Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1239-492/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-22
Bylos Nr.: A-1239-492/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02646-2014-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: V. G.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, Nacionalinė žemės tarnyba

Kategorijos

11.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1239-492/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02646-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 11.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gegužės 8 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinio teismą, kuriame prašoma: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Tarnybos skyrius) 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1472; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) direktoriaus 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-18; 3) įpareigoti Tarnybos skyrių mirusio M. G. (M. G.) vardu parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai, žemės sklypą suteikti „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Tarnybos skyrių su prašymu paaiškinti, dėl kokių priežasčių 9 metus po Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, neatkuriamos nuosavybės teisės. Pasak pareiškėjo, jis ne kartą buvo kviečiamas į „(duomenys neskelbtini)“, tačiau žemė iki šiol negrąžinta. Tarnybos skyrius 2014 m. vasario 19 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-1472 informavo pareiškėją, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio nuostatas (galiojusias iki 2012 m. vasario 1 d.), piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. pateikė skundą Tarnybos direktoriui, kuris 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė, jog nesutinka, kad mirusiojo M. G. vardu būtų priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais ir teigė, kad valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo M. G. pakeitė nepraleidęs įstatymo numatyto termino. 2003 m. balandžio 1 d. asmeniškai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje. M. G. buvo atvykęs į šį skyrių „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje 2003 m. balandžio 1 d. kartu su pareiškėjo sutuoktine. Prašymą paliko skyriaus specialistei. Jokio prašymų registracijos žurnalo specialistė nebuvo pasiėmusi, prašymą pasidėjo ant stalo, jokio įrašo jame nedarė. Atsakovai teigia, kad institucijoje prašymo registracijos data yra 2003 m. balandžio 11 d., todėl teigiama, jog būtent šią dieną prašymas pateiktas institucijai. Tokia išvada daroma dėl to, kad pati specialistė įrašė šią gavimo datą prašyme, tačiau Tarnyba nepateikia įrodymų, jog buvo vedamas registracijos žurnalas, kad įrašas prašyme apie jo gavimą buvo padarytas tuomet, kai pastarasis buvo pateiktas, o ne vėliau, kad specialistė įraše apie gavimą nepadarė klaidos. Pareiškėjas tvirtina, jog prašymas buvo surašytas 2003 m. balandžio 1 d. atvykus į Žemėtvarkos skyrių seniūnijoje, prašymo kopijos su registracijos įrašu specialistė taip pat nepadarė. Tikėtina, jog specialistė įrašą prašyme padarė vėliau, nekreipdama dėmesio į jo pateikimo datą. Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-314-03/04 (toliau – ir sprendimas Nr. 2-314-03/04), kuriuo buvo nustatytas žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos juridinę reikšmę turintis faktas, buvo priimtas 2004 m. birželio 17 d., įsiteisėjo 2004 m. liepos 17 d. Atkurti nuosavybės teises M. G. natūra tuo metu buvo galimybė. Tačiau pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo parengta tik 2008 m. rugpjūčio 1 d. Ketverius metus nebuvo vykdomi jokie veiksmai atkuriant nuosavybės teises. M. G. buvo įtrauktas į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį „(duomenys neskelbtini)“kadastro vietovėje pirmoje eiliškumo grupėje. 2011 metais paaiškėjo, jog atkurti nuosavybės teises natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Vilniaus rajone, „(duomenys neskelbtini)“ kaime nėra. Pareiškėjui, kaip mirusio pretendento paveldėtojui. Tokį prašymą pateikė 2011 m. rugpjūčio 17 d. Skyrius buvo raštu informavęs pareiškėją, kad bus parengta išvada pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 1 d. M. G. vardu parengtą pažymą Nr. 9237 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. M. G. 2013 metais vėl buvo įrašytas į piliečių, pageidaujančių gauti žemės Vilniaus rajone „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje sąrašą pirmoje eiliškumo grupėje, kviečiamas į pretendentų susirinkimą, kur vėl buvo pranešta, jog galimybės atkurti nuosavybės teises natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime nėra, yra tik valstybės išperkama žemė. Skyriaus 2014 m. vasario 19 d. rašto Nr.48SD-(14.48.104.)-1472 išvados ir pasiūlymai, pasak pareiškėjo, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Siūloma kreiptis su prašymu dėl kompensacijos už negrąžintą žemės plotą (2,40 ha), nes atkurti nuosavybės teises natūra nėra galimybės. Sekančiame pranešime rašoma, jog V. G. savo nuomonę turi išreikšti per 2 mėnesius, nes nepareiškus nuomonės (pritarimo ar nepritarimo) dėl minėto (neaišku kokio) sprendimo, skyrius laikys, jog pretendentas sutinka, kad būtų priimtas sprendimas į žemės plotą (2,40 ha) atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais.

Pareiškėjo nuomone, Tarnybos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo išvados, jog skyrius nepagrįstai 2011 metais, 2013 metais buvo įtraukęs M. G. į pretendentų, pageidaujančių gauti žemės „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje Vilniaus rajone 1 eiliškumo grupėje yra atmestinos, nes priimtos netinkamai aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas. 2011 metais, rengiant „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, paaiškėjo, jog „(duomenys neskelbtini)“ kaime grąžinti žemę natūra nėra galimybės. Tuomet pareiškėjas pasirinko institucijos pasiūlytą kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą – prašė parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai. Tačiau išvada neparengta iki šiol.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba 2015 m. gegužės 30 d. teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 28–34) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad M. G. Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. D. G. (M. D. G.) iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje, Vilniaus apskrityje valdytą 12 ha žemės plotą, kartu nurodydamas kitus jam žinomus pretendentus – L. S., T. G., P. G., T. S.. Minėtame prašyme pretendentai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į jiems tenkančias nekilnojamojo turto dalis (po 2,40 ha) atkūrimo būdo ir pageidavo gauti kompensaciją. Be to, M. G. Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1994 m. liepos 15 d. pateikė pareiškimą išmokėti piniginę kompensaciją už jam „priklausančią 6 ha žemę, esančią Vilniaus raj. „(duomenys neskelbtini)“ kaime“. M. G. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą dėl žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“ kaime, grąžinimo natūra. Šis prašymas institucijoje gautas ir įregistruotas 2003 m. balandžio 11 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas sprendimu Nr. 2-314-03/04 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. G. tėvas M. D. G. iki nacionalizacijos Vilniaus rajone, „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje, „(duomenys neskelbtini)“ kaime nuosavybės teise valdė 12 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugpjūčio 1 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 9237, kurioje nurodyta, kad M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. D. G. iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje, Vilniaus apskrityje valdytos 12 ha žemės ploto dalį – 2,40 ha žemės. R. G., atstovaujanti V. G., Tarnybos skyriui 2011 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą dėl M. G. vardu išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn parengimo.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo nustatytas terminas pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau nebuvo nustatyta jokio termino pasirinkti kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo. M. G. Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. D. G. iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“valsčiuje, Vilniaus apskrityje valdytą, jam tenkantį 2,40 ha žemės plotą, išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – gauti kompensaciją. Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1994 m. liepos 15 d. pateiktame pareiškime patikslino kompensavimo būdą prašydamas išmokėti piniginę kompensaciją. Atkreipė dėmesį į tai, kad M. G. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tačiau minėtas prašymas institucijoje gautas ir įregistruotas 2003 m. balandžio 11 d., t. y. pateiktas praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą, ir šis prašymas negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą. Pareiškėjas teigia, kad minėtą prašymą pateikė 2003 m. balandžio 1 d. asmeniškai atvykęs į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių „(duomenys neskelbtini)“seniūnijoje ir tik dėl institucijos darbuotojų kaltės šis dokumentas užregistruotas 2003 m. balandžio 11 d. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių minėtą faktą, pareiškėjas nepateikia. Pažymi, kad buvusio savininko M. G. nuosavybės teisių atkūrimo byloje prie minėto prašymo yra pridėtas vokas (siuntos adresatas – „Žemėtvarkos skyriui, „(duomenys neskelbtini)“, Vilniaus rajonas“), kuriame yra pašto antspaudai, kuriuose pažymėta, kad ši siunta išsiųsta 2003 m. balandžio 10 d. o gauta – 2004 m. balandžio 11 d. ir tai atitinka prašyme nurodytą jo gavimo datą – 2004 m. balandžio 11 d. M. G. 1991 m gruodžio 19 d. ir 1994 m. liepos 15 d. prašymais tinkamai išreiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, o terminas pakeisti šią valią yra pasibaigęs. Tarnyba tvirtina, jog priimdama skundžiamus sprendimus, veikė pagal savo kompetenciją, vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Atsakovas pažymi, kad buvusio savininko M. D. G. iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“valsčiuje, Vilniaus apskrityje valdytos 12 ha žemės ribose šiuo metu žemė yra privati, todėl priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės natūra negalėtų būti atkuriamos (to neginčija ir pats pareiškėjas). Nuosavybė atkuriama vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, tačiau jeigu tokių galimybių nėra, tai šiems piliečiams atlyginama pinigais. Todėl net ir vadovaujantis pareiškėjo 2003 m. balandžio 1 d. prašymu nuosavybės teisės būtų atkuriamos atlyginant pinigais, t. y. kiltų lygiai tokios pačios teisinės pasekmės, kaip ir vadovaujantis pareiškėjo pirminiu prašymu. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas iki įstatymo nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. niekada nebuvo išreiškęs valios atkurti nuosavybės teises suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo V. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad M. G. 1991m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į M. D. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. M. G. 1994 m. liepos 15 d. kreipėsi į „(duomenys neskelbtini)“ agrarinės reformos tarnybos vadovą su pareiškimu, kuriame prašoma už jam priklausančią žemę išmokėti piniginę kompensaciją, o 2003m. balandžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ žemėtvarkos skyrių su prašymu grąžinti žemę natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime. Tarnybos skyrius 2008 m. rugpjūčio 1 d. surašė pažymą Nr. 9237, kurioje nurodoma, kad M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į M. G. valdytos žemės dalį, t. y. 2,40 ha žemės. V. G. atstovė R. G. T. skyriui 2011 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą parengti išvadą pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. pažymą. V. G., būdamas M. G., mirusio „(duomenys neskelbtini)“ metais, įpėdiniu, 2013 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Tarnybos skyrių su prašymu paaiškinti, dėl kokių priežasčių yra vilkinamas nuosavybės teisų atkūrimas į M. D. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje, Vilniaus rajone. Tarnybos skyrius 2014 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 48SD-(14.48.104.)-1472 V. G. išaiškino, kad atkurti nuosavybės teises grąžinant sklypą natūrą buvusio savininko žemėje nėra galimybių, todėl pareiškėjas gali kreiptis su prašymu dėl kompensacijos už negrąžintą žemės plotą. Tarnybos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-18 pareiškėjo skundas dėl Tarnybos skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Tarnyba minėtame sprendime pažymėjo, kad M. D. G. 2003 m. balandžio 10 d. prašymas dėl valios, kuriuo būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, išreiškimo yra pateiktas praleidus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nustatytą terminą, todėl negali sukurti pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl M. G. skundo reikalavimų panaikinti Tarnybos skyriaus 2014 m. vasario 19 d. ir Tarnybos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimus bei įpareigoti Tarnybos skyrių parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai, žemės sklypą suteikti „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, pareiškėjui argumentuojant reikalavimų pagrįstumą, vertino skundžiamo Tarnybos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat vertino, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas įvertinęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d. ir galiojusias nuo 2012 m. vasario 1 d., padarė išvadą, kad piliečiai nevaržomai nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo keisti iki 2003 m. balandžio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytos išlygos, kada piliečiai valią dėl atlyginimo būdo, galėjo pareikšti ir po 2003 m. balandžio 1 d. Tačiau minėtos išlygos ginčo atveju netaikytinos, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Šalies argumentai

V. G. teigimu, M. G. 2003 m. balandžio 1 d. surašytas prašymas dėl žemės grąžinimo natūra buvo pateiktas tą pačią dieną, todėl Atkūrimo įstatymo (redakcijos, galiojusio iki 2012 m. sausio 31 d.) 21 straipsnio 3 dalies numatytas terminas nebuvo praleistas. Tarnybos teigimu, minėtas M. G. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo buvo pateiktas po 2003 m. balandžio 1 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą terminą. Pagrįsdama savo pozicija atsakovė teismui pateikė voko, kuriame buvo atsisiųstas M. G. 2003 m. balandžio 1 d. surašytas prašymas, kopiją, iš kurios matyti, kad jis išsiųstas 2003 m. balandžio 10 d., o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2003 m. balandžio 11 d. V. G. skunde nurodytus motyvus bei argumentus įrodinėjo paaiškinimais, jog M. G. 2003 m. balandžio 1 d. prašymą pateikė tą pačią dieną, kai šis prašymas buvo surašytas, kurie nepagrįsti jokiais kitais teismui teikiamais įrodymais. Pareiškėjas teismui teikiamame skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų abejoti Tarnybos pateiktų įrodymų, t. y. voko, kuriame buvo atsisiųstas M. G. 2003 m. balandžio 1 d. prašymas, patikimumu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog M. G. 2003 m. balandžio 1 d. prašymas, kaip ir nurodo atsakovė, buvo išsiųstas paštu 2003 m. balandžio 10 d., t. y. jau pasibaigus tokio prašymo pateikimo terminui.

Teismas sprendė, kad M. G. 1994 m. liepos 15 d. „(duomenys neskelbtini)“agrarinės reformos tarnybai teiktu pareiškimu išreiškęs valią už jam priklausančią žemę gauti piniginę kompensaciją, Atkūrimo įstatymo (redakcijos, galiojusio iki 2012 m. sausio 31 d.) 21 straipsnio 3 dalies numatytu terminu šios valios nepakeitė. Taip pat pripažino, kad M. G. po 2003 m. balandžio 1 d. Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūrą jos buvimo vietoje, nei šio prašymo pateikėjui, nei jo teisių paveldėtojui V. G. nesukūrė jokių teisinių pasekmių.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba 2014 m. balandžio 14 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė. Tais pačiais motyvais teismas atmetė ir skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimą.

III.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119–123), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą (toliau– ir Sprendimas) panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: 1) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 19 d.sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1472; 2) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. lT-(7.5)-18; 3) Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių mirusio M. G. vardu parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai, žemės sklypą suteikti „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai nevertino visų byloje esančių įrodymų, sprendimą priėmė vadovaudamasis vieninteliu įrodymu – voko originalu, pateiktu atsakovės tik ginčą iškėlus teisme, materialinės teisės normas aiškino ir taikė atsėjamai nuo byloje surinktų įrodymų visumos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. M. G. buvo atvykęs į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje 2003 m. balandžio 1 d. kartu su R. G.. Prašymą padėjo surašyti žemėtvarkos skyriuje „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje skyriaus specialistė, kuriai šis prašymas buvo paliktas. Specialistė neįregistravo prašymo registracijos žurnale, o prašymą pasidėjo ant stalo. Pateikto voko kopijoje adresatas yra Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, o prašymas buvo teiktas žemėtvarkos skyriaus specialistui, dirbusiam „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijos patalpose, kuris ir padarė atžymą apie prašymo gavimą. Jeigu raštas buvo siųstas paštu Žemėtvarkos skyriui, tai būtent Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje ir turėtų būti užregistruotas, tačiau iš atžymos apie gavimą pačiame prašyme matyti, kad registracijos atžyma padaryta specialistės seniūnijoje (skiriasi metai, kurie nurodyti ant voko ir prašyme). Atsakovai niekada neminėjo apie tai, kad prašymas buvo siųstas paštu, išsaugotas ir vokas, kuriame buvo siųstas prašymas. Buvo kalbama tik apie M. G. prašymo registracijos datą, tai patvirtina ir atsakovų skundžiamų sprendimų turinys. Pačiame voke įrašo apie jo turinį nėra. Pareiškėjas mano, kad atsakovo pateikto įrodymo patikimumu galima abejoti. Prašymas buvo surašytas viename egzemplioriuje, specialistė atžymos neatliko ir kopijos su registracija neatidavė. Tikėtina, jog specialistė įrašą prašyme padarė vėliau, nekreipdama dėmesio į prašymo pateikimo datą, negalvojant apie galimas neigiamas pasekmes pretendentui.

Šalies argumentai

2) Teismui buvo pateiktas rašytinis prašymas, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, tačiau teismas šio prašymo netenkino, dėl to pareiškėjo paaiškinimų šiuo klausimu žodiniame procese nebuvo pateikta. Byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, advokato paslaugomis pasinaudoti neturėjo galimybės. Pareiškėjas negalėjo prašyti apklausti liudytojų, kurių parodymai paneigtų atsakovo argumentus. Teismui buvo pateiktas pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, tačiau teismas nusprendė nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė pasinaudoti advokato paslaugomis, teismas negalėjo išnagrinėti prašymą pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant bylos nagrinėjime.

3) Teismas nevertino valstybinių institucijų (kurios skirtingais laikotarpiais vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras) elgesio viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu. Reikalavimą dėl išvados parengimo nepagrįstai vertino tik kaip išvestinį. Prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo M. G. pateikė 1991 m. gruodžio 19 d. galiojant Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Prašymo padavimo metu pagal Atstatymo įstatymo nuostatas nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra arba ekvivalentine natūra buvo atstatomos tik asmenims, pageidaujantiems ūkininkauti ir turintiems pasirengimą ūkininkavimui. Pareiškėjo tėvas gyveno Vilniuje, neturėjo pasirengimo ūkininkauti, todėl pirminiame prašyme paprašė kompensacijos. Pinigais už išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo atlyginama. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio dispozicija buvo pakeista 1994 m. sausio 11 d. numatant galimybę gauti piniginę kompensaciją. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo priimtas nebuvo. 1997 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami, laikantis šio įstatymo nuostatų. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalėjo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Šį nuostata galioja nuo pat Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo. Tuometinė nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neinformavo M. G. apie tai, kad yra galimybė atkurti nuosavybės teises natūra, nesiaiškino, ar buvusi žemėvalda priskiriama prie valstybės išperkamos žemės ir nepateikė jokios informacijos M. G. iki 2011 metų, kol paaiškėjo, jog natūra nuosavybės teisės negali būti atkurtos, nes „(duomenys neskelbtini)“ kaime nėra laisvos žemės. Teismo sprendimas Nr. 2-314-03/04, kuriuo buvo nustatytas žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos juridinę reikšmę turintis faktas, buvo priimtas 2004 m. birželio 17 d., įsiteisėjo 2004 m. liepos 17 d. Galimybė atkurti nuosavybės teises M. G. natūra tuo metu buvo. Tačiau pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo parengta tik 2008 m. rugpjūčio 1 d. Institucijai prireikė keturių metų pažymos parengimui, todėl 4 metus nebuvo vykdoma jokių veiksmų nuosavybės teises atkuriant. Ši aplinkybė leidžia abejoti institucijos darbuotojų pareigingumu. M. G. buvo įtrauktas į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje pirmoje eiliškumo grupėje. 2011 metais paaiškėjo, jog atkurti nuosavybės teises natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Vilniaus rajone, „(duomenys neskelbtini)“ kaime nebėra. Pareiškėjui kaip paveldėtojui buvo pasiūlyta pateikti prašymą dėl išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai. Pareiškėjas tokį prašymą pateikė 2011 m. rugpjūčio 17 d. Skyrius buvo raštu informavęs pareiškėją, kad bus parengta išvada pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 1 d. M. G. vardu parengtą pažymą Nr. 9237 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. 2013 metais pretendentas M. G. vėl buvo įtrauktas į piliečių, pageidaujančių gauti žemės Vilniaus rajone „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje sąrašą pirmoje eiliškumo grupėje. Pareiškėjas buvo kviečiamas į pretendentų susirinkimą, kur vėl buvo pranešta, jog galimybės atkurti nuosavybės teises natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime nėra, o yra tik valstybės išperkama žemė. Iš NŽT direktoriaus sprendimo turinio (6 lapas) matyti, kad žemė buvusio savininko M. D. G. iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ kaime valdytos žemės ribose buvo privati ir 2011 metais ir 2013 metais, kai M. G. buvo įtraukiamas į rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus pirmoje eiliškumo grupėje. Pareiškėjas mano, kad atsakovo 2011 metų lygiaverčio žemės sklypo suteikimo kitoje vietoje pasiūlymas atitinka Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas kaip teisių perėmėjas 2011 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą dėl išvados parengimo. Raštu buvo pranešta, kad išvada bus parengta. Tik 2014 metais atsakovas pranešė, kad nuosavybės teisės M. G. bus atkuriamos išmokant kompensaciją pinigais.

5) Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad M. G. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į pirminį ir 1994 metų prašymą išmokėti kompensaciją pinigais. Teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo nustatytas terminas pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau nebuvo nustatyta jokio termino pasirinkti kompensavimo už valstybės išperkama žemę būdo. Institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, laiku ir tinkamai nevykdė savo pareigų. Teismas pripažino, kad M. G. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į pirminį ir 1994 metų prašymą ir tokiu būdu susidarė situacija, kuri prieštarauja teisingumo sąžiningumo bei protingumo principams. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Pareiškėjas mano, jog ginčijami atsakovų sprendimai neatitinka šių reikalavimų, priimti formaliai aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymą, neatitinka sąžiningumo ir proporcingumo principų. Pareiškėjas mano, kad Skyrius turėtų būti įpareigotas mirusio pretendento M. G. vardu parengti išvadą pagal pareiškėjo 2011m. rugpjūčio 17 d. prašymą, nes jis pateiktas pagal NŽT siūlymą priimtą jos kompetencijos ribose.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra motyvuotas, teisingas ir pagrįstas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) Atkūrimo įstatyme buvo nustatyti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, taip pat buvo nustatyti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog M. G. valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitė nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d. asmeniškai pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises natūra (toliau - Prašymas) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje. Šį teiginį pareiškėjas buvo nurodęs ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nebuvo pateikti jokie pareiškėjo teiginius patvirtinantys įrodymai. Su apeliaciniu skundu tokie įrodymai taip pat nepateikti. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. G. siųstas vokas (kuriame siųstas Prašymas), adresuotas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje, buvo išsiųstas paštu 2003 m. balandžio 10 d., o gautas – 2003 m. balandžio 11 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą terminą. Šias aplinkybes patvirtina ne tik pašto spaudai, esantys ant minėto voko, tačiau ir Prašymo registracijos data – 2003 m. balandžio 11 d. Atsižvelgiant į tai Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, jog Prašymas buvo išsiųstas paštu 2003 m. balandžio 10 d., t. y. jau pasibaigus tokio prašymo pateikimo terminui, todėl negali sukurti pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ant voko nurodytas adresatas - Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius. Pažymėtina, jog ant voko aiškiai parašyta: „Žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus rajonas". Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys, kad pašto spaude nurodyta ne tik voko gavimo data – 2003 m. balandžio 11 d., tačiau ir vieta - „„(duomenys neskelbtini)“", kas visiškai sutampa su Prašymo registracijos data ir vieta. Akivaizdu, Prašymas buvo siųstas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje, kur ir buvo užregistruotas jo gavimo dieną – 2003 m. balandžio 11 d.

2) Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtina nuostata, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Iš šios normos dispozicijos akivaizdu, kad ji taikoma, kai pilietis yra pareiškęs valią atkurti nuosavybės teises natūra. M. G. 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme išreikšta valia gauti kompensaciją; 1994 m. liepos 15 d. pareiškime anksčiau išreikšta valia buvo patikslinta, nurodant „išmokėti piniginę kompensaciją". Kaip minėta, prašymas, kuriuo siekta pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad minėtas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis; asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali. Todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad M. G. įstatymo nustatytu terminu nebuvo pareiškęs valios nuosavybę grąžinti natūra, nebuvo ir nėra pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir siūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi vykti griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų.

3) Teismas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn yra išvestinis iš kitų reikalavimų ir negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas niekada nebuvo išreiškęs valios atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo teisė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą nėra saistoma terminų, nes jie nebuvo nustatyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje, nepagrįsti ir atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valios pareiškimas dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, apima ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, nes lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą. Apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo teisė per įstatyme nustatytus terminus pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pavėluotai – 2003 m. balandžio 10 d. išsiuntė prašymą dėl grąžinamo žemės sklypo suteikimo natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime, praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 red., įsigaliojusi nuo 2002 m. spalio 25 d.) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad nustatant pareiškėjo prašymo dėl žemės sklypo suteikimo natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime pateikimo datą, buvo netinkamai įvertinti įrodymai byloje, nebuvo išklausytas pareiškėjas, neapklausti liudytojai. Teigė, kad prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ribojo jo galimybes atstatyti nuosavybės teises natūra į žemės ūkio žemę, priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, turėjo būti taikomos šio įstatymo nuostatos, atsakovė, remdamasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, nesant galimybės grąžinti nuosavybę natūra, turėjo raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus būdus; atsakovės elgesys – pareiškėjo įtraukimas 2011 m., 2013 m. į pretendentų eilę gauti žemę „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, pasiūlymas pateikti prašymą dėl išvados suteikti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį neatlygintinai atitiko Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas; teismas nepagrįstai pareiškėjo valią vertino tik pagal 1991 m. ir 1994 m. pateiktus prašymus.

V. Dėl piliečio teisės pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo

Byloje nustatyta, kad M. G. prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) pateikė 1991 m. gruodžio 19 d. Prašyme nurodė, kad buvęs savininkas G. M. D. turėjo 12 ha žemės buvusiame „(duomenys neskelbtini)“ kaime, „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje, Vilniaus apskrityje, pareiškė valią gauti kompensaciją už 2,4 ha žemės. Prašymo pateikimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. red. Nr. I-1454) 4 straipsnis, reglamentavęs nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, numatė, kad nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma tik tais atvejais, kai piliečiai dirba žemę arba grįžta ūkininkauti. Asmenų, kuriems gali būti grąžinama žemės ūkio paskirties žemė, ratas buvo ribojamas (atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama: asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; žemės ūkio bendrovių ar bendrijų nariams; asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai; asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, Atstatymo įstatymo 4 str. 5 d.) iki įstatymas nuo 1997 m. liepos 9 d. neteko galios (1997 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. VIII-359). Taigi pretendento pasirinktas nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo būdas buvo nulemtas įstatymo reikalavimų – ribojant galimybę susigrąžinti žemės ūkio paskirties žemę piliečiams, kurie neketina dirbti žemės ar grįžti ūkininkauti, turėjo būti išmokama kompensacija.

Vėlesnės redakcijos Atstatymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1993 m. liepos 15 d. red. Nr. I-229) įtvirtino, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma šią žemę grąžinant pagal nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus arba ją išperkant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais – t. y. žemės ūkio paskirties žemė, kuri negalėjo būti grąžinama asmenims natūra, buvo įstatymu priskirta valstybės išperkamai. Pasikeitus reglamentavimui, Atstatymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalis (1993 m. liepos 15 d. red. Nr. I-229) nustatė, kad asmenys, dėl kurių priimti sprendimai atstatyti nuosavybės teisę į žemę, ją išperkant, ir ne vėliau kaip iki 1993 m. liepos 1 d. išmokėtos valstybės vienkartinės išmokos, turi teisę šias išmokas grąžinti ir pasirinkti kitus šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytus kompensavimo būdus, tai reiškia, kad numatytai asmenų kategorijai buvo suteikta galimybė pakeisti valią dėl kompensavimo būdo už valstybės išperkamą turtą. Pretendentas M. G. į šią kategoriją asmenų nepateko, jo 1994 m. liepos 15 d. pateiktu kitu pareiškimu buvo prašoma išmokėti kompensaciją už didesnį jam tenkantį 6 ha žemės kiekį „(duomenys neskelbtini)“ kaime. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad pretendentas M. G. 1991 m. ir 1994 m. pateiktais prašymais buvo tinkamai pareiškęs valią ir pasirinkęs išpirkimo (kompensavimo) būdą už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės ūkio paskirties žemę.

Priėmus Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymą Nr. VIII-359, kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas (1 str. 1 d.), pradėtas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas buvo tęsiamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 1 d. red. Nr. VIII-359) įtvirtino, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais. Piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. (t. y. pasibaigus Atstatymo įstatyme nustatytam terminui) iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ sustabdymo dienos, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.

Atkūrimo įstatymu, įvertinus reglamentavimo pasikeitimus, atitinkamai, buvo tęsiami terminai piliečiams tiek prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti, tiek terminai įrodymams – nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti (10 straipsnio aktuali red. 1 d., 4 d.), tiek valiai dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, bei valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeisti ar pareikšti (21 straipsnio 3 dalis).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 1 d. red. Nr. VIII-359) nustatė, kad pilietis per 3 mėnesius nuo šio straipsnio 7 dalyje numatyto [atskiro] įstatymo įsigaliojimo dienos gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vėlesnė šio straipsnio redakcija (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstat. Nr. IX-489) numatė, kad pilietis gali iki 2001 m. gruodžio 31 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimu 2002 m. sausio 15 d. Nr. IX-708 šis terminas buvo pratęstas iki 2001 m. liepos 1d., Atkūrimo įstatymo pakeitimu 2002 m. balandžio 2 d. Nr. IX-832 papildomai nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. sausio 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimu 2002 m. spalio 15 d. Nr. IX-1139 nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi įstatymas buvo nustatęs tiek terminus pareikšti valiai dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą (įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2002 m. balandžio 19 d.), tiek valiai dėl būdo kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuo 2002 m. spalio 25 d. įstatyme numatyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į bet kokį nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės (Teismų praktikos dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas, Administracinių teismų praktika, 2005 m. liepa-gruodis, p. 453.). Bylose kiekvienu konkrečiu atveju yra atsižvelgiama į galinčias kilti dėl atitinkamo valios pareiškimo būdo materialiąsias pasekmes – kai nuosavybės teisių atkūrimas tam tikru būdu yra neatsiejamas nuo konkretaus atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą būdo pasirinkimo, vertinama, kad valios pareiškimas dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, apima ir atlyginimo būdo pasirinkimą, nes lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2501-13).

Aptartos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, pradėtas galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo nuosekliai tęsiamas jam netekus galios po Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 priėmimo. Piliečiams buvo užtikrintas pradėtų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų tęstinumas, taip pat pareikštos valios dėl pasirinkto išpirkimo (kompensavimo) būdo už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimas – numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises atsižvelgiant į jau pareikštą valią arba galimybę valią pakeisti, pasirinkti kitus kompensavimo ar nuosavybės teisių atkūrimo būdus per įstatyme nustatytus terminus. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įsigaliojus naujai priimtam Atstatymo įstatymui, turėjo būti taikomos tik šio įstatymo nuostatos, neatsižvelgiant į anksčiau pretendentų pareikštą valią. Priešingai, pretendentams buvo sudaryta galimybė iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti savo valią tiek dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, tiek dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Atstatymo įstatymo 21 str., red. 2002 m. spalio 15 d. Nr. IX-1139). Konkretaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pasirinkimas priklauso nuo aplinkybės, ar turtas yra valstybės išperkamas, ir paties piliečio apsisprendimo. Siekdamas tinkamai realizuoti savo valią ir tinkamai įgyvendinti savo teises, pilietis turi būti aktyvus – domėtis tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, statusu (ar jis yra valstybės išperkamas), tiek savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per įstatymo nustatytus terminus. Apelianto argumentas, kad atsakovė, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, nustatęs, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, privalėjo pareiškėją informuoti ir siūlyti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, laikytinas nepagrįstu, nes ginčo atveju nebuvo tinkamai, per įstatyme nustatytus terminus, išreikštos pareiškėjo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Minėta, kad M. G. 1994 m. liepos 15 d. buvo pateikęs pareiškimą, kuriuo prašė išmokėti kompensaciją už jam tenkantį 6 ha žemės kiekį „(duomenys neskelbtini)“ kaime. Šiuo pareiškimu buvo pasirinktas išpirkimo (kompensavimo) būdas už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir tik jis galėjo būti teisėtas pagrindas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, įsigaliojus Atkūrimo įstatymui būtų domėjęsis atkuriamu turtu, kreipęsis į atsakovę dėl galimybės jį susigrąžinti natūra. Aplinkybė, kad teismo 2004 m. birželio 17 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise, yra vienodai reikšminga tiek atkuriant nuosavybės teises bet kuriuo įstatyme numatytu būdu, tiek valstybei atlyginant už išperkamą turtą. Kai byloje nėra įrodyta, kad per įstatymo nustatytus terminus pareiškėjas pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (ar atlyginimo už išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo) pareiškėjo įtraukimas 2011 m., 2013 m. į pretendentų eilę gauti žemę „(duomenys neskelbtini)“ kadastro vietovėje, pasiūlymas jam pateikti prašymą dėl išvados suteikti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį neatlygintinai, neturi įtakos pareiškėjo teisėms.

VI. Dėl įrodymų vertinimo byloje nustatant pareiškėjo valią

Kitą apeliacinio skundo argumentų grupę sudaro pareiškėjo teiginiai dėl įrodymų, kuriais buvo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo nebuvo pareikšta per įstatymo nustatytus terminus, vertinimo, bei dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių nuostatų netinkamo taikymo pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. G. pareiškimo dėl žemės grąžinimo natūra „(duomenys neskelbtini)“ kaime pateikimo atsakovei datą, rėmėsi ne pareiškėjo teiginiais apie dokumento pateikimą Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ žemėtvarkos skyriui 2003 m. balandžio 1 d., bet spaudu, patvirtinančiu jo gavimą įstaigoje 2003 m. balandžio 11 d., bei pašto spaudu ant voko, patvirtinančiu jo išsiuntimą 2003 m. balandžio 10 d. Pareiškėjo paaiškinimai yra subjektyvaus pobūdžio, jie nepakankami patvirtinti aplinkybei, kad dokumentas buvo pateiktas atsakovei tą dieną, kuri nurodoma kaip dokumento sudarymo data – 2003 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas dokumento pateikimo faktą pagrįstai nustatė remdamasis vienas kitą atitinkančiais rašytiniais įrodymais, tai reiškia, atsižvelgęs į jų visumą, dėl šių įrodymų objektyvumo teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių. Atliktas įrodymų vertinimas atitinka ABTĮ 57 straipsnio keliamus reikalavimus.

Ta aplinkybė, kad nebuvo išklausytas pareiškėjas, nebuvo apklausti galimi liudytojai, fakto dėl dokumento pateikimo datos nustatymui neturi įtakos, nes asmenų paaiškinimai paprastai laikomi nepakankamais paneigti objektyvius rašytinius duomenis. Atstatymo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. yra naikinamasis (LVAT A525-1375/2013, A442-384/2014), todėl pirmosios instancijos teismas apie pareiškėjo valią pagrįstai sprendė pagal pateiktus 1991 m. ir 1994 m. prašymus

Administracinė byla išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui posėdyje, apie kurį jis buvo tinkamai informuotas. Pareiškėjas, nors prašyme atidėti bylos nagrinėjimą ir nurodė savo ir advokatės neatvykimo priežastis, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo jų vertinti kaip svarbių ir, nutardamas prašymo netenkinti, administracinių bylų procesą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Pareiškėjo argumentai buvo išsamiai išdėstyti pateiktuose procesiniuose dokumentuose raštu, visi bylai reikšmingi įrodymai buvo surinkti, teismas, priimdamas sprendimą, vertino tiek įrodymus byloje, tiek pareiškėjo išdėstytus argumentus, ir aptarė juos motyvuose.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, nenustatė pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė