- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-31-107-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00978-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- S. Ž.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00978-2012-5
2014 m. balandžio 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286, 290 straipsnius ir nuteistas:
pagal BK 290 straipsnį – 40 MGL (5200 litų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012-12-04 iki 2012-12-06 ir nustatyta galutinė bausmė – 46 MGL (5980 litų) dydžio bauda.
Iš S. Ž. D. R. priteista 800 litų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Ž. nuteistas už tai, kad 2012-12-04, apie 15.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,97 promilių girtumas), Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK KPS vyr. tyrėjui D. R., l. e. tyrėjo pareigas V. V. ir tyrėjui A. S., atvykusiems į S. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) , turint tikslą atlikti kratą gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo Vandalino Vainiaus priimtą nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-00936-12, policijos pareigūnus keikė necenzūriniais žodžiais, o pareigūnams reikalaujant įleisti į gyvenamąją patalpą ir tyrėjui A. S. jį (S. Ž.) paėmus už kairės rankos žastikaulio bei paprašius pasitraukti, čiupo A. S. už rūbų ties krūtine, stipriai stūmė nuo savęs, dėl to pastarasis nugara atsitrenkė į sieną. Vyr. tyrėjui D. R. griebiant S. Ž. už rankos ir taip mėginant jį sulaikyti, S. Ž. staigiu delno smūgiu į krūtinę vyr. tyrėją D. R. nustūmė nuo laiptų ir iš striukės šoninės kišenės išsitraukęs atsuktuvą grasino tuoj pat pavartoti fizinį smurtą. Vyr. tyrėjui D. R. ir tyrėjui A. S. sugriebus S. Ž. už rankų riešų ir jį laikant, l. e. tyrėjo pareigas V. V. artinantis prie S. Ž., S. Ž. vieną kartą koja spyrė V. V. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Vyr. tyrėjui D. R. ir tyrėjui A. S. S. Ž. pargriovus ant žemės, pastarajam stengiantis ištrūkti ir taip aktyviais veiksmais priešinantis policijos pareigūnams, l. e. tyrėjo pareigas V. V., panaudojęs spec. priemones – ašarines dujas, vienu rankos smūgiu iš S. Ž. rankos išmušė atsuktuvą ir, paėmęs už rankos riešo, jį laikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. Ž. spyrė D. R. į dešiniąją koją, dėl to D. R. suklupo, taip D. R. padarė dešiniojo čiurnos sąnario vidinio paviršiaus sumušimą su minkštųjų audinių patinimu ir poodine kraujosruva, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio kelio priekiniame paviršiuje, t. y. nežymiai D. R. sužalojo. Taip S. Ž. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus ir, pavartodamas bei grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams.
Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Ž. teigia, kad apylinkės teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40; „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).
BK 290 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė, be kita ko, kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-505/2010). Iš esmės teismų praktika, atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo, remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu. Šiuo aspektu didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo sakomi pareigūnams pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Be to, reikšmės turi ir tokios aplinkybės, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vieno kitam, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis 2K-324/2013).
Apelianto įsitikinimu, šioje byloje apylinkės teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo jo veikoje buvus BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Skundžiamame nuosprendyje visiškai neatskleista, kokie būtent žodžiai buvo pasakyti pareigūnams, kaip intensyviai jie buvo vartojami, ar šiuos žodžius girdėjo pašaliniai asmenys, ar jis (S. Ž.) šiuos žodžius vartojo suvokdamas savo veiksmų pavojingumą bei suprasdamas, kad įžeidžia pareigūnus, vykdančius pareigas, ir to norėjo, ar pavartoti necenzūriniai žodžiai yra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis S. Ž. nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. V. jo pavartotus žodžius nurodyti atsisakė. Nukentėjusysis A. S. esą pasakytus įžeidžiančius žodžius detalizavo ir parodė, kad S. Ž. jiems sakė „gaidžiai“. Nukentėjusysis D. R. parodė, kad įsižeidė pavadintas „mentu“, kadangi jis yra pareigūnas, teigė, jog „mentai – nepadorus atsiliepimas“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo metu jokių duomenų apie tai, jog įvykusį konfliktą matė pašaliniai asmenys, negauta. Be to, apylinkės teismas skyrė nepakankamai dėmesio galimam pareigūno D. R. šališkumo klausimo aptarimui. Teismas apsiribojo duomenimis apie tai, jog po atlikto tarnybinio patikrinimo D. R. veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių nenustatyta. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog asmuo, kurio pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir gauta nutartis dėl kratos, yra J. B. – labai geras pareigūno D. R. bičiulis. Šios aplinkybės parodo, kad S. Ž. pavartoti necenzūriniai žodžiai iš tiesų buvo tik pyktis dėl susidariusios konfliktiškos situacijos tarp jo ir kaimyno J. B., kurio pusėn stojo policijos pareigūnas D. R.. Be to, apeliantas neatmeta galimybės, kad prieš jį buvo panaudota provokacija, mat patalpos, kuriose buvo nutarta daryti kratą, jam (S. Ž.) nepriklauso. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, jo dalyvavimas darant kratą nebuvo būtinas (BPK 154 straipsnio 4 dalis). Tačiau pareigūnai dėl nežinomų priežasčių vis tik nusprendė procesinių prievartos priemonių imtis dalyvaujant jam (S. Ž.) ir galbūt taip jį išprovokavo nusikalsti. Nuteistojo nuomone, aptartos aplinkybės patvirtina, kad jo veika nebuvo tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę – išsakyti žodžiai realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems jie buvo taikomi, neturėjo, todėl jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties nėra.
Šalies argumentai
Apeliantui taip pat buvo inkriminuojamas pasipriešinimas policijos pareigūnams, teigiant, jog jis stūmė nuo savęs pareigūnus, iš striukės kišenės išsitrauktu atsuktuvu grasino tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, spyrė pareigūnams.
BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Administracinę atsakomybę paprastai užtraukia tokie atvejai, kai kaltininko veika nesusijusi su intensyviu mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinė nutartis 2K-324/2013).
Nuteistojo S. Ž. nuomone, nagrinėjamoje byloje pakankamų objektyvių duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti išvadą apie tai, kad jo veikos pavojingumas peržengė administracinio delikto ribas, nėra. Teisiamojo posėdžio metu apklaustų pareigūnų parodymai yra prieštaringi, be to, vertinant jų parodymus, svarbu atsižvelgti į jų procesinį statusą – nukentėjusieji, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjusysis D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad S. Ž. pastojo jiems kelią, po to išsitraukė atsuktuvą, dėl to D. R. iš karto puolė S. Ž., nes pareigūnams iškilo grėsmė. D. R. kartu su V. V. už rankų nutempė S. Ž. laiptais žemyn ir pasiguldė ant žemės. S. Ž. visą laiką muistėsi, prieš jį buvo panaudotos ašarinės dujos. S. Ž. D. R. įspyrė. Vėliau, atsakinėdamas į teisėjo klausimus, D. R. ėmė teigti, kad S. Ž. prieš grumtynes spyrė V. V. į krūtinę. Nukentėjusysis V. V. parodė, kad S. Ž. nustūmė jį nuo laiptų, po to nustūmė ir D. R., spyrė V. V. į koją, o D. R. įspyrė būdamas apipurkštas ašarinėmis dujomis, besimuistydamas. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad S. Ž., nenorėdamas įleisti pareigūnų, pastūmė D. R. ir V. V., po to abu pareigūnai nutempė S. Ž. nuo laiptų ir pasiguldė ant žemės. A. S. nematė, kad S. Ž. būtų spyręs kuriam nors iš pareigūnų, teigė, kad jo rankose atsuktuvo nematė. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, lieka neaišku, ar S. Ž., išskyrus pastūmimo veiksmus, iš viso vartojo dar kokius nors smurtinius veiksmus. Tačiau po to prieš S. Ž. buvo pavartota nemaža neproporcingų priemonių: koviniai veiksmai, ašarinės dujos, antrankiai. Nuteistasis mano, kad jo parodymai apie įvykusį konfliktą paneigti nebuvo. Jam einant durų link, jis buvo nutrauktas nuo laiptų, o traukiamas nuo laiptų, jis nesąmoningais ir netyčiniais veiksmais koja kliudė pareigūną D. R. ir padarė sužalojimą. Apeliantas jam įspirti nenorėjo, atsuktuvu pareigūnams negrasino. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis A. S. patvirtino, jog nematė, kad jis (S. Ž.) būtų kam nors spyręs ar grasinęs atsuktuvu, todėl vienareikšmiškai teigti, jog jis sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnams ar grasino prieš juos pavartoti fizinį smurtą, negalima. Apelianto veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, tad jo veikoje nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties.
Nuteistasis S. Ž. atkreipia dėmesį į tai, kad, atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą bei pasipriešinimą jam, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Be to, reikia neužmiršti, kad baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą. Šiuo aspektu paminėtina teismų praktikos suformuota nuostata, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011). Be to, baudžiamosios teisės moksle laikomasi nuomonės, kad tokiais atvejais, kai yra ATPK ir BK normų konkurencija, taikomas įstatymas, švelninantis atsakomybę ar kitaip palengvinantis padariusio veiką asmens teisinę padėtį.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio. Tačiau BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui reikia nustatyti ne tik apsvaigimą nuo alkoholio, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga Nr. 28; Teismų praktika 28). Pastaroji aplinkybė nėra nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apelianto nuomone, ši aplinkybė jam inkriminuota nepagrįstai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nematytų pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliantas mano, jog jis keistinas, švelninant jam paskirtą bausmę, nes jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta nepagrįstai.
Nuteistasis S. Ž. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, jį išteisinti, nesant jo veikoje BK 286, 290 straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių, nukentėjusiojo D. R. civilinį ieškinį atmesti.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gauta mirties liudijimo AA Nr. 742434 kopija, kurioje nurodyta, kad S. Ž. (duomenys neskelbtini) mirė, įrašo Nr. 109 (t. 2, b. l. 34). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad mirusiajam baudžiamasis procesas negalimas, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju reikalingumo tęsti procesą dėl mirusiojo reabilitavimo nėra, apeliaciniame skunde ginčijama tik nuteistojo S. Ž. padarytos nusikalstamos veikos juridinis vertinimas, jo kaltė, civilinio ieškinio klausimai, o tai nėra pagrindas mirusiajam reabilituoti. Šio pagrindo nebuvimą patvirtina ir byloje surinkti įrodymai.
Nors nuosprendis dėl šio nuteistojo naikintinas ir baudžiamoji byla S. Ž. nutrauktina (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau procesas šioje byloje buvo tęsiamas mirusiojo sutuoktinės D. Ž. 2014-03-20 prašymu (t. 2, b. l. 33) mirusiajam reabilituoti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Nuteistojo S. Ž. kaltė, padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo S. Ž. nusikalstamos veikos pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį kvalifikuotos teisingai.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis S. Ž. neigė, kad priešinosi policijos pareigūnams, parodė, kad jam skambino vienas iš pareigūnų ir pasakė, kad nori atvykti, o jis pasakė, kad atsiųstų šaukimą. Prie kiemo sustojo automobilis, iš jo išlipo 3 asmenys. Nuteistasis iš pareigūno žodžių suprato, kad bus daroma krata. D. R. parodė nutartį kratai daryti, įteikė nutartį ir jam, tačiau, dėl ko bus atliekama krata, nepaaiškino. Nuteistasis perskaitė nutartį iki B. pavardės ir toliau nebeskaitė, padėjo nutartį ant automobilio stogo. S. Ž., pamatęs D. R., suprato, kad krata yra neteisėta, nes D. R. nuo kratos darymo turėjo nusišalinti, kadangi yra giminaitis. S. Ž. matė, kad D. R. pas J. B. prieš porą metų kepė šašlykus, jis dažnai būna J. B. sodyboje. Paskaitęs nutartį, S. Ž. pasakė, kad nori paskambinti advokatui, ir ėjo link durų, o pareigūnai gal suprato, kad jis bėga ir iš nugaros puolė, pagavo ir nutempė už apykaklės nuo laiptų, po to paguldė, panaudojo ašarines dujas. Krisdamas galėjo pareigūną užkliūti koja. Kai jį paguldė, jis nusikeikė, pasakė „mentai“, jokių kitų žodžių nesakė. Prieš atvažiuojant policijos pareigūnams, jis remontavo automobilį, turėjo rankose atsuktuvą, paskui atsuktuvas iškrito ar jį paėmė (t. 1, b. l. 165–168).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. R. parodė, kad tyrėjas V. V. gavo nutartį kratai atlikti, o jis viršininko paliepimu turėjo padėti atlikti kratą. Jam, V. V. ir A. S. nuvykus į kratos atlikimo vietą, S. Ž. buvo kieme prie savo automobilio. S. Ž. parodė tarnybinius pažymėjimus, o V. V. jam padavė nutartį. S. Ž. pradėjo skaityti. Perskaitęs B. pavardę, pasakė, kad nieko nedarysit, ir numetė nutartį ant automobilio. V. V. pasakė, kad perskaitytų visą nutartį, tačiau S. Ž. pasakė, kad nieko neskaitys ir jie kratos nedarys. Įvyko ginčas. S. Ž. sakė, kad skambins advokatui, tačiau jis advokatui neprisiskambino. S. Ž. atbulas nuėjo prie namo durų, sakė, kad į vidų jie neįeis. A. S. S. Ž. pasakė, kad šis pareigūnų reikalavimus privalo vykdyti. Kai A. S. priėjo prie durų, S. Ž. A. S. nustūmė, išsitraukė atsuktuvą ir užsimojo. Pamatęs, kad iškilo grėsmė, D. R. puolė S. Ž. laikyti už dešinės rankos, o A. S. – už kairės rankos ir vedė jį nuo laiptų. S. Ž. draskėsi. V. V. liepė nesipriešinti, klausė jo, ar supranta, kad tai yra pasipriešinimas pareigūnams, kad turi sutikti su teisėtais pareigūnų reikalavimais. Prieš tai, kai prie A. Ž. norėjo prieiti V. V., S. Ž. jam spyrė koja į krūtinę. V. V. panaudojo ašarines dujas, išmušė iš rankų atsuktuvą. Kai skaitė nutartį, S. Ž. atsuktuvo rankose neturėjo, nes nutartį laikė abiem rankomis. S. Ž. pasakė, kad jie nieko nedarys, kad užtampys juos po teismus. S. Ž. visą laiką priešinosi, buvo norėta laikyti jį už kojų, kad neįspirtų, bet, imant S. Ž. už kojų, jis įspyrė D. R. į dešinės kojos čiurną ir D. R. suklupo. S. Ž. vadino juos „mentais“, necenzūriniais žodžiais. Buvo iškviestas pastiprinimas, reikėjo antrankių. D. R. patyrė fizinį skausmą, nors į gydytojus nesikreipė, tačiau dvi savaites šlubavo, koja buvo ištinusi, bet į darbą ėjo (t. 1, b. l. 168–172).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusieji V. V. ir A. S. apie įvykio aplinkybes parodė analogiškai, patvirtino, kad S. Ž. priešinosi, vartojo prieš juos fizinį smurtą, juos įžeidinėjo, keikėsi necenzūriniais žodžiais (t. 1, b. l. 188–191, 191–193).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. V. parodė, kad A. S. ir D. R. buvo tik padėjėjai kratai atlikti. Nukentėjusysis patvirtino, kad, A. S. einant link durų, S. Ž. užstojo kelią ir pasakė, kad kratos jie nedarys. S. Ž. prispaudė A. S. prie sienos. Tada sureagavo D. R.. S. Ž. D. R. nustūmė, išsitraukė atsuktuvą. V. V. priėjus prie S. Ž., S. Ž. jam spyrė koja. V. V. liepė S. Ž. nesipriešinti, bet S. Ž. vis tiek priešinosi, vadino juos „mentais“, necenzūriniais žodžiais, kurių nukentėjusysis įvardyti nenorėjo, grasino, kad užtampys po teismus. V. V. papurškė S. Ž. ašarinių dujų, išmušė jam iš rankų atsuktuvą. S. Ž. buvo paguldytas ant žemės, jis spyrė D. R. (t. 1, b. l. 188–191).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. S. patvirtino, kad S. Ž. neleido daryti kratą. A. S. prie S. Ž. priėjus, jis jį pastūmė, po to nustūmė D. R.. S. Ž. rankoje turėjo atsuktuvą. V. V. stovėjo A. S. už nugaros. S. Ž. paėmę už rankų nuvedė nuo laiptų, paguldė ant žemės. S. Ž. vadino juos „gaidžiais“, kitokiais keiksmažodžiais. Kaip S. Ž. įspyrė D. R., A. S. nematė, bet priešindamasis įspirti galėjo (t. 1, b. l. 191–193).
Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas.
Pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikšmės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (išskyrus mažareikšmes veikas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 straipsnyje. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, ir panašiai. Nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas išeina už BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties ribų ir kvalifikuojamas kaip atskira nusikalstama veika. Grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą – tai įvairūs pasakymai, judesiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus pavartotas fizinis smurtas. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato pasipriešinimą tik policijos pareigūnams ar policijos rėmėjams, ir tik tiems iš jų, kurie konkrečioje situacijoje eina jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Jeigu kaltininkas šiems asmenims priešinosi nevartodamas prieš juos fizinio smurto ar negrasindamas jį tuoj pat pavartoti, veika paprastai kvalifikuotina kaip administracinis teisės pažeidimas.
Netikėti nukentėjusiųjų D. R., A. S. ir V. V. parodymais, kad S. Ž. naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams, juos įžeidė, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusieji D. R., A. S. ir V. V. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis S. Ž. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybėn už žinomai melagingų parodymų davimą netrauktinas, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-567/2010).
Nukentėjusieji A. S. ir V. V. dėl S. Ž. prieš juos pavartoto fizinio smurto patyrė fizinį skausmą, tačiau į teismo med. ekspertą nesikreipė, nes ant kūno neliko smurto žymių. Tai, kad A. S. nematė to momento, kai S. Ž. spyrė D. R., nereiškia, kad tokio veiksmo nebuvo. Šią aplinkybę matė V. V.. Kad dėl S. Ž. neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiojo D. R. sveikata, patvirtina ir specialisto išvada. D. R. buvo padaryti šie sužalojimai: dešinio čiurnos sąnario vidinio paviršiaus sumušimas su minkštųjų audinių patinimu ir poodine kraujosruva, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio kelio priekiniame paviršiuje. Dėl šių sužalojimų D. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 30).
Teisiamajame posėdyje nuteistasis S. Ž. neneigė, kad galėjo pareigūną užkliūti koja, kad rankoje laikė atsuktuvą. Tam, kad kiltų pagrindas baudžiamajai atsakomybei, numatytai BK 286 straipsnyje, atsirasti, pakanka judesių, gestų, akivaizdžiai rodančių nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus pavartotas fizinis smurtas.
Apeliaciniame skunde paminėti nukentėjusiųjų parodymų skirtumai nėra esminiai ir S. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 286 straipsnio 1 dalį nekeičia.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsnio 5 punkte numatytas vienas iš kriminalinės žvalgybos užduočių – daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška.
Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju pavartoti prievartą. Šio įstatymo 2 dalyje numatyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Tiek nuteistasis S. Ž., tiek ir apeliaciniame teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja D. Ž. teigė, kad konfliktas tarp S. Ž. ir policijos pareigūnų kilo dėl to, jog kratą norėjo daryti D. R., kuris yra J. B. bičiulis (t. 2, b. l. 37).
Tai, jog tarp S. Ž. ir J. B. vyko nesutarimai, nereiškia, jog krata buvo atliekama neteisėtai. Iš 2012-12-04 kratos protokolo matyti, kad kratą atliko policijos tyrėjas A. S., dalyvaujant vyr. tyrėjui D. R., tyrėjui V. V. bei A. G. ir D. Ž. (t. 1, b. l. 65–66).
Pagal S. Ž. skundą dėl D. R. galimo tarnybinio nusižengimo Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyris atliko tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje policijos pareigūno D. R. veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių neįžvelgta (t. 1, b. l. 179–183).
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-26 nutarties turinys patvirtina, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 68-1-00936-12 pagal BK 187 straipsnio 1 dalį dėl J. B. turto sugadinimo, siekiant surasti ir paimti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – orinį šautuvą bei šovinius, buvo leista atlikti kratą S. Ž. gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) priklausančiose K. G., S. Ž. priklausančioje negyvenamojoje patalpoje – garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ir D. Ž. priklausančiame gyvenamajame name, pagalbinėse patalpose ir ūkiniame pastate, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 64).
Kratos metu S. Ž. gyvenamojoje vietoje buvo surastas vienvamzdis šautuvas, tuščia metalinė dėžutė su juodos spalvos užrašu „Top Shot“ 500 Diabolo 4,5 mm kalibro (t. 1, b. l. 65–66). Ši aplinkybė parodo, kad S. Ž. aktyviais veiksmais, grasindamas pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartodamas, norėjo policijos pareigūnams sutrukdyti atlikti kratą ir surasti šautuvą bei šaudmenis.
Tai, kad patalpos, prie kurių padarytos nusikalstamos veikos, S. Ž. nuosavybės teise nepriklausė, jis nebuvo jų savininkas, nusikalstamų veikų kvalifikacijai ir jų pavojingumo vertinimui įtakos neturi. Šiuo adresu S. Ž. ir buvo surastas. Nukentėjusieji D. R., A. S. ir V. V. kaip policijos pareigūnai vykdė savo kaip valstybės pareigūnų funkcijas, jų reikalavimai netrukdyti įvykdyti teismo nutartį ir atlikti kratą buvo teisėti. To, kad su nutartimi kratai atlikti buvo supažindintas, S. Ž. neneigė. Kad S. Ž. buvo įteikta teismo nutartis, jam buvo pasakyta, jog bus atliekama krata, patvirtino ir kratą stebėjusi liudytoja A. G. (t. 1, b. l. 193–194). S. Ž. policijos pareigūnų reikalavimus netrukdyti atlikti kratą privalėjo vykdyti. Savo pasipriešinimu teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, grasinimų ir fizinės jėgos prieš pareigūnus panaudojimu S. Ž. išprovokavo policijos pareigūnus imtis prieš jį fizinės prievartos veiksmų ir taip užtikrinti teismo nutarties įvykdymą. S. Ž. gyvenamojoje vietoje kratos metu surasti daiktai – vienvamzdis šautuvas, tuščia metalinė šaudmenų dėžutė su juodos spalvos užrašu „Top Shot“ 500 Diabolo 4,5 mm kalibro (t. 1, b. l. 65–66) – patvirtina, kad krata buvo rezultatyvi dėl jos savalaikiškumo.
Teisiamajame posėdyje liudytojas L. C. patvirtino, kad, atliekant kratą, kriminalistams buvo reikalinga pagalba, nes asmuo priešinosi. Nuvykus į vietą, rado paguldytą asmenį, kuriam uždėjo antrankius ir nuvežė į policijos komisariatą. Šis buvo apsiašarojęs nuo dujų, norėjo nusiprausti, automobilyje elgėsi normaliai (t. 1, b. l. 193).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nevartodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat pavartoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Pagrindo taikyti švelnesnę atsakomybę, numatytą ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, šiuo konkrečiu atveju pagrindo nebuvo ir būti negalėjo, nes S. Ž. policijos pareigūnams D. R., V. V. ir A. S. pasipriešino fiziniu smurtu, tuo smurtu nežymiai sutrikdė D. R. sveikatą.
Už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už ATPK numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, nukentėjusiojo statusas negali būti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus – tokiais atvejais atsakomybės už minėtų pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį.
Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).
BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.
Iš aptartų nukentėjusiųjų D. R., A. S. ir V. V. parodymų matyti, kad nuteistasis S. Ž. policijos pareigūnus išvadino „mentais“, „gaidžiais“ bei kitais įžeidžiančiais žodžiais, kurių nukentėjusieji įvardyti nenorėjo, tuo metu, kai policijos pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas. Kad policijos pareigūnus išvadino „mentais“, nuteistasis S. Ž. neneigė. S. Ž. paminėtus žodžius pavartojo suprasdamas jų prasmę, žinojo, kad tokie terminai policijos pareigūnams įžeisti vartojami ir nusikaltėlių žargone, pavartotais žodžiais siekė policijos pareigūnus pažeminti, paniekinti ir įskaudinti.
Abejoti, ar S. Ž. pavartoti žodžiai yra įžeidžiantys ir žeminantys žmogaus garbę ir orumą, nėra jokio pagrindo. Tai, kad S. Ž. sakė necenzūrinius žodžius policijos pareigūnams, nepaneigta ir apeliaciniame skunde. S. Ž. savo veikos pavojingumą suvokė, policijos pareigūnus įžeidinėjo, žemino viešai, esant name ir L. G.. Akivaizdu, kad S. Ž. įžeidė nukentėjusiųjų garbę ir orumą, siekė pakenkti jų moraliniam prestižui, ir toks įžeidinėjimas niekuo nepateisinamas.
Aplinkybę, kad S. Ž. nusikaltimų padarymo metu buvo neblaivus, patvirtino jam nustatytas 0,97 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 92). Nuteistojo S. Ž. elgesys patvirtina, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio įtakos nusikalstamų veikų padarymui turėjo. Manyti, kad apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymui įtakos neturėjo, nėra jokio pagrindo, todėl ši aplinkybė nuteistojo S. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta pagrįstai.
Remiantis aptartų įrodymų visuma, S. Ž. kaltė, padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, yra įrodyta, jo kaltė abejonių nekelia, apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.
Kadangi apeliacinis skundas nagrinėjamas mirusiojo S. Ž. sutuoktinės prašymu mirusiajam reabilituoti, todėl buvo svarbu patikrinti nuosprendžio dalies dėl nuteistojo kaltės pagrįstumą ir teisėtumą. Nuteistajam mirus, skirtinos bausmės dydžio klausimai nenagrinėtini.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nuteistajam mirus, išspręstinas klausimas ir dėl civilinio ieškinio. Iš nuteistojo S. Ž. D. R. skundžiamu nuosprendžiu priteista 800 litų neturtinei žalai atlyginti. Ši nuosprendžio dalis, mirus nuteistajam, naikinama kartu su visu nuosprendžiu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendį, kuriuo S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286, 290 straipsnius 46 MGL (5980 litų) dydžio bauda, panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl S. Ž. mirties.