Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Čepkausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalies 4 punktu, paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 5 (penkiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K.;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalies 4 punktu, paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 3 (trims) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, D. K. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė, subendrinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalies 4 punktu, paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K..

D. D. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad D. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Civilinio ieškovo P. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. K. 220 Eur (du šimtai dvidešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo ir 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 m. lapkričio 24 d., apie 14.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, kartu su nenustatytu asmeniu, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo P. K. sveikatą, tai yra, panaudodamas prieš nukentėjusįjį nepilnametį P. K. fizinį smurtą ir nenustatytos kilmės dujas, tyčia D. K. papurškus nukentėjusiajam P. K. į veido sritį nenustatytos kilmės dujų ir sudavus ranka smūgį į pakaušio sritį, dėl ko nukentėjusysis P. K. nukrito ant žemės, bendrais veiksmais su nenustatytu asmeniu, kojomis spardė į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam P. K. poodines kraujosruvas kairio peties srityje, nugaros srities sumušimą, I laipsnio akių obuolių junginių ir ragenos sužalojimą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam P. K. sveikatą.

2. Be to, D. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 m. lapkričio 24 d., apie 14.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), po jo su nenustatytu asmeniu P. K. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pagrobė P. K. priklausantį turtą: pilkos spalvos kuprinę, 110 Eur vertės, su joje buvusiais daiktais: akiniais regėjimui gerinti, 600 Eur vertės, nešiojama „JBL“ garso kolonėle, 95 Eur vertės, pinigine, 60 Eur vertės, kurioje buvo 5 Eur, taip pat nukentėjusiojo P. K. vardu išduotu Lietuvos Respublikos piliečio pasu, viešojo transporto važiavimo kortele, moksleivio pažymėjimu, daiktų garantiniais čekiais, mokyklinėmis knygomis, sąsiuviniais (materialiai nevertintina), tokiais savo tyčiniais veiksmais pagrobė svetimą – nukentėjusiajam P. K. priklausantį turtą, 870 Eur vertės.

3. D. D. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2022 m. lapkričio 24 d., apie 14.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais su D. K., kartu su nenustatytu asmeniu, įvykdė plėšimą, o būtent: panaudodamas prieš nukentėjusįjį nepilnametį P. K. fizinį smurtą ir nenustatytos kilmės dujas, tyčia D. K. papurškus nukentėjusiajam P. K. į veido sritį nenustatytos kilmės dujų ir sudavus ranka smūgį į pakaušio sritį, dėl ko nukentėjusysis P. K. nukrito ant žemės, bendrais veiksmais su nenustatytu asmeniu, kojomis spardė į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas kairio peties srityje, nugaros srities sumušimą, I laipsnio akių obuolių junginių ir ragenos sužalojimą, t. y. nežymiai sutrikdydami nukentėjusiajam P. K. sveikatą, pagrobė jam priklausantį turtą: pilkos spalvos kuprinę, 110 Eur vertės, su joje buvusiais daiktais: akiniais regėjimui gerinti, 600 Eur vertės, nešiojama „JBL“ garso kolonėle, 95 Eur vertės, pinigine, 60 Eur vertės, kurioje buvo 5 Eur, taip pat nukentėjusiojo P. K. vardu išduotu Lietuvos Respublikos piliečio pasu, viešojo transporto važiavimo kortele, moksleivio pažymėjimu, daiktų garantiniais čekiais, mokyklinėmis knygomis, sąsiuviniais (materialiai nevertintina), tokiais savo tyčiniais veiksmais sukeldami fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė nukentėjusiajam 870 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Arūnas Čepkauskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis atidėti bausmės vykdymą 2 (dviem) metams, vadovaujantis BK 67 straipsniu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirti baudžiamojo poveikio priemones – pradėti dirbti, mokytis arba tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nustatytu laiku ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. D. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje bei skirti analogišką bausmę kaip ir D. K.. Tenkinti P. K. civilinį ieškinį ir solidariai iš D. K. ir D. D. priteisti P. K. 220 Eur turtinės žalos bei 5 000 Eur neturtinės žalos. Iš D. K. ir D. D. priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Čepkausko apeliacinis skundas atmetamas.

8. Teisėjų kolegija susipažinusi su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apelianto pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą D. D. išteisinant dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, byloje nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę bei perkvalifikuojant D. K. atliktus neteisėtus veiksmus iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju taip pat nenustatė pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti dalyje dėl civilinio ieškinio.

Dėl D. D. išteisinimo

10. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą D. D., nuteistojo bei nukentėjusiojo duotų parodymų analizę, kurie vis tik kėlė abejonę ir neleido daryti vienareikšmiškos išvados, jog D. D. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Išteisintasis savo kaltę neigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, teigdamas, kad įvykio dieną po pamokų einant į stotelę matė, jog D. K. su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pašaukė P. K. pakalbėti, jie aiškinosi tarpusavio santykius dėl apkalbų ir kuomet D. K. su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu parvertė nukentėjusįjį ant žemės, D. D. pamatęs, kad žodinis konfliktas perauga į fizinį konfliktą, išėjo (2 t., b. l. 107–110). Tokius pat parodymus išteisintasis davė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 83–84). Šie D. D. parodymai iš esmės sutampa ir su nuteistojo D. K. duotais parodymais. D. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. D. sutiko prieš pamatant P. K., pasisveikino ir matė pastarąjį nueinant link autobuso stotelės, tuo tarpu fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo dviese – jis ir kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, nematė kur tuo metu buvo D. D. (2 t., b. l. 50–51, 56–67, 3 t., b. l. 109–110). Tuo tarpu nors nukentėjusysis teigė, kad D. D. taip pat dalyvavo šiame įvykyje, tačiau iš esmės nurodė tik nuteistojo D. K. jo atžvilgiu atlikus veiksmus, matė, kad dujas jam papurškė ir pirmąjį smūgį jam sudavė D. K., negalėjo įvardinti, ar smūgį iš kairės jam sudavė D. D., ar ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, taip pat negalėjo konkrečiai įvardinti kurie asmenys parvertę jį ant žemės spardė (3 t., b. l. 85–86). Taip pat nukentėjusysis tvirtino, jog tolumoje matė, kad po smurto panaudojimo ir jo kuprinės pagrobimo iš įvykio vietos pasišalino trys asmenys, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įvykio metu nukentėjusiajam į akis buvo papurkšta dujų, apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis teigė, jog po dujų paurškimo jam degino akis, nosį, buvo sunku kvėpuoti, taigi tai kelia abejonę ar nukentėjusysis iš tiesų galėjo tolumoje įžvelgti būtent nubėgančius asmenis. Šiuo atveju priešingai nei teigia prokuroras, nukentėjusiojo parodymai nėra nuvertinami ar laikomi nepatikimais, tačiau skundžiamame nuosprendyje akcentuota, jog nukentėjusysis negalėjo įvardinti, kokius veiksmus įvykio metu, pasak jo, atliko D. D., tuo tarpu vertinant tai, kad jam į akis buvo papurkšta dujų, nėra aišku ir tai, ar jis galėjo gerai matyti, jog iš įvykio vietos pasišalina būtent trys asmenys. Atsižvelgiant į tai ir nesant jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad D. D. P. K. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ar pagrobė daiktus, jo kaltė negali būti preziumuojama ar grindžiama prielaidomis.

11. Pirmosios instancijos teismas, kaip dar vieną duomenį, pagrindžiantį, kad D. D. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bei nebuvo iš anksto susitaręs bendrai veikti su D. K. nurodė ir D. D. bei D. K. mobiliojo ryšio telefonų išklotines. Iš baudžiamojoje byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad nei prieš įvykį, nei po įvykio nuteistasis bei išteisintasis nebendravo mobiliojo ryšio telefonais (1 t., b. l. 147–148). Ši aplinkybė, vertinant ją aukščiau aptartų duomenų kontekste, pagrįstai sustiprino pirmosios instancijos teismo įsitikinimą, kad D. D. netoli įvykio vietos atsidūrė atsitiktinai, pasibaigus pamokoms eidamas į viešojo transporto stotelę bei susidomėjęs vykstančiu konfliktu tarp D. K. bei P. K.. Be kita ko, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad D. D. būtų turėjęs nesutarimų su P. K., ar jam būtų reiškęs priekaištus arba reikalavęs iš nukentėjusiojo kokių nors daiktų. Nors D. D. veiksmai – nepranešimas apie vykstantį fizinį konfliktą tarp nepilnamečių, kurį jis matė, nėra vertintini palankiai, tačiau nagrinėjamu atveju tai galėtų būti laikoma prieštaravimu moralės normoms, tačiau ne veiksmu užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę veikiant kaip bendrininkui panaudojant fizinį smurtą ir pagrobiant nukentėjusiojo kuprinę.

12. Nors prokuroro teigimu, D. D., D. K. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nusikalstamą veiką įvykdė veikdami bendrininkų grupėje, tačiau aukščiau aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog D. D. dalyvavo nukentėjusiojo atžvilgiu atliekant teisei priešingus veiksmus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Siekiant pagrįsti kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik konkrečiame BK straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau ir bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių egzistavimas. Taigi, turi būti nustatytas bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvieno bendrininko suvokimas, jog kėsinamasi į tą patį objektą bei kitų BK specialiojoje dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių įgyvendinimo supratimas. Kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. veikia tyčia.

13. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-295-719/2018). Kaip jau minėta, apylinkės teismas nenustatė, jog D. D. veikė kartu su kitais asmeninis ar su jais buvo susitaręs daryti nusikalstamas veikas nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi, šiuo konkrečiu atveju nesant pakankamai duomenų, kad išteisintasis atliko kokius nors teisei priešingus veiksmus ar apskritai tarėsi tokius veiksmus atlikti, negalima konstatuoti ir to, kad jis veikė bendrai su D. K. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu.

14. Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. D. buvo pagrįstai išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl D. K. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

15. Skundo autoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tarpusavyje susijusius vienos nusikalstamos veikos elementus, kuri turėtų būti kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, išskyrė į dvi veikas, t. y. smurto panaudojimą kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o turto pagrobimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir tokiu būdu, netinkamai įvertinus įrodymus, neteisingai perkvalifikavo D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką bei nepagrįstai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisino D. D..

16. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Įrodymų vertinimo metu teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais ir priimti sprendimą, ar surinktais įrodymais galima grįsti teismo išvadas. Įrodymų vertinimo metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę visumą, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išdėstęs atvejus, kas laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, t. y. kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-648/2022, 2K-187-976/2023). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamo nuosprendžio turiniu bei atliktu įrodymų vertinimu, nenustatė tokio pobūdžio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

18. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota plėšimo sudėtis, numatant baudžiamąją atsakomybę tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017).

19. Iš nuteistajam bei išteisintajam kaltinamajame akte inkriminuoto kaltinimo turinio matyti, kad kaltinimai jiems buvo pareikšti už plėšimą panaudojant fizinį smurtą bei kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti. Taip pat teigta, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis, išteisintasis bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo įvykdė bendrininkaujant, visiems veikiant kaip bendravykdytojams. Visgi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus sprendė, kad neįrodyta, jog D. D. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kam šioje nutartyje pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Vertinant D. K. nusikalstamus veiksmus, apylinkės teismas padarė išvadą, kad jo veiksmai veikiant kartu su kitu nenustatytu asmeniu turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi nenustatyta, jog tarp D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens buvo susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį P. K., nes asmenys siekė „pamokyti“ nukentėjusįjį prieš jį panaudodami fizinį smurtą, tuo tarpu D. K., veikdamas esant vykdytojo ekscesui bei kilus staigiai tyčiai, jau po fizinio smurto panaudojimo, nusprendė pagrobti ir nukentėjusiojo kurpinę, todėl šie jo veiksmai atitinka vagystės požymius.

20. Nagrinėjamu atveju, įvertinus prokuroro apeliacinio skundo argumentus, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išskirtus kriterijus atribojant vagystės ir plėšimo nusikalstamas veikas. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015).

21. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodydamas, kad D. K. ir D. D. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalies nuostatas akcentuoja tai, kad nuteistajam, išteisintajam bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui mintis pagrobti svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą, kilo būtent smurto panaudojimo metu, o ne po smurto panaudojimo, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas su šiuo prokuroro skundo argumentu sutikti negali. Šioje baudžiamojoje byloje nėra ginčo dėl to, kad smurtinio pobūdžio konflikto pradžią iniciavo D. K. nukentėjusiajam į veido sritį papurkšdamas dujų bei pargriaudamas jį ant žemės ir toliau veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu suduodamas smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Nuteistasis šias aplinkybes pripažino nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 50–51), analogiškas aplinkybes nurodė apklausiamas ir antrą kartą (2 t., b. l. 56–57) bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (3 t., b. l. 109–111). Be to, pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog prieš D. K. papurškiant ašarines dujas, pastarasis kažką jam pasakė, priekaištavo dėl apkalbų, tačiau nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis neįvardino, jog D. K. ar kiti jo teigimu įvykyje dalyvavę asmenys būtų reikalavę jo atiduoti kurpinę ar kokius nors daiktus. Viena vertus, teisei priešingus veiksmus atliekančio asmens veiksmai gali būti kvalifikuoti kaip plėšimas ne vien pagal jo žodžiu išreikštus ketinimus, kita vertus šiuo konkrečiu atveju svarbu atsižvelgti į tolimesnius apeliacinės instancijos teismo aptartinus įrodymus, kurie suponuoja kiek kitokį nusikalstamų veiksmų atlikimo motyvą nei nurodo prokuroras.

22. Tiek iš nuteistojo D. K., tiek iš nukentėjusiojo P. K. duotų parodymų turinio matyti, kad fizinis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl to, jog D. K. įsitikinimu, P. K. praeityje buvo jį negražiai apkalbėjęs. Šią priežastį, kaip galimą konflikto kilimo pretekstą, įvardijo ir pats nukentėjusysis apklausiamas pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 84–86). Apie tai, kad prieš suduodant smūgius D. K. bandė kažką sakyti nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir pats P. K. (1 t., b. l. 57–58). Nuteistasis D. K. nuo pirmos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo praeityje yra buvę konfliktų, nes P. K. 2022 m. vasarą jam yra papurškęs į akis dujų, be to nukentėjusysis jį vis apkalbėdavo, buvo įvardinta ir tai, kad P. K. vadino jį „lenku“ (2 t., b. l. 50–51, 56–57, 3 t., 110). Nuteistasis savo teiginiams pagrįsti pirmosios instancijos teismui pateikė ir vaizdo bei garso įrašą, kuriame, filmuojant mokyklos aplinkoje, mokyklos darbuotojai galimai aiškinant mokinių tarpusavio bendravimo taisykles, girdima, kaip D. K. atžvilgiu išsakomas žodis „lenkas“, tačiau nematyti, kas tai pasako. Be kita ko, D. K. mama, dar apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po šio įvykio, kuomet į namus buvo atvykę policijos pareigūnai, sūnus jai pasakojo, jog 2022 m. vasarą kažkoks jaunuolis jam buvo papurškęs į akis ašarinių dujų (1 t., b. l. 95–96). Taigi, nors nukentėjusysis teigė, kad tarp jo ir nuteistojo jokių konfliktų praeityje nėra buvę, tačiau aukščiau aptartų duomenų analizė vis tik patvirtina, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykiai nebuvo draugiški ar neutralūs, o priešingai – tarp jų buvo tam tikrų nesutarimų.

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad konkrečios konflikto priežasties nustatymas jokiu būdu nepateisina nuteistojo asmens įvykdytų teisei priešingų nusikalstamų veikų, tačiau padeda atskleisti smurto panaudojimo tikslą, t. y. ne norą apiplėšti, tačiau siekį atkeršyti už apkalbas bei nuteistojo teigimu, dėl ankstesnio įvykio, kuomet nukentėjusysis neva jo atžvilgiu taip pat panaudojo dujas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis turėjo išankstinį tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, tuo tarpu priešingai – nusikalstamos veikos tikslas buvo fizinio smurto panaudojimas. Prokuroras skunde teigia, kad tikslas apiplėšti nukentėjusįjį galėjo kilti ir smurto panaudojimo metu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mintis pagrobti nukentėjusiojo kupinę nuteistajam D. K. kilo jau po fizinio smurto panaudojimo. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusysis teigė kuprinės netekęs po smurto panaudojimo jo atžvilgiu, juolab, kaip ankščiau minėta, D. K. ir kito bendrai veikusio ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens tikslas buvo būtent fizinio smurto panaudojimas, tuo tarpu nukentėjusiojo kuprinės pagrobimas buvo labiau spontaniškas, neplanuotas, inertiškas D. K. veiksmas.

24. Tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas bei tam tikros dujos, tokiu būdu padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, abejonių nėra, nes tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai, paties nuteistojo D. K. parodymai, liudytojų V. A., N. K., J. B. parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, nustatyta ir tai, kad po smurtinių veiksmų panaudojimo buvo pagrobta nukentėjusiojo P. K. kuprinė su joje buvusiais daiktais. Vis tik aukščiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju D. K. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai kvalifikuoti kaip dvi nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti aiškūs D. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį motyvai, todėl apeliacinės instancijos teismas jų iš naujo nekartoja.

Dėl nuteistajam D. K. paskirtos bausmės

25. Prokuroras apeliaciniame skunde prašydamas perkvalifikuoti nuteistojo D. K. nusikalstamą veiką taip pat teigia, kad jam turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant ir paskiriant įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgus į prokuroro apeliacinio skundo reikalavimus, skundžiamas nuosprendis patikrintinas ir bausmės skyrimo kontekste.

26. Teismas, skirdamas bausmę vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Taip pat laikantis BK 61 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir kitas aukščiau paminėtas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei nustatomas skiriamos bausmės dydis.

27. Be kita ko, BK 61 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

28. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. už BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, bei auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 5 (penkiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K. bei už BK 178 straipsnio 1 dalį – 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, ir auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 3 (trims) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K.. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė, subendrinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, bei auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: viso bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 2 (du) mėnesius nuo pradėjimo vykdyti bausmę dienos atsiprašyti nukentėjusiojo P. K..

29. Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad D. K., būdamas nepilnametis, padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis įvykdė vieną smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką bei vieną nusikalstamą veiką, nukreiptą į svetimą turtą, turtines teises bei interesus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nuteistajam parenkant bausmės rūšį bei dydį buvo įvertinta ir tai, kad D. K. praeityje yra neteistas (2 t., b. l. 70), administracine tvarka baustas du kartus, baudas sumokėjęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 t., b. l. 71–73), dirba bei darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 82). Nepilnamečio individualaus vertinimo pažymoje užfiksuota, kad D. K. gyvena kartu su abiem tėvais, keturiais broliais ir viena seserimi, jo poreikiai namuose yra tenkinami, mama neįvardijo turinti problemų dėl sūnaus elgesio. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriui šeima nėra žinoma (2 t., b. l. 78–79). Dėl D. K. į Kauno pedagoginę psichologinę tarnybą specialiųjų ugdymosi poreikių, asmenybės ir brandos vertinimui kreiptasi nebuvo (2 t., b. l. 80), nuteistasis nėra registruotas Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kauno filiale (2 t., b. l. 82), bei nėra siųstas gydytis į psichiatrinę ligoninę dėl priklausomybių (2 t., b. l. 84). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės apylinkės teismui sudarė pagrindą spręsti, kad nuteistasis nėra sistemingas teisės pažeidėjas, tuo tarpu šios jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra labiau atsitiktinės.

30. Prokuroras apeliaciniame skunde teigdamas, kad nuteistojo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, siūlė D. K. skirti laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant bei paskiriant įpareigojimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kaip kvalifikuotą plėšimą. Be to, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, be kita ko, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tuo tarpu skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistajam skirdamas bausmę nesvarstė arešto arba laisvės atėmimo paskyrimo galimybės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju tokio pobūdžio bausmės paskyrimui pagrindo nėra įvertinus ne tik tai, kad nuteistasis yra teisiamas pirmą kartą, tačiau ir tai, kad jis nėra charakterizuojamas itin neigiamai, yra jauno amžiaus, nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis. Apylinkės teismas, atmesdamas viešųjų darbų ir baudos bausmių paskyrimo galimybę vertino tai, kad bauda gali pernelyg apsunkinti jauno asmens finansinę padėtį, tuo tarpu jis dar tik pradeda kurti savo asmeninį gyvenimą bei įgyti darbo patirtį. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis turės atlyginti ir iš dalies tenkintą nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė bus pakankama bausmės tikslams įgyvendinti.

31. Pastebėtina ir tai, kad po 2025 m. vasario 2 d. įsigaliojusių BK pakeitimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573), skiriamos bausmės dydis nėra parenkamas skaičiuojant nuo straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkio, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pateikė pakankamus bausmės rūšies parinkimo bei jos dydžio, šiuo atveju artimo minimaliam, nustatymo motyvus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas už nusikalstamą veiką nuteistajam parinko tinkamą bausmės rūšį bei dydį. Nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis bei jo asmenybė apygardos teismui neleidžia daryti išvados, kad D. K. paskirta bausmė, turėtų būti griežtinama, todėl apygardos teismas konstatuoja, kad šioje dalyje skundžiamas nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

Dėl nukentėjusiojo P. K. civilinio ieškinio

32. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad P. K. civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai turtinę ir neturtinę žalą priteisinat solidariai iš D. K. ir D. D..

33. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis P. K. ir jo atstovė pagal įstatymą N. K. pateikė patikslintą civilinį ieškinį prašant solidariai iš D. D. ir D. K. priteisti 220 Eur turtinei žalai bei 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (3 t., b. l. 77–79). Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad turtinę žalą sudaro iš nukentėjusiojo įvykio metu pagrobtų daiktų vertė: kolonėlė (75 Eur), piniginė (60 Eur), viešojo transporto kortelė su 10 Eur vertės papildymu, Lietuvos Respublikos piliečio pasas (50 Eur), pinigai (5 Eur). Neturtinė žala grindžiama tuo, kad nukentėjusiajam pablogėjo sveikata, padidėjo dirglumas, atsirado nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, jis patyrė neigiamus išgyvenimus įvykio metu kuriuos vis prisimena.

34. Pirmosios instancijos teismas byloje pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo D. K. nukentėjusiajam P. K. priteisė 220 Eur turtinės žalos bei 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas sprendė, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos yra pagrįstas ir ši žala jam padaryta neteisėtais, tyčiniais nuteistojo D. K. veiksmais, tačiau nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas jį sumažino, vertindamas tai, kad nukentėjusįjį vargino akies skausmai ir ji pūliavo, jis patyrė stresą ir skausmą, tačiau taip pat atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką baudžiamosiose bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatyto, kuomet nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, jog nukentėjusiojo fizinė ir psichologinė sveikata buvo pažeista negrįžtamai ar jam liko kokio nors pobūdžio liekamieji reiškiniai, galintys turėti įtakos jo tolimesniam pilnaverčiam gyvenimui ateityje.

35. Nors prokuroras prašė turtinę ir neturtinę žalą priteisti solidariai iš D. K. ir D. D., tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog D. D. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad D. D. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo iš jo priteisti ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, nes tokiu atveju baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta.

36. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad prokuroras nesutinka su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau dėl šio klausimo detalesni argumentai skunde nepateikiami. Paminėtina, kad nustatant neturtinės žalos dydį, objektyviai negali būti pasiekiamas visiško žalos atlyginimo principas, nes asmens patirtos neturtinės žalos dydis negali būti tiksliai įvertintas pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti parenkama tokia materiali kompensacija, kuri kiek įmanoma teisingiau atlygintų nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį bei fizinį skausmą. Vertinant tai, kad žalos atlyginimo paskirtis yra ne dar labiau nubausti kaltininką, o nukentėjusiajam kompensuoti jo patirtus neigiamus emocinius ir fizinius išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti paremtas objektyviu jos dydžio vertinimu, t. y. nesuabsoliutinant nukentėjusiojo interesų kartu paisant ir kaltininko interesų, be kita ko, nepagrįstai per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pažeistų ne tik kaltojo asmens interesus, tačiau kartu ir nukentėjusiojo, nes būtų apsunkinta reali žalą patyrusio asmens galimybė gauti kompensaciją dėl jo patirtų išgyvenimų.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam vadovavosi šiai teisinei situacijai aktualia teismų praktika, bei įvertino tiek nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, patirtą fizinį skausmą bei nepatogumus, bendravimo su aplinkiniais bei pasitikėjimo jais sumažėjimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistasis turi atlyginti savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. D. K. šiuo metu jau yra pilnametis, dirbantis asmuo, todėl turės realią galimybę atlyginti pirmosios instancijos teismo nustatytą ir nukentėjusiajam priteistą turtinės ir neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo procesiniu sprendimu ir dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo, todėl sprendžia, kad apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

38. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat prašo solidariai iš D. K. ir D. D. priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gauta 2024 m. rugsėjo 9 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog nukentėjusiojo P. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 853,33 Eur (3 t., b. l. 125–130). Taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų(LITEKO) matyti, kad 2024 m. spalio 8 d., t. y. tą pačią dieną kuomet buvo skelbiamas skundžiamas nuosprendis, buvo gauta 2024 m. spalio 7 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiojo P. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 922,08 Eur. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų klausimas spręstas nebuvo.

39. BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punkte nurodyta, kad atitinkamos instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi pasisakyti dėl proceso išlaidų atlyginimo. Vis tik, tam kad šis klausimas būtų išspręstas, tokio pobūdžio prašymas dėl proceso išlaidų ir tai pagrindžiantys duomenys turi būti pateiktas laiku. Šiame kontekste pažymėtina, kad prašymas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų buvo pateiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dieną, t. y. jau po įrodymų tyrimo pabaigos. Pažymėtina, kad gavus tokio pobūdžio prašymą, jis turi būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta galimybė pareikšti savo poziciją, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio prašymas turi būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo procese vadovaujantis BPK 361, 362, 364 straipsnio nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Čepkausko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.