- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-556/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Audronė Jarackaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Algirdo Gailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Austera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.2-848-619/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Austera“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi UAB „Austera“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Projektų vertinimo biuras“. Teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Nr. B2-900-431/2012).
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Austera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 32 645,91 Lt nuostolių atlyginimą ir 9,10 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad jis (lizingo gavėjas) su atsakovu (lizingo davėju) 2006-04-03 ir 2007-03-02 sudarė finansinio lizingo sutartis Nr. LT031035, Nr. LT047143 (toliau Lizingo sutartys), pagal kurias atsakovas įsigijo automobilį Škoda Fabia Combi Elegance 1.2 MPI ir mini krautuvą Bobcat Skidsteer 751 (toliau Turtas) ir perdavė ieškovui juos valdyti ir naudoti su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje nurodytą 108 954,33 Lt kainą, jam pereis nuosavybės teisės. Abiejų sutarčių turto išpirkimo laikotarpio pabaiga, tai yra sutarčių įvykdymo terminas, buvo nustatytas 2010-03-30. Ieškovui tinkamai neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų atsakovas nuo 2010-04-26 vienašaliai nutraukė visas, įskaitant ir paminėtas, su ieškovu sudarytas finansinio lizingo sutartis (31 b. l.). Turtas atsakovui buvo grąžintas 2010-06-04, o 2010-06-07 jis išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta ieškovo 4 354, 09 Lt skola pagal abi ginčo Lizingo sutartis, kurią sudaro 4 136,09 Lt neišpirkta turto vertė ir 217,10 Lt palūkanos. Ieškovas nurodė, kad ši skolos suma sudarė tik 3,99 proc. visos šiose Lizingo sutartyse nurodytos Turto vertės (32-33 b. l.).
Teigė, kad nepriklausomi turto vertintojai nustatė, jog Turto rinkos kaina jo grąžinimo atsakovui dieną buvo 37 000 Lt, o tai, anot ieškovo, reiškia, kad atsakovas, susigrąžinęs ženkliai didesnės vertės turtą nei jo PVM sąskaitose faktūrose užfiksuota skola, nesąžiningai bei nepagrįstai praturtėjo 32 645,91 Lt, o ieškovas atitinkamai patyrė tokio dydžio nuostolius. Pažymėjo, kad nuostolių dydis turi būti skaičiuojamas pagal Turto grąžinimo atsakovui dieną buvusią jo rinkos vertę (CK 6.242, 6.249, 6.251, 6.574 str.). Taip pat prašė priteisti 9,10 proc. dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ CK 6.574 straipsnio pagrindu susigrąžindamas lizingo dalyku buvusį 37 000 Lt vertės turtą, ieškovo nuomone, nepagrįstai praturtėjo 32 645,91 Lt, o ieškovas atitinkamai patyrė tokio dydžio nuostolius. Nurodė, kad ieškovas Turtą valdė lizingo nuomos sutarčių pagrindu, todėl neturėjo nei nuosavybės teisių į jį, nei turtinių teisių į sumokėtas įmokas. Sprendė, kad atsakovo veiksmai susigrąžinant šį turtą yra teisėti ir atitinka įstatymo bei sutarčių sąlygas, nes ieškovas pažeidė sutartinių įsipareigojimų vykdymą, dėl ko buvo nutrauktos Lizingo sutartys (Sutarčių 11.2.2, 11.2.3 p., CK 6.574 str.). Pažymėjo, kad įstatymas neriboja lizingo davėjo teisės reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką nei turto verte, nei sumokėtų turto išpirkimo įmokų suma ar kitomis sąlygomis. Pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovas, atsiimdamas automobilius, veikė savo rizika, t. y. reikalaudamas grąžinti turtą privalėjo įvertinti nepagrįsto praturtėjimo riziką ir sprendė, jog būtent ieškovas, nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų, veikė savo rizika. Konstatavo, kad atsakovas 32 645,91 Lt vertės lizinguotą turtą gavo pagrįstai, nes įgyvendino CK 6.574 straipsniu suteiktą teisę nutraukus Lizingo sutartis atsiimti jų dalyką, todėl jo veiksmus nėra pagrindo traktuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą. Pažymėjo, kad pats ieškovas nesugebėjo tinkamai įvykdyti prisiimtų prievolių, o savo teises įgyvendinti taip, kad būtų išvengta nuostolių (CK 6.242 str. 1, 3 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Austera“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pripažino ir patvirtino, kad atsakovas, atsiimdamas turtą, gavo 32 645,91 Lt daugiau nei turėjo gauti, jog būtų grąžintas į padėtį lyg Lizingo sutartys būtų įvykdytos tinkamai. Tačiau be pagrindo neįvertino aplinkybės, kad atsakovo nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti užtenka to, kad buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas – atsakovas gavo daugiau, nei patyrė nuostolių (CK 6.251 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-879/2009).Teismas neatskleidė bylos esmės neteisingai aiškindamas turto sąvoką nepagrįsto praturtėjimo prievolėje (CK 6.242 str. 1 d.), nes ginčo dalykas nagrinėjimu atveju yra ne atsiimti automobiliai ar sumokėtos įmokos, bet atlyginimas ieškovo nuostolių, kuriuos jis patyrė, kai atsakovas atsiėmė 7,5 karto didesnės vertės turtą, nei patyrė nuostolių dėl to, kad ieškovas pažeidė Lizingo sutartis. Būtent atsakovo nepagrįstai gauti (sutaupyti) 32 645,91 Lt, o ne atsakovo atsiimti automobiliai, yra turtas nepagrįsto praturtėjimo prievolėje ir atitinkamai – ginčo dalykas (CK 6.574, 6.251 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Teismas be pagrindo sutapatino atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ir teisėtumą jo veiksmų, kuriais skolininkui buvo perduotas turtas, nes nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti nereikia aiškintis veiksmų teisėtumo – ši aplinkybė reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą. Teismas taip pat neteisingai nustatė, kad atsakovas teisėtai, tai yra sutarties ir įstatymo pagrindu, gavo sutaupytus 32 645,91 Lt, nes nors automobilius atsakovas gavo atsiimdamas lizingo dalyką, sutaupyta pinigų suma gauta be jokio teisėto pagrindo. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad atsakovas neveikė savo rizika, atsiimdamas automobilius, kurių vertė kelis kartus viršijo likusią nesumokėtą dalį pagal Lizingo sutartis. Įstatymas suteikia lizingo davėjui teisę savo nuožiūra pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą ir tuo pačiu draudžia piktnaudžiauti teise, o nagrinėjamu atveju atsakovas, kuris yra savo srities profesionalas, atsiėmė didesnės vertės turtą, nei jo patirti nuostoliai (CK 1.137, 6.251 str.). Atsakovas, būdamas stipresniąja sutartinių santykių šalimi, turėjo numatyti, kad gali nepagrįstai praturtėti, o to nepadaręs, elgėsi neatsargiai (savo rizika). Teismas neįvertino, kad CK 6.574 straipsnis, numatydamas atsakovo teisę reikalauti tik tokio dydžio nuostolių, kad jis būtų grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei sutartis būtų tinkamai įvykdyta, kartu nustato ir atsakovo nepagrįsto praturtėjimo riziką.Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad ieškovas pats neįgyvendino savo teisių taip, jog išvengtų nuostolių (CK 6.242 str. 3 d.). Pirma, Lizingo sutarčių pažeidimo faktas šioje byloje nėra reikšmingas, nes nepagrįsto praturtėjimo tiesioginė priežastis yra teisės pasirinkti teisių gynybos būdą įgyvendinimas, tuo pažeidžiant ieškovo teises; antra, minėta teisės norma reglamentuoja tuos atvejus, kai skolininkas gauna turtą ar nepagrįstai praturtėja nieko nedarydamas, tačiau atsakovas veikė aktyviai (susigrąžino automobilį, o 32 645,91 Lt daugiau gautų lėšų negrąžino) ir praturtėjo dėl savo paties veiksmų, o ne dėl to, kad ieškovas pažeidė Lizingo sutartis.Priešingai nei sprendė teismas, egzistuoja visos CK numatytos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos: nėra jokio įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 32 645,91 Lt; atsakovas nepagrįstai praturtėjo savo aktyviais veiksmais; negalima išsireikalauti iš atsakovo minėtos pinigų sumos jokiais kitais civilinių teisių gynimo būdais; nepagrįstas praturtėjimas priklausė nuo atsakovo pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo; nors atsakovas automobilius gavo pagal įstatymą ir sutartis, tačiau 32 645,91 Lt gavo be jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad yra pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas, nes atsakovas, nutraukęs Lizingo sutartis, atsiėmė jų dalyką – konkretų individualiais požymiais apibūdinamą Turtą, o ne pareikalavo atlyginti nuostolius (CK 6.574 str.).Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas per daug dėmesio skyrė Turto susigrąžinimo teisėtumui ir netinkamai nustatė turto sąvoką nepagrįsto praturtėjimo prievolėje. Šiuos argumentus paneigia tai, kad atsakovas atsiėmė jam nuosavybės teise priklausantį turtą, jokio kito turto negavo, o ieškovas neįrodė, jog jis gavo 32 645,91 Lt. CK 6.574 straipsnis suteikia teisę lizingo davėjui atsiimti lizingo sutarties dalyką esamos būklės, neatsižvelgiant į tai, kokia yra jo vertė. Dėl to jis negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu atsiėmęs nuosavą Turtą iš ieškovo, netekusio valdymo ir naudojimo teisių.Teismas teisingai nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog yra prielaidos nepagrįstam praturtėjimui atsirasti. Tai yra, atsakovas Turtą atsiėmė, o ne gavo; jo tariamas praturtėjimas nebuvo nulemtas atitinkamo apelianto turto sumažėjimo; kadangi apelianto turtas nesumažėjo, nėra priežastinio ryšio tarp apelianto turto sumažėjimo ir tariamo ieškovo praturtėjimo; be to, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsakovas praturtėjo, tai atsitiko esant teisiniam pagrindui (Sutarties 11.2.2, 11.2.3 p. CK 6.574 str.). Teismas taip pat teisingai sprendė, kad ieškovas, būdamas verslininku, prisiėmė sutartinę nuostolių atsiradimo riziką dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo.
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinės instancijos teismui 2011-11-09 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai pasisakė dėl lizingo sutarties teisinės prigimties panašumo su nuomos sutartimi, lizingo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių pagal CK 6.574 straipsnį, nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir apelianto siekio suformuoti ydingą teismų praktiką, kuri iškreiptų lizingo teisinių santykių esmę (147-151 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina ieškovo BUAB „Austera“ apeliacinio skundo bei atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo BUAB „Austera“ ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Kaip jau minėta, byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl to, kad ieškovo BUAB „Austera“ teigimu, atsakovas UAB „Swedbank lizingas“, susigrąžinęs 37 000 Lt vertės, tai yra ženkliai didesnės vertės lizingo dalyku buvusį turtą nei PVM sąskaitose faktūrose užfiksuota 4 354, 09 Lt skola pagal dvi ginčo Lizingo sutartis (4 136,09 Lt neišpirkta turto vertė, 217,10 Lt palūkanos), nesąžiningai bei nepagrįstai praturėjo 32 645,91 Lt, o ieškovas atitinkamai patyrė tokio dydžio nuostolius, todėl yra pagrindas taikyti CK 6.242, 6.251 straipsnių nuostatas. Teismas nustatė, kad šalių sutartiniai teisiniai santykiai buvo nutraukti atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ valia, dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo iš ieškovo BUAB „Austera“ pusės, ir atsakovas lizingo sutarčių 11.2.2, 11.2.3 punktų bei CK 6.574 straipsnio nuostatų pagrindu pasinaudojo teise susigrąžinti sutarčių dalyką – lizinguotą turtą. Nurodė, jog byloje nėra keliamas klausimas dėl sutarčių nutraukimo teisėtumo ar netinkamo restitucijos taikymo. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas, grindžiamas CK 6.242, 6.251, 6.574 straipsnių nuostatomis, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada bei atmesdama apelianto argumentus, laiko, jog nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad ieškininiai reikalavimai faktiškai yra kildinami iš sutartinių teisinių santykių. Kaip žinoma, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, taikytinos tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais būdais arba jos apginamos ne visiškai. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką nagrinėjamais klausimais yra nurodęs, jog lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tarpusavio atsiskaitymų klausimai pirmiausiai turi būti sprendžiami pagal restitucijos taisykles, o ne taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog tokį šių institutų tarpusavio santykį nulemia nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto prigimtis, šis institutas negali būti priemone siekiant išvengti kitų teisės institutų (šiuo atveju – restitucijos nutraukus sutartį) taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012).
Antra, svarbu yra tai, kad pagal Civilinio kodekso Šeštos knygos XXX skyriaus CK 6.567–6.574 straipsnių, reglamentuojančių lizingo (finansinės nuomos) santykius, nuostatas lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą, skaičiuojamą palūkanų forma ir nustatomą nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos. Tuo tarpu lizingo gavėjo interesas yra įsigyti, valdyti verslui reikalingą daiktą, juo naudotis gaunant pajamas. Taigi teisiniu daikto savininku išlieka lizingo davėjas. Kasacinis teismas pirmiau paminėtoje nutartyje yra nurodęs, jog pagal lizingo sutartį daiktas įgyjamas lizingo davėjo nuosavybės teise taip užtikrinant lizingo gavėjo pareigų įvykdymą, tačiau toks užtikrinamasis lizingo sutarties požymis negali būti suabsoliutinamas ir aiškinamas taip, jog daikto vertės padidėjimas rinkoje dėl nuo šalių nepriklausančių aplinkybių reikštų lizingo gavėjo naudą net ir tada, kai lizingo sutartis nutraukiama dėl jo kaltės. Tokia išvada nepagrįstai iškreiptų teisinį reguliavimą ir prieštarautų principui, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Įprastai daikto vertės rinkoje pasikeitimų (tiek teigiamų, tiek neigiamų) rizika tiesiogiai tenka jo teisiniam savininkui. Tai taikoma ir lizingo santykiams. Be to, šis teismas pažymėjo, kad nors lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, jis turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai, todėl su mokumo problemomis susidūręs lizingo gavėjas visada turi galimybę, bendradarbiaudamas su lizingo davėju ir nepažeisdamas jo interesų, perleisti sutartį trečiajam asmeniui. Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tokios kategorijos bylose daikto vertės rinkoje padidėjimas, priešingai nei įrodinėja apeliantas, tenka lizingo davėjui.
Apeliantas, siekdamas pagrįsti skundo argumentus, be kita ko, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008, ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 2A-879/2009 pateiktais išaiškinimais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo remtis šiomis apeliacinio ir kasacinio teismo nutartimis kaip precedentais, nes tų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) neturi esminio panašumo ir yra visiškai skirtingos. Tuo tarpu kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti, jais remtis reikia itin apdairiai, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).
Esant minėtoms aplinkybėms, apelianto BUAB „Austera“ skunde nurodyti argumentai, susiję su visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimu, su neteisingu turto sąvokos aiškinimu nepagrįsto praturtėjimo prievolėje (CK 6.242 str. 1 d.), atsakovo rizikos prisiėmimu bei piktnaudžiavimu teise taikant restituciją ir kt. nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo šį ginčą ir dėl to naikinti teismo sprendimą bei tenkinti jo ieškinį (CPK 185 str., CK 6.242, 6.251, 6.574 str.). Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263, 329, 330 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.