Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Omega Invest OU ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme 2021 m. gegužės 31 d. gautas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuriame nurodo, jog nesutinka su ieškovo pareikštais reikalavimais ir prašo netenkinti ieškovo prašymų. Atsakovė teigė, kad apie Sutarties nutraukimą jos nei pradinė kreditorė, nei ieškovė neinformavo. Pažymėjo, jog serga (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė dirba ir ieškovas nuo jos darbo užmokesčio atsakaičiuoja įmokas. Nurodė, kad jos liga neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, tačiau ji geranoriškai stengiasi grąžinti savo skolas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnio pagrindu, teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą, taip pat trumpai išdėstyti motyvus. EŽTT savo nuoseklioje praktikoje, aiškindamas asmens teisės į teisingą teismą principo įgyvendinimą, pažymėjo, jog pareiga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra absoliuti; galimas teisminis nagrinėjimas, kuris nereikalauja žodinio bylos nagrinėjimo: pavyzdžiui tuomet, kai nekyla klausimų dėl patikimumo ar ginčijamų faktų, dėl kurių būtina būti išklausytam, taip pat kai teismas gali teisingai ir pagrįstai išspręsti bylą šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų pagrindu (Jussila v. Finland, no. 73053/01, 23 November 2006, § 41). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, jog kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kurios galėjo atleisti teismą nuo žodinio teismo posėdžio; tai galėtų būti situacijos, kai keliami teisniai klausimai nėra ypatingai sudėtingi (Saccoccia v. Austria, no. 69917/01, 4 May 2009, § 73, § 75-76). Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, ieškinio sumą ir EŽTT praktiką, teismas mano, jog protinga, efektyvu ir ekonomiška bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Creditstar Lithuania“ ir atsakovė 2014 m. vasario 28 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 10184, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 434,43 Eur (1 500 Lt) vartojimo kreditas. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 434,43 Eur (1 500 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą (kredito palūkanas) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais, sutarties terminas – 2014 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas nurodo, kad suėjus terminui sutartis nutraukta nebuvo, kol dar buvo galimybė išieškoti skolą ikiteisminio išieškojimo būdu. Iš byloje esančio 2019 m. vasario 12 d. pranešimo matyti, jog sutartis su atsakove nutraukta 2019 m. kovo 2 d.

Byloje esanti 2018 m. gruoždio 28 d. Sutartis dėl paskolų portfelio pardavimo patvirtina, jog pradinė kreditorė perleido ieškovui reikalavimą į atsakovės skolą. Ieškovas teigia, jog 2019 m. vasario 12 d. pranešimu, siųstu apie reikalavimo perleidimą atsakovės gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), atsakovė informuota apie reikalavimo teisių į skolą perleidimą. Ieškovas pateikė siuntų sąrašą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog pranešimas atsakovei buvo siųstas aukščiau nurodytu adresu. Duomenų, kad atsakovė iki ieškovo kreipimosi į teismą būtų atsiskaičiusi su ieškovu ar pradine kreditore, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad nors iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad 2019 m.vasario 12 d. pranešimas buvo tinkamai įteiktas atsakovei, tačiau remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įteikus CPK nustatyta tvarka atsakovei ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovė tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Pažymėtina, jog Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškovu tinkamai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), ieškovo reikalavimas dėl 419,43 Eur negrąžinto kredito sumos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.38, 6.870 straipsniai, 6.874 straipsnio 2 dalis). Juolab, kad ir pati atsakovė skolos fakto neginčijo, atsiliepime tvirtino, jog siekia padengti skolas.

Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašo priteisti iš atsakovės 107,36 Eur nesumokėtų palūkanų pagal grafiką.

Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pagal tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytą Vartojimo kredito sutartį, atsakovė įsipareigojo mokėti 154,66 Eur (534 Lt) dydžio metines palūkanas (Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 6.1 papunktis). Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal minėtos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovė turėjo mokėti iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. Iš Išrašo Priedo Nr. 1 prie Sutarties dėl Paskolų portfelio pardavimo, matyti, kad reikalavimo perleidimo dieną, atsakovės nesumokėtų palūkanų likutis sudarė 107,36 Eur (stulpelis „Neapmokėtos palūkanos pagal grafiką“). Taigi ieškovo reikalavimas dėl 107,36 Eur palūkanų yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 1 140,09 Eur kompensuojamąsias palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. gegužės 24 d.

Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, išaiškino, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

Teismas daro išvadą, kad vartojimo kredito sutartyje nustatytas 113 procentų dydžio kompensuojamųjų palūkanų dydis yra nesąžiningas, nes jis viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, t. y. 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (18,00 procentų metinių palūkanų normą, už ne ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį). Kadangi pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali viršyti 18,00 procentų dydžio metinių palūkanų normos, o pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytoje sutartyje yra nustatytas nesąžiningas 113 procentų dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydis, teismas daro išvadą, kad sutartyje nustatyta neproporcingai didelė atsakovės civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1721-567/2020). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 1 140,09 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovės 350,86 Eur delspinigių, apskaičiuotų pradinės kreditorės, ir ieškovo paskaičiuotų delspinigių už laikotarpį nuo reikalavimo perleidimo dienos 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. gegužės 24 d. (už 878 dienas).

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Vadovaujantis 2014 m. vasario 28 d. vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktu, jei kredito gavėjas pradelsia kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytą kredito mokėjimo datą, kredito davėjas gali reikalauti kredito gavėjo mokėti 0,05 procentų dydžio netesybas (delspinigius) nuo bendros negrąžintos sumos už kiekvieną kredito mokėjimo datos pradelsimo dieną. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš viso 350,86 Eur delspinigių – 251,87 Eur delspinigių, apskaičiuotų pradinės kreditorės už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d., ir 184,13 Eur delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. gegužės 24 d.

Spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, teismas atsižvelgia į VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, kuri numato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ne daugiau kaip už 180 dienų. Ieškovas delspinigius paskaičiavo už nepadengtą kredito sumą, taikydamas 0,05 procentų dydį už 878 dienų, ir neatsižvelgdamas į pradinės kreditorės paskaičiuotus delspinigius. Pažymėtina, jog nurodyta įstatyme įtvirtinta nuostata dėl laikotarpio, kurį gali būti skaičiuojamos netesybos, trukmės (180 dienų), vertintina ne kaip ieškinio senaties norma (kai subjektas įgyja teisę, tačiau, laiku jos nerealizavęs, praranda galimybę ją įgyvendinti priverstinai), bet kaip ribojanti kredito davėjo teises. Kitaip tariant, kredito davėjas negali įgyti teisės skaičiuoti delspinigius už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų, o jo reikalavimas taikyti netesybas už ilgesnį laikotarpį vertintinas kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo prašomi priteisti delspinigiai mažintini iki 38,00 Eur (419,43 Eur kreditas × 0,05 proc. delspinigiai x 180 dienų). Toks delspinigių dydis, teismo nuomone, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesumokėjo skolos, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu už akių priteistą (564,79 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 44 Eur žyminį mokestį bei patyrė 275 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, iš viso - 319 Eur. Teismas tenkino ieškinį iš dalies, t. y. patenkino 28 proc. ieškovo reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 89 Eur bylinėjimosi išlaidų (319 Eur x 28 proc. / 100 proc.).

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 3,54 Eur. Jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilnio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285 ir 286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo Omega Invest OU, j. a. k. 10866568, naudai 419,43 Eur (keturis šimtus devyniolika eurų ir 43 ct) negrąžinto kredito, 107,36 Eur (vieną šimtą septynis eurus ir 36 ct) palūkanų, 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 457,43 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 92,51 Eur (devyniasdešimt du eurus ir 51 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu.

Atsakovė per dvidešimt dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio ir CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Sprendimas už akių per dvidešimt dienų ieškovo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.