Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaityti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 8 d. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš N. Ž. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 680,38 Eur už nukentėjusiajam suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš N. Ž. nuspręsta išieškoti valstybei 478,40 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Nuteistasis apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes nesulaužė nukentėjusiajam žandikaulio, tačiau pripažįsta nukentėjusiajam sukėlęs fizinį skausmą pliaukštelėdamas nestipriai du kartus delnu per veidą, todėl mano, kad jo veika neteisingai kvalifikuota. Taigi, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

5.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl N. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

6. Nuteistasis N. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tie ir teisme pripažino, kad jis delnu du kartus sudavė nukentėjusiajam M. K. į veido sritį, t. y. pliaukštelėjo per veidą, norėdamas pastarąjį sudrausminti, nes nukentėjusysis elgėsi neadekvačiai. Daugiau smūgių nukentėjusiajam teigia nesudavęs. Nuteistasis taip pat teigia, kad nuo jo suduotų dviejų smūgių per veidą negalėjo lūžti nukentėjusiojo žandikaulis, mano, kad nukentėjusysis žandikaulį galėjo susilaužyti iššokdamas pro langą.

6.1. Nuteistojo parodymus, kad jo suduotas smūgis nukentėjusiajam per veidą nebuvo stiprus, paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvadoje nurodyti duomenys, specialisto-eksperto paaiškinimai.

6.2. Nukentėjusysis M. K. teisme parodė, kad jam E. L. bute vartojant alkoholį, N. Ž. jį užsipuolė keiksmažodžiais, sudavė kumščiais 2-3 smūgius į galvos sritį, į veidą, kad išsigandęs, jog jo daugiau nebemuštų, norėjo pabėgti, bet buto durys buvo užrakintos, todėl jis iššoko pro langą iš antro aukšto. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad iššokęs pro balkoną, norėjo eiti į savo namus, bet prie laiptinės sutiko N. Ž., kuris jam spyrė iš kojos į galvą ir porą kartų sudavė į šonus, kad bėgant link parduotuvės pajuto iš nugaros smūgį į galvą, po šio smūgio nukrito ant žemės, o kai stojosi, N. Ž. bėgo link jo, bet jis įbėgo į parduotuvę, ten N. Ž. bandė jį ištempti už rankos, bet pardavėja neleido, N. Ž. išėjo iš parduotuvės, o pardavėja jį išleido iš parduotuvės pro kitą išėjimą. Nukentėjusysis taipogi parodė, kad po N. Ž. jam suduotų smūgių bute jam labai skaudėjo kairę veido pusę, todėl žandikaulis jam galėjo būti sulaužytas būtent nuo tų N. Ž. suduotų smūgių. M. K. taip pat nurodė, kad gydymo įstaigoje melavo, kad žandikaulį susižalojo žaisdamas kamuoliu, nes nenorėjo N. Ž. įskųsti, jo bijojo. M. K. teisme nurodė, kad paklausęs draugės patarimo netylėti dėl patirto sužalojimo, jis grįžęs iš ligoninės nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą apie sužalojimą bei apsigyveno pas savo seserį, nes bijojo sutikti N. Ž..

6.3. Tai, kad nukentėjusysis dėl jam padaryto sužalojimo į policiją kreipėsi tik po savaitės po įvykio, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad tokio įvykio iš viso nebuvo, nes pats nuteistasis pripažįsta buvus tokį įvykį, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo nuvykęs pas nuteistąjį ir reikalavo žalos atlyginimo, byloje nėra, tokių duomenų, kurie patvirtintų tokius nuteistojo teiginius, nuteistasis nenurodė nei bylos nagrinėjimo metu, nei savo apeliaciniame skunde. Dėl to nuteistojo teiginys, kad nukentėjusysis, negavęs pinigų kreipėsi į policiją, tėra deklaratyvus nuteistojo teiginys. Pažymėtina, kad teisme nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio dėl patirtos neturtinės žalos nuteistajam.

6.4. Iš esmės tokias pačias jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis M. K. nurodė ne tik teisme (t. 2, b. l. 137–138), bet ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 13–16, 28–29, 39–41), patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su nuteistuoju N. Ž. metu (t. 1, b. l. 30–37; t. 2, b. l. 21–23). Nukentėjusiojo parodymus dėl jam padaryto sužalojimo patvirtina medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 108–109), kuriuose nurodyta, kad savaitę laiko M. K. buvo gydomas ligoninėje dėl žandikaulio lūžimo, ir specialisto išvada Nr. G 1421/2019 (03), kurioje nurodyta, kad M. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl apatinio žandikaulio lūžimo kairiojo 35 danties projekcijoje, kad sužalojimas padarytas paveikus M. K. veidą kietu, buku daiktu, galėjo gautis ir vieno traumuojančio poveikio pasekoje (t. 1, b. l. 162–1163). Teisme apklaustas specialistas-ekspertas G. Paulikas patvirtino specialisto išvadą ir patikslino, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas gavosi nuo kieto buko daikto poveikio.

6.5. Taip pat nukentėjusiojo parodymus, jog N. Ž. sudavė smūgius į veidą, patvirtina liudytojų E. L., D. Ž. parodymai, kurie apklausų metu patvirtino matę, kaip N. Ž. sudavė smūgį M. K. ir nukentėjusysis po šio suduoto smūgio nugriuvo, kad po to nukentėjusysis iššoko pro langą (balkoną). Pats nuteistasis iš dalies patvirtino nukentėjusiojo parodymus, pripažindamas, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą, kad nukentėjusysis iššoko pro langą. Liudytoja E. K. parodė, kad, nors ji tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jai pats nukentėjusysis, būdamas ligoninėje, telefonu pasakojo, kad jam žandikaulį išgertuvių metu sužalojo būtent N. Ž..

6.6. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo M. K. parodymai apie jam padarytus sužalojimus ir jį sužalojusį asmenį yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis išsigalvoja patį įvykį ar apkalba apeliantą, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis. Priešingai, nuteistasis ir nukentėjusysis teisme parodė, kad jie vienas kitą pažįsta iš matymo, anksčiau nebendravo. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo M. K. parodymais.

7. Nukentėjusysis tvirtino, kad žandikaulį jam sužalojo būtent N. Ž., nes po jam suduotų smūgių į veidą jam labai skaudėjo kairę veido pusę. Nuteistasis pripažįsta sudavęs nukentėjusiajam į veidą du kartus. Liudytojai E. L. ir D. Ž. parodė, kad po N. Ž. nukentėjusiajam suduoto smūgio nukentėjusysis M. K. nugriuvo ant žemės. Taigi, tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistojo nukentėjusiajam į veidą suduoti smūgiai buvo stiprūs, ir tuo pačiu paneigia nuteistojo ir liudytojų E. L. bei D. Ž. prielaidas, kad nuo N. Ž. smūgio smūgių negalėjo nukentėjusiajam lūžti žandikaulis.

7.1. Be to, nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis žandikaulį galėjo susilaužyti iššokdamas pro langą (balkoną), paneigia nukentėjusiojo M. K. nuoseklūs parodymai, kad jis pro langą nušoko „ant kojų“ nieko nesusižalodamas bei specialisto-eksperto G. Pauliko paaiškinimas, kad nušokus ant kojų, žandikaulis negali lūžti. Pažymėtina, kad jokie bylos duomenys nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog iššokdamas pro langą jis nesusižalojo.

7.2. Taigi, nuteistojo versija, kad žandikaulį nukentėjusysis galėjo susižaloti iššokdamas pro langą iš antro aukšto, nepatvirtinta jokiais bylos įrodymais, priešingai, paminėti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam žandikaulis buvo sužalotas nuteistajam tiesiogiai suduodant nukentėjusiajam smūgius į veidą.

7.3. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais įrodymais grindė nuteistojo N. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. K. sveikatą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Dėl to perkvalifikuoti N. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip to jis prašo apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

8. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas N. Ž. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas N. Ž. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nuteistasis nevedęs, nedirba, baustas administracine tvarka, anksčiau buvo teistas septynis kartus, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, praėjus tik 2 mėnesiams po grįžimo iš laisvės atėmimo vietos (paleistas 2019-03-18), kad po šio nusikaltimo padarymo N. Ž. atžvilgiu pradėti ir kiti ikiteisminiai tyrimai. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad N. Ž. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, kritiškai savo elgesio nevertina, nesiekia gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, į kurias skirdamas atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą N. Ž. pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Dėl to skirti nuteistajam švelnesnę bausmę (minimalaus dydžio bausmę), kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį nuteistojo N. Ž. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

10. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2021 m. kovo 2 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (12.35Mr) PT-1523 dėl 81,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį N. Ž., priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis užsiima individualia veikla, yra darbingas, išlaikytinių neturi, jo apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistojo N. Ž. Valstybės naudai (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatė, kad ji turi būti atliekama pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina – iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta N. Ž. laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistąjį N. Ž. į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui nusiųs kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutarė:

atmesti nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Patikslinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, pašalinant nuorodą, kad N. Ž. paskirtą bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Priteisti iš nuteistojo N. Ž. Valstybės naudai 81,00 Eur (aštuoniasdešimt vieną Eur) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.