- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-1045-555/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20524-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- P. K.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-2667528/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui P. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-5), prašydama priteisti iš atsakovo P. K. 17 741,54 Lt skolą, 7 294,06 Lt palūkanas, 5 013,11 Lt delspinigius, 593,54 Lt ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 6,5% sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (17 741,54 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 13 d. AB SEB bankas ir P. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1850618051736-13, pagal kurią atsakovui suteiktas kreditas. Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl AB SEB bankas ją nutraukė. 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. Apie reikalavimo perleidimą ieškovė atsakovą informavo, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovas įsipareigojimų neįvykdė.
Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 15 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies (b. l. 38-40). Ieškovei iš atsakovo P. K. priteisė 5 138,31 Eur (17 741,54 Lt) skolą, 725,95 Eur (2 506,55 Lt) delspinigių, 1 056,25 Eur (3 647,03 Lt) palūkanų, 1,01 Eur (3,50 Lt) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 5 138,31 Eur (17 741,54 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 207,65 Eur (716,96 Lt) žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas, atlikęs formalų ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir ieškinio reikalavimą ieškovė grindžia 2014 m. spalio 17 d. išrašu iš AB SEB banko skolų priėmimo-perdavimo akto prie 2009 m. lapkričio 9 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr.09-20-83 (b. l. 6), 2014 m. spalio 17 d. delspinigių paskaičiavimo aktu (b. l. 7), 2014 m. spalio 17 d. palūkanų paskaičiavimo aktu (b. l. 8), ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotine 2009 m. lapkričio 9 d. – 2014 m. lapkričio 25 d. (b. l. 9), atsakovės ir AB SEB banko 2006 m. gruodžio 13 d. Vartojimo kredito sutarties Nr.1850618051736-13 specialiąją ir bendrąja dalimi (b. l. 11-12, 13-15), 2009 m. lapkričio d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr.11 09-20-83 (b. l. 16-21), 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovės pranešimais atsakovui dėl reikalavimo perleidimo (b. l. 22). Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus laiku grąžinti paskolą, neatsiskaitė su ieškove ir liko jai skolingas 17 741,54 Lt. Byloje duomenų, kad skola apmokėta, teismo vertinimu, nėra, todėl ši suma priteista ieškovei iš atsakovo.
Nurodė, kad atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškove, kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius. Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 6,5 proc. dydžio palūkanas. Atsakovas neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovas, teismo vertinimu, privalo sumokėti netesybas. Sutartyje numatyta, kad atsakovas už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovui mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 193,48 Lt delspinigių už 180 dienas ir 1 819,63 Lt delspinigių už 998 dienas pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas, spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, pabrėžė, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Kadangi šiuo atveju klientas yra vartotojas, sudaręs ieškovo parengtą standartinę sutartį ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, teismas atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nusprendė, kad reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai lupikiški ir neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės prašomi priteisti delspinigiai buvo sumažinti nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc., t.y. 5 013,11 Lt delspinigių suma sumažinta iki 2 506,55 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5 714,74 Lt palūkanų už 1784 dienas ir 1 579,32 Lt palūkanų už 998 dienas pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas akcentavo, jog reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009 m. lapkričio 9 d., o ji ieškinį pareiškė tik 2014 m. spalio 30 d. Teismas konstatavo, kad ieškovės, kaip teisių perėmėjos, nesiėmimas priemonių skolai išieškoti lėmė palūkanų dydį. Teismo vertinimu, nors atsakovas tinkamai neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, tačiau tai nesuteikia pagrindo ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo pačios ieškovės elgesio, juolab, kad palūkanų priteisimas už tokį ilgą (beveik 5 metų) laikotarpį sąlygotų situaciją, kad ieškovė galėtų piktnaudžiauti savo teisėmis ir tyčia nesikreipti į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Ieškovas (teisių perėmėjas) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Dėl šių priežasčių teismas prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę, t.y. ieškovei bendroje sumoje priteisė 3 647,03 Lt palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovės reikalavimą priteisti 593,54 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad ieškovės išklotinėje išvardintos išlaidos laikytinos ne ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidomis, bet įmonės veiklos sąnaudomis ir priteisti šias išlaidas iš atsakovo nėra pagrindo. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė tik dvi to paties 2009 m. lapkričio 19 d. pranešimo atsakovui dėl reikalavimo perleidimo kopijas, tačiau nepateikė jokių kitų įrodymų dėl patirtų išlaidų, todėl teismas atsižvelgęs į tai, ieškovei priteisė tik įrodytas ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas – 3,50 Lt už pranešimų atsakovui siuntimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą už akių dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 1 056,26 Eur (3 647,03 Lt) palūkanų, papildomai priteisti 1 056,26 Eur (3 647,03 Lt palūkanų), priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 45-48).
Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas prašymas priteisti 1 056,26 Eur (3 647,03 Lt) palūkanų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių. CK nenustato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Teigiama, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, be to, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt.
Apeliantės nuomone, vartojimo kredito sutartyje Nr. 1850618051736-13 numatytos 6,5 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Ginčo vartojimo kredito sutartis pasirašyta 2006 m. gruodžio 13 d. Sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Tiek Direktyvoje, tiek LR CK 6.887 straipsnyje nereglamentuota metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų normos maksimali riba. Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d., todėl sprendžiant šalių ginčą ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant šiam įstatymui, yra teisėtas šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais, apeliantės vertinimu, negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami.
Nagrinėjamu atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro 7,14 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Be to, pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria sumažinta ieškovės prašomų priteisti sutartinių palūkanų suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 13 d. AB SEB bankas ir P. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1850618051736-13, pagal kurią atsakovui suteiktas 18 000 Lt kreditas (b. l. 11-12). Remiantis minėtos sutarties specialios dalies 2.4 punktu, šalys susitarė dėl 6,5 % palūkanų normos (b. l. 11-12). 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11 09-20-83, pagal kurią pradinis kreditorius AB SEB bankas perleido naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į skolininkus, tame tarpe ir atsakovą, kylantį iš minėtos vartojimo kredito sutarties (b. l. 16-21). Apeliaciniu skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo už akių dalis, kuria pirmos instancijos teismas nuo 7 294,06 Lt iki 3 647,03 Lt (1 056,25 Eur) sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.
Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Nagrinėjamu atveju tarp AB SEB Vilniaus bankas ir P. K. 2006 m. gruodžio 13 d. sudarytoje vartojimo kredito sutartyje buvo nurodyta, kad palūkanų norma yra 6.5 proc., taip pat nurodyta, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 7,14 procentai (b.l. 11-12)., t.y. palūkanų dydis nustatytas šalių susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).
Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.
Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 2 112,52 Eur (7 294,06 Lt) (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą iš naujo išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 1 056,26 Eur (3 647,03 Lt) suma ieškovei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti ~89,90 proc. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 266,16 Eur (919 Lt) žyminio mokesčio (b. l. 10), todėl ieškovei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 239,28 Eur (826,19 Lt) (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistinas 32 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 15d. sprendimą už akių pakeisti. Padidinti iš atsakovo P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) priteistas palūkanas iki 2 112,52 Eur ir žyminį mokestį iki 239,28 Eur. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) 32 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.