Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) D. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos ir JAV BUAB „Lenox“ ieškinį atsakovui D. Č., trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje A. N., tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.1.Teismas neteisingai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas, nes ieškinio senatį taikė nuo bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo dienos. Galimas teisės pažeidimas negali būti sietinas su bankroto administratoriaus sužinojimu apie įmonei padarytą žalą, kadangi pirma, bankroto administratorius atstovauja šiuo atveju kreditorių - trečiąjį asmenį VSDFV Šiaulių skyrių, o ne pats save. Antra - žala buvo padaryta ne įmonei, o trečiajam asmeniui - tam pačiam VSDFV Šiaulių skyriui. Trečia, VSDFV Šiaulių skyrius nuo skolos atsiradimo 2002-03-31 dienos (skola atsirado 1999 metais, ir siekė 691 Eur , likusią sumą sudaro delspinigiai ir baudos, kurių priteisimui taikytinas 6 mėnesių sutrumpintas ieškinio senaties terminas ) iki ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo - 2017-07-25 dienos (15 metų ir 4 mėnesius) nesiėmė jokių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti.

8.2.Teismas nenustatė D. Č. kaltės dėl nuostolių atsiradimo, nors ir konstatavo, kad įmonėje buvo keli direktoriai ir akcininkai, tame tarpe A. N. Teismas nepaneigė ir neišsiaiškino D. Č. teiginių apie kitų asmenų galimą civilinę atsakomybę ir taip pažeidė CK 6.248 straipsnio nuostatas. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas po 1999 metų nesiėmė jokių veiksmų įmonės mokumui atkurti, nors byloje yra dokumentai, kad D. Č. iš savo asmeninių lėšų 2000-02-22 sumokėjo už UAB „Lenox“ 60.094,76 Lt PVM (kasos pajamų orderis 7594304).

9. Atsiliepimas į atsakovo D. Č. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (atsakovo) D. Č. apeliacinis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo priteista žala iš buvusio įmonės vadovo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas savo poziciją grindžia tuo, kad

teismas neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas, nenustatė atsakovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo ir tarp teismo konstatuotų neteisėtų D. Č. veiksmų - nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu nuo 2002-03-31 iki 2017-07-25 ir atsiradusios žalos 2002-03-31 dienai nėra jokio priežastinio ryšio. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

13. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2017-07-21 nutartimi ieškovui Lietuvos ir JAV BUAB „Lenox“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Acountera“, o ieškovo valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus dokumentus. Šiaulių apygardos teismo 2017-10-03 nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas 13 725,04 Eur sumai, kurią sudaro VSDFV Šiaulių skyriaus 3481,23 Eur reikalavimo suma ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 10 243,81 Eur reikalavimo suma. Šiaulių apygardos teismo 2018-09-27 nutartimi patikslintas ieškovo kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas ir iš jo išbrauktas kreditorius Šiaulių miesto savivaldybės administracija su 10 243,81 Eur kreditoriniu reikalavimu. Šiaulių apygardos teismo 2017-11-20 nutartimi atsakovui skirta 300 Eur bauda už tai, kad jis per nustatytą terminą neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ įregistruota 1994-01-24. UAB „Lenox“ prezidentu nuo 1995-10-25 išrinktas A. S., nuo 1996-06-16 - D. Č., nuo 1996-12-06 D. Č. atleistas ir prezidente išrinkta D. R., nuo 1997-03-28 atleistas A. J. ir išrinktas prezidentu D. Č., nuo 2003-07-27 išrinktas D. Č., nuo 2008-06-22 atleistas D. Č. Iš atsakovo pateiktos darbo knygelės kopijos matyti, kad nuo 1997-04-01 iki 1997-06-12 D. Č. vykdė direktoriaus pareigas, o nuo 1998-07-01 iki 1999-05-01 dirbo įmonėje direktoriaus pavaduotoju. Finansinės apyskaitos 1998 m. I ketvirčio duomenys įrodo, kad ją pateikė vadovas A. J., 1998 m. II ir III ketvirčio apyskaitas pateikė vadovas A. N., 1998 m. IV ketvirčio, 1999 m. I ketvirčio apyskaitas pateikė vadovas D. Č. Pagal 1999-01-05 vertybinių popierių (akcijų) pardavimo-pirkimo sutartį D. Č. nusipirko iš A. J. 8 Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ akcijas (dokumentų kopijos patvirtintos advokato P. L., kuris, kaip paaiškėjo vėliau, yra išbrauktas ir advokatų sąrašo, bet atsakovas tvirtino, jog yra originalai ir kopijos atitinka originalus). 1999-04-06 nutarimas administracinėje byloje patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija tuometiniam įmonės vadovui D. Č. skyrė 500 Lt baudą. Iš 1999 – 2000 metų atsakovo susirašinėjimo su Šiaulių apskrities valstybine mokesčių inspekcija matyti, kad įmonei atstovauja direktorius D. Č.. 1999-2000 m. ūkinių operacijų žurnalą pasirašė įmonės vadovas D. Č., taip pat ir 1999-2000 m. kasos knygą. 2007 m. prašymo VĮ Registrų centrui matyti, kad prašymą išduoti Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ pažymėjimą pateikė D. Č., 2007 m. raštą, teiktą VĮ Registrų centrui, taip pat pateikė direktorius D. Č.. Pateiktas 2008-06-20 pinigų priėmimo kvitas, kad D. Č. 30 000 Lt sumokėjo Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ prezidentas D. Č. (dėl šio rašto pradėtas ikiteisminis tyrimas). Teismo posėdžio metu atsakovas pats detaliai negalėjo įvardinti, kas ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo įmonės vadovais, pripažino kaltę, kad būdamas įmonės akcininku nepaskyrė vadovo. Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ vadovas nuo 1996-06-16 iki 2017-08-17 buvo D. Č.. Civilinio kodekso 2.66 str. 5 d. numato, kad juridinių asmenų registro pakeisti duomenys įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre, todėl jų pakeitimų neįregistravus, galioja įregistruoti duomenys. Išanalizavus esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad 1996 m., 1997, 1999 m. (su pertraukomis) iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ vadovavo atsakovas D. Č. Šią aplinkybę paneigiančių duomenų atsakovas į bylą nepateikė (CPK 178, 185 str.).

Dėl ieškinio senaties termino.

14. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas.

15. Atsakant į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kreditorių reikalavimų pagrindų, jų dydžio bei Lietuvos ir JAV BUAB „Lenox“ turimo turto aplinkybės, iš kurių bankroto administratorė galėtų spręsti apie bendrovės vadovo laiku nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jai galėjo tapti žinomos tik iškėlus bankroto bylą, t. y. po teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties iškelti bankroto bylą ir paskirti bankroto administratorių priėmimo, kada jis pradėjo tikrinti bendrovės dokumentus, veiklą ir taip sužinojo apie laiku nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisės pažeidimas (vėlavimas inicijuoti bankroto bylą) tęsėsi nuo 1999 m. (1998 m. įmokos iš dalies buvo mokamos, o mokėjimai nebevykdomi nuo 1999 m.) iki 2017 m. liepos 21 d., t. y. apie aštuoniolika metų. Esant tęstiniam teisės pažeidimui, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, t. y. dėl tęstinio pažeidimo teisinių pasekmių, susijusių su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Taigi tiek taikant bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), tiek tęstinio pobūdžio pažeidimams taikomą specialiąją ieškinio senaties termino nustatymo taisyklę (CK 1.127 straipsnio 5 dalis) ieškovas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino ieškiniui pareikšti nepažeidė, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškovo reikalavimui ieškinio senaties (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-412-381/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų.

16. Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė jo kaltės dėl nuostolių atsiradimo, taip pat teismas nepaneigė ir neišsiaiškino apelianto teiginių apie kitų asmenų galimą civilinę atsakomybę ir taip pažeidė CK 6.248 straipsnio nuostatas. Apelianto nuomone, teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas po 1999 metų nesiėmė jokių veiksmų įmonės mokumui atkurti, nors byloje yra dokumentai, kad D. Č. iš savo asmeninių lėšų 2000-02-22 sumokėjo už UAB „Lenox“ 60 094,76 Lt PVM (kasos pajamų orderis 7594304).

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo nemokumo momentu galiojęs Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) (1998-12-10 redakcija) nustatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 7 str. 1, 2 d.). Byloje nustatyta, kad atsakovas 1999-2002 metų laikotarpiu dėl įmonės finansinės būklės ar (ir) bankroto bylos iškėlimo į atitinkamus įstatyme nustatytus organus, nesikreipė. Iš Liteko duomenų matyti, kad 2017 m. dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui kreipėsi VSDFV Šiaulių skyrius, o 2017-07-21 nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas, žinodamas realią įmonės finansinę būklę, įstatyme numatytos pareigos laiku kreiptis į iš pradžių į atitinkamus įstatyme numatytus organus, o vėliau į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nevykdė ir taip pažeidė imperatyvias teisės normas. Nuo 1999 metų pradžios ieškovo skola nebebuvo mažinama - VSD įmokos nebepervedamos, buvo skaičiuojami delspinigiai ir baudos iki 2002 m., kas lėmė VSDFV Šiaulių skyriaus kreditorinio reikalavimo padidėjimą, t. y. žalos įmonei ir kreditoriui atsiradimą ir tai susidarė vadovaujant atsakovui (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 8 dalis), todėl atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas analizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, vertino ieškinio pareiškime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į paties atsakovo teismo posėdžio paaiškinimus, kuriais jis nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyriui už save nėra sumokėjęs ir yra skolingas, kad tapęs akcininku nuo 1999-01-05 ir veikęs kaip akcininkų įgaliotas asmuo direktoriumi nieko nepaskyrė, o įmokų mokėti nebuvo iš ko, kas reiškia, jog jau tuo metu atsakovas turėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo elgesį iš esančių duomenų visumos ir nustatė būtent atsakovo kaltę.

18. Nors apeliantas ir teigia, kad teismas nepaneigė ir neišsiaiškino atsakovo teiginių apie kitų asmenų galimą civilinę atsakomybę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismui iš aplinkybių visumos konstatavus, kad Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis (CK 2.66 straipsnio 5 dalis), Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ vadovas nuo 1996-06-16 iki 2017-08-17 buvo D. Č. ir atsakovui nepateikus šią aplinkybę paneigiančių duomenų, aiškintis apie kitų asmenų galimą civilinę atsakomybę, teismui nebuvo jokios būtinybės. Juo labiau, kaip matyti iš bylos duomenų, kiti asmenys (kurių tiksliai įvardinti kas ir kokiais laikotarpiais buvo įmonės vadovais, atsakovas negalėjo; pats pripažino, kaltę, kad nepaskyrė vadovo), įmonei vadovavo epizodiškai, kaip antai, 1998 m. I ketvirčio apyskaitą pateikė vadovas A. J., 1998 m. II ir III ketvirčio apyskaitas pateikė vadovas A. N., o nuo 1999 m. apyskaitas teikė, susirašinėjo su Šiaulių apskrities VMI, pasirašinėjo 1999-2000 m. ūkinių operacijų žurnale, prašymą VĮ Registrų centrui dėl įmonės pažymėjimo išdavimo, raštą 2007 m. teikė ir atliko kitus veiksmus atsakovas D. Č. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl buvusios atsakovo kaltės.

19. Apeliantas taip pat nurodo, kad tarp teismo konstatuotų neteisėtų D. Č. veiksmų - nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu nuo 2002-03-31 iki 2017-07-25 ir atsiradusios žalos 2002-03-31 dienai nėra jokio priežastinio ryšio, nes veiksmai ir žala nesutampa laike, per laikotarpį nuo tariamo D. Č. nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo žala nei sumažėjo, nei padidėjo, tai yra niekaip nebuvo įtakota jo tariamai neteisėtų veiksmų. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai.

20. Kaip matyti iš VSDFV Šiaulių skyriaus 2017-12-27 rašto dėl kreditorinio reikalavimo pateikimo Nr. (8.24) S-43231 ieškovo skola 1998-12-31 dienai buvo 630,66 Eur, 1999-03-31 – 729,67 Eur skola, 1101,42 Eur bauda, 1999-06-30 – 159,60 Eur skola, 2001-03-31 dienai 331,90 Eur delspinigiai, 2002-03-31 – 505,10 Eur delspinigių, bendra skola sudarė 3481,23 Eur (I t., 121 b. l.). 2000-01-14 rašte atsakovas nurodė, kad Lietuvos ir JAV UAB „Lenox“ 1996-1998 m. pelno neturėjo, teismo posėdžio metu tvirtino, jog VSD įmokų nebuvo iš ko mokėti. Taigi, esant įmonei nemokiai, neturint iš ko mokėti VSDFV įmokų, atsakovas, būdamas atsakingas asmuo, iš karto nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip didino įmonės (paskirtų baudų ir delspinigių forma) nemokumą iki 2002-03-31, kas laikytina, jog tarp tokių atsakovo neteisėtų veiksmų yra atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšis. Dar kartą pabrėžtina, kad nors atsakovas ir teigė, kad tuo laikotarpiu bendrovei vadovavo ir kiti asmenys, tačiau šios nutarties 13 punkte nurodytais laiko tarpsniais bendrovei kiti asmenys vadovavo trumpai. Nustatyta, kad didžiąją laiko dalį bendrovei, kai ji buvo nemoki, vadovavo atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytus faktus, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas, nevykdydamas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei, atliko neteisėtus veiksmus ir tarp tų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšis.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje įrodytos visos įstatyme nustatytos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos atsakovo D. Č. deliktinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai (nepateisinamas neveikimas – pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), žala (skola Sodrai), neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo susidarė Sodrai skola) ir kaltė, kurios atsakovas nepaneigė, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovo 3481,23 Eur žalos atlyginimą. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

22. Kiti apelianto argumentai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylos procesinės baigties.

23. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.