigoti per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose; pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl 2011-12-21 E. Z. sužalojimo), paskirtas laisvės atėmimas 5 mėn.; pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2012-02-20 viešosios tvarkos pažeidimo), paskirtas laisvės apribojimas 8 mėn., įpareigoti per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose; pagal BK 138 str. 1 d. (dėl 2012-02-20 D. M. sužalojimo), paskirtas laisvės apribojimas 1 m., įpareigoti per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (dėl 2011-12-21 viešosios tvarkos pažeidimo ir E. Z. sužalojimo) subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta 5 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. (dėl 2012-02-20 viešosios tvarkos pažeidimo ir D. M. sužalojimo) subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo 1 m. bausmė, įpareigoti per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1d. 1p. „b“ p.p. paskirtos subendrintos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė 7 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d. V. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m. ir remiantis BK 82 str., 87 str. paskirta V. G. auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant nuteistąjį šešis mėnesius tęsti mokslą arba dirbti.
Procesas pagal A. Z. ir E. Z. civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje nutrauktas. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas, priteista iš V. G. 3164,88 Lt Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kitoje ieškinio dalyje procesas dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas. Nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Priteista iš V. G. D. M. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, priteista iš V. G. A. M. 429 Lt turtinei žalai atlyginti. Priteista iš V. G. A. M. 1500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Kitoje dalyje prašymas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad jis 2011-12-21 apie 10.30 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), koridoriuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent, priėjęs prie E. Z., iš chuliganiškų paskatų papurškė į jį dezodorantu, o šiam jį nustūmus rankomis, spyrė pastarajam vieną kartą koja į krūtinę, viena ranka apglėbė jo kaklą ir palenkė galvą žemyn, o kita ranka sudavė jam vieną smūgį kumščiu į kaktą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. G. 2011-12-21, apie 12.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent, priėjęs prie E. Z., iš chuliganiškų paskatų du kartus koja spyrė pastarajam, pataikydamas į krūtinę bei pilvą, nuo to nukentėjusysis pargriuvo ir pargriuvusiam kumščiais smogė ne mažiau nei 5 smūgius į įvairias kūno vietas ir pasišalino. Apie 13.00 val. V. G. tęsdamas nusikalstamą veiką, priėjo prie E. Z., ėjusio (duomenys neskelbtini) gatve, ir sudavė pastarajam du kartus kumščiu į pilvą, o E. Z. bandant apsiginti, V. G. viena ranka apglėbęs nukentėjusiojo kaklą, laikė galvą, o kitos rankos kumščiu tris kartus smogė pastarajam į vaidą, padarydamas kraujosruvą ir gleivinės įtrūkimą viršutinės lūpos kairėje, galvos sumušimą, kliniškai diagnozuotą galvos smegenų sukrėtimą, kliniškai diagnozuotą krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos III piršto-delnakaulio sąnario srityje, nosies kaulų lūžimą, dešinės plaštakos I-II pirštų dalinį raiščių plyšimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu V. G. sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį bei iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų.
Be to, V. G. 2012-02-20, apie 10 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijos pirmojo aukšto koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė D. M. ne mažiau kaip 3 smūgius kumščiais į galvos sritį, padarydamas jam kairės akies sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis akies vokuose, tinklainės sumušimu, tinklainės plyšimu, kraujo išsiliejimu į stiklakūnį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais V. G. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sužalojo žmogų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: baudžiamąją bylą dalyje pagal BK 138 str. 1 d. (dėl 2011-12-21 E. Z. sužalojimo) nutraukti ir apeliantą V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. susitaikius su nukentėjusiuoju E. Z. (BK 93 str. pagrindu), o baudžiamąją bylą dalyje pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. (dėl 2012-02-20 viešosios tvarkos pažeidimo ir D. M. sužalojimo) nutraukti V. G. veiksmuose konstatuojant būtinąją gintį (BK 28 str.). Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dalyje dėl 3 164,88 Lt žalos atlyginimo atmesti. Nukentėjusiojo D. M. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei reikalavimą dėl advokato paslaugų išlaidų apmokėjimo atmesti. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismui atmetus V. G. skundą, apeliantas prašo, skundžiamą nuosprendį pakeisti ir V. G. išteisinti pagal BK 284 str. 1 d., o D. M. ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. G. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismo nuosprendis ir jame padarytos išvados nepagrįstos objektyviais ir neginčijamais bylos įrodymais, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nebuvo pagrįstos išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu įvertinimu. Teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kurie įsakmiai nurodo, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Priimdamas nuosprendį, teismas pažeidė BPK 305 str. reikalavimus teismo nuosprendį motyvuoti ir padaryti pagrįstas išvadas, išvadas pagrįsti įrodymais ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis kitus įrodymus teismas atmeta. Teismas V. G. inkriminavo spyrį koja E. Z., tačiau to nepatvirtino nei vienas šalia buvusių liudytojų – nei D. B., nei A. N.. Teismas nenurodė, kodėl V. G. ir minimų liudytojų parodymus atmetė. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad tiki E. Z. teiginiais apie patirtą smūgį, tačiau nenurodė liudytojų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, nei konkrečių sužalojimų, kurie identifikuotų tariamą spyrį koja. Nebuvo visapusiškai įvertinta konflikto kilimo pradžia ir tolimesnė įvykių seka. Liudytojas A. N. nurodė, kad V. G. šmaikštaudamas papurškė E. Z. dezodorantu, E. Z. labai supyko ir stipriai stūmė V. G.. Byloje nėra nustatyta, kad dėl purškimo dezodorantu būtų nukentėję E. Z. rūbai ir sveikata. Teismas visiškai neobjektyviai ir nepagrįstai konstatavo, jog purškimas dezodorantu į kitą asmenį yra akivaizdus chuliganiškas paskatų įrodymas. Nebuvo įvertinti liudytojo D. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad yra svarbu įvertinti į ką buvo nukreipti V. G. veiksmai, t. y. ar konkrečiai į E. Z., ar į aplinką. Teismas suklydo ir nepagrįstai konstatavo, kad V. G. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, iš chuliganiškų paskatų papurškė dezodorantu į E. Z.. V. G. neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį, nes konfliktas prasidėjo nuo nereikšmingo E. Z. įsižeidimo ir smurto prieš V. G. panaudojimo, į ką V. G. atsakė taip pat smurtu ir vėliau abipusis šių asmenų smurtas buvo tęsiamas. Nuosprendyje nebuvo motyvuota, kodėl V. G. ir E. Z. konfliktas su smurtu reiškė tyčinį V. G. siekį sutrikdyti visuomenės rimtį ir demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Apart E. Z. daugiau nei vienas asmuo nenukentėjo, visuomenės rimtis ir įprastinė gyvenimo eiga nenutrūko, nėra duomenų, kad pamokų pradžia būtų vėlavusi. E. Z. iš karto po konflikto dalyvavo pamokoje, joje buvo visą laiką, mokymosi procesas nebuvo nutrauktas. Apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika, t. y. kasacinės nutartys Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009, ir daroma išvada, jog faktinės bylos aplinkybės suponuoja, kad V. G. chuliganiškų paskatų neturėjo. Teismas nenustatė viso konflikto mechanizmą ir eigą, pakeisdamas kaltinimą dalyje dėl veikos tęstinio pobūdžio, apsiribojo formaliu kaltinimo perrašymu. Nebuvo atskleistas E. Z. tyčios turinys, neįvertinti E. Z. veiksmai pirmajam pradėjus smurtą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. Z. ir V. G. abipusis smurtas vyko ne iš chuliganiškų paskatų, ne iš siekio ir tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o dėl asmeninių tarpusavio santykių aiškinimosi, kas patvirtina atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. negalimumą. Byloje nėra jokių faktų, kurie leistų manyti apie E. Z. būtinąją gintį, teismas apie tai neužsiminė. Nuteistasis pripažįsta faktinį smurtą prieš E. Z. ir jam sukeltas pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris neginčijamai byloje yra nustatytas. Tokie V. G. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 str. 1 d. V. G. prašo pripažinti kaltu pagal BK 138 str. 1 d., dėl E. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Byloje esant objektyviems duomenims, kad V. G. visiškai pripažįsta savo kaltę, anksčiau nėra teistas, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino nukentėjusiajam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nukentėjusysis E. Z. jam atleido ir jie susitaikė, kad visiškai atitinka BK 93 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kriterijus, nuteistasis V. G. prašo jo atžvilgiu bylą nutraukti ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. pagrindu. Teismas vertindamas byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus dėl V. G. inkriminuojamos veikos prieš D. M. teisingai nustatė, kad V. G. objektyviai teismui nurodė sudavęs nukentėjusiajam 2-3 smūgius rankomis, tačiau ne 8 smūgius. Teismas atmesdamas nukentėjusiojo D. M. ir liudytojų E. S., L. L. parodymus, nepasisakė dėl liudytojo B. K. parodymų, kurie patvirtina, jog nukentėjusysis D. M. iš pasalų iniciavo smurtą prieš V. G.. Tai patvirtina E. B. paaiškinimas socialinei pedagogei, B. K., R. G., V. G. paaiškinimai. Nors ikiteisminio tyrimo metu E. B. ir E. K. nurodė, kad V. G. buvo užpultas ir kad pirmasis smūgį iš už nugaros V. G. sudavė D. M., teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių šiems liudytojams iškviesti ir juos apklausti teisme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas ne visada laikėsi BPK 305 str. 1 d. 2 p. imperatyvių reikalavimų. Teismas skundžiamame nuosprendyje neatsižvelgė į tai, jog vertinant būtinosios ginties institutą labai svarbu įvertinti visą konflikto mechanizmą, tiek visų dalyvių veiksmus iki įvykio, jo metu ir net po įvykio, tame tarpe ir kilusias pasekmes. Šioje byloje teismas apsiribojo tik konstatavimu, kad pirmas smūgius sudavė D. M., tačiau šio smurto teisiškai neįvertino ir visą atsakomybę perkėlė V. G., nors kaltinamasis prašė teismo jam inkriminuojamus veiksmus prieš D. M. pripažinti būtinąja gintimi. Kėsinimasis į V. G. sveikatą buvo prasidėjęs ir gynybinių V. G. veiksmų metu kėsinamasis nebuvo pasibaigęs, nes D. M. smūgiavo ir kitus smūgius, kuriuos V. G. teismui nurodė, specialisto išvada patvirtina, kad V. G. buvo suduota daugiau nei vienas smūgis į pakaušį. D. M. kėsinimasis nutrūko po E. G. sulaikymo veiksmų, po ko V. G. gynybos nenaudojo, t. y. gynyba nutrūko kartu su kėsinimusi. V. G. gynėsi ne nuo tariamo, ne nuo gresiančio, o nuo realaus ir visiškai V. G. netikėto, panaudoto iš už nugaros D. M. smurto. Labai svarbu teisiškai tiksliai įvertinti V. G. suduotų smūgių skaičių ir seką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad V. G. sudavė tik 3 smūgius, tai patvirtina ir teismo medicinos išvada. V. G. smūgių D. M. kiekis yra adekvatus užpuolimui, jo pavojingumui ir nesąlygoja net prielaidos apie būtinosios ginties ribų peržengimą ar būtinosios ginties negalimumą, t. y. kad užpuolimas buvo atremtas, o smurtas buvo toliau tęsiamas. E. G. atitraukė agresyviai besielgiantį D. M. nuo V. G. ir pastarasis daugiau smūgių nesudavė. Tai rodo, kad V. G., kai D. M. užkardė kiti asmenys, jis sąmoningai nutraukė gynybą, o tai rodo jo veiksmuose nebuvimo tyčios bet kokiomis priemonėmis sužaloti D. M.. Priešingai byloje yra duomenys, jog E. G. sulaikytas D. M. stengėsi ištrūkti iš sulaikymo ir elgėsi agresyviai. Būtinosios ginties sąlygas patvirtina ir kitos teismo visapusiškai neįvertintos aplinkybės, t. y. D. M. ieškojo V. G., laukė jo prie valgyklos durų, nepaneigta aplinkybė, jog turėjo tikslą jį užpulti. D. M. gynybiniais V. G. veiksmais sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sutinkamai su BK 28 str. nuostatomis ir teismų praktika, nelaikytinas būtinosios ginties ribų peržengimu. V. G. neturėjo išankstinės tyčios sužaloti D. M., tuo labiau to padaryti viešoje vietoje ir pažeisti viešąją tvarką bei rimtį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtinoji gintis eliminuoja V. G. atsakomybę pagal BK 138 str. 1 d. ir įrodo V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties požymių nebuvimą. Prašo netenkinti D. M. ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai iš V. G. priteisė 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. M.. Teismas visiškai nepasisakė ir neįvertino, kad pats nukentėjusysis iniciavo smurtą, puikiai suprasdamas, kad gali gauti atkirtį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai yra pagrindas mažinti civilinę atsakomybę CK 6.253 str. 5 d. pagrindu. Akivaizdu, kad 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas dydis kilusioms pasekmėms ir nepakeliama našta V. G., todėl teisinga būtų pripažinti 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nuteistasis ir jos gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus E. B. ir D. B..
Liudytojas D. B. apygardos teisme parodė, kad mokykloje prie lietuvių kalbos kabineto V. G. papurškė dezodorantu E. Z. į veidą. Tada E. Z. jį pastūmė, jie susistumdė. V. G. jam trenkė į viršutinę kūno dalį. Kaip suprato, V. G. papurškė dezodorantu juoko forma. Prieš tai V. G. su E. Z. nekonfliktavo. Konfliktas truko neilgai. E. Z. įėjo į klasę, V. G. į klasę nebuvo įėjęs. Kiek girdėjo, V. G. su E. Z. vėliau mušėsi lauke. Jis konflikto tęsinio lauke nematė. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.
Liudytojas E. B. apygardos teisme parodė, kad atsimena, jog D. M. susimušė su V. G. mokykloje prie valgyklos. Kas kam sudavė neprisimena. Mokykloje prisižiūrėjo daug muštynių, todėl sunkiai prisimena šią. Stovėjo prie rūbinės, galbūt apie 15 metrų atstumu. Neatsimena ar V. G. ėjo vienas ar su grupe.
Dėl 2011 m. gruodžio 21 d. viešosios tvarkos pažeidimo, E. Z. sužalojimo
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai V. G. pripažino kaltu padarius BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikalstamas veikas.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešojoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų.
Nuteistasis V. G., nukentėjusysis E. Z., liudytojai D. B. ir A. N. patvirtina, kad muštynės tarp V. G. ir E. Z. įvyko gimnazijoje ir prie gimnazijos, t. y. viešoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad muštynės įvyko viešoje vietoje, nes įvykį matė kiti mokyklos mokiniai, galėjo matyti praeiviai gatvėje.
Nuteistasis V. G. neneigia, kad jog su E. Z. mušėsi, tačiau teigia, kad E. Z. į krūtinę nespyrė, smūgius sudavė kumščiais. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje stovėjo prie lietuvių kalbos kabineto. A. N. paprašė dezodoranto pasikvepinti. Jie pradėjo vienas kitam purkšti dezodorantu, E. Z. įžeidė negražiais žodžiais, tada jis apipurškė E. Z. švarką. E. Z. sudavė smūgį. Jam nusisukus, smūgį sudavė koja į šonkaulius. V. G. labai skaudėjo, dėl to, jis nenuėjo į pamoką. Tai matė D. B., A. N.. Nuskambėjus skambučiui, susitiko savo klasioką T. B., su kuriuo važiavo iki T. B. namų. Gavo iš nežinomo numerio žinutę, kuo greičiau susitikti prie mokyklos įėjimo. Vėliau išsiaiškino, kad žinutę rašė E. Z.. Kai atvažiavo prie mokyklos, E. Z. stovėjo vienas (duomenys neskelbtini) gatvėje. Susitiko su E. Z., nes norėjo pakalbėti, susitaikyti. E. Z. jam pradėjo priekaištauti dėl jo elgesio, pradėjo smūgiuoti. Jis to nesitikėjo, laikė rankas įsikišęs į kišenes, parvirto nuo smūgio, neišlaikęs pusiausvyros. Atsitraukęs paėjo už kampo, o ten buvo keturi E. Z. draugai, jie ragino E. Z. muštis. Po muštynių nuėjo į mokyklą, kur sutiko E. Z., kuris jam vėl smogė, jie susimušė. Jis buvo priverstas gintis, jie grūmėsi, tačiau nespyrė koja E. Z. į krūtinę. Jam buvo prakirsta lūpa, į medikus ar policiją nesikreipė (2 t., b. l. 191). Nuteistojo parodymus patvirtina liudytojas A. N. teigdamas, jog muštynes pradėjo E. Z., V. G. tik gynėsi (2 t., b. l. 183). Liudytojas T. B. parodė, kad važiuojant automobiliu V. G. susirašinėjo žinutėmis, sakė, kad E. Z. nori susitikti ir išsiaiškinti santykius. Jis prie mokyklos išleido V. G. ir nuvažiavo pasistatyti automobilį. Eidamas, prie mokyklos išgirdo triukšmą, matė, kai E. Z. trenkė V. G. į veidą ir pabėgo. Kas pradėjo muštis, nematė (2 t., b. l. 182). Nukentėjusysis E. Z. teigė, jog mokykloje per pertrauką V. G. jam papurškė dezodorantu į krūtinę. Jis V. G. nustūmė rankomis, tada šis vėl jam papurškė dezodorantu į veidą. Jis dar kartą V. G. atstūmė. Tada V. G. jam spyrė koja į krūtinę, paėmė už kaklo, palenkė galvą ir kumščiu sudavė į veidą. Jis bandė ištrūkti. V. G. jį paleido ir nubėgo koridoriumi. Visa tai matė jo klasiokas D. B.. Po skambučio jis nuėjo į pamoką, V. G. neatėjo. Per pamoką jam skambino V. G., jis perskambino, bet V. G. neatsiliepė. Vėliau V. G. paskambino, siūlė susitikti, pasišnekėti. Susitarė susitikti mokyklos fojė, bet V. G. neatėjo. Išėjęs į lauką, (duomenys neskelbtini) gatvėje, matė, kaip iš automobilio išlipo V. G., priėjo prie jo, spyrė į krūtinę, apkabino iš nugaros, bandė pargriauti. Jis trenkė V. alkūne į veidą. Jie susimušė. Po muštynių, vėliau vėl sutiko V. ir T.. V. G. pasakė, kad jis suplėšė jo striukę, jam atsakius, jog jis pats dėl to kaltas, vėl jam sudavė smūgius ir nubėgo link mokyklos (2 t., b. l. 147-148). Liudytojas D. B. parodė, kad V. G. E. Z. papurškė dezodorantu į viršutinę kūno dalį, E. Z. jį atstūmė, V. G. vėl papurškė, paėmė E. Z. už šono ir sudavė į veidą. Nematė ar E. Z. gynėsi, buvo nusisukęs. Nenorėjo kištis. Po to jie išsiskyrė (2 t., b. l. 151). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad E. Z. buvo padaryti sužalojimai: galvos sumušimas su nosies kaulų lūžimu, kraujosruva ir gleivinės įtrūkimu viršutinės lūpos kairėje, kliniškai diagnozuotu galvos smegenų sukrėtimu, kliniškai diagnozuotas krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas, dešinės plaštakos I-II pirštų dalinis raiščių plyšimas, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos III piršto-delnakaulio sąnario srityje. Nurodytus sužalojimus E. Z. galėjo įgauti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas galvos, rankos, krūtinės vietas kietais bukais daiktais – sumušant ar atsitrenkiant. Pagal nustatytą sužalojimų lokalizaciją E. Z. kūne išskiriamos mažiausiai trys trauminio poveikio vietos (nosis su viršutine lūpa, dešinė plaštaka, krūtinės ląstos kairė pusė). Tiek dėl nosies kaulų lūžimo, tiek dėl dešinės plaštakos I-II pirštų dalinio raiščio plyšimo E. Z. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 23-24).
Nors nuteistasis neigia spyręs nukentėjusiajam, tačiau nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie nesikeitė. Jo parodymus patvirtina liudytojas D. B.. E. Z. teigė, kad V. G. jam spyrė koja į krūtinę, paėmė už kaklo, palenkė galvą ir kumščiu sudavė į veidą. Specialisto išvada, kurioje nustatytos trys trauminio poveikio vietos (nosis su viršutine lūpa, dešinė plaštaka, krūtinės ląstos kairė pusė), patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie pavartoto prieš jį fizinio smurto poveikį.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas visapusiškai neįvertino konflikto kilimo pradžios ir tolimesnės įvykių sekos ir visiškai neobjektyviai ir nepagrįstai konstatavo, jog purškimas dezodorantu į kitą asmenį yra akivaizdus chuliganiškų paskatų įrodymas. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis ir liudytojai patvirtino, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjo V. G. papurškus į nukentėjusįjį dezodorantu, dėl to E. Z. V. G. pastūmė. V. G. ir E. Z. mokėsi vienoje klasėje, buvo pažįstami, tačiau nebendravo. Byloje nėra duomenų, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iki įvykio būtų buvęs koks nors asmeninio pobūdžio konfliktas, ar kad nukentėjusysis atliko kokius nors veiksmus V. G. atžvilgiu, kurie išprovokavo nuteistąjį papurkšti į nukentėjusįjį dezodorantu. V. G. papurškus dezodorantu į nukentėjusįjį, šis pastūmė V. G. nuo savęs. Tačiau V. G. vėl jam papurškė dezodorantu į veidą. E. Z. dar kartą V. G. atstūmė. Tada V. G. jam spyrė koja į krūtinę, paėmė už kaklo, palenkė galvą ir kumščiu sudavė į veidą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tai tik buvo jaunatviškas juokavimas, tačiau E. Z. pastūmus V. G. nuo savęs, būtent V. G. spyrė jam į krūtinę, kumščiu sudavė į veidą, t. y. impulsyviai reagavo į pastūmimus. V. G., viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sudavė smūgius E. Z., tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. V. G. veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams papurškimą dezodorantu, rodydamas nepagarbą nukentėjusiajam, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams. V. G. elgesys rodo elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, savo elgesiu demonstruoja niekinamą požiūrį į E. Z.. Tai leidžia daryti išvadą, kad apelianto paskatos buvo chuliganiškos.
Apeliantas teigia, jog teismas nevertino liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad jokių chuliganiškų paskatų V. G. neturėjo. Nors liudytojas A. N., kaip ir V. G., teigė, kad šis tik gynėsi nuo E. Z., tačiau jo parodymus paneigia nukentėjusysis, liudytojas D. B., specialisto išvada. Liudytojai T. B. ir V. V. negalėjo nurodyti kaip prasidėjo konfliktas tarp V. G. ir E. Z.. Liudytojas T. B. girdėjo, jog tarp jų buvo įvykęs incidentas, jis matė, tik kai prie gimnazijos E. Z. trenkė V. G. (2 t., b. l. 181). Liudytojas V. V. pro langą matė, kaip V. G. ir E. Z. voliojosi ant žemės. Jis matė, kaip E. Z. priėjęs prie V. G. jam smogė (2 t., b. l. 187). Tačiau šie liudytojai nematė konflikto pradžios, jie negalėjo nurodyti konflikto iniciatoriaus.
Nors gimnazijoje pamokos vyko toliau, mokymosi procesas nebuvo nutrauktas, tačiau šiuo atveju mokymo proceso nenutraukimas, nebuvo svarbiausia aplinkybė, nulėmusi visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymą. V. G. panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, viešoje vietoje, pasielgė įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nepaisė visuomenėje galiojančių elgesio normų.
Nors V. G. pripažįsta faktinį smurtą prieš E. Z. ir jam sukeltas pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris neginčijamai byloje yra nustatytas, bet tokie jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 138 str. 1 d.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nuteistajam V. G. BK 138 str. 2 d. 8 p. nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos – inkriminuotas tinkamai ir jis pagrįstai nuteistas pagal šį įstatymą. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu kaltininko veikoje pripažinta tai, kad jis viešoje vietoje – gimnazijoje ir prie gimnazijos, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, iš chuliganiškų paskatų papurškė į nukentėjusįjį dezodorantu, sudavė smūgius nukentėjusiajam, tokiu būdu padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia V. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.
Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad V. G. viešoje vietoje, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų. Todėl tokia nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p.
Nors apeliaciniame skunde prašoma V. G. bylą nutraukti ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 p., 3 p. pagrindu, motyvuojant tuo, kad V. G. visiškai pripažįsta savo kaltę dėl E. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, anksčiau nėra teistas, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą, nukentėjusysis E. Z. jam atleido ir jie susitaikė, bet tokių pagrindų byloje nėra.
Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. G. anksčiau nėra teistas, nukentėjusiojo atsiprašė ir atlygino jam turtinę ir neturtinę žalą, nukentėjusysis jam atleido ir prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. 1 d. 1 p. (2 t., b. l. 178). V. G. būdamas nepilnametis pirmą kartą 2011 m. gruodžio 21 d. padarė nesunkų ir apysunkį tyčinį nusikaltimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vienodą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-395/2005, 2K-543/2006), BK 93 straipsnio nuostatos taikomos asmeniui pirmą kartą padariusiam nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Nustatyta, kad V. G. neteisėti veiksmai E. Z. atžvilgiu kvalifikuojami kaip idealioji sutaptis. Todėl laikytina, kad V. G. padarė vieną nusikalstamą veiką. Tačiau po dviejų mėnesių, t. y. 2012 m. vasario 20 d., vėl padarė panašius tyčinius nusikaltimus, todėl nesant vienos iš BK 93 str. numatytų būtinųjų sąlygų, nėra pagrindo V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. Be to, nėra jokių pagrindų manyti, kad V. G. tik iš dalies pripažindamas savo kaltę ir nesigailėdamas dėl padarytų veikų, ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Dėl 2012 m. vasario 20 d. viešosios tvarkos pažeidimo, D. M. sužalojimo
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors teismas teisingai ir objektyviai nustatė, kad konflikto tarp V. G. ir D. M. priežastimi buvo nederamas abipusis bendravimas socialiniame internetiniame tinklapyje „Facebook“, kad nukentėjusysis D. M. iš pasalų pirmasis sudavė smūgius V. G., po ko sekė V. G. 2-3 smūgiai nukentėjusiajam, tačiau teismas neatsižvelgė į daugelį šio įvykio faktinių aplinkybių, jų deramai neįvertino ir padarė nepagrįstą bei visiškai nemotyvuotą išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Pažymėtina, kad Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kad konfliktas tarp V. G. ir D. M. kilo dėl susirašinėjimo tinklalapyje „Facebook“. D. M. pirmas panaudojo fizinį smurtą. Nukentėjusysis D. M. parodė, kad pamatė V. G., kuris kėlė ranką jam trenkti. Jis iškėlė rankas, kad galėtų nuo jo apsiginti, nes anksčiau jau buvo kartą nuo jo nukentėjęs. V. G. jam trenkė į galvos sritį, kaktą, akį (2 t., b. l. 148). Nuteistasis V. G. parodė, kad išėjęs iš valgyklos, einant link laiptų, pajuto smūgį į galvą, automatiškai atsisuko gintis ir sukdamasis smūgiavo. D. M. sudavė 2-3 smūgius, negali pasakyti kur tiksliai. E. G. juos išskyrė (2 t., b. l. 192). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad D. M. buvo nustatytas kairės akies sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis akies vokuose, tinklainės sumušimu, tinklainės plyšimu, kraujo išsiliejimu į stiklakūnį (1 t., b. l. 90-91). Specialisto išvada Nr. G 356/12 (03) V. G. nustatyti šie sužalojimai: apatinės lūpos minkštųjų audinių patinimas dešinėje su kraujosruva, gleivinės įtrūkimu lūpos vidiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva sprando-pakaušio riboje gavosi dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais į apatinės lūpos bei pakaušio sritį pasekoje (1 t., b. l. 163).
Liudytojai L. L. ir E. S. parodė, kad ėjo kartu, D. nuo jų atsiliko, išgirdo šurmulį, atsisukę pamatė, kaip V. G. smūgiuoja D. M. rankomis. D. M. nuo jo gynėsi. Juos išskyrė dvyliktokas (2 t., b. l. 181, 186). Liudytojai K. M., L. T. ir P. Č. parodė, kad matė, kaip D. prie valgyklos laukė V. G., kurį, išėjusį iš valgyklos, užpuolė, smūgiavo 3-4 kartus V. G., kuris gindamasis trenkė D. M. 3-4 smūgius. Atbėgo E. ir juos išskyrė (2 t., b. l. 184-186). Liudytojas B. K. parodė, kad išėjo iš valgyklos. V. G. ėjo pirmas, o jis su L. T. paskui. D. M. puolė V. G. iš už nugaros ir trenkė į pakaušį. V. G. pradėjo gintis ir smogė D. M. į veidą. Atėjo E. ir juos išskyrė (2 t., b. l. 182).
Įvertinusi liudytojų parodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pirmą smūgį sudavė D. M.. Liudytojai L. L. ir E. S. nematė muštynių pradžios, tačiau jie matė, kad V. G. smūgiavo D. M.. Jų parodymus patvirtina ir kiti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G. sudavė D. M. ne mažiau nei 3 smūgius kumščiais į galvos sritį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. G. smūgių D. M. kiekis yra adekvatus užpuolimui, jo pavojingumui. Tačiau sprendžiant, ar buvo sąlygos, atitinkančios būtinosios ginties situaciją, turi būti vertinamos visos įvykio aplinkybės, ne tik tai, kas pirmas sudavė smūgį. Nors liudytojai K. M., L. T. ir P. Č. parodė, kad D. M. smūgiavo V. G. 3-4 kartus. Tačiau specialisto išvadoje nustatyta, kad V. G. sužalojimai gavosi dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais į apatinės lūpos bei pakaušio sritį (1 t., b. l. 163).
Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad D. M. V. G. į pakaušį sudavė vieną kartą, kitą smūgį į apatinę lūpą galėjo suduoti gindamasis nuo V. G. smūgių. Tuo tarpu V. G. sudavė D. M. ne mažiau 3 smūgių į galvą. V. G. parodė, kad pajautęs smūgį į galvą atsisuko ir sudavė 2-3 smūgius nukentėjusiajam į veidą. Nukentėjusysis D. M. parodė, kad V. G. mokėsi 11 klasėje, o jis 10 klasėje, buvo pažįstami, kad V. G. jį buvo jau anksčiau sumušęs, o tą dieną V. G. jo ieškojo agresyviai nusiteikęs (3 t. b. l. 32-33).
Iš šių nukentėjusiojo parodymų galima spręsti, kad jis pamatęs V. G. suprato, kad gali būti užpultas ir pats sudavė V. G.. Tačiau atsižvelgiant į V. G. padarytus sužalojimus, jam nebuvo pagrindo suduoti tiek smūgių D. M., dėl kurių būtų padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal V. G. ir D. M. padarytus sužalojimus, kitas nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad V. G. sveikatai realus pavojus negrėsė, nes jam vieną smūgį sudavęs nukentėjusysis buvo akivaizdžiai fiziškai silpnesnis, neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o įvykio vietoje buvo daug žmonių, nepaisant to, V. G. būdamas vyresnis, be to su keliais draugais, galėjęs ir privalėjęs adekvačiai vertinti susidariusią situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo fizinę jėgą – sudavė 3 smūgius, nuo kurių D. M. buvo sužalota akis ir šio sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaučia iki šiol.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisingai aiškino būtinosios ginties nuostatas ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad V. G. veikoje nėra būtinosios ginties.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš V. G. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. M..
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.
Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nukentėjusiajam D. M. nesunkiai sutrikdyta sveikata sukėlė tam tikras pasekmes – fizinį skausmą, jis jautė galvos skausmus, buvo atliktos akies procedūros lazeriu, dėl patirtos traumos jis buvo iš dalies nedarbingas, 3 mėn. buvo atleistas nuo fizinio lavinimo pamokų, turi vengti fizinio krūvio, jam pablogėjo regėjimas, be to, nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą, įvairių nepatogumų, sužalojimo pasekmės jam išliko (3 t. b. 77-81). Pirmosios instancijos teismas D. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė 5000 Lt neturtinės žalos. Įvertinus visas nurodytas reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikė CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., vertino visumą aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam D. M. nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, pateiktus pinigų priėmimo kvitus apie teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidų apmokėjimą, pagrįstai priteisė iš V. G. 1500 Lt advokato paslaugoms apmokėti A. M. naudai.
Nukentėjusiojo A. M. atstovas advokatas R. Jakštas pateikė pinigų priėmimo kvitą, kad A. M. už gynybą jam sumokėjo 500 Lt (3 t. b. l. 102) ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistojo V. G.. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti 500 Lt yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos iš V. G..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo V. G. nukentėjusiajam A. M. 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.