Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

N. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis pradinį išsilavinimą, užsiimantis individualia veikla, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas septynis kartus, paskutinį kartą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį, laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis ši bausmė subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu bei Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atlikęs, 2019 m. kovo 18 d. paleistas iš laisvės atėmimo vietos, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

N. Ž. 2019 m. gegužės 24 d., laikotarpiu nuo 5.30 val. iki 6.00 val., (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto tarp jo ir M. K. metu, tyčia sudavė vieną kartą kumščiu M. K. veido sritį bei ne mažiau kaip du kartus kumščiu į galvos sritį, po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, prie laiptinės, esančios adresu(duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą spyrė koja M. K. į galvos sritį bei kumščiu sudavė ne mažiau kaip du kartus į šonus, o M. K. bėgant nuo jo link parduotuvės ,,Aibė", esančios(duomenys neskelbtini), tyčia sudavė vieną kartą kumščiu M. K. į galvos sritį, dėl ko šis buvo pargriautas ant žemės, tuo M. K. padarė apatinio žandikaulio lūžimą kairiojo 35 danties projekcijoje ir taip nesunkiai sutrikdė M. K. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Iš byloje ištirtų ir anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad 2019 m. gegužės 23 d. pas E. L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vyko išgertuvės, kuriose be paties E. L. dalyvavo kaltinamasis N. Ž., nukentėjusysis M. K., liudytojai V. M., D. Ž. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tame vakarėlyje alkoholio nevartojo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu jis buvo nurodęs, kad alkoholį vartojo (2 t., b. l. 9-10), pats buvo atsinešęs alkoholio (2 t., b. l. 28-29). Nors kaltinamasis N. Ž. ir liudytoja V. M. nurodė, kad vartojant alkoholį galėjo būti vartojamos ir narkotinės medžiagos, pats nukentėjusysis M. K. taip pat neneigė galėjęs rūkyti „žolę“, tačiau objektyvių duomenų apie vartotas narkotines medžiagas nėra. Iš nukentėjusiojo M. K., liudytojų E. L., D. Ž. parodymų matyti, kad jau po vidurnakčio tarp N. Ž. ir M. K. kilo konfliktas, kurio metu N. Ž. sudavė smūgius nukentėjusiajam. M. K. parodė, kad jam buvo suduoti keli smūgiai kumščiu į galvos ir veido sritį, po šių smūgių sudavimo pajuto didžiulį skausmą veido kairėje pusėje žandikaulio srityje, mano, jog būtent tuo metu nuo N. Ž. suduotų smūgių lūžo žandikaulis. Kaltinamasis neneigia sudavęs M. K. du smūgius į veidą, tačiau nurodo, kad tai buvo nestiprūs smūgiai delnu (pliaukštelėjimai) norint apraminti neadekvačiai besielgiantį nukentėjusįjį. Teismas kaltinamojo parodymus vertina kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės, juolab kad jo parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Būtent nei vienas liudytojas nenurodė, kad M. K. elgėsi neadekvačiai, kad jį būtų reikėję tramdyti. Kaip minėta liudytojai E. L., D. Ž. nurodė, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje išliko nuoseklūs, atliekant parodymų patikinimą vietoje taip pat M. K. patvirtino apklausų metu nurodytas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 13-16), tiek parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 30-37), 2019 m. rugpjūčio 20 d. apklausos metu (1 t., b. l. 29-40) M. K. davė nuoseklius parodymus, nurodė, kad nuo N. Ž. suduotų smūgių į veido, galvos sritį pajuto didžiulį skausmą, mano, jog žandikaulio lūžį patyrė nuo pirmo N. Ž. smūgio. 2019 m. rugpjūčio 23 d. akistatos metu nukentėjusysis taip pat išliko nuoseklus savo pozicijoje, į įtariamojo N. Ž. klausimą „kokiu tikslu kaltini mane smūgių sudavimu?, atsakė: „nes atsimenu, kokie smūgiai ir kurioje vietoje man buvo suduoti“ (2 t., b. l. 21-22). Liudytojai E. L., D. Ž. nurodė, kad nuo N. Ž. suduoto smūgio M. K. buvo nuvirtęs ant grindų, bet greitai atsikėlė ir iššoko pro balkoną. Tai, kad iššoko pro balkoną patvirtino ir nukentėjusysis, nurodydamas, jog šoko tam, kad jo nebedaužytų. Liudytojas E. L. nurodė, jog M. K. buvo išsigandęs. Nors kaltinamasis N. Ž., liudytojai E. L., D. Ž. nurodė, kad nemano, jog nuo kaltinamojo suduoto smūgio nukentėjusiajam galėjo lūžti žandikaulis, tačiau tai yra tik jų subjektyvi nuomonė, nepaneigianti M. K. patirto sužalojimo. Juolab, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje tiksliai įvardino, jog būtent po pirmų suduotų smūgių į veidą pajuto didžiulį skausmą kairėje veido pusėje žandikaulio srityje. Taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad iššokęs pro balkoną jis nesusižalojo, nušoko ant kojų. Byloje esančiais duomenimis, nukentėjusysis iš balkono šoko du kartus: vieną kartą po N. Ž. suduotų smūgių per buto balkoną (taip nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu), kitą kartą – per koridoriaus langą nušokdamas ant stogelio, o paskui ant žemės. Duomenų, jog šių šokimų per balkoną metu M. K. patyrė kokius nors sužalojimus, byloje nėra. Pats jis kategoriškai tvirtina, jog nušokdamas nesusižalojo, nieko jam neatsitiko. Specialisto išvadoje nurodyta, kad M. K. buvo nustatytas apatinio žandikaulio lūžimas kairiojo 35 danties projekcijoje. Sužalojimas padarytas paveikus M. K. veidą kietu buku daiktu, galėjo gautis ir vieno traumuojančio poveikio pasekoje. Dėl žandikaulio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgalaikiai (ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui) - M. K. sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (1 t., b. l. 162-163). Ekspertas G. P., aiškindamas specialisto išvadą nurodė, kad žandikaulio sužalojimas gavosi nuo kieto buko daikto poveikio, buvo fiksuotas apatinio žandikaulio srities minkštųjų audinių patinimas. Būtent tai rodo, kad buvo tiesioginis kontaktas su traumuojančio poveikio turinčiu daiktu ir šitas sužalojimas galėjo gautis nuo ne mažiau kaip vieno trauminio kontakto su kietu, buku daiktu. Nors ekspertas negalėjo įvardinti kokiu būtent buku kietu daiktu padarytas žandikaulio lūžis, nes tai reikia nustatyti pagal faktines aplinkybes, tačiau nurodė, jog tam, kad žandikaulis susižalotų, jis turėjo į kažką atsitrenkti. Byloje nėra jokių kitų duomenų, jog M. K. žandikaulis atsitrenkė į kokį nors kietą buką daiktą, išskyrus tai, jog N. Ž. jam sudavė smūgius būtent į veidą žandikaulio srityje. Pažymėtina ir tai, jog tokio sužalojimo pobūdį patvirtina ir užfiksuotas apatinio žandikaulio srities minkštųjų audinių patinimas, o ne nubrozdinimai ar žaizdos, kas galėtų susidaryti asmeniui krentant ir žandikauliu trenkiantis į žemės paviršių. Nukentėjusiojo parodymus, jog žandikaulis jam lūžo nuo būtent N. Ž. suduotų smūgių patvirtina ir tai, jog E. L., D. Ž. nukentėjusiojo tėvas pranešė apie M. K. sveikatą, sakė, kad sužalojo N. Ž.. Taigi, nukentėjusysis buvo visiškai įsitikinęs, jog žandikaulį jam sulaužė N. Ž., tai jis nurodė savo artimiesiems. Be to, M. K. net keletą kartų ėjo tartis su N. Ž. dėl žalos atlyginimo, prašė pinigų, ką patvirtino ir N. Ž., kas irgi rodo, jog M. K. buvo įsitikinęs esąs sužalotas būtent N. Ž.. Tai, jog nuvykęs į gydymo įstaigą pasakė, kad žandikaulį susižalojo kamuoliu yra pateisinama, kadangi tuomet jis dar nebuvo parašęs pareiškimo policijai, nurodo bijojęs N. Ž. keršto dėl įskundimo, be to, tik padarius rentgeno nuotrauką paaiškėjo sužalojimo mastas. Natūralu, jog dėl subjektyvių priežasčių, baimės, M. K., nuvykęs į ligoninę dar nežinodamas sužalojimo masto, nurodė klaidinančius duomenis. Tai, jog M. K. bijojo N. Ž. patvirtina ir tai, jog nukentėjusysis, grįžęs iš ligoninės, apsigyveno pas seserį. Tai, jog M. K. nėra priešiškai nusiteikęs ir linkęs apkalbėti N. Ž., nesiekia asmeninės naudos, patvirtina ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu jis savo civilinio ieškinio dėl patirtos neturtinės žalos atsisakė. Tai, jog po M. K. iššokimo per langą, jau lauke prie namo, esančio(duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam kaltinamasis sudavė kaltinime nurodytus spyrius, smūgius, pavirtina nuoseklūs M. K. parodymai. Taip pat vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis N. Ž. nurodė galėjęs suduoti M. K. kumščiu į galvos sritį, neneigė, kad gal galėjo jam spirti (2 t., b. l. 9-10). Taip pat kaltinamasis neneigia, jog, pamatęs M. K. prie parduotuvės „Aibė“ ėjo į tą parduotuvę paskui nukentėjusįjį, norėjo jį išvesti iš parduotuvės, tik nurodo to motyvą – norą padėti. Šie kaltinamojo parodymai yra prieštaringi, nes jis negalėjo nurodyti su kokiu asmeniu kartu ėjo į parduotuvę, nenustatyta, jog buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba ir nėra jokių duomenų, kad apskritai greitoji pagalba, buvo reikalinga. Jeigu draugas, kaip nurodo kaltinamasis, kvietė greitąją, neaišku kodėl greitoji neatvyko. Taigi N. Ž. parodymai šioje vietoje yra prieštaringi ir neatitinkantys faktinės situacijos. Faktinė situacija yra tokia jog įbėgusį į parduotuvę M. K. pardavėjos išleido pro kitą išėjimą. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, kad pardavėjos jį išvarė lauk (2 t., b. l. 13-14), kiek suprato nukentėjusysis pasiprašė būti išvestas per sandėlį (2 t., b. l. 28-29). Kaltinamasis ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis iš parduotuvės pabėgo, nepavyko jo sugauti. Šios aplinkybės rodo, jog M. K. buvo išsigandęs, stengėsi pasislėpti nuo N. Ž., kas taip pat patvirtina, jog realiai smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas.

Byloje ištirti ir anksčiau aptarti, tarpusavyje sutampantys ir vienas kitą papildantys įrodymai leidžia teismui daryti vienareikšmišką išvadą, kad kaltinimas N. Ž. pasitvirtino. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi. BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – jis gali būti padaromas arba apibrėžta, arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą. Tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir kt. Būtent šioje byloje ištyrus ir įvertinus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nors N. Ž. nesiekė nukentėjusiajam M. K. padaryti konkretų sužalojimą, tačiau jis suprato, jog savo veiksmais (tyčia suduodamas smūgius), gali ją sužaloti (neapibrėžta tyčia). Tarp sukeltų padarinių ir kaltinamojo atliktų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, o kaltinamojo atlikti nusikalstami veiksmai sukėlė konkrečius padarinius, t. y. nesunkiai sutrikdė M. K. sveikatą. Dėl paminėtų aplinkybių nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtais bei aukščiau aptartais įrodymais

Bausmės skyrimas

BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016, 2K-55-699/2017).

Kaltinamasis N. Ž. teisiamas aštuntą kartą, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, praėjus tik 2 mėnesiams po grįžimo iš laisvės atėmimo vietos (paleistas 2019 m. kovo 18 d.) (2 t., b. l. 172-184), administracine tvarka baustas daug kartų (2 t., b. l. 166-171), jo padarytas nusikaltimas priskiriamas tyčinių nesunkių nusikaltimų kategorijai. Po šio nusikaltimo padarymo, N. Ž. atžvilgiu pradėti ir kiti ikiteisminiai tyrimai. Visos šios aplinkybės rodo, kad N. Ž. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, kritiškai savo elgesio nevertina, nesiekia gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, anksčiau taip pat yra teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Dėl to, už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą N. Ž. skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį priklausomai nuo sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių buvimo bei įvertinus kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, parenkama švelnesnė ar griežtesnė nei sankcijos vidurkyje numatyta bausmė. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59 straipsnis). Prokuroras prašė pripažinti N. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu N. Ž. buvo neblaivus, po įvykio girtumas jam nebuvo nustatytas, taip pat nėra duomenų, jog būtent asmens neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. N. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 straipsnis). Be to, skiriant bausmę atsižvelgtina į nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, sukeltus padarinius, į tai, jog nusikalstama veika padaryta žala (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 4 dalis). Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, N. Ž. skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. birželio 7 d. 14.20 val. iki 2019 m. birželio 8 d. 11.48 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (2 t., b. l. 36-37) (BK 66 straipsnis).

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.251 straipsnyje yra įtvirtintas visiško nuostolių (turtinės žalos) atlyginimo principas, t. y. padaryta turtinė žala turi būti atlyginta visa.

Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 680,38 Eur sumai (1 t., b. l. 85-92). Pateikti duomenys patvirtina, kad už nukentėjusiajam M. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms buvo sumokėta 680,38 Eur. Iš gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad ši suma buvo sumokėta VšĮ Regioninei Telšių ligoninei, VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei, UAB Telšių šeimos klinikai laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. birželio 21 d. už nukentėjusiajam suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas dėl apatinio žandikaulio kūno lūžio, kitų ir nepatikslintų dalių. Byloje nustatyta, kad žandikaulio sužalojimas nukentėjusiajam padarytas kaltinamojo nusikalstamais veiksmais, todėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas, šią sumą priteisiant iš kaltinamojo N. Ž. (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys, 6.280 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto „c“ papunktis).

Nukentėjusysis M. K. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos, tačiau teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškinio atsisakė, todėl dėl jo civilinio ieškinio nebesprendžiama.

Proceso išlaidos, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Kaltinamasis N. Ž. yra suimtas kitame ikiteisminiame tyrime, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. liepos 27 d. nutartimi kaltinamojo gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinas (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad už N. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą paskaičiuota advokatei J. Š. mokėtina suma – 478,40 Eur. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamojo N. Ž. turtinė padėtis būtų tokia sunki, jog neturėtų galimybės valstybei apmokėti už advokato darbą, jis pats nurodo vykdantis individualią veiklą, todėl iš kaltinamojo N. Ž. išieškotini valstybei 478,40 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti,: kompaktinis diskas, 1 vnt. (2 t., b. l. 131), paliktinas baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kol nuosprendis bus pradėtas vykdyti kaltinamajam N. Ž. paliktina ta pati kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

N. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaityti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 8 d. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kol nuosprendis bus pradėtas vykdyti nuteistajam N. Ž. palikti tą pačią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Iš N. Ž. priteisti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kodas 191351679, už nukentėjusiajam suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas 680,38 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt Eur 38 ct).

Iš N. Ž. išieškoti valstybei 478,40 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 40 ct) išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas 5630).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinį diską palikti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos, o nuteistojo N. Ž. atžvilgiu nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.