Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1483-525/2018

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-19
Bylos Nr.: A-1483-525/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03445-2016-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: S. K.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A-1483-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03445-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7; 18.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 49S-348-(14.49.3) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ (toliau – ir NŽT sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo motina M. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, Pašilaičių seniūnijoje, buvusiame Pašilaičių kaime. Po motinos mirties 1991 m. vasario 10 d., pareiškėjas, kaip vienas iš turto paveldėtojų, įgijo nuosavybės teisę į 0,8594 ha žemės sklypą ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne visiškai, o keliais etapais: Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 atkurta nuosavybės teisė į 0,1537 ha žemės sklypą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurta nuosavybės teisė į 0,0900 ha žemės sklypą. Liko negrąžinta paveldėto žemės sklypo dalis – 0,6157 ha. Pareiškėjas atsakovui ne kartą pareiškė, kad paveldėtą žemės sklypą pageidauja susigrąžinti tik natūra. Pakartotinai tokią valią išreiškė ir 2016 m. gegužės 15 d., tačiau, pareiškėjui nežinant ir nesant jo sutikimo, NŽT priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nurodyta, kad už 0,6157 ha žemės sklypą atlyginama kitais būdais, t. y. sumokama pinigais (1 112,69 Eur).

3. Atsakovas ginčijamą sprendimą ir turto vertės pažymą jam išsiuntė praėjus beveik trims mėnesiams po jų priėmimo, t. y. kartu su 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 49SF‑1713‑(14.49.104), kuriuos jis gavo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas buvo rengiamas slaptai, pažeidžiant procedūras. Sprendimas buvo priimtas 2016 m. gegužės 27 d., o vėliau (t. y. 2016 m. birželio 10 d.) buvo surašyta pažyma Nr. 49PAŽI‑169 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kuo remiantis buvo nustatyta žemės sklypo vertė, ar atsakovo nustatyta vertė yra protinga ir teisinga. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlygintina. Tačiau pareiškėjui 0,6157 ha žemės sklypo dalis iki šiol nėra grąžinta, o už žemės sklypą siūloma neprotingai maža pinigų suma, kuri neadekvati negrąžinto žemės sklypo vertei. Pareiškėjas buvo pareiškęs vienintelį pageidavimą – susigrąžinti žemę natūra, o 2012 m. gegužės 25 d. prašymas yra suklastotas. Pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimas buvo vilkinamas, buvo kalbama apie įvairius žemės grąžinimo variantus kitoje vietovėje, kol galiausiai, po ilgo laukimo buvo pasiūlyta kompensacija pinigais. Šios kompensacijos pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. raštiškai atsisakė ir nurodė, kad pageidauja grąžinti žemę, tačiau, neatsižvelgiant į tai, buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. rašytiniame paaiškinime teismui nurodė, kad byloje esantis 2012 m. gegužės 25 d. prašymas iškreipia jo tikrąją valią, jis įtaria, jog šį prašymą, jam nežinant, jo vardu pateikė žentas, galbūt siekdamas savanaudiškų tikslų.

Atsiliepimas

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad iš NŽT Vilniaus miesto skyriuje esančios nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 8C matyti, jog M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą grąžinti žemę natūra. Prašyme buvo nurodyti žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą: M. L., T. V., S. K., I. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,4612 ha ploto žemės sklype Nr. 2 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais T. K., M. L., J. A.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančią 0,0900 ha dalį žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-107 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, tokio pobūdžio prašymą pateikiant nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. gegužės 25 d. gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF-3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23)-187 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusios savininkės M. K. iki 1940 metų turėtos žemėvaldos teritorijoje suteikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvą/laisvus žemės sklypus, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinimui natūra buvusios savininkės M. K. turėtos žemėvaldos buvusio Pašilaičių kaimo, Vilniuje, teritorijoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-875-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės M. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreikšta valia dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6157 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojusioje nuo 2002 m. vasario 15 d.) buvo nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (taip pat ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę), iki 2003 m. balandžio 1 d., o pareiškėjas turėjo keisti valią dėl būdo iki įstatyme numatyto termino pabaigos. Nuosavybės teisės gali būti atkuriamos Atkūrimo įstatymo numatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, o jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui – atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme numatytais būdais. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyta M. K. iki nacionalizacijos turėta žemė buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Todėl pareiškėjui iki įstatymo nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir neišreiškus valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusį neatkurtą 0,6157 ha žemės plotą nuosavybės teisės gali būti atkurtos kitu įstatyme numatytu būdu – pinigais. NŽT, apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių, vertę, kai atlyginama įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taiko Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika). Galiojančios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte – piliečiams atlyginimo pinigais dydis yra nustatomas vadovaujantis minėta metodika. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Pareiškėjas kelis kartus keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, 2012 m. gegužės 25 d. pateiktu prašymu pageidavo už likusią 0,6157 ha dalį žemės gauti pinigus. Pareiškėjo 2016 m. gegužės 15 d. išreikšta valia dėl atkūrimo būdo negali būti nagrinėjama, nes valią dėl būdo buvo galima pareikšti tik įstatymo nustatytais terminais. Pareiškėjo skunde minima pažyma bei skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųsti tik po trijų mėnesių nuo sprendimo priėmimo, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 7 d. raštu kvietė pareiškėją atvykti atsiimti sprendimą, bet pareiškėjas neatvyko. Pažyma dėl valstybės išperkamos žemės vertės surašoma, kai priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo nuomone, ginčijamas NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia ne tuo, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės turėtą žemę jam nebuvo atkurtos natūra, bet tuo, kad už valstybės išperkamą žemę nepagrįstai buvo nuspręsta atlyginti pinigais.

8. Teisinius santykius, susijusius su atlyginimu piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 16 ir 21 straipsniai.

9. Teismas nustatė, kad M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pareiškė prašymą grąžinti žemę natūra, šiame prašyme nurodyti ir piliečiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, tarp jų ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 13 d., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams, numačiusiems nuosavybės teisės į miesto žemę grąžinimą natūra, padavė prašymą, išreikšdamas valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusios savininkės turėtoje vietoje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 27 d. raštu informavo pareiškėją apie galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pareikšti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, nurodė konkrečius atlyginimo būdus. Pareiškėjas, gavęs minėtą raštą, 2003 m. kovo 31 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas – tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį. Toliau vyko procesas, kurio metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas, numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, t. y. perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naują žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, kuris buvo realizuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

10. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktą ir numačius atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdą – pinigus, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo sudaryta galimybė piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Dėl to NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėn. išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. 49SF-(14.49.104.), kuriuo informavo apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. NŽT Vilniaus miesto skyriuje buvo gautas pareiškėjo pasirašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas „grąžinti būdu pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvusi Pašilaičių km. Vilniuje“.

11. Teismas taip pat nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 49SF-895-(14.49.104.) nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas – pinigais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad yra parengtas sprendimo projektas atkurti jam nuosavybės teises pinigais ir posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks 2016 m. gegužės 13 d. Iš NŽT sprendimo projekto teismas nustatė, jog pareiškėjas, svarstant sprendimo priėmimo klausimą, su sprendimo projektu nesutiko ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme. Nepaisant to, NŽT 2016 m. gegužės 27 d. priėmė byloje ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, atlyginant pinigais.

12. Teismas iš aptartų faktinių aplinkybių nustatė, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią tiek dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas, tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 1 d. pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises natūra į 0,1537 ha žemės sklypo dalį, o vėlesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p. numatytas atlyginimo būdas) ir 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkūrė nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjas dėl tokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo prieštaravimų nereiškė, priešingai, sutiko su tokiu atlyginimo būdu. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese prašymų atkurti nuosavybės teises lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje) neišreiškė, nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos tinkamai pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai ir ją realizavo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. vasario mėn. informavus pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, skyriuje buvo gautas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo pasirašytas prašymas „grąžinti būdu pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvusi Pašilaičių km. Vilniuje“, o tai reiškia, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytą terminą išreiškė valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę būtent šiuo būdu. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 3 punkte nurodyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Vadinasi, atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nurodyta 2012 m. gegužės 25 d. prašyme, t. y. atlyginti pinigais. Kaip teisingai nurodė atsakovas, ta aplinkybė, kad pareiškėjas svarstant sprendimo priėmimo klausimą 2016 m. gegužės 13 d. jau nesutiko su sprendimo atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais projektu ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme, nesudarė pagrindo atsakovui vadovautis būtent šia pasikeitusia valia, nes atsakovui buvo privaloma pareiškėjo valia, išreikšta paskutiniame prašyme, pateiktame įstatyme nustatytu terminu. Tuo tarpu 2016 m. gegužės 13 d. jau buvo pasibaigę Atkūrimo įstatyme numatyti naikinamieji terminai valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo pakeisti.

13. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas pareiškėjui atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais atitiko pareiškėjo valią, išreikštą paskutiniame prašyme, paduotame per įstatyme nustatytą terminą, o atsakovui pagrindo parinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, įskaitant pareiškėjo šiuo metu pageidaujamą (lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai kitoje vietoje (kaimo vietovėje)), nebuvo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, tinkamai vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, pareiškėjas su tuo sutiko, nei per įstatyme nustatytą terminą, nei nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nereiškė pageidavimų už valstybės išperkamą žemę atlyginti jam lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai kitoje vietoje (kaimo vietovėje), nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Juo labiau, kad teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, jog konkretaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pasirinkimas priklauso nuo aplinkybės, ar turtas yra valstybės išperkamas, ir nuo paties piliečio apsisprendimo.

14. Teismas apibendrino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-895-(14.49.104.) pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais, kaip ir prašė pareiškėjas paskutiniame prašyme. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo, atitinkamai, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad jo 2012 m. gegužės 25 d. prašymu nėra pagrindo vadovautis, nes jis yra suklastotas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad minėtame prašyme yra jo parašas, prašymas buvo pasirašytas jo namuose, dalyvaujant pareiškėjo dukters sutuoktiniui. Prašymas buvo rašomas po to, kai NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėn. informavo pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Prašyme aiškiai išreikšta valia atlyginti pinigais už likusį žemės plotą, jame nurodytas konkretus žemės plotas, buvusi žemės vieta. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ir kiti pareiškėjo prašymai nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms buvo rašomi lietuvių kalba, padedant artimiems pareiškėjui asmenims. Iš to teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo iš kitų prašymų išskirti būtent aptariamo 2012 m. gegužės 25 d. prašymo ir vertinti jį kaip suklastotą ar neatspindėjusį pareiškėjo valios.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog ginčijamame sprendime nurodyta neprotingai maža atlyginimo už valstybės išperkamą žemę suma, nurodė, kad atsakovas už žemę atlygindamas pinigais taiko Metodiką, kuri nenumato galimybės mokėti kompensaciją dabartine žemės rinkos verte. Pareiškėjas ginčo dėl to, kad nustatant atlyginimo sumą būtų nesilaikyta Metodikos reikalavimų, nekelia. Atsakovui ginčijamame sprendime atlyginimo pinigais už nusavintą žemę sumą nustačius pagal Metodikos nuostatas nebuvo pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė. Metodika yra teisėtas, galiojantis norminis teisės aktas, kuriuo atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis.

Šalies argumentai

17. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vilkinamas, tačiau skunde nekėlė jokių reikalavimų, kildinamų iš galimo vilkinimo. Todėl teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl vėliau, nei priimtas sprendimas, surašytos turto vertės pažymos, dėl ginčijamo sprendimo tariamai pavėluoto atsiuntimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant iškeltus skundo reikalavimus, todėl dėl jų taip pat nepasisakė.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo įvertinti aplinkybes dėl užsitęsusio (vilkinamo) nuosavybės teisių atkūrimo, kuris tęsėsi nuo 1991 m., taip pat aplinkybes, kad žemė, kuri turėjo būti jam grąžinta, buvo grąžinta tretiesiems asmenims, be to, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai atkurti nuosavybės teises į žemę visa apimtimi, nors ir ne toje pačioje vietoje, o ne gauti kompensaciją pinigais.

Atsiliepimas

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo su atsiliepimu teismui pateiktas tariamai jo rašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas ir atsakovo 2012 m. vasario mėn. (be dienos) raštas Nr. 49SF-(14.49.104)- (be registracijos numerio) anksčiau jam nebuvo matyti. Apie tai jis pažymėjo teismui 2016 m. lapkričio 28 d. prašyme, kuriame jis taip pat nurodė galimas tokių raštų surašymo aplinkybes, kas juos galėjo suklastoti ir kas tai patvirtintų, prašė skirti ekspertizę, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti (2016 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio metu, pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, protokoline nutartimi šis prašymas buvo atmestas). Tokio paties pobūdžio prašymus pareiškėjas teismui teikė 2017 m. sausio 26 d. (teismas šį jo prašymą ignoravo) ir 2017 m. vasario 2 d. (teismas šį prašymą atmetė, nors jis buvo pasirengęs apmokėti išlaidas už atliktą ekspertizę). Taigi teismas atmetė visus jo prašymus ir galutiniame sprendime rėmėsi ginčytinomis aplinkybėmis. Be to, teismas netyrė, kas inicijavo atsakovo 2012 m. vasario mėn. rašto rengimą ir kuris atsakovo darbuotojas pagreitintai užregistravo 2012 m. gegužės 25 d. suklastotą prašymą, nors jis net nebuvo vykdomas ir juo nebuvo remiamasi priimat šioje administracinėje byloje ginčijamus administracinius sprendimus (šiuose sprendimuose buvo remiamasi Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nuostatomis). Nepaisant to, teismas 2012 m. gegužės 25 d. suklastotu prašymu vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą.

Šalies argumentai

21. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo kviečiamas, 2016 m. gegužės 13 d., 15 val., nuvyko į NŽT Vilniaus miesto skyrių, tačiau neįvyko joks posėdis, atsakovo darbuotoja jam pareiškė, jog bus priimtas sprendimas už neatkurtą žemę atlyginti pinigais. Su tokiu atsakovo pasiūlymu jis nesutiko, todėl sprendimo projekte parašė „susipažinau, nesutinkam, norėtum gauti žeme. 2016‑05‑13 S. K.“. Šiuo savo prašymu jis neišreiškė valios pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o tik patvirtino 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytą valią. Atsakovas neturėjo teisės parinkti savo nuožiūra kito nuosavybės teisės atkūrimo būdo, esant galiojančiam jo 2003 m. kovo 31 d. prašymui. Žemės ūkis yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, tai yra pakankamai svarus argumentas, liudijantis apie jo siekį gauti žemės sklypą. Šias aplinkybes būtų patvirtinę ir jo nurodyti liudytojai (taip pat ir aplinkybę, kad jis niekuomet nereiškė pageidavimo gauti piniginę kompensaciją ), tačiau pirmosios instancijos teismas užkirto tam kelią.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jo 2003 m. kovo 31 d. prašymas reiškė prašymą išskirti žemės sklypą individualiai statybai, neatitinka tikrovės ir prieštarauja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktui bei atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštui „Dėl žemės sklypo skyrimo galimos vietos individualiai statybai“, nes šiame prašyme nėra žodžių „išskirti žemės sklypą individualiai statybai“. Be to, 2003 m. kovo 31 d. prašymas buvo surašytas vadovaujantis atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštu, pagal prašymą jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, todėl šio prašymo interpretavimas kitu būdu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Šalies argumentai

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime suabejojo jo aktyvumu domintis žemės sklypo atkūrimo procesu. Iš tiesų jis aktyviai dalyvavo atkūrimo procese, keletą kartų su kitais įpėdiniais kreipėsi į teismą dėl atsakovo vilkinimo atkurti nuosavybės teises, dėl jo motinos žemės grąžinimo kitiems asmenims, taip pat ir į atsakovą, nors nemoka valstybinės kalbos ir yra mažai raštingas, tačiau visada liko principingas dėl savo teisės į žemę.

24. Pareiškėjas pažymi, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė nesvarstęs taikos sutarties sudarymo realios galimybės. Pareiškėjas, įvertinęs visą teismo proceso eigą, daro išvadą, kad iš tiesų teismas buvo šališkas, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, byla buvo išnagrinėta skubotai.

Atsiliepimas

25. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, ar Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai grąžino pareiškėjo motinos žemės dalį tretiesiems asmenims, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

27. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-148/2011 ir kt.). Taigi, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra teikęs prašymo dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje) suteikimo, nors tokį reikalavimą suformulavo patikslintame skunde. Jeigu pareiškėjas ir turėjo teisėtų lūkesčių, tai tik dėl žemės atkūrimo natūra buvusioje vietoje. Net ir tokiu atveju negalima teigti, kad atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese dalyvauja dvi institucijos: Vilniaus miesto savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini)) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra; likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Iš šio rašto seka, kad net jeigu ir nebūtų buvęs NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF‑3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“, NŽT negalėtų priimti kitokio sprendimo, nei už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, nes iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginamo būdo pakeitimo (išskyrus prašymas dėl atkūrimo pinigais) bei neišreikšta valia dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje). Pareiškėjas net nėra nurodęs teritorijos, kurioje norėtų gauti lygiavertį sklypą turėtajam.

28. Atsakovas pabrėžia, kad jis negali veikti geros valios principu, jis yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo veikti vadovaudamasis teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, kitu atveju būtų veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompetencijos ribas.

Atsiliepimas

29. Atsakovas neigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog buvo užvestos dvi žemės atkūrimo bylos; dėl taikos sutarties sudarymo pažymi, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo nebuvo pateikęs jam jokių prašymų/pasiūlymų dėl taikos byloje sudarymo, todėl posėdžio metu ir buvo pasisakyta, kad nėra žinoma dėl taikos sutarties sudarymo, nes tokios informacijos atsakovo atstovė neturėjo; o dėl teismo šališkumo nurodo, jog pareiškėjas pasitikėjo teismo sudėtimi, jo kompetencija ir nešališkumu, nes teismui nušalinimo nepareiškė.

Šalies argumentai

30. Pareiškėjas atsikirtimuose pažymi, kad 2003 m. kovo 31 d. prašyme aiškiai nurodė „atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. K. turėtą žemę Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) sklypą buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas tai naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Atsakovo darbuotojai jokių pastabų dėl prašymo teksto nepareiškė ir jį priėmė. Atsakovas atsiliepime neteisingai šį jo prašymą įvardino kaip prašymą skirti „naują sklypą individualiai statybai“. Taigi, pateikdamas atsakovui 2003 m. kovo 31 d. prašymą, jis nepraleido įstatymo numatyto termino dėl būdo pareiškimo. Šio prašymo pagrindu atsakovas atkūrė jam nuosavybės teises į du žemės sklypus ir žadėjo atkurti dar.

31. Pareiškėjas paaiškina, kad pageidauja, kaip ir kiti asmenys, patekti į pretendentų sąrašą, kuriems pagal valstybinių institucijų įsipareigojimus bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Nesutinka su 1 000 Eur kompensacija už mieste esantį 0,6157 ha žemės sklypą, nes jam reikalinga žemė ūkininkavimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 27d. sprendimo Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ (toliau- Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6157 ha žemės sklypą atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 4 mėnesiui atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį, perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

33. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

34. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

35. Iki 2012m. lapkričio 22d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

36. Nuo 2012m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

37. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

38. Nagrinėjamoje byloje būtent ir kilo ginčas dėl pareiškėjo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjo prašymus, kuriuose jis nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.

39. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėjas pateikė 1991m. lapkričio 11 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje (t. 1 b.l. 111-112). Šiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas „buvusioje vietoje“ vertintinas kaip pareiškėjo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra.

40. 2002m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (t. 1 b.l. 102).

41. 2003m. kovo 31 d. pareiškėjas, atsakydamas į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2003m. vasario 27 d. rašte Nr. 31/03/22-504 pateiktą pasiūlymą pasirinkti kitą Įstatymo numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą, pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (NTA byla t. 1 b.l. 97-98, 96, 136).

42. 2012m. gegužės 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais (t. 1 b.l. 39).

43. Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjo valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Tokiu būdu paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjas buvo išreiškęs valią gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje (kaimo vietovėje).

44. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio pareiškėjo prašymo turinį, tiek vėliau visų po to sekusių pareiškėjo prašymų turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatuoja, kad pareiškėjas savo pirminę valią, išreikštą 1991m. lapkričio 11 d. prašyme ir patvirtintą 2002m. rugpjūčio 13 d. bei 2003m. kovo 31 d. prašymuose, t.y. atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, per Įstatymo numatytą terminą teikdamas 2012m. gegužės 25 d. prašymą pakeitė bei nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais.

45. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta norma, kad „jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo...“ teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas savo 2016 m. gegužės 27d. sprendimu Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ įgyvendino pareiškėjo paskutiniame prašyme išreikštą valią bei priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais.

46. Tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Įstatymas numato, todėl nėra pagrindo teigti, jog šis atsakovo sprendimas yra neteisėtas.

47. Kita vertus pareiškėjas teigia, jog 2012m. gegužės 25 d. prašyme nėra išreikšta tikroji jo valia, kad šis prašymas surašytas be jo žinios, kad jis visą laiką pageidavo ir šiuo metu pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra. Nors nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad 2012m. gegužės 25 d. prašymas yra surašytas be pareiškėjo žinios, tačiau hipotetiškai vertinant teiginį, jog pareiškėjas vis dėlto yra išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises tik natūra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog toks pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra negalimas, nes žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskiriama valstybės išperkamai (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015m. kovo 17d. raštas, t. 1 b.l. 36). Byloje šis faktas nėra nuginčytas ir nėra ginčijamas.

48. Pareiškėjas ne vieną kartą atsakovo institucijos raštais – VAVA Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2003m. vasario 27 d. raštas Nr. 31/03/22-504, NŽT Vilniaus skyriaus 2012m. vasario mėnesio raštas Nr. 49FS-(14.49.104.), NŽT Vilniaus skyriaus 2014m. lapkričio mėnesio raštas Nr. 49FS-(14.49.104.) – buvo informuotas, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, nes žemė priskirtina valstybės išperkamai, kad būtina pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ir atsakovo 2014m. lapkričio mėnesio raštu Nr. 49FS-(14.49.104.) išaiškinant pareiškėjui galimybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimą mišku kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjas į šiuos pasiūlymus iš esmės nereagavo ir tik 2003m. kovo 31 d. savo prašyme nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra.

49. Todėl šiuo atveju (jeigu neatsižvelgti į pareiškėjo 2012m. gegužės 25 d. prašymą) byloje susiklosto Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

50. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje ginčijamas atsakovo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ yra teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo teisėtumo nepaneigia pareiškėjo 2012m. gegužės 25 d. prašymo vertinimo rezultatas, todėl pagrindo naikinti minėtą atsakovo sprendimą nėra.

51. Kadangi atsakovo 2016 m. gegužės 27d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6157 ha žemės sklypą atlyginant pinigais, paliekamas nepakeistas, t.y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas į 0,6157 ha žemės sklypą baigtas, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti antrąjį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 4 mėnesiui atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį, perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

52. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Stasys Gagys Dalia Višinskienė