Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ATEA“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo AB SEB bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi prašymą tenkino. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti trečiojo asmens AB SEB banko sumokėti 2010-05-19 banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą 1 193 250,00 Lt sumą. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudė AB SEB bankui pervesti 2010-05-19 banko garantijoje Nr. 56780A005903 ir 2012-06-15 rašte Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6) „Dėl prašymo pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje nurodytą sumą“ nurodytą 1 193 250,00 Lt sumą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo AB SEB bankas yra pervedęs atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2012-06-15 rašte Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6) „Dėl prašymo pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje nurodytą sumą“ ir 2010-05-19 banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą 1 193 250,00 Lt sumą, uždraudė atsakovui šias pinigines lėšas priimti ir / ar jas valdyti, naudoti ir disponuoti jomis, išskyrus pinigų grąžinimą ieškovui UAB „ATEA“ ir/arba trečiajam asmeniui AB SEB bankui kol įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad pritaikius apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas ieškovo teisių gynimo būdas. Teismas tenkino prašymą, nes egzistuoja grėsmė, kad, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.

Analizuojant ieškovo ieškinį, jis nėra pagrįstas (net ir tikėtinai). Pasak apelianto, ieškovas nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pažeidė sutarties techninės specifikacijos atitinkamų punktų reikalavimus, todėl atsakovas kreipėsi į trečiąjį asmenį reikalaudamas pervesti 1 193 250 Lt dydžio garantijos sumą. Ieškovo reikalavimai, reiškiami ignoruojant šalių sutartimi sulygtas sąlygas dėl banko garantijos realizavimo tvarkos, paneigiant banko garantijos instituto paskirtį, tikslus ir Civiliniame kodekse nustatytą reguliavimą, niekaip negalėtų būti tenkinami.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatuoja, kad egzistuoja grėsmė, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas, o ieškovas neįrodė realios grėsmės būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui galimo pasunkėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, todėl naikintina.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pažeidė CPK 147 str. 1 d., nes išnagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių klausimą apie tai nepranešdamas atsakovui nepagrįsdamas tokio būtinumo.

Ieškovas UAB „ATEA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, o atskirajame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas iš dalies netinkamai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė ne visiškai atitinka proporcingumo, teisingumo principus, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį pakeisti.

CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas preliminariai neįvertino ieškinio pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismų formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. <...> Kartu pažymėtina, kad nenurodydamas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones dėl tos priežasties, jog preliminariai įvertino, kad nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas ir kad yra grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.

Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškinys nėra net ir tikėtinai pagrįstas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ieškinyje dėstomas aplinkybes, susijusias su atsakovo reikalavimų, skirtų trečiajam asmeniui, ginčijamu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl palankaus sprendimo tikimybės egzistavimo, tuo tarpu atskirajame skunde dėstomos aplinkybės apie ieškinio reikalavimų pagrįstumą yra reikšmingos nagrinėjant bylą iš esmės, bet ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jų analizuoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones tik formaliai konstatuodamas grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje, taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Kaip matyti iš ieškiniu pareikštų reikalavimų, ieškovas nesutinka su atsakovo reikalavimu sumokėti banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą sumą ir raštu dėl prašymo pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje nurodytą sumą, skirtą trečiajam asmeniui, juos ginčija, prašydamas pripažinti negaliojančiais bei taikyti restituciją, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareikštais reikalavimais ieškovas siekia išvengti galimai kilsiančių jo atžvilgiu neigiamų turtinių pasekmių jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo pagrįstai buvo pripažintas pagrįstu ir tenkintinu.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, kuris kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, sprendžia, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal ieškovo prašymą iš dalies neatitinka laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų bei minėtų principų, todėl yra pagrindas jas pakeisti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu ieškovas siekia apginti savo teises, kad nebūtų įvykdytas atsakovo reikalavimas dėl piniginių lėšų pagal banko garantiją pervedimo trečiajam asmeniui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog racionalia ir pakankama laikinąja apsaugos priemone būtų 2010 m. gegužės 19 d. Sutarties sąlygų įvykdymo garantijos Nr. 56780A005903 vykdymo dėl piniginių lėšų išmokėjimo pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimą sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 6, 7 p.).

Taip pat nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nes, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas priėmė nutartį vadovaudamasis CPK 290, 291 str., išdėstydamas trumpus, bet pakankamus motyvus, kuriais remdamasis tenkino prašymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė esminį procesinės teisės normos pažeidimą, dėl kurio buvo neteisingai išspręstas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apelianto nurodytas argumentas, kad teismas nemotyvavo, kodėl teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teisėtos skundžiamos nutarties, nes teismas pagal CK 147 str. 1 d. turi diskrecijos teisę spręsti, ar yra būtina konkrečiu atveju spręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepranešus atsakovui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra keičiama, o atskirasis skundas tenkinamas iš dalies (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį pakeisti, ją išdėstant taip:

ieškovo prašymą tenkinti iš dalies.

Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti 2010 m. gegužės 19 d. Sutarties sąlygų įvykdymo garantijos Nr. 56780A005903 vykdymą dėl piniginių lėšų išmokėjimo pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimą.

Prašymą kitoje dalyje atmesti.