Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 5 d. ir dėl to kilusios 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje S. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 5 d. (b. l. 7 – 13). Nors pareiškėjas žalos kilimo laikotarpį nurodo nuo 2017 m. liepos 13 d., tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia objektyvūs byloje esantys įrodymai. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, o būtent asmenų skaičių kamerose bei kamerų plotą, daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Lukiškių TI-K taip pat pateikė ūkio skyriaus pranešimą (b. l. 22 – 25), kuriame pateikė informaciją, kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis. Iš šių duomenų matyti, kad nuo 2013 m. gyvenamojoje kameroje Nr. 256 sanitarinio mazgo patalpa yra įrengta kaip atskira patalpa, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. liepos 4 d.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgus į tai, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 256, kurioje privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo tinkamai užtikrintas, darytina išvada, kad pareiškėjas 55 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), pagal kurią gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas Lukiškių TI-K atlieka periodinius patikrinimus (b. l. 26 – 70). Įvertinus patikrinimų aktų duomenis darytina išvada, kad pažeidimų Lukiškių TI-K, susijusių su drėgme, šalčiu, apšvietimu bei ventiliacija patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir tuo laikotarpiu, nustatyta nebuvo.

Higienos normoje 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Tačiau, taip pat atkreiptinas dėmesys į anksčiau galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl to, kad buvo jaučiamas nemalonus kvapas kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad kamerose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (b. l. 22 – 25) nurodyta, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, nurodyta, kad tinkamai vėdinant yra išvengiama nemalonaus kvapo.

Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai skunde nurodo, kad jam teko kvėpuoti cigarečių dūmais. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiųjų asmenų pageidavimui. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomas su rūkančiais asmenimis, taigi, atsižvelgiant asmenų paskirstymo tvarką, jis privalėjo būti laikomas su nerūkančiaisiais. Byloje esančiais įrodymais nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kameroje ją išsivėdinti, todėl argumentai, kad dėl nemalonių kvapų galėjo kilti neturtinė žala atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Šiuo atveju pareiškėjas skunde pats nurodo, kad jam buvo suteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas per parą, taigi toks pasivaikščiojimo laikas atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, taigi pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas yra reglamentuojamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti (21 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema (22 punktas).

Kaip matyti, teisės aktuose nėra įtvirtinti reikalavimai, susiję su pasivaikščiojimo kiemelių plotu. Lukiškių TI-K administracija pateikė duomenis, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m². Pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai savo skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, tačiau nenurodė, kuriame korpuse, taip pat nedetalizavo, kokiu būdu nustatė, kad kiemelis yra itin mažas, juo labiau, jog teisės aktai nenustato, kokio ploto pasivaikščiojimo kiemeliai privalo būti. Pažymėtina, kad erdvesnių kiemelių įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl kol kas objektyviai negali būti įgyvendinamas. Dėl to, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Higienos normoje 134:2015 nurodyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas). Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pateikė duomenis, jog minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Be to, kamerų priežiūrai reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Lukiškių TI-K patvirtino, kad į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog minėtų priemonių pareiškėjas nebūtų gavęs, todėl už savo aplinkos švarą ir priežiūrą yra atsakingas jis pats. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K nebūtų vykdęs savo pareigų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normoje 134:2015 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais (40 punktas). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Prausimosi duše trukmė reglamentuota Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pagal kurį asmenims suteikiama teisė 15 minučių praustis po dušu. Įvertinus teisinį reguliavimą darytina išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjui kartą per savaitę būdavo suteikiama teisė 15 minučių pasinaudoti dušu atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, kad maistas buvo teikiamas blogomis sąlygomis ir nekokybiškas, jo nuolat trūko. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, jog suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis.

Teismas daro išvadą kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad maistas buvo tiekiamas nekokybiškas ir jo trūko, taip pat teikiamas blogomis sąlygomis, nedetalizuodamas, kuo pasireiškė maisto nekokybiškumas, kokias blogas maisto tiekimo sąlygas pareiškėjas pastebėjo, taip pat nenurodė, kokiomis dienomis ir kokio maisto jam trūko, todėl Lukiškių TI-K kiltų nepagrįstai didelė pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuotus pareiškėjo teiginius. Įvertinus byloje esančius įrodymus teismui nekyla įtarimų, jog Lukiškių TI-K nebūtų pareiškėjui tiekusi tinkamos kokybės maisto tinkamai įgyvendindama teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į administraciją. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo argumentus, kad buvo tiekiamas nepakankamas, nekokybiškas maitinimas blogomis sąlygomis, vertina kaip abstrakčius ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Teisę gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnis. Jame nurodyta, kad suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi. Vienas pašto siuntinys neturi sverti daugiau kaip dešimt kilogramų, o perduodamas siuntinys – daugiau kaip penkiolika kilogramų. Tardymo izoliatoriaus administracija gali priimti labdaros siuntas. Pašto ar perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų priėmimo ir įteikimo tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims tvarka ir labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo šiems asmenims tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, suimtiesiems draudžiama su savimi turėti maisto produktų, daiktų ir būtiniausių reikmenų, kurie nenumatyti tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše.

Darytina išvada, kad pareiškėjui turėti (taigi, ir gauti kaip siuntinius) leidžiama tik tokius maisto produktus, kurie tiesiogiai nurodyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede įtvirtinto suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 1 – 1.13 punktuose. Lukiškių TI-K administracijai teisės aktuose suteikta teisė, o kartu ir pareiga kontroliuoti, kokie maisto produktai patenka į įkalinimo įstaigą, taip pat imtis visų priemonių, kad draudžiami maisto produktai nebūtų perduodami. Pažymėtina, kad pareiškėjui skunde nenurodžius ir pakankamai nedetalizavus, kokių siuntinių su maisto produktais jis negavo, kokiomis dienomis minėtų siuntinių negavo, bei kas tuose siuntiniuose buvo, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, kontroliuodama siuntinių su maisto produktais patekimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuoja BVK 174 straipsnis, pagal kurį asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą, pareigybių skaičių ir veiklos tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras. Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. Laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 15 priede numatyta, kad asmenims leidžiama turėti tik gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus, kurie yra ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse ir ne daugiau kaip 2 pakuotės, suimtiesiems, gavusiems rašytinį tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimą. Pažymėtina, kad būtinieji medikamentai išduodami gydytojo rekomendacijomis, o jei tokių rekomendacijų nėra, pareiškėjas yra pats atsakingas už sau būtinų medikamentų įsigijimą, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą pareiškėjui teikti medikamentus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių medikamentų (koks pavadinimas) jam nebuvo išduodama, taip pat byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog kalinimo įstaigos gydytojas būtų jam išrašęs kokius nors privalomus gerti vaistus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis negalėjo įsigyti medikamentų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad negavo būtiniausių higienos reikmenų (skutimosi putų, šampūno, kremo, nagų žnyplių), taip pat buvo uždrausti šilti pledai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Aprašo 4 punkte numatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.

Kaip matyti, nors pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą pareiškėjo įvardinti daiktąi – skutimosi putos, šampūnas, kremas, nagų žnyplės – yra leidžiami asmenims turėti, tačiau nenumatyta, kad šiais daiktais Lukiškių TI-K administracija privalo aprūpinti asmenį pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, taigi nelaikytina, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdama pareiškėjui jo nurodytų daiktų, atliko neteisėtus veiksmus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo užtektinai lėšų minėtoms priemonėms įsigyti (b. l. 71). Be to pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog asmeniui galima turėti pledą.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo apmokami telefoniniai skambučiai ir pašto išlaidos.

BVK 99 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, o BVK 102 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Kaip matyti, teisės aktuose įtvirtinta pareiga asmeniui pačiam susimokėti už telefoninius skambučius ir pašto išlaidas. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo mokus (b. l. 71), todėl Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo pareiškėjui teikti nemokamų paslaugų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K privalėjo apmokėti telefoninius skambučius ir pašto išlaidas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 55 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei LVAT praktikoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 220 Eur ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 4 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S. 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.