Šiaulių apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Anatolijus Ivanovas prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. vasario 26 d. nuosprendį: V. M. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir skirti jai 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudos bausmę. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteisti iš V. M. 375,60 Eur proceso išlaidų, kurios patirtos sumokant už darbą psichologams (apklausiant nepilnamečius) Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai. Nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl 58,69 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos tenkinti pilnai ir šią sumą priteisti iš kaltinamosios V. M. nukentėjusiojo naudai. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai didesnį prioritetą teikdamas būtent kaltinamosios duotiems parodymams, todėl nuosprendyje išdėstė išvadas neatitinkančias baudžiamosios bylos aplinkybių ir nepagrįstai išteisino V. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

2.2. Prokuroro teigimu, šiuo konkrečiu atveju, remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis, V. M. moksleivio drausminimo veiksmai – smurto panaudojimas prieš mažametį M. G., kurie sukėlė jam fizinį skausmą, negali būti laikomi smulkiu fiziniu kontaktu ir formaliu mažamečio asmeniniu vertybių pažeidimu. Pažymi, jog bet kokie suaugusių asmenų neteisėti tyčiniai smurtiniai veiksmai visada padaro žalos asmeninėms nepilnamečio vertybėms (ypatingai šiame asmenybės vystymosi etape), todėl užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys (įrodymai) leidžia teigti, kad V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Nors kaltinamoji V. M. savo kaltės nepripažino, tačiau jos fizinio smurto naudojimą faktą mažamečio nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu, patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

2.3. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog pagrindinis įrodymų šaltinis dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo yra nepilnamečių: nukentėjusiojo M. G., liudytojų M. G., U. L., K. E., K. L., R. D. parodymai apie 2018 m. rugsėjo 28 d. ., (duomenys neskelbtini) progimnazijos koridoriuje buvusį įvykį. Tačiau, teismo nuomone, V. M. kaltės dėl šio įvykio negalima neginčijamai pagrįsti šiais mažamečių liudytojų parodymais dėl juose esančių neatitikimų. Surinktų įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, negalima sujungti į vientisą nuoseklią grandinę. Prokuroro teigimu, tokia teismo išvada nepagrįsta ir prieštarauja byloje apklaustų nepilnamečių liudytojų parodymams.

2.3.1. Prokuroras apeliaciniame skunde cituoja nepilnamečio nukentėjusiojo M. G. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. 1. 42–44), nepilnametės liudytojos M. G. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. 1. 95–97), nepilnametės liudytojos U. L. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. l, b. l. 111–113), nepilnametės liudytojos K. E. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. 1. 125–127), nepilnamečio liudytojo K. L. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. 1. 142–144), nepilnametės liudytojos R. D. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. 1. 181–184). Teigia, jog iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie nėra prieštaringi, o papildo vieni kitus. Kadangi įvykį tiesiogiai matę nepilnamečiai jį stebėjo iš skirtingų pozicijų (vietų), pasak prokuroro, tai natūralu, kad kai kurios detalės gali nesutapti, tačiau esminės aplinkybės sutampa, jog mokytoja paėmė M. G. būtent už kaklo, liudytojų nuomone M. G. skaudėjo ir kt. Prokuroro nuomone, nėra priežasčių, kodėl liudytojų parodymus nebūtų galima sujungti į nuoseklią logišką įvykių grandinę.

2.3.2. Pažymi, jog pati kaltinamoji neneigia, kad uždėjo kairę ranką M. G. ant nugaros ties sprandu, tuo tarpu nurodo, jog kaklo vaikui nespaudė. Pažymi, jog visi minėti nepilnamečiai liudytojai matė kaltinamosios ranką ant M. kaklo, bet dėl jo suspaudimo jų parodymai skiriasi, vieni nurodo, jog buvo stipriai suspausta, net M. galva buvo palenkta žemyn ir taip laikydama M., mokytoja net vaikščiojo koridoriumi pirmyn atgal, kiti aiškina, jog M. stovėjo tiesiai. Pasak prokuroro, iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų ir pačio nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie visi vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai nurodė jog kaltinamoji buvo suėmusi M. G. būtent už kaklo. Todėl teismo padaryta išvada, kad negalima tiksliai nustatyti, už kurios kūno vietos V. M. suėmė nukentėjusiajam, pasak prokuroro prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms ir yra nepagrįsta.

2.3.3. Teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad negalima nustatyti, ar V. M. veiksmai tikrai sukėlė M. G. fizinį skausmą. Pažymi, jog apie tai, kad buvo sukeltas fizinis skausmas nurodė pats nukentėjusysis, kuris nedviprasmiškai ir nuosekliai po įvykio apie tai papasakojo ir kitiems liudytojams, su kuriais jis bendravo po įvykio (mama, auklėtoja, socialiniais darbuotojais ir pan.). Be to, iš nepilnamečių tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymų matyti, kad jie iš V. M. veiksmų ir M. G. išvaizdos įvykio metu (veido išraiškos, mimikos ir kt.) suprato, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Todėl padarytos teismo išvados, pasak prokuroro, prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Teigia, kad nepagrįstai teismas šioje situacijoje kaltinamosios parodymus laikė išskirtinai patikimais, o nepilnamečių liudytojų parodymus atmetė, kaip prieštaringus.

2.3.4. Prokuroro teigimu, teismo keliamos abejonės, kad abejoja minėtų liudytojų parodymų patikimumu ir dėl to, jog visi nepilnamečiai klasiokai, po įvykio aišku aptarinėjo su nukentėjusiuoju visas įvykio detales ir linkę perteikti nukentėjusiojo papasakotas įvykio aplinkybes, jog nukentėjusysis po įvykio prašė klasiokų patrinti jam kaklą, kad atrodytų, jog jam tikrai buvo stipriai jis suspaustas, yra daugiau teorinio spėjamojo pobūdžio. Pažymi, jog byloje nenustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtu galima teigti, kad mažamečiai liudytojai perteikė būtent nukentėjusiojo jiems papasakotas aplinkybes. Nustatyta priešingai, kad liudytojai visi tiesiogiai matė šį įvykį ir apie tai nurodė apklausoje. Tuo tarpu liudytoja R. D. apklausos metu taip pat nurodė, kad ji pati nematė, kaip mokytoja paėmė M. už kaklo, tik po įvykio matė paraudusį kaklą. Be to, visi liudytojai nurodė, kad mokytojos nepažįsta yra tik matę mokykloje, pamokų ši mokytoja jiems neveda. Byloje nenustatyta jokių patikimų duomenų, kuriu pagrindu būtu galima teigti, kad nepilnamečiai liudytojai su mokytoja V. M. asmeniškai būtų turėję kokių nors konfliktų ar nesutarimų bei asmeniškai suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Nenustatyta ir tai, kad kas iš klasiokų būtų trynęs kaklą nukentėjusiajam. Kaip teigia liudytoja R. D., ji ir kiti klasiokai pokalbio metu su M. G. jo žodžius apie kaklo trynimą suprato kaip juoką.

2.3.5. Nurodo, kad teismo išvados, jog niekas iš byloje apklaustų liudytojų nepastebėjo jokių smurto požymių ant nukentėjusiojo kūno ar iš jo elgesio (iš karto nesikreipė į medikus, nesiskundė socialinėms pedagogėms, auklėtojai ir pan.; dalyvavo pamokoje po įvykio) būtų galima apie tai spręsti, jog vien tai, kad nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog kaltinamoji buvo skaudžiai jam suspaudusi kaklą, dar neįrodo V. M. kaltės dėl jai inkriminuojamos veikos, jog byloje nėra duomenų, jog dėl kaltinamosios prieš vaiką pavartoto smurto M. G. būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai, prieštarauja nepilnamečių liudytojų parodymams. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. M. inkriminuota nusikalstama veika dėl fizinio skausmo sukėlimo, o tokiais ir panašiais atvejais paprastai ne visada lieka aiškiai matomų smurto požymių. M. G. apie tai, kad dėl mokytojos veiksmų jo atžvilgiu patyrė fizinį skausmą, pirmiausiai pasisakė klasiokams, o vėliau, kai pastarieji pranešė auklėtojai G. G., apie patirtą smurtą papasakojo ir jai bei socialinėms pedagogėms. Be to, telefonu pranešė ir mamai K. R..

2.3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvados, jog remiantis vien tik nukentėjusiojo M. G. parodymais, skausmas nebuvo tokio lygmens, kuris leistų šį veiksmą traktuoti kaip užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, nepagrįstos, kadangi mažametis M. G. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją „į klausimą jei skausmą įvertintu 10 balų skalėje, tai kokio stiprumo skausmą patyrė, atsakė - gal 6, 7, 8. Skaudėjo labai“. Iš šių aplinkybių matyti, kad skausmas buvo aukštesnis nei vidutinis. Nurodo ir tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo sulaukęs ., (duomenys neskelbtini), tai yra veika padaryta prieš mažametį. Ranka suspaustas ir buvo lenkiamas kaklas, pakankamai jautri kūno dalis. Liudytojų parodymais tuo metu, kai mokytoja V. M. suėmė ir spaudė kaklą, M. G. vos neapsiverkė. Iš veido išraiškos ir kitų požymių, aplink stovėję vaikai suprato, kad nukentėjusiajam skaudėjo. O po to, kai mokytoja nuėjo, M. G. apsiverkė. Klasės auklėtoja G. G. nurodė, kad sutikusi M. prieš klasės valandėlę ir priėjusi priėjo pamatė, kad akys ir veidas paraudęs, iš to suprato, kad jis neseniai verkė. Prokuroro teigimu, nepagrįstas teismo vertinimas, kad M. G. patirto smurto nesureikšmino, nes iškart niekam apie tai, nepasipasakojo, nors tam turėjo visas galimybes.

2.3.7. Pažymi, jog viso proceso metu kaltinamoji V. M. neneigė buvus fizinį kontaktą su mažamečiu M. G., tačiau teigė, kad neėmė M. G. už kaklo, o tik palietė ranka pečių juostoje norėdama užkirsti kelią patyčioms. Jos teigimu, vadovaujantis teisės aktais, fizinis kontaktas su mokiniu tokiose situacijose yra leidžiamas. Pasak prokuroro, iš liudytojų parodymų matyti, kad V. M. sugriebė M. G. būtent už kaklo norėdama jį sudrausminti ir sukėlė fizinį skausmą. Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos Švietimo ir Mokslo ministro 2012-08-28 įsakymo Nr. V-1268 „Dėl pritarimo rekomendacijoms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“ (toliau rekomendacijos) 7 dalis numato, kad mokyklos darbuotojas, esant rekomendacijose nustatytoms sąlygoms ir siekdamas užtikrinti mokyklos bendruomenės narių ir (ar) aplinkinių saugumą, gali taikyti poveikio priemones ar imtis šių veiksmų: 1. pakeisti mokinio ugdymosi vietą; 2. iškviesti Mokyklos vadovą ar jo įgaliotą atstovą; 3. organizuoti mokinio daiktų patikrinimą; 4. panaudoti pagrįstus fizinius veiksmus. Rekomendacijos numato, kad „pagrįsti fiziniai veiksmai“ laikomi su fiziniu kontaktu susiję Mokyklos darbuotojo veiksmai mokinio atžvilgiu, kurių gali būti imamasi siekiant nutraukti mokinio elgesį, keliantį realų pavojų jo paties ir (ar) kitų asmenų gyvybei, sveikatai, psichologiniam ar fiziniam saugumui arba turtui, arba užkirsti jam kelią. Rekomendacijų 24 dalyje numatyta, kad pagrįsti fiziniai veiksmai gali varijuoti nuo stovėjimo tarp mokinių gresiant potencialiam atviram jų konfliktui, stovėjimo prieš mokinį, siekiant užkirsti kelią pavojingam mokinio elgesiui (pavyzdžiui, siekiant atitverti kelią prie lango, jei mokinys grasina iššokti, ar pan.), vedimo paėmus už rankos, iki mokinio sulaikymo, fiziškai apribojant mokinio veiksmus. Mokinio sulaikymas gali būti naudojamas tik ekstremaliose situacijose (pavyzdžiui, kai siekiama nutraukti mokinių muštynes, jeigu nėra kitų galimybių jų išskirti nenaudojant fizinės intervencijos; kai siekiama nutraukti mokinio save žalojantį elgesį, jį apglėbiant ir laikant tol, kol mokinys nurims, ir pan.). Rekomendacijų 25 dalis numato, jog fizinis kontaktas su mokiniu yra laikomas tinkamu tokiose situacijose: mokinį(-ius) laikant už rankos(-ų), sudarant ratą, žaidžiant žaidimus; mokinį vedant už rankos; guodžiant; pasveikinant; padedant neįgaliam mokiniui; mokant groti instrumentu, šokti; rodant mokiniui, kaip atlikti fizinius pratimus; rodant, kaip tinkamai laikyti rašymo, piešimo, kitas ugdymosi procese naudojamas priemones; teikiant pirmąją pagalbą. Rekomendacijose numatytos poveikio priemonės taikomos mokiniui tik tada, kai mokykla yra išnaudojusi visas kitas galimas priemones ir Švietimo pagalbos teikimo galimybes (pavyzdžiui, vesti individualūs pokalbiai su mokiniu ir jo tėvais (globėjais, rūpintojais) arba bent vienu iš jų ir kitos priemonės) ir jos nedavė laukiamų rezultatų, išskyrus neatidėliotinus atvejus, kai vaiko elgesys daro žalą ar kelia realų pavojų jo paties ir (ar) kitų asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui, o apie mokiniui pritaikytą poveikio priemone turi būti nedelsiant informuojamas mokyklos vadovas ar jo įgaliotas asmuo, mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai) arba bent vienas iš jų, taip pat, esant būtinybei, savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius ir (ar) teritorinė policijos įstaiga. Teigia, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog M. G. veiksmai nekėlė jokio realaus pavojaus aplinkiniams mokiniams ar turtui, todėl fizinės jėgos šioje situacijoje panaudojimas mokinio atžvilgiu nepagrįstas ir perteklinis, o pati V. M. daug metu dirbdama mokytoja privalėjo žinoti, kad fizinės jėgos naudojimas, siekiant sudrausminti mažametį moksleivį, draudžiamas.

2.4. Apeliaciniame skunde prokuroras kelia retorinį klausimą, kodėl kaltinamoji ėmėsi drausminti tik M. G., kai tuo tarpu iš byloje apklaustų nepilnamečių liudytojų ir pačios kaltinamosios parodymų matyti, kad mokykloje pertraukos metu dūko ne tik M. G.. Pažymi, jog V. M. nurodė, kad pažįsta nukentėjusiojo tėvą ir jo močiutę. Be to, jos teigimu jai iki įvykio buvo žinoma, kad M. G. yra probleminis vaikas. Jai mokykloje teko girdėti ne iš vieno kolegos, kad yra buvę su M. incidentų. Pasak prokuroro, tokie kaltinamosios veiksmai buvo nulemti išankstinės nuomonės, kurią ji turėjo apie nukentėjusįjį. Pažymi ir tai, kad kaltinamoji apie įvykį su mažamečiu M. G. mokyklos vadovybei pati nepranešė, kaip tai numatyta aukščiau aptartame įsakyme.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad iš 2019-02-11, (duomenys neskelbtini) progimnazijos direktorės rašto Nr. ., (duomenys neskelbtini) matyti, jog mokykloje jokių incidentų su M. G. neužfiksuota. M. G. auklėtoja G. G. jį apibūdino, kaip aktyvų, paslaugų vaiką. Pasak G. G., jei kažko paprašai, tai jis visada padeda, noriai bendrauja, su ja jis visada mandagus, ir ne mokykloje ją pamatęs, prieina pasisveikinti. Per savo pamokas su juo jokių drausmės ir elgesio problemų neturėjo (t. 1, b. l. 87, 88). Taip pat ir M. G. mokytojas liudytojas B. M. nurodė, kad M. per jo pamoką dirba, taip pat elgesys jo yra tinkamas, neturi juo jokių nusiskundimų (t. 2, b. 1. 156–157). Teisme apklausta liudytoja V. S. (socialinė pedagogė) nurodė, kad jai, kaip socialinei pedagogei, iš mokytojos V. M. nebuvo pateikta jokia informacija apie netinkamai besielgiantį M.. Su vaikais, kurie turi elgesio problemų, mokykloje dirba socialinės pedagogės. Per visą laiką, kiek M. G. mokosi nuo pirmos klasės, jai asmeniškai nėra tekę su tuo vaiku iš viso susidurti, nei joks mokytojas nesikreipė dėl jo blogo elgesio. Informacijos dėl netinkamo M. elgesio nebuvo.

2.6. Prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai patikimų duomenų ir jų visuma įrodo, kad V. M. drausmindama mažametį M. G. panaudojo fizinį smurtą ir kaltinime nurodytais veiksmai sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, todėl padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymų pagrįstumą, patikimumą ir pakankamumą. Nevertino tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų kaip visumos, o vertino ir aptarė parodymus vienpusiškai, aiškino išskirtinai kaltinamosios naudai, todėl padarė netinkamas išvadas ir nepagrįstai V. M. išteisinimo jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo M. G. atstovė pagal įstatymą K. R. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. vasario 26 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. nuteisti kaltinamąją V. M. už jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskiriant jai bausmę to straipsnio sankcijos ribose. Nukentėjusiojo M. G. civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Atlikti įrodymų tyrimą, t. y. apklausti liudytoju ., (duomenys neskelbtini) progimnazijos, esančios, (duomenys neskelbtini), socialinę pedagogę A. M.. Išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, patirtas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme, priteisti iš kaltinamosios V. M. nukentėjusiojo M. G. įstatyminės atstovės K. R. naudai.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje teismo padarytos išvados neatitinka nustatytų bylos nagrinėjimo metu faktinių aplinkybių. Nurodo, kad nukentėjusysis M. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad mokytoja paėmė jam už kaklo, skaudžiai palenkė ir, laikydama už kaklo nusivedė iki kėdės, pasodino ir, toliau laikydama už kaklo, pasakė jam, kad negražu pravardžiuoti mergaitę, ir kad pažįsta jo močiutę ir jai viską pasakys. Nukentėjusysis teigė, kad jam skaudėjo kol mokytoja laikė ir spaudė jo kaklą.

3.1.1. Iš nukentėjusiojo M. G. atstovės pagal įstatymą K. R. parodymų matyti, kad sūnus jai papasakojo tą patį ką ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

3.1.2. Liudytoja G. G. teismo posėdyje parodė, kad kai jos auklėtiniai prieš klasės valandėlę įbėgo šurmuliuodami ir kažką vienas per kitą sakydami, kai ji paklausė vaikų kas atsitiko, jai vienas per kitą vaikai sakė, kad M. kažkas atsitiko, M. verkia. Auklėtoja pasitiko koridoriuje M. - jis verkė. Paklausus M. kas atsitiko jis iškart pasakė, kad jį nuskriaudė mokytoja. Auklėtoja iškart M. nusivedė pas socialines pedagoges. Liudytoja socialinė pedagogė V. S. parodė, kad ji į socialinės pedagogės A. M. kabinetą užėjo tik tuomet kai jau buvo baigtas pokalbis apie įvykį. Ji matė, kad M. buvo išsigandęs ir susijaudinęs, tuo metu neverkė. Ji pati su M. nekalbėjo. M. sėdėjo galvą nuleidęs ir žiūrėjo į apačią, jautėsi, kad jis susijaudinęs ir nerimauja.

3.1.3. Nepilnametė M. G., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad prie M. priėjusi mokytoja paėmė jį už kaklo, suspaudė ir laikė, jis vos neapsiverkė. Kaklas paliko raudonas. Kai mokytoja M. paleido, jis sakė, kad jam skaudėjo. Kai mokytoja nuėjo, tada jis pradėjo verkti.

3.1.4. Nepilnametė liudytoja U. L., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad mokytoja M. paėmė už kaklo ar ausies. Ji pati tuoj pat nuėjo į klasę, kol ji ėjo į klasę, mokytoja M. laikė už kaklo. M. jai, atrodė, kad vos neapsiverkė. Ji mano, kad jam skaudėjo, nes mokytoja skaudžiai suspaudė.

3.1.5. Nepilnametis liudytojas K. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad mokytoja laikė paėmusi M. už kaklo. M. buvo beveik pradėjęs verkti. Per (duomenys neskelbtini) pamoką matė, kad M. kaklas truputi paraudonavęs toje vietoje kur mokytoja jį laikė.

3.1.6. Nepilnametė liudytoja R. D., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė jog po to įvykio M. grįžo vos neverkdamas, nes mokytoja spaudė jam už kaklo. M. jai sakė, kad skaudžiai suėmė. Taip pat patvirtino, kad matėsi raudonas kaklas.

3.1.7. Nepilnametė liudytoja K. E., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad mokytoja paėmė M. už kaklo ir palenkė. K. atrodė, kad jam skauda, kad jam skaudžiai paėmė.

3.2. Atstovės teigimu, jog iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad mokytoja iš tikro buvo paėmusi M. už kaklo. Po įvykio vaikai matė paraudusį M. kaklą toje vietoje, kurią mokytoja buvo suspaudusi. Pažymi, jog paraudimas vien tik nuo uždėtos rankos, neatsirastų. Be to, M. iš kart po įvykio pasakė, kad jam skaudėjo, pavadino mokytoja „smaugike“. Pasak atstovo, netikėti M. ir kitų vaikų parodymais, teismas neturėjo jokio pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų, kad vaikai linkę išsigalvoti, fantazuoti nebūtus dalykus. Priešingai byloje yra duomenys, kuriuos pateikė jo auklėtoja, mokytojas B. M. bei socialinė pedagogė. Auklėtoja G. G. teigia, kad M. yra mandagus, paslaugus, su juo problemų ir konfliktinių situacijų nėra buvę. Mokytojas B. M. parodė, kad M. geras vaikas, dirba jo pamokoje, jis su juo neturi problemų, neturi jam jokių pastabų. Socialinė pedagogė nurodė, kad per visą laiką, kiek M. mokosi nuo pirmos klasės, jai asmeniškai nėra tekę su tuo vaiku iš viso susidurti, nei joks mokytojas nesikreipė dėl jo blogo elgesio. Informacijos dėl netinkamo M. elgesio nebuvo.

3.3. Nesutinka su teismo išvada, kad V. M. kaltės dėl šio įvykio negalima neginčijamai pagrįsti mažamečių liudytojų parodymais dėl juose esančių neatitikimų. Anot teismo, surinktų įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, negalima sujungti į vientisą nuoseklią grandinę. Teigia, kad vien tai, jog nepilnamečių vaikų parodymuose skiriasi tokios detalės: kokioje padėtyje buvo M. galva, kuomet mokytoja jį laikė už kaklo, ar tai, kad mokytoja, laikydama už kaklo M. žengė vieną ar daugiau žingsnių, nepaneigia fakto, kad ji buvo suėmusi M. už kaklo, o ne kaip ji teigia, švelniai uždėjusi ranką pečių srityje. Taip pat, nepaneigia fakto, kad M. kaklas po įvykio, liko raudonas. Pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis ar nepilnamečiai liudytojai yra linkę fantazuoti ar meluoti. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai įvykį matė iš skirtingų pusių, vieni sėdėjo, kiti stovėjo, naršė savo mobiliuosiuose telefonuose. Be to, įvykis vyko ne vieną akimirką, o kaip nustatyta byloje, apie porą minučių, todėl kiekvienas liudytojas užfiksavo atmintyje ir papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui tą momentą, kuris labiausiai įstrigo atmintyje.

3.4. Nurodo, kad teismas, savo nuosprendį, motyvuoja tuo, kad neva pagal liudytojų parodymus negalima tiksliai nustatyti, už kurios kūno vietos V. M. suėmė nukentėjusiajam. Tačiau, ši teismo išvada, pasak atstovės, visiškai prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms, nes išimtinai visi liudytojai parodė, kad mokytoja M. buvo suėmusi būtent už kaklo ir tik pati kaltinamoji teigia, kad ji buvo tik uždėjusi ranką pečių srityje. Teismo motyvas, kad negalima tiksliai nustatyti, ar mokytojos veiksmas tikrai M. sukėlė fizinį skausmą, kadangi nepilnamečių liudytojų parodymai dėl suspaudimo skiriasi, yra paneigiamas tuo, kad nukentėjusysis iš kart po įvykio sakė, kad jam skaudžiai suspaudė kaklą, pavadino mokytoją „smaugike“, kaklas liko raudonas, vaikas verkė. Visi nepilnamečiai liudytojai patvirtino, kad M. įvykio metu atrodė taip, kad tuoj pravirks ir po įvykio verkė, sakė, kad jam skaudėjo, ant kaklo matėsi raudonos žymės. Pažymi, jog raudonos žymės nuo paglostymo neatsiranda.

3.5. Atstovės teigimu, įvertinus kaltinamosios atliktus veiksmus, nekyla abejonės, jog atlikdama minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su nukentėjusiuoju M., sugriebdama M. už kaklo, kaltinamoji turėjo suvokti pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatyti, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo priversti M. susikoncentruoti į kalbančią mokytoją, įsiklausyti į jos žodžius ir pasiekti, jog M. elgesys pasikeistų), bet sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti kaltinamajai veikiant netiesiogine tyčia. Pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį ar stipriai suspaudžia kokią nors jo kūno dalį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas.

3.6. Atkreipia dėmesį į tai, kad mokyklos taisyklėse numatyta, jog mokytojas neturi jokios teisės prisiliesti prie vaikų. Tik atsiklausus to vaiko, ar galima apkabinti, jeigu mato, kad jis labai blogai jaučiasi, galima jį apkabinti. Kadangi vaiko negali liesti, tai turi paprašyti gražiai pokalbiu. Reikia bent jau bandyti. Mokytojas turi apskaičiuoti rizikos faktorių, jeigu yra pavojinga mokinį palikti, tai stovi pats šalia, nepalieka vaiko, jeigu jis netinkamai elgiasi. Mokytojas pirmiausia turi įvertinti situaciją ir šiaip tiktai pokalbis su vaiku galimas, daugiau jokio veiksmo mokytojas negali atlikti. Galimi tiktai žodžiai, perspėjimai. Jeigu mokinys nereaguoja į mokytojo perspėjimus, tuomet gali eiti ieškoti pagalbos, pasikvieti kitą mokytoją, socialinį pedagogą. Apie netinkamą mokinio elgesį informuoti socialinį pedagogą, auklėtoją ar kt. Šiuo atveju kaltinamoji tokių veiksmų neatliko. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad mokytoja net nebandė su M. gražiai kalbėtis. Ji iškart prie jo priėjusi, paėmė vaiką už kaklo, taip sukeldama M. ne tik fizinį skausmą, bet ir pažemindama jį prieš kitus mokinius. Netinkami buvo ir mokytojos žodžiai kaip antai „ne ant tos užsirovei“. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamoji šiuo atveju yra pirmiausia mokytoja, pedagogas, kuris turi rodyti gero elgesio pavyzdį vaikams.

3.7. Atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas neapklausė visų liudytojų, t. y. nebuvo apklausta socialinė pedagogė A. M., kurios parodymai šioje byloje ypač reikšmingi, kadangi ji pirmoji apklausė M.. Mano, kad jos parodymai turi didelę reikšmę nuosprendžio priėmimui ir ji, atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, turėtų būti apklausta.