- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- 2-2047-647/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32759-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alfredas Juknevičius
- Ieškovas
- V. Č.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- R. Vitkui
- Kategorijos
- 2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.5.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
- 3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius, dalyvaujant sekretorei Vaivai Liaubienei, dalyvaujant ieškovui V. Č., jo atstovui advokatui V. Žiemeliui, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui E. T. Paberaliui, ekspertui M. S., trečiajam asmeniui R. Vitkui, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims, E. I. SE Lietuvos filialui, R. V., dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 16 094,00 Lt dydžio žalos atlyginimo (susidedančio iš turtinės žalos 15 594,00 Lt ir neturtinės žalos 500,00 Lt), bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 483,00 Lt žyminio mokesčio ir 2700,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad 2014-05-12, apie 1.00 val., ieškovas V. Č., vairuodamas automobilį „M. B. E220", v/n (duomenys neskelbtini), važiavo Mokslininkų g., Vilniuje, link Santariškių žiedo. Buvo tamsus paros metas, rūkas, lijo; vairavimo sąlygos buvo sudėtingos. Ieškovui važiuojant pagrindiniu keliu, jam kelią užkirto priešpriešiais važiavusi ir į kairę pusę, į šalutinį kelią, sukusi transporto priemonė FIAT PUNTO, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama D. D., kuri paskui save tempė kitą transporto priemonę SAAB 9-5, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamą R. V., į kurią atsitrenkė ieškovo vairuojamas automobilis. Eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovo automobilis „M. B. E220" bei R. V. automobilis SAAB 9-5. Dėl eismo įvykio apgadintų automobilių savininkai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje FIAT PUNTO, v/n F.RO 164, vairuotojas D. D. pripažino esąs kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas" 2013-12-03 sudaryta savanoriška transporto priemonės draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „M. B. E220", v/n (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi ieškovas pagrįstai tikėjosi apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos; atsakovas įsipareigojo, atsitikus draudiminiam įvykiui, suteikti draudimo apsaugą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.987 straipsnyje įtvirtintą normą, kurioje nurodyta, kad: „Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, paskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis" bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytais pagrindais.
Ieškovas, vadovaudamasis draudimo sutartimi, kreipėsi į atsakovą dėl draudiminės išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas vengia pareigos išmokėti ieškovui teisėtai reikalaujamą draudiminę išmoką, nepagrįstai vadovaudamasis trečiojo asmens atsisakymu išmokėti draudimo išmoką bei nepriklausomo eksperto dr. V. M. išvada MV 2014-32, kurioje teigiama, kad eismo įvykių dalyvių parodymai, išdėstyti eismo įvykio deklaracijoje, buvo nepagrįsti, todėl atsisakė mokėti draudiminę išmoką. 2014-08-26 ieškovas teikė pretenzijas atsakovui, kuriose glaustai išdėstė eismo įvykio, įvykusio 2014-05-12, aplinkybes, paneigė nepriklausomo eksperto V. M. išvadą MV 2014-32, kaip nepagrįstą, pateikė savo automobilio „M. B. E220", v/n (duomenys neskelbtini), transporto priemonės vertinimo pažymą Nr. VER0861 ir prašė išmokėti teisėtai priklausančią draudimo išmoką.
2014-09-08 atsakovas pateikė ieškovui atsakymą į pretenziją, teigdamas, kad atlikę išsamų įvykio aplinkybių tyrimą, neturi pareigos atlyginti deklaruojamos nurodyto įvykio metu patirtos žalos; kad remdamiesi eismo įvykio deklaracija, kurioje užfiksuota FIAT PUNTO, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo D. D. kaltė, jie neturi pareigos sumokėti ieškovui draudimo išmoką, kadangi už tai atsakinga FIAT PUNTO, v/n (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė. Taip pat pabrėžė, jog šio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu įvykio metu buvo apdrausta E. I. SE Lietuvos filiale. Šios bendrovės darbuotojai informavo, kad minėtas eismo įvykis galimai buvo inscenizuotas ir pateikė minėto nepriklausomo eksperto V. M. išvadą MV 2014-32, todėl irgi atsisakė išmokėti draudimo išmoką iš esmės remiantis tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su atsakovo nepagrįstais įrodymais, atsisakymu mokėti draudimo išmoką, todėl reiškia ieškinį šiais nurodytais pagrindais: Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, KET, o taip pat Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo nuostatomis bei teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, kai taikytina Draudimo sutartis ir Draudimo taisyklės; taip pat nurodo, jog turto vertinimo ataskaita neturi juridinės galios, todėl draudikui nekyla išlaidų apmokėjimo pareiga, jeigu ieškovas tokią vertinimo pažymą užsakė. Atsakovas nurodė, jog nesutinka ir su ieškovo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą – kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Tretysis asmuo E. I. SE Lietuvos filialas atsiliepimu nurodo, jog žalos padarymo tam tikromis aplinkybėmis ir priežastinio ryšio faktai nėra preziumuojami, todėl pareiga įrodyti, jog žala buvo padaryta būtent ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, tenka pačiam ieškovui. Draudikui atlikus eismo įvykio dalyvių pateiktų aplinkybių tyrimą, nustatyta, jog eismo įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos; aplinkybių objektyvumui nustatyti draudikas pasitelkė nepriklausomų ekspertų žinios, tyrimas, kurie pateikė išvadas dėl faktinių transporto priemonių sugadinimo, paneigiant eismo įvykio dalyvių pateiktas, nurodytas aplinkybes, lėmusias žalos susidarymą. Nurodė, jog todėl mokėti draudimo išmokas R. V. ir V. Č. atsisakyta. Tretysis asmuo atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą; prašė civilinę bylą nagrinėti E. I. SE Lietuvos filialo atstovui nedalyvaujant (t.2, b.l. 66).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas nesutikdamas su ekspertų išvadomis jas nurodė kaip nesąmoningas. Nurodė, jog jis kreipiasi į draudiką kaip klientas ir kam yra tada reikalingos tokios paslaugos, jei galima ir taip automobilį išmesti (po eismo įvykio). Paaiškino, jog įvykio schemą braižė įvykio laiku, apie 1 val. nakties, o atvykę policijos pareigūnai tik paaiškinę kaip pildyti dokumentus; automobilių judėjimo greičius užrašę tik po savaitės pildant draudimo bendrovėje duomenis. Nurodė, jog važiuodamas automobiliu MB, kurį turi apie pusmetį laiko, manęs kad pralįs pro F. P. automobilį, tempimo troso nematė; tuomet važiavo apie 50 km/h greičiu, kliūtį pamatęs maždaug likus 10 metrų, buvo rūkas, lietus ir dėl to posūkio nesuvokė, jog mašina yra tempiama. Turėjo dvi galimybes: arba į medį, arba į automobilį (įvažiuoti). Trosas trūko, sustojo dešinės pusės kelkraštyje. Nurodė, jog sudėtinga prisiminti, nes praėjo jau nemažai laiko, norėtų išspręsti šį ginčą, atgauti savo pinigus, nes nei to, nei to; sutiko su savo atstovu, advokatu.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė ir nurodė, jog atsakovas laiko eismo įvykį inscenizuotu autoįvykiu, tačiau panašiomis aplinkybėmis byla yra jau spręsta Palangos miesto apylinkės teisme. Nurodė, kad kaltininkas eismo įvykio metu buvo apdraustas Ergo bendrovėje, todėl ši bendrovė ir apžiūrėjo automobilį, jie turėjo nustatyti (išmoką pagrindžiančias aplinkybes). Paaiškino, jog ir teismų praktikoje laikoma, kad dėl automobilių padėčių nakties metu galima suklysti autoįvykio metu, patys ekspertai nurodo, kad galėjo; parodė, jog nė vienas patekęs į autoįvykį negali pasakyti apie tada buvusį greitį ir skirtumo nustatyti neįmanoma. Dėl inscenizacijos nurodė, kad nėra jokių įrodymų, ji nepagrįsta. Reikalavimai (ieškovo) dėl žalos atlyginimo tikslūs, tame tarpe neturtinė žala – nedidelė, 500 litų ir neabejojama, kad po pusantrų metų bylinėjimosi dėl teisėtos žalos atgavimo – moralinė nuoskauda tikroviška; ieškovo nepatogumai – tai ir yra neturtinė žala. Prašo ieškinį tenkinti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog su ieškovu sieja sutartiniai santykiai, kurių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo. Paaiškino, jog ginčo atveju kalbama apie savanorišką draudimą, vadinamą Kasko, todėl ginčui aktuali yra sudaryta draudimo sutartis ir Draudimo taisyklės. Atstovas teigė, jog ieškovas pažeidė sutartį – jos nesilaikė: nepranešė apie eismo įvykį, jo neužregistravo per nustatytą 1 paros laiką, kai Draudimo taisyklių 13.2.11.3 punktai tai nustato. Atsakovas apie šį eismo įvykį sužinojęs po 2 mėnesių nuo įvykio datos iš kitos draudimo įmonės, t.y. Ergo, kai ši nesutiko atlyginti po eismo įvykio nustatytos žalos; iš ten ir gauta medžiaga. Paaiškino, jog atsakovas neturėjo galimybių tirti šį eismo įvykį ir nurodė, jog įvykio negalėjo tirti ir todėl, jog automobilis buvo parduotas. Atsakovo teigimu draudimo išmoka siejama su tuo, jog sudarydamas sutartį klientas įsipareigoja įvykus eismo įvykiui pateikti automobilį draudimo bendrovei, t.y. apžiūrai. Nurodė, kad akivaizdu, jog pasitikėjimo, bendradarbiavimo iš kliento pusės nebuvo, taip pat klientas neatskleidė visos informacijos, todėl draudimo bendrovė negalėjo įvykio tirti. Nurodė, jog sutarties sąlygų pažeidimas – nepranešimas apie įvykį, automobilio nepateikimas apžiūrai, automobilio realizavimas – yra numatyti Draudimo taisyklių 13.2.11.6 punktu ir tai suteikia draudikui atsisakyti atlyginti nuostolius (11.5.2., 11.5.1. punktai). Todėl šių aplinkybių kontekste atsisakyta atlyginti žalą. Atstovas paaiškino, jog pagal Draudimo taisyklių 9.1 punktą nuostolį įvertina draudimo bendrovė, kas iš jų (atsakovo) buvo atimta. Tai parodo, atsakovo teigimu, ieškovo nesąžiningumą; draudimo bendrovė neturi pareigos apmokėti papildomas išlaidas ekspertams. Atstovas posėdžio metu paaiškino, jog tokia pozicija išreikšta ir Lietuvos Banko apžvalgoje; ieškovo apibūdintas elgesys neatitinka sudarytos sutarties nuostatų. Atstovas nurodė, jog neturtinė žala CK 6.250 str. 2 d. numatyta tik įstatymų numatytais atvejais ir neaišku kokiu įstatymu remiasi ieškovas, tai nesusiję nei su gyvybės, nei sveikatos klausimais, todėl atmeta kaip nepagrįstą (reikalavimą). Nurodė, jog akivaizdu buvus eismo įvykį, ko neneigia ir atsakovo ekspertai, tačiau matyti, jog informacija (pilnai) neatskleista; iš ieškovo paaiškinimų eismo įvykio situacija visiškai kitokia nei pagal ekspertų išvadas (išvados 7 psl.), t.y. skirtumai, neatitikimai itin ženklūs, o automobilių padėtys neatitinka realybės – visai priešingoje pusėje, kai SAAB automobilis turėjęs stovėti, ko nenurodė nei vienas iš dalyvių. Atsakovo atstovas nurodė, jog keista situacija, jog po įvykio ieškovas kreipėsi į Ergo, o į teismą patraukia „Lietuvos draudimo“ bendrovę, kai jo atstovaujama bendrovė negavo prašymo tirti, administruoti įvykį, juolab, kad ieškovas atsisakė „Lietuvos draudimo“ bendrovės (administravimo) ir pasirinko Ergo bendrovę. Atsakovas padarė ką galėjęs; neprivalo įrodinėti tyčios, inscenizacijos, o įrodinėja tik tai, kas numatyta sutartyje, kas byloje ir įrodyta. Nurodė, jog abu vairuotojai patvirtino ankstesnius parodymus apie ginčo eismo įvykį, schemas byloje, greičius, o ekspertams atlikus tyrimą, duota aiški išvada – buvo netikslumai padėtyse, kurie prieštaringi ir klaidina draudimo bendroves; pateikta eismo dalyvių informacija yra klaidinga ir tai, atstovo teigimu, yra itin svarbu šiame ginče. Vairuotojas (R. V.) nebuvo nuoseklus savo parodymuose – ar dėl kuro, ar dėl gedimo automobilis temptas, taip pat automobilis parduotas, kas atrodo įtartinai atstovo teigimu. Nėra jokių įrodymų pagal ką atlygintina turtinė žala, neturtinė žala. Atstovas prašo ieškinį atmesti ir nurodo, jog Draudimo taisyklių 13.2.11.4, 13.2.11.6 punktai nustato, kad privalu pateikti automobilį draudikui (mokamai išmokai nustatyti), be draudiko leidimo negalima imtis tam tikrų veiksmų (pvz. parduoti); sutarties pažeidimas itin svarbus, nes jis lemia išmokos klausimą. Bylinėjimosi išlaidas prašo teismo vertinti savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsakovo ekspertas M. S. teismo posėdžio metu nurodė, jog sudėtinga vertinti, komentuoti kitų ekspertų darbą, kadangi medžiaga apie įvykį surinkta Ergo bendrovėje, nes „Lietuvos draudimo“ bendrovė neturėjo galimybės tirti įvykio aplinkybių, todėl negalima komentuoti tai, ko neatliko. Teigia, jog nesuvokiama situacija, kad ieškovas bendrovės atsisako (nuo tyrimo), bet paduoda ją į teismą; prašo ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu tretysis asmuo R. V. sutiko su ieškiniu ir paaiškino, kad nuo 2008 m. jis turėjęs apie 6 įvykius; vairuoja apie 10 metų. Jo SAAB markės automobilis yra gamintas Švedijoje, atgabentas iš Prancūzijos; nežino kiek laiko turi, gal 6, gal 4 mėnesius. Yra baustas yra už tamsintus langus, buvę 4 autoįvykiai, iš kurių dėl 2-jų kaltas; administracinės teisės pažeidimų buvo 15. Už SAAB markės automobilį mokėjo 9-10 tūkst. litų, pardavė už 1300 litų. Techninę apžiūrą automobiliui perėjęs (atlikęs) jo tėvas. Nurodė, jog po pačio įvykio vyko į Ergo, pildė dokumentus, nurodė automobilio stovėjimo vietą (aikštelę), kur Ergo atstovai nufotografavo viską, taip vyko į įvykio vietą. Paaiškino, jog po savaitės, iš Ergo eksperto M. S. gavo kvietimą į pakartotinę apžiūrą. Nurodė, kad įvykio metu buvo kviesti policijos pareigūnai ir jie matę, kur įvykio metu buvęs jo automobilis; kadangi žalos valstybei įvykio metu nebuvo padaryta, pildė dokumentus patys įvykio dalyviai, braižė schemą. Atvykus pas ekspertą ir apibūdinus greitį įvykio metu, pats ekspertas siūlęs fiksuoti 20 km/h, kaip teigė R. V., nors galbūt būtų sakęs nuo 1 iki 10 (km/h). Kada buvo gauta eksperto V. M. išvada, automobilis buvo jau parduotas, nors kai siūlė jį apžiūrėti, Ergo atsisakė. R. V. teigimu, išmoką atsisakyta mokėti dėl jo (R. V.), kadangi susiejama praeityje baudžiamoji byla, kurioje jam kaltinimų nebuvę, nes juo buvo pasinaudota. Paaiškino, jog kreipėsi dėl vaizdo kamerų išrašų, tačiau nei Ergo, nei policija nevažiavo, nes R. V. teigimu, jie gavo ko reikia – atsisakė mokėti. Posėdžio metu nurodė, jog išvadoje sąvokos yra apytiksliai; kad automobilių padėtys kitokios, tai galėjo jis klysti dėl 1-2 metrų (išvados 6 psl. 9 pav.); pastebėjus netikslumus, niekas nesakęs, jog reikia tiksliai piešti; pradžioje nesutikęs, jog jis kaltas; kad mašina į pamiškę įvažiavus, tai matė ir policija. Įvykio vakarą jo SAAB automobilis buvo tempiamas, nes neužvedė (SAAB automobilio) ar dėl kuro stokos, ar dėl kitų priežasčių ir kadangi tą vakarą laiką leidęs su Deiviu (D. D.), tai jį ir pasikvietęs į pagalbą. Posėdžio metu patikslino, jog tuo metu manė, kad yra kuro stygius. Paaiškino, jog įvykio dieną, važiavęs iš Santariškių, kur turėjo asmeninių reikalų su kitu asmeniu (aptarinėjo įmonės atidarymo klausimus; vėliau įmonę atidarė). SAAB automobilis tempiamas buvo į Fabijoniškes. Nurodė, jog jis nepamena, kada suprato, kad neišvengs smūgio; nepamena kada pamatė priešininko automobilį; nesitikėjo automobilio priešais ir sunku pasakyti apie tai todėl, kad tai akimirkos situacija; šlapia, rūkas, dulksna ir buvo tempiamas, o pamačius šviesas – spaudė visus pedalus, nors buvo minimali judėjimo padėtis, nes F. P. lėtai tempė. Paaiškino, jog SAAB automobilį pardavęs todėl, kad jau buvo nufotografuotas, jam reikėjo mokėti už jo stovėjimo aikštelę. Nurodė, kad kai jis (R. V.) kreipėsi į „Lietuvos draudimą“, tai jam nurodę kreiptis į Ergo bendrovę. Paaiškino, kad automobilių apgadinimai sutampa, bet niekas nevertino kelio, koks aukštis (kelias buvo duobėtas); galėjo schema būti kiek klaidinga, bet įvykis buvo. Prašė ieškinį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą ir likdamas nešališkas, užtikrino visoms šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Kiekviena šalis privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgdamas į šį principą, įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t. y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą, bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, o atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. turi įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai netenkinami. Teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus ((duomenys neskelbtini), 200 straipsniai).
Iš teismui pateiktos Eismo įvykio deklaracijos nustatyta, kad 2014-05-12 1 val. Vilniaus mieste, Mokslininkų gatvėje, užfiksuotas eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonės: M. B., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama V. Č., FIAT PUNTO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama (tempiančioji) D. D. bei SAAB/9-5 transporto priemonė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama (tempiamoji) R. V.. Eismo įvykio kaltininku prisipažino D. D., vairavęs (tempiančioji) transporto priemonę FIAT PUNTO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 12, 80). Autoįvykio metu sugadinti du automobiliai - ieškovo M. B., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens R. V. SAAB/9-5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai draudimo santykiai; abi ginčo šalys pripažįsta, kad tarp jų buvo sutartiniai draudiminiai santykiai. I. V. Č. transporto priemonių draudimo taisyklių pagrindu Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01), laikotarpiui nuo 2013-12-03 iki 2014-12-02 sudarė draudimo sutartį serija LD Nr. 100404688, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė M. B., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių draudimu bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ (t.1, b.l. 11).
Be to, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad laikotarpiui nuo 2014-02-13 iki 2015-02-12 tarp E. I. SE Lietuvos filialo ir UAB „Polirenta“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ACA6514257, kuria draudikas apdraudė transporto priemonės FIAT PUNTO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę. Minėtos transporto priemonės techninė apžiūra atlikta 2013-10-08, galioja iki 2015-10-17 (t.1, b.l. 81-82).
Byloje nustatyta, kad SAAB/9-5 transporto priemonės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra atlikta 2014-03-19, galioja iki 2016-03-19 (t.1, b.l. 87). Duomenų apie sudarytą įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nėra.
Nagrinėjamojoje byloje esančioje 2014-06-23 specialisto išvadoje MV 2014-32 (UAB „Impulsana“), duotoje pagal 2014-06-04 E. I. SE Lietuvos filialo prašymą, nustatyta, kad automobilių M. B., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir SAAB/9-5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai tarpusavyje suderinami sąlyginai, deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai yra nepagrįsti (t.1, b.l. 13-37, 98-112). Minėtos išvados pagrindu E. I. SE Lietuvos filialas pateikė V. Č. pranešimą apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką (t.1, b.l. 43-44, 95-96) bei atsakymą į pretenziją (t.1, b.l. 45-46).
2014-05-12 ir 2014-07-17 tretysis asmuo R. V. pateikė pretenziją E. I. SE Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo automobiliui SAAB/9-5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 86), tačiau draudimo bendrovė pranešimu informavusi, jog atsisakanti mokėti draudimo išmoką remiantis 2014-06-23 specialisto išvada MV 2014-32 (UAB „Impulsana“), pateikta pagal 2014-06-04 E. I. SE Lietuvos filialo prašymą (t.1, b.l. 93-94).
Bylos duomenimis nustatyta, jog advokatas V. Ž., atstovaudamas ieškovą V. Č., 2014-08-26 pateikė pretenziją AB „Lietuvos draudimui“ dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 2471120-2850_1-001 (t.1, b.l. 47-52). AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsisakymą ieškovui mokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad įvykis nedraudžiamasis (t.1, b.l. 53-54).
Iš 2014-12-17 Lietuvos banko priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento sprendimo Nr.242-349 nustatyta, kad pareiškėjo R. V. reikalavimas įvertinti, jog draudikas nepagrįstai priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos, atmestas tuo pagrindu, nes byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių specialisto išvadą MV 2014-32 (t.1, b.l. 208-212).
Žemesnės instancijos teismas
2015-06-15 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta 2014-05-12 eismo įvykio aplinkybių ekspertizė, kurią pavesta atlikti Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertams, užduodant sekančius klausimus: 1) ar visi automobilių M. B. E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir SAAB 9-5, valstyb. Nr. HDA, sugadinimai padaryti tarpusavio kontakto metu? 2) ar eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti? (t.2, b.l. 70). 2015-10-22 Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktame Ekspertizės akte Nr. 11-1342(15) nurodyta, jog tyrimą atliko Lietuvos Teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausieji ekspertai - transporto inžinerijos mokslo magistras V. M., turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, eismo įvykio teismo eksperto, transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją ir 18 metų ekspertinio darbo stažą bei mechanikos inžinierius I. G., turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, eismo įvykio teismo eksperto kvalifikaciją, transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą nuo 1994 metų. Ekspertų buvo klausiama: 1.Ar visi automobilių „Mercedes-Benz E 220", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Saab“ 9-5, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sugadinimai padaryti tarpusavio kontakto metu? 2.Ar eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti? Tyrimas pradėtas 2015 m. spalio 5 d. ir baigtas 2015 m. spalio 22 d. Iš atliktų tyrimų rezultatų padaryta ekspertų išvada, jog automobilių „Mercedes-Benz E220" ir „Saab 9-5" sugadinimai, matomi tyrimui pateiktose fotografijose, susidarė šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu. Automobiliai „Mercedes-Benz E220" ir „Saab 9-5" susidūrė ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis: automobiliui „Mercedes-Benz E220" važiuojant 50 km/h greičiu, o automobiliui „Saab 9-5" - 20 km/h greičiu (t.2, b.l. 84-92).
Pagrindinė draudimo paskirtis – užtikrinti, jog draudimo išmoka grąžintų asmenį į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų draudžiamojo įvykio. Jei konkreti draudimo sutartis ar įstatymas nenustato ko kita, draudiko mokėtina draudimo išmoka turi kompensuoti visus asmens turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudžiamajam įvykiui. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, o draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Atsižvelgiant į turto draudimo ir civilinės atsakomybės draudimo kompensacinę paskirtį pažymėtina, kad asmens patirtą žalą būtina tiksliai įvertinti, siekiant, jog draudiko išmokama draudimo išmoka atlygintų tiek, kiek asmuo iš tikrųjų prarado. Draudimo teisiniuose santykiuose įgyvendinamas CK 6.250 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ne tik suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti visiško nuostolių atlyginimo, bet ir numato, kad asmeniui neturi būti atlyginama daugiau žalos, nei jis patyrė dėl draudžiamojo įvykio. Tokiu būdu, būtina nustatyti asmens patirtų nuostolių atsiradimo priežastį ir patvirtinti, kad jie atsirado dėl konkretaus draudžiamojo įvykio. Pastebėtina, jog pareigą administruoti draudžiamąjį įvykį bei apskaičiuoti draudimo išmoką, atlyginančią patirtus nuostolius, turi draudikas (Draudimo įstatymo 96 straipsnis), todėl būtent jam kyla pareiga ir įrodyti tinkamą jos įvykdymą.
Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Svarbu pažymėti, kad draudimo sutartimi teikiama draudimo apsauga nėra absoliuti. Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipiantis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokia draudikui teisė yra nedraudiminio įvykio atvejais, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, be to gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Teismų praktikoje nurodoma, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo nuostatas draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos A. T. nutartys Nr. 3K-3-213/2006, Nr. 3K-3-250/2004, Nr. 3K-3-516/2006). Nagrinėjamu atveju atsakovas turi įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, t.y. draudikui tenka pareiga įvykio administravimo metu surinkti objektyvius įrodymus, visapusiškai ir išsamiai ištirti įvykio aplinkybes bei atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tik patikrinus visą prieinamą informaciją, galinčią patvirtinti, kad įvykio aplinkybės neatitinka draudimo sutarties sąlygose įtvirtintų draudžiamojo įvykio požymių (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 ir 3 dalys), taip pat atsižvelgiant į Draudimo įstatymo 96 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą reikalavimą draudikui tokiu atveju draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui pateikti išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie priimto sprendimo priežastis. Teismui vertinant byloje aukščiau minėtus esančius įrodymų duomenis, šalių paaiškinimus teismo posėdžių metu, darytina išvada, jog atsakovas (draudikas) įrodė, kad eismo įvykis, iš kurio ieškovas V. Č. ir tretysis asmuo R. V. kildina reikalavimą mokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudiminiu, dėl to atsakovui (draudikui) neatsirado prievolės mokėti draudimo išmoką. Pažymėtina, jog atsakovas draudiminio įvykio neadministravo, į 2014-08-26 atsakovui pateiktą pretenziją dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, kai eismo įvykis įvyko 2014-05-12, ieškovui pateikė išsamų atsakymą, 2014-06-30 ieškovas nutraukė draudimo sutartį, transporto priemonė realizuota ją pardavus ir neinformuojant draudiko, taip pat atsakovo rėmimasis eksperto išvada, kas suponuoja pagrindą draudikui įvykio nepripažinti draudžiamuoju, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymu, Draudimo taisyklėmis, draudikas turi teisę neišmokėti draudimo išmokos, jei neįsitikino draudžiamojo įvykio buvimu. Pažymėtina, jog Draudimo taisyklėse numatyta draudimo išmoks apskaičiuojama tvarka, kurios nuostatos suponuoja, jog remiantis draudiminio įvykio dokumentais, sugadintą transporto priemonę defektuoja draudiko atstovas, o Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis draudžia mokėti draudimo išmoką, nenustačius draudžiamojo įvykio fakto, kadangi draudimo išmoką išmokėjus, nesant pagrindo, būtų paneigta socialinė draudimo funkcija. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie draudiminio įvykio aktą. Be to, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalis taip pat įpareigoja ir draudėją draudikui suteikti visus turimus ir teisės aktų nustatyta tvarka galimus gauti dokumentus, būtinus draudžiamojo įvykio aplinkybėms ir pasekmėms patvirtinti ar draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Duomenų apie tai, jog draudėjas bendradarbiavo su draudiku, nagrinėjamoje byloje nėra.
Siekiant išaiškinti, ar 2014-05-12 eismo įvykis nulėmė ieškovo V. Č. ir trečiojo asmens R. V. nurodytos žalos atsiradimą, kartu ir draudiminį įvykį, dėl jiems priklausančių automobilių apgadinimo, bylos nagrinėjimo metu atlikta teismo skirta ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-10-22 Ekspertizės akto išvadose teigiama, kad sugadinimai, matomi tyrimui pateiktose fotografijose, susidarė šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu. Automobiliai „Mercedes-Benz E220" ir „Saab 9-5" susidūrė ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis: automobiliui „Mercedes-Benz E220" važiuojant 50 km/h greičiu, o automobiliui „Saab 9-5" - 20 km/h greičiu (t.2, b.l. 84-92). Pažymėtina, jog dar iki ginčo nagrinėjimo teisme tvarka, 2014-06-23 specialisto išvadoje MV 2014-32 (UAB „Impulsana“), taip pat aiškiai pažymėta, kad automobilių M. B., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir SAAB/9-5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai tarpusavyje suderinami sąlyginai ir deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai yra nepagrįsti (t.1, b.l. 13-37, 98-112). Taigi šiomis ekspertų išvadomis patvirtintina, kad žala dėl automobilių apgadinimo atsirado dar iki eismo įvykio, o įvykio aplinkybės yra kitokios, o tai atitinka atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ išvadą – sutarties sąlygų pažeidimas - kurios pagrindu draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką (t.1, b.l. 53-54). (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje nustatytos oficialiųjų rašytinių įrodymų vertinimo taisyklės, jog teismas gali nesivadovauti oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nustatytomis aplinkybėmis, jeigu jos paneigtos kitais bylos įrodymais, išskyrus liudytojų parodymais. Taigi duomenys, gauti atlikus ekspertinius tyrimus, paneigė kai kurias aplinkybes, kurios buvo nurodytos eismo įvykio deklaracijoje (kad eismo įvykio metu automobiliai susidūrė pagal to įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, schemą), kituose byloje esančiuose dokumentuose ir teismas neturi pagrindo nesivadovauti ekspertinių tyrimų gautais duomenimis, nes ekspertų atliktos išvados nuosekliai patvirtina žalos ir eismo įvykio priežastinio ryšio nebuvimą. Pažymėtina, kad tirdamas įrodymus, teismas patikrina visų rašytinių įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę ir vertina įrodymų visetą ((duomenys neskelbtini)250 str.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Be to, teismo įvertintina ir ta aplinkybė, jog ieškovas V. Č. ir tretysis asmuo R. V. nesutiko su 2014-06-23 specialisto išvada MV 2014-32 (UAB „Impulsana“), tačiau dėl ekspertizės atlikimo ginčo teisme metu šalys sutikusios, ieškovas V. Č. bei tretysis asmuo R. V. nepateikė jokio objektyvaus pagrindo, sudarančio bent mažiausias prielaidas nepasitikėti ekspertinio tyrimo duomenų patikimumu. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas V. Č. bei tretysis asmuo R. V. nesirėmė jokių liudytojų, kurie galbūt galėję matyti eismo įvykį, kaip jo metu atrodė transporto priemonės, parodymais, kurie galbūt galėtų prieštarauti ekspertų duomenims. Teismas ekspertų išvadas įvertino pagal savo įsitikinimą, pagrįstą bylos aplinkybių ir visų įrodymų ištyrimu, taip pat teismas vertino ir šalių paaiškinimus apie užfiksuotą įvykį. Ištirtų įrodymų visetas leido padaryti išvadą, kad automobilių sugadinimai nevisiškai susiję su ieškovo V. Č. ir trečiojo asmens R. V. nurodytu eismo įvykiu, o motyvas, kad visų įvykio aplinkybių negalėjo užfiksuoti dėl įvykio laiko bei oro sąlygų, sukeltos būsenos įvykio metu, nežinojimo, yra tik prielaidos.
Taigi tiek draudikas, tiek draudėjas turi teisę ginti ir įrodyti pagrindą draudimo išmokai gauti ir draudžiamojo įvykio buvimą, todėl nagrinėjamu atveju, teismas, remdamasis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis ((duomenys neskelbtini)– 185 straipsniai) bei ištyręs įrodymų visetą, konstatuoja, kad bylos įrodymais nepatvirtintas draudiminio įvykio buvimas, todėl ieškovo ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 79 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidas sudaro 4,00 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 422,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB „Lietuvos draudimui“, į.k. (duomenys neskelbtini), už ekspertizės atlikimą civilinėje byloje 2-2047-647-15.
Priteisti iš ieškovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 4,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Grąžinti atsakovui AB „Lietuvos draudimui“, į.k. (duomenys neskelbtini), 77,15 Eur užstato likutį už ekspertizės atlikimą civilinėje byloje 2-2047-647-15 iš teismo depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.