Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo už akių pakeitimo civilinėje byloje Nr. e2-18712-918/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė „Swedbank“, AB bankas ir atsakovė V. P. 2008 m. spalio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 08-116330-GV (toliau ir 1-oji sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 10 000 Lt kreditą, ir 2009 m. sausio 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 09-005944-GV (toliau ir 2-oji sutartis), pagal kurią suteikė atsakovei taipogi 10 000 Lt kreditą. 2009 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi „Swedbank“, AB perleido reikalavimo teisę į atsakovės skolą naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Gelvora“. Ieškovė informavo atsakovę apie reikalavimo teisių perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė, dėl ko UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 5 533,73 Eur skolą, 5540,89 Eur palūkanų, 819,50 Eur delspinigių už nesumokėtą skolą, 1015,22 Eur delspinigių už nesumokėtas palūkanas, 76,61 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,90 procentų dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (2 715,07 Eur) pagal 1-ąją sutartį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18,90 procentų dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (2 818,66 Eur) pagal 2-ąją sutartį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 292 Eur žyminį mokestį ir grąžinti 81 Eur žyminio mokesčio permoką.

Atsakovei per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovės prašymui priimti sprendimą už akių, Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, exofficio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pradinis kreditorius „Swedbank“, AB bankas ir atsakovė 2008 m. spalio 6 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-116330-GV, pagal kurią bankas suteikė atsakovei 10 000 Lt kreditą, bei 2009 m. sausio 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-005944-GV, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas tokio paties 10 000 Lt dydžio vartojimo kreditas. Pagal minėtų sutarčių sąlygas, atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas sutartyse numatytas įmokas. 2009 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi „Swedbank“, AB perleido reikalavimo teisę į atsakovės skolą naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“. Ieškovei išsiuntus pranešimą atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavus įvykdyti įsipareigojimus, atsakovė prievolės neįvykdė.

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl teismo teisės mažinti sutartimi nustatytų mokėjimo (pelno) palūkanų, tuo pačiu ir delspinigių, skaičiuotinų nuo minėtų palūkanų, dydį.

Aptariamam nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos atlieka dvi pagrindines funkcijas: pirma, tai yra mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos dar vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013 m. sausio 8 d. apžvalga Nr. AC-37-1, p. 424–452). Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013 m. sausio 8 d. apžvalga Nr. AC-37-1).

Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti vadovaujantis CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygosarba gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą, nei vienu iš paminėtų savo teisės gynimo būdų nepasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti laisva šalių valia sudarytas sutartis.

Pažymėtina, kad nors atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti sutartyse numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pactasuntservanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Ginčo Vartojimo kredito sutartys sudarytos 2008 ir 2009 metais, galiojant 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d., pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).Taigi metinė vartojimo kredito grąžinimo norma pagal minėtas Vartojimo kredito sutartis sudaro atitinkamai 14,40 proc. ir 21,51 proc., tai yra mažesnės už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Vartojimo kredito sutartyse buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė CK 6.228 straipsnio prasme ir tuo pagrindu mažinti pelno (mokėjimo) palūkanų normą.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas mokėjimo (pelno) palūkanas, o nuo jų – atitinkamai ir skaičiuotinus delspinigius, netinkamai taikė ir aiškino šį ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko apeliacinis skundas tenkintinas, padidinat apeliantės prašomas palūkanas ir delspinigius iki pradiniame ieškinyje prašomo priteisti jų dydžio (t. y. pagal 1–ąją sutartį nuo teismo priteistos 550 Eur palūkanų sumos iki 2196,43 Eur sumos ir nuo priteistų 105,98 Eur delspinigių iki 402,34 Eur delspinigių; pagal 2–ąją sutartį nuo teismo priteistos 840 Eur palūkanų sumos iki 3344,46 Eursumos ir nuo priteistų 162,10 Eur delspinigių iki 612,88 Eur delspinigių).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovės priteisiamas 110 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis)

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą už akių pakeisti.

Priteistas ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovės V. P. 1390 Eur sutartines palūkanas padidinti iki 4150,89 Eur sumos, o priteistus 1087,58 Eur delspinigius padidinti iki 1834,72 Eur delspinigių sumos; padidinti nuo 8011,31 Eur iki 12 909, 34 Eur bendrą skolą, nuo kurios priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanosuž priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovės V. P. Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.