Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. M. ir E. B. bei atsakovės L. D. atstovės advokatės Simonos Selelionytės-Druktenienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-73/2007 pagal ieškovės Druskininkų savivaldybės civilinį ieškinį atsakovėms A. M. , E. B. , L. Č. ir L. D. dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

iš atsakovių A. M. ir L. Č. 550379,08 Lt, iš atsakovių A. M. ir L. D. 436989,01 Lt , iš atsakovių A. M. , E. B. ir L. D. 77935 Lt,iš atsakovės L. Č. 17477,85 Lt.

- iš atsakovės A. M. - 652122,44 Lt turtinei žalai, padarytai pasisavinant jai patikėtas bei esančias žinioje svetimas pinigines lėšas, atlyginti.

- solidariai iš atsakovių A. M. ir E. B. - 238300 Lt turtinei žalai, padarytai pasisavinant joms patikėtas bei esančias žinioje svetimas pinigines lėšas, atlyginti.

- iš atsakovės A. M. - 95578,01 Lt turtinei žalai, padarytai išvaistant jai patikėtas bei esančias žinioje svetimas pinigines lėšas, atlyginti.

- solidariai iš atsakovių A. M. ir E. B. - 6000 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui Druskininkų savivaldybei.

Likusioje dalyje civilinio ieškovo ieškinys ir nuteistosios L. D. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Apeliantės nuomone, skundžiamu sprendimu nustatytos žalos didžioji dalis yra tik teorinė, nepagrįsta ir neįrodyta. Ši žala apskaičiuota ne dėl realaus piniginių sumų pasisavinimo ar iššvaistymo, o tik dėl nepateiktų dalies finansinių dokumentų ar dėl buvusių klaidų atitinkamuose finansiniuose dokumentuose. Be to, ir pats apygardos teismas nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad dėl apeliantei inkriminuotų nusikalstamų veikų, jam buvo padaryta reali žala. Skundžiamame sprendime teismas pripažino, jog ieškovas privalo įrodyti realią žalą ir jos dydį. Apeliantė baudžiamojoje byloje savo kaltę dėl pinigų pasisavinimo pripažino tik 40000 Lt sumą, o kita piniginių lėšų dalis yra neįrodyta ir negali būti laikoma ieškovui realiai padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tai, jog Druskininkų lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini) yra skolingi ir kiti asmenys, kurie ir privalo grąžinti jų žinioje esančias lopšelio-darželio pinigines sumas. Apeliantė cituoja 2005 m. balandžio 28 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadas Nr. 5-1/28 ir teigia, kad materialiai atsakingi asmenys (E. M. , V. T. ir I. K.), iš bankų ėmę lopšeliui-darželiui priklausančias piniginės sumas ir šių pinigų neįnešę bei neužpajamavę kasoje ir taip likdami įsiskolinę įstaigai, net neįtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis, o teismas tokį prašymą nemotyvuotai atmetė.

Teismas, spręsdamas žalos, padarytos lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini), dydį, neatsižvelgė į ieškovo akivaizdžios kaltės, dėl kurios buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 str., teigia, kad šioje situacijoje ieškovas itin nekvalifikuotai prižiūrėjo biudžetinę įstaigą.

Be to, teismas apkaltinamajame 2007 m. liepos 2 d. nuosprendyje konstatavo, kad savivaldybės specialistai tikrindami ir analizuodami lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) ūkinę-finansinę veiklą, neužkirto kelio nepagrįstam biudžetinių lėšų panaudojimui, t. y. ieškovas elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai bei nerūpestingai, dėl ko buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Todėl apeliantė mano, kad teismas privalėtų žymiai sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Apeliantės nuomone, šioje byloje Druskininkų savivaldybė yra netinkamas ieškovas ir neturi reikalavimo teisės, nes pasisavintos ir iššvaistytos savarankiško juridinio asmens lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos.

Vadovaudamasi kasacine byla Nr. 3K-7-120/2006, apeliantė teigia, kad jos atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas remiantis darbo, o ne civilinės teisės normomis, nes ją su lopšeliu-darželiu (duomenys neskelbtini) siejo darbo teisiniai santykiai.

Apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 3 p. nuostatomis bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-320/2003 išaiškinimu, teigia, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamos veikos pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime „ištaisydamas“ aritmetines klaidas, iš esmės pakeitė nusikalstamų veikų, už kurių padarymą atsakovė nuteista, apimtį, nes daugiau kaip tris kartus padidinus nusikalstamomis veikomis padarytos žalos dydį, keičiasi ir nusikalstamų veikų kvalifikaciją.

Šioje byloje ieškovas patikslintu ieškiniu reikalavo priteisti iš apeliantės bei atsakovių E. B. ir L. D. 77935 Lt. Tačiau teismas atmetė ieškinį dėl L. D. ir priteisė solidariai iš apeliantės bei E. B. 238300 Lt turtinei žalai atlyginti. Tokiu būdu teismas peržengė ieškinio ribas ir pažeidė CPK 265 str. 2 d., 135 str. 1 d. 3, 4 p. ir 42 str. reikalavimus. Be to, apeliantė dalį žalos, padarytos lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini), jau yra atlyginusi.

Byloje ieškovas ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovės ir L. D. 77935 Lt turtinei žalai atlyginti. Tačiau teismas, neatsižvelgdamas į šį reikalavimą, priteisė iš apeliantės ir A. M. 238300 Lt turtinei žalai atlyginti ir taip pažeidė CPK 135 str. 1 d. 3, 4 p., 42 str. 1 d., 265 str. 2 d. reikalavimus. Šį sprendimą teismas motyvavo aritmetinių klaidų ištaisymu bei tuo, kad apeliantė, bendrininkaudama su A. M. , laikotarpyje nuo 2001-01-09 iki 2003-12-30 pasisavino 238300 Lt patikėtų ir apeliantės bei A. M. žinioje buvusių lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini) priklausančių pinigininių lėšų. Tačiau teismas neturėjo teisės civiline tvarka revizuoti įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo atsakovė pripažinta kalta dėl 78935 Lt pasisavinimo. Todėl apeliantė teigia, kad teismas pažeidė CPK 182 str. 3 d. nuostatas bei nukrypo nuo civilinės bylos 2A-320/2003 išaiškinimo.

Atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes ją (E. B. ) su Druskininkų lopšeliu-darželiu (duomenys neskelbtini) siejo darbo teisiniai santykiai. Vadovaudamasi kasacinės bylos Nr. 3K-7-120/2006 išaiškinimu, teigia, kad šiuo atveju negali būti taikoma solidari atsakomybė ir turi būti taikomi Darbo kodekso reikalavimai.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad su apeliante nebuvo pasirašyta materialinės atsakomybės sutartis, ji nebuvo supažindinta su kasos darbo organizavimo taisyklėmis, nusikalto bijodama prarasti darbą, įtakota A. M., po didelių abejonių bei nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms. Taip pat nustatyta, kad nuo 2000 m. iki 2003 gruodžio mėn. ji pasisavino 10000 Lt ir dalį šios sumos (1000 Lt) ji yra atlyginusi. Teismas, nustatydamas priteistinos iš apeliantės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ir įvertinti aukščiau paminėtas aplinkybes bei priteisti iš jos 9000 Lt.

Taip pat, atsakovė prašo atleisti ją nuo žyminio mokesčio. Teismas priteisė iš apeliantės 238300 Lt, ji sutinka tik su 9000 Lt suma, todėl ginčijama suma yra 229300 Lt. Pagal šią sumą ji turėtų sumokėti 5586 Lt dydžio žyminį mokestį. Tačiau ši suma jai yra per didelė, dėl apeliantės labai sunkios materialinės padėties. Jai nustatytas 55% darbingumo lygis, jos šeimos bendros pajamos (netekto darbingumo pensija ir pajamos, gaunamos pagal verslo liudijimą) sudaro 979 Lt per mėnesį, vyras bedarbis, butas, kuriame ji gyvena su šeima, yra areštuotas. Todėl, vadovaudamasi CPK 83 str. 3 d., prašo atleisti ją nuo likusios 5386 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.

Taip pat, ieškovas nesutinka su atsakovės A. M. apeliacinio skundo teiginiais dėl Druskininkų savivaldybės kaltės, dėl kurios neva buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas periodiškai atlikinėjo lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos patikrinimus, kurių metu buvo neįmanoma nustatyti nusikalstamų veikų, nes šiems patikrinimams būdavo pateikiami suklastoti buhalteriniai dokumentai.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti ieškovės tinkamumo klausimo, kuris jau išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu. Taip pat, ieškovas mano, kad teismas neperžengė civilinio ieškinio ribų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos 3 d. teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose, apžvalgoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika Nr. 29) išaiškinta, kad civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėjantis teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti įvairius civilinio ieškinio klausimus, tarp jų, ir nustatęs netikslius aritmetinius skaičiavimus, ištaisyti klaidas, dėl kurių gali pasikeisti ieškinyje prašoma priteisti suma.

Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.251 str. 1 d. nuostatomis bei kasacinės bylos Nr. 2K-82/2008 išaiškinimu, teigia, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas sprendžiamas pagal civilinę teisę. Jis sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atsakovių A. M. ir E. B. solidarios atsakomybės ir, vadovaudamasi CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d. nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos 3 d. teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose, apžvalgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika Nr. 29) išaiškinimais, teigia, kad solidarioji skolininkų pareiga yra preziumuojama, ieškovas neprivalo šios aplinkybės įrodinėti, o teismas neprivalo reikalauti šią aplinkybę pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusios atsakovės ir jų gynėjai prašė atsakovių E. B. ir A. M. ir atsakovės L. D. atstovės advokatės S. Selelionytės-Druktenienės apeliacinius skundus patenkinti, o ieškovės Druskininkų savivaldybės atstovas advokatas G. Bulotas – atmesti.

Atsakovės A. M. ir atsakovės L. D. atstovės advokatės S. Selelionytės-Druktenienės apeliaciniai skundai netenkintini. Atsakovės E. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apygardos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat, tuo pačiu nuosprendžiu civiliniam ieškovui Druskininkų savivaldybei pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

BPK 115 str. 2 d. nustatyta, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šioje byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu Druskininkų savivaldybei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šiuo nuosprendžiu civiliniam ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą reiškia ieškinio patenkinimą iš visų baudžiamosios bylos proceso dalyvių, kurie pagal BPK 109 ir 111 str. nuostatas turi pareigą atlyginti nuostolius asmenims, dėl nusikalstamos veikos patyrusiems turtinės žalos, t. y. iš visų asmenų, kurie buvo atsakovai baudžiamojoje byloje.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas pagal CPK taisykles. Nagrinėdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, teismas jau nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas. Be to, jis negali ieškinio atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktikos biuletenis“ Nr. 29, 490 psl.).

Pažymėtina ir tai, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, tačiau tik tiek, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl to paties teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimu neturi būti keičiamas ir iš naujo nagrinėjamas ieškinio pagrįstumas, o turi būti nagrinėjamas tik civilinio ieškinio dydis.

Atkreiptinas atsakovės A. M. dėmesys, kad paminėtu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu yra išspręstas civilinio ieškovo tinkamumo klausimas, jo teisė į civilinio ieškinio patenkinimą bei dėl jam padarytos žalos jo kaltės nebuvimo. Todėl kolegija nemato prasmės dar kartą analizuoti tuos pačius klausimus, akcentuojamus šios atsakovės apeliaciniame skunde. Pažymėtina tik tiek, kad ir pati atsakovė A. M. savo apeliacinį skundą grindžia prieštaringais argumentais - vienu atveju ji teigia, kad „nusikalstama veika padarytos turtinės žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos“, o kitu atveju ji jau ginčija civilinio ieškovo tinkamumą ir ieškovo teisę reikšti civilinį ieškinį.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 255 str. 1 d. 2 p. yra nurodyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta jo nusikalstama veika, kuri konstatuota BPK nustatyta tvarka. Taigi, priešingai nei teigia atsakovės A. M. ir E. B. apeliaciniuose skunduose, šiuo atveju žalos atlyginimo institutui turi būti taikomos civilinio proceso kodekso nuostatos, tačiau tik tiek, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai („Teismų praktikos biuletenis“ Nr. 29 „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga“ 7 p.). Įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu E. B. yra pripažinta kalta ir nuteista dėl nusikalstamų veikų padarymo bendrininkų grupe su A. M.. Taigi, priešingai nei teigia, E. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ji ir A. M. dėl jų padarytų nusikalstamų veikų kilusių atsiradusių padarinių atsako solidariąja atsakomybe (CK 6.279 str.).

Kolegija neanalizuoja atsakovių A. M. ir E. B. apeliaciniuose skunduose nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutarties Nr. 3K-7-120/2006 ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Nr. 2A-320/2003, nes nagrinėjamos bylos ir paminėtų bylų, kurias išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Apeliacinis teismas išaiškino atitinkamas teisės normas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa.

Kartu pažymėtina ir tai, kad atsakovė A. M. turi teisę regreso tvarka reikšti reikalavimus dėl jos nusikalstamais veiksmais pasisavinto ir iššvaistyto turto, patekusio, kaip ji teigia savo apeliaciniame skunde, pas trečiuosius asmenis.

Atsakovė L. D. prašo iš ieškovo Druskininkų savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti. Šis prašymas negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje civilinio ieškovo turtinis reikalavimas akivaizdžiai kyla iš baudžiamosios bylos, kurioje atsakovė L. D. yra pripažinta kalta ir nuteista dėl anksčiau paminėtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Baudžiamojo proceso išlaidų ir jų atlyginimo tvarka labai išsamiai reglamentuota BPK VIII skyriuje, jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikalinga vadovautis ir CPK 93 str. nuostatomis, kaip teigia atsakovės L. D. atstovė advokatė, nėra. BPK 103 str. nuostatų pakanka, kad proceso išlaidomis būtų pripažintos ne tik šiame straipsnyje išvardytos išlaidos, bet ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.). BPK 104 str. 1 d. yra nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, bet gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo (BPK 104 str. 2 d.). Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.). Proceso išlaidų išieškojimas baudžiamajame procese susietas su nusikalstamos veikos padarymu ir veiką padariusio asmens kalte. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad proceso išlaidos būtų išieškotos iš nuteistojo, lygiai taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti teismas turi teisę išieškoti tik iš nusikalstamą veiką padariusio asmens, pripažinęs jį kaltu, todėl CPK 93 str. nuostatos prieštarauja paminėtoms BPK 104, 106 str. nuostatoms ir proceso išlaidų išieškojimui baudžiamajame procese netaikytinos. Taigi, tenkinti atsakovės L. D. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, nėra juridinio pagrindo.

Atsakovė E. B., sumokėjusi žyminio mokesčio dalį 200 Lt (t. 73, b. l. 146), prašo atleisti ją nuo žyminio mokesčio likusios dalies. Prašymas tenkintinas.

BPK VIII skyriuje nustatytoje proceso išlaidų atlyginimo tvarkoje nėra reglamentuota proceso šalių pareiga sumokėti žyminį mokestį. Todėl ir šiuo atveju atsakovės L. D., E. B. ir A. M., siekdamos savo teisių teisminės gynybos, neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinių skundų nagrinėjimą šioje byloje. Atsakovės E. B. sumokėta žyminio mokesčio dalis 200 Lt jai grąžintina (CPK 87 str.).

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką, asmenys, nesutinkantys su apkaltinamajame nuosprendyje civiliniam ieškovui pripažinta teise į ieškinio patenkinimą, gali skųsti nuosprendį baudžiamojo proceso nustatyta tvarka (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-303/2009, Nr. 3K-3-497/2009). Atsakovė A. M. savo apeliaciniame ir kasaciniame skunduose šio klausimo neginčijo, o atsakovė E. B. apkaltinamojo nuosprendžio nei apeliacine, nei kasacine tvarka neskundė.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovei E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 200 Lt (du šimtus litų) žyminio mokesčio, sumokėto į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT 247300010112394300 pagal 2009 m. birželio 30 d. AB „Lietuvos paštas“ kvitą.