Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti, atsakovo atstovė su skundu nesutiko. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad prašymo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais nerašė, 2012 m. gegužės 25 d. prašymą (b. l. 39) jam į namus pasirašyti atvežė žentas G. G., prašyme yra jo, pareiškėjo, parašas, tačiau lietuviškai jis nesupranta, todėl prašymo nesuprato, jam buvo paaiškinta, kad prašymas yra dėl žemės grąžinimo.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio, pareiškėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia ne tuo, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės turėtą žemę jam nebuvo atkurtos natūra (pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. kovo 17 d. rašte Nr. A51-27550/15-(2.14.2.12-MP8) (b. l. 36) nurodoma, kad M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribose laisva žemė buvo grąžinta piliečiams natūra, o likusi sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, ginčo dėl šiame rašte nurodytų aplinkybių nekeliama), bet tuo, kad už valstybės išperkamą žemę nepagrįstai buvo nuspręsta atlyginti pinigais.

Teisinius santykius, susijusius su atlyginimu piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 ir 21 straipsniai. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų sąrašas, o Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytos specialios Atkūrimo įstatymo taikymo nuostatos, tarp jų susiję su piliečių valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę pareiškimo tvarka. Pastarosios, kiek reikalauja byloje keliamo ginčo esmė, išanalizuotinos detaliau.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d., buvo numatyta, kad pilietis iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šio straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. sausio 18 d., numatė, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 2002 m. balandžio 2 d. priimtas įstatymas Nr. IX-832, įsigaliojęs nuo 2002 m. balandžio 19 d., kuriuo pakeista Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir joje numatytas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo naujas būdas, t. y. grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise <...>. Atitinkamai, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 nuo 2002 m. balandžio 9 d. pakeista Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis ir numatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies pakeitimas, pagal kurį pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją matyti, kad prašymą grąžinti natūra žemę pareiškė M. K. dar 1991 m. lapkričio 11 d., šiame prašyme nurodyti ir piliečiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, tarp jų pareiškėjas (b. l. 111-112). Pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 13 d., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams ir numačius nuosavybės teisės į miesto žemę grąžinimą natūra, padavė prašymą, kuriame išreiškė valią atkurti nuosavybės teises buvusios savininkės turėtoje vietoje (b. l. 102). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 27 d. raštu (b. l. 97-98) raštiškai informavo pareiškėją apie terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir taip pat pareikšti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, nurodė konkrečius atlyginimo būdus. Pareiškėjas, gavęs minėtą raštą, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 31 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas, tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“ (b. l. 136). Kaip jau minėta, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 (b. l. 79-80) pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, toliau vyko procesas, kurio metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas, numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, t. y. perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naują žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, kuris buvo realizuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 (b. l. 42-43) atkuriant pareiškėjui nuosavybės teisės į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini).

Nuo 2012 m. vasario 1 d. pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktą ir numačius atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdą – pinigus, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo sudaryta galimybė piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Dėl to NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėn. išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. 49SF-(14.49.104.) (b. l. 40-41), kuriame informavo apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. NŽT Vilniaus miesto skyriuje buvo gautas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo pasirašytas prašymas „grąžinti būdu pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvusi Pašilaičių km. Vilniuje“ (b. l. 39).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-895-(14.49.104.) nurodė, kad kadangi pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas – pinigais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad yra parengtas sprendimo projektas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises pinigais ir posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks 2016 m. gegužės 13 d. (b. l. 32-33). Iš NŽT sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekto matyti, kad pareiškėjas svarstant sprendimo priėmimo klausimą 2016 m. gegužės 13 d. nesutiko su sprendimo projektu ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme (b. l. 30-31). Nežiūrint į tai, NŽT 2016 m. gegužės 27 d. priėmė byloje skundžiamą sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, atlyginant pinigais (b. l. 4).

Iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią tiek dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas, tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“ (b. l. 136). Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 1 d. pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises natūra į 0,1537 ha žemės sklypo dalį, o vėlesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo būdas) ir, kaip minėta, 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 (b. l. 42-43) atkūrė nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas dėl tokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo prieštaravimų nereiškė, priešingai, sutiko su tokiu atlyginimo būdu. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese prašymų atkurti nuosavybės teises lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje) neišreiškė, nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos tinkamai pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai ir ją realizavo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. vasario mėn. informavus pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, skyriuje buvo gautas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo pasirašytas prašymas „grąžinti būdu pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvusi Pašilaičių km. Vilniuje“, o tai reiškia, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytą terminą išreiškė valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę būtent šiuo būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte nurodyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Vadinasi, atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nurodyta 2012 m. gegužės 25 d. prašyme, t. y. atlyginti pinigais. Kaip teisingai nurodo atsakovas, ta aplinkybė, kad pareiškėjas svarstant sprendimo priėmimo klausimą 2016 m. gegužės 13 d. jau nesutiko su sprendimo atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais projektu ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme, nesudarė pagrindo atsakovui vadovautis būtent šia pasikeitusia valia, kadangi, kaip minėta, pagal aptartą Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 nuostatą, atsakovui buvo privaloma pareiškėjo valia, išreikšta paskutiniame prašyme, pateiktame įstatyme nustatytu terminu. Tuo tarpu 2016 m. gegužės 13 d. jau buvo pasibaigę Atkūrimo įstatyme numatyti naikinamieji terminai valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo pakeisti.

Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad skundžiamame sprendime nurodyta neprotingai maža atlyginimo už valstybės išperkamą žemę suma. Šiuo aspektu pasakytina, kad atsakovas už žemę atlygindamas pinigais taiko valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – Metodika), kuri nenumato galimybės mokėti kompensaciją dabartine žemės rinkos verte. Pareiškėjas ginčo dėl to, kad nustatant atlyginimo sumą būtų nesilaikyta Metodikos reikalavimų, nekelia.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime, spręsdamas dėl Metodikos atitinkamų nuostatų, taikomų apskaičiuojant atlyginimą pinigais už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę, atitikties Konstitucijos principams ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, konstatavo, kad Vyriausybė, atsižvelgdama į neteisėtos nacionalizacijos metu buvusias miesto ir kaimo vietovių žemės kainų proporcijas, Metodikoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė koreguojama atitinkamais jos vertę kelis ar keliolika kartų didinančiais koeficientais ir indeksu, valstybės išperkamos miesto teritorijoje esančios žemės kainos dydį susiejo su šios žemės vidutine kaina, buvusia jos neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo metu. Konstitucinio Teismo vertinimu, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu nustatydama valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydį ir atitinkamuose Metodikos punktuose – šį dydį koreguojančius koeficientus ir indeksą, nenukrypo nuo Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalyse ir kituose jo straipsniuose įtvirtinto lygiavertiškumo principo esmės.