Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės,

dalyvaujant pareiškėjos J. M. atstovei advokatei E. D., pareiškėjos Z. G. atstovui advokatui K. J.,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Gretai G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir Z. G. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos J. M. ir Z. G. prašymu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) atnaujinti J. M. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. G., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; 2) atnaujinti J. M. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti; 3) atnaujinti Z. G. praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į B. B., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos paveldėtą 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje ir 1940 metais nacionalizuotą, pateikti; 4) atnaujinti Z. G. praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjos prašyme (b. l. 1-16) bei jų atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad J. M. mamos J. G. ir Z. G. mamos B. B. tėvas J. P., miręs (duomenys neskelbtini)., nuosavybės teise turėjo 2502 kv. m žemės, (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. I. P. (J. G. ir B. B. sesuo) tuometinei žemėtvarkos tarnybai pateikė 1991 m. lapkričio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo J. P. žemę, 2502 kv. m, (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. Prašyme piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą, taip pat nurodė seseris B. B., M. D. ir J. G.. Nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 metais, jau I. P. mirus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino: 1) Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį; 2) Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui(-tei) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį. Šiuo sprendimu taip pat buvo pritaikyta restitucija natūra, 0,1107 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį - 0,06066 ha grąžino valstybės nuosavybėn. Teismas padarė išvadą, kad I. P. nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2502 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje, į didesnę turto dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant tam teisėto pagrindo.

Sužinojusios apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą, 2022 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjos kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrių, prašydamos užskaityti 1991 m. lapkričio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. P. žemę, 2502 kv. m, (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, kaip pateiktą ir kitų J. P. dukrų - B. B. ir J. G. bei priimti pridedamus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Nacionalinė žemės tarnyba 2023-03-17 raštu Nr. 8SD-1287-(14.8.94.) informavo, kad tik teismui atnaujinus Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, Kauno miesto skyrius galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, dėl ko pareiškėjos kreipiasi į teismą dėl terminų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Prašydamos atnaujinti praleistus terminus, pareiškėjos teigia, kad už nuosavybės teisių atkūrimą atsakinga valstybės institucija suklaidino J. P. įpėdines ir tai turėjo lemiamos reikšmės, jog buvo praleisti įstatymo nustatyti terminai.

Pareiškėjos nurodė, kad nuo pat I. P. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dienos - 1991 m. lapkričio 21 d., žemėtvarkos tarnybai buvo žinomi duomenys, jog J. P. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau niekas nekėlė klausimų, kad nacionalizacijos metu J. P. jau buvo miręs ir kas valdė žemę iki 1940 m. nacionalizacijos, ir iš ko ji buvo faktiškai nacionalizuota. J. P. įpėdinės, neturinčios nei teisinio išsilavinimo, kad galėtų išmanyti įstatymus, nei jokių žinių nuosavybės teisių atkūrimo srityje, tėvo J. P. mirties metu visos buvo nepilnametės ir žinojo tik tiek, kad joms esant nepilnametėms po tėvo mirties jų motina N. P. dirbo ir tvarkė tą žemę. Todėl apie tai, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikiami į jų pačių žemę, t. y. paveldėtą po tėvo J. P. mirties ir vėliau nacionalizuotą, jos nei suvokė, nei galėjo žinoti.

Be to, I. P. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į visą J. P. priklausiusį žemės plotą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nei karto iki pat minėto teismo sprendimo, nenurodė, kad nuosavybės teisės negali būti atkurtos I. P. į visą tėvui J. P. priklausiusį žemės plotą, o gali būti atkuriamos visoms J. P. dukroms (įpėdinėms) lygiomis dalimis kiekvienai - atitinkamai į kiekvienai iš jų tenkančios žemės dalies plotą. Priešingai, nuosavybės teisės I. P. buvo atkurtos į visą J. P. priklausiusį žemės plotą, nors pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą, I. P. nurodė ir savo seseris B. B., M. D. ir J. G..

Pareiškėjos taip pat nurodė, kad tiek J. P. mirties metu ((duomenys neskelbtini)), tiek nacionalizacijos metu (1940-07-22), tiek ir I. P. prašymo tuometinei žemėtvarkos tarnybai pateikimo metu (1991-11-21), tiek ir vėliau jau vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nebuvo žinoma, kad žemė nacionalizacijos metu buvo paveldėta būtent nepilnamečių tuo metu buvusių J. P. dukterų. Pareiškėjos J. M. motina J. G. ir pareiškėjos Z. G. motina B. B. J. P. mirties bei nacionalizacijos metu buvo nepilnametės, todėl nesuprato paveldėjimo reikalų ir nesuvokė, kad būtent joms visoms dukterims lygiomis dalimis po tėvo mirties priklausė jo žemė. Dėl šios priežasties, teikiant prašymą tuometinei žemėtvarkos tarnybai, nei J. G., nei B. B., nei jų sesuo I. P., tuomet pateikusi prašymą, nesuvokė, kad prašymas turi būti teikiamas ne į jų tėvo J. P., tačiau kiekvienos iš jų į jų pačių paveldėtą po savo tėvo mirties ir nacionalizuotos žemės dalį.

Pareiškėjų nuomone, jei tuometinė žemėtvarkos tarnyba, teikiant pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę ir prašymą pagrindžiančius dokumentus (tame tarpe ir J. P. mirties liudijimą), būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir informavusi, kad iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kam priklausė žemė nacionalizacijos metu ir nurodžiusi reikalingus atlikti veiksmus, J. P. dukterys būtų tinkamai susitvarkiusios dokumentus, o paaiškėjus, kad I. P. gali teikti prašymą atkurti nuosavybės teises tik į jai priklausiusią paveldėtą po tėvo mirties žemės dalį, atitinkamus prašymus būtų pateikusios ir kitos J. P. dukterys, t. y. J. G. bei B. B..

Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančios institucijos suklaidino J. P. įpėdines, kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik vienai iš dukterų pateikus prašymą ir dokumentus atkurti nuosavybės teises į visą tėvo iki mirties turėtą žemę, valstybės institucija savalaikiai ir tinkamai neįvertino pateiktų dokumentų, ko pasėkoje buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į visą, o ne į 1/5 dalį J. P. žemės. J. P. dukterys B. B. ir J. G., būdamos paprasti, žinių neturintys žmonės, visą laiką manė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į visą J. P. žemę, 2502 kv. m, (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, vykdomas teisėtai, praleido minėtus terminus prašymams ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT arba Tarnyba) atsiliepimu (b. l. 70-81) bei teismo posėdžio metu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjos J. M. motina J. G. ir pareiškėjos Z. G. motina B. B., Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises nei į tėvo J. P. (kaip jų buvo manyta iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo), nei į savo iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2502 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. J. G. mirė (duomenys neskelbtini), o B. B. (duomenys neskelbtini), taigi nei J. G., nei B. B., visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį t. y. tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos, tiek iki savo mirčių įvykusių (duomenys neskelbtini), nepasinaudojo savo subjektine teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises nei į tėvo J. P. (kaip nurodo Prašyme, kad manė, jog tėvas iki 1940 metų valdė žemę), nei į savo iš tėvo J. P. iki 1940 m. nacionalizacijos paveldėtą nekilnojamąjį turtą bei nei karto nepasidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Tarnybos teigimu, iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos pareiškėja J. M. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)), o pareiškėja Z. G. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. B. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)). Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos įsitikinimu, teismas negali pareiškėjoms atnaujinti termino pateikti prašymui ir giminystės ryšį su buvusiomis turto savininkėmis patvirtinančius dokumentus, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės.

Nacionalinė žemės tarnyba taip pat nurodė, kad nei J. G. (30 metų), nei B. B. (22 metus) per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį iki savo mirčių nei karto nesikreipė, nepasidomėjo ir į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją dėl joms priklausančios subjektinės teisės pripažinimo ar apskritai nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Nėra jokių įrodymų apie J. G. ir B. B. atliktus aktyvius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos, tiek po jų, taip pat pareiškėjos nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, sutrukdžiusių tai padaryti.

Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad lemiamą reikšmę J. G. ir B. B. terminų praleidimui turėjo Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. priimti neteisėti įsakymas ir sprendimas, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teises į visą J. P. valdytą žemę tik vienai pretendentei I. P., nes jie priimti gerokai vėliau, nei J. G. ir B. B. praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytus terminus. Taigi, esminę reikšmę nurodytų terminų praleidimui turėjo pareiškėjų motinų pasyvus subjektyvus elgesys - nesidomėjimas nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir absoliutus nedalyvavimas jame. Pareiškėjų argumentai, kad institucija nesuteikė joms minėtos informacijos yra nepagrįsti, nes jos niekada į ją nesikreipė dėl informacijos suteikimo ar kitais klausimais ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procese niekada nedalyvavo.

Prašymas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų – pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę ir nuosavybės teises, giminystės ryšį patvirtinančius ir kitus dokumentus, pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikoje, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie padavė prašymus atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010; 2022 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-428-789/2022 ir kt.).

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus. Asmens subjektinė teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-552/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkių J. G. (pareiškėjos J. M. motinos) bei B. B. (pareiškėjos Z. G. motinos) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra ginčo, kad J. G. mirė (duomenys neskelbtini), o B. B. - (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos J. M. motina J. G. ir pareiškėjos Z. G. motina B. B. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė atskiro prašymo atkurti nuosavybės teises į savo iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2502 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad turto savininko vaikas, kol yra gyvas turto savininkas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino. Iš to darytina išvada, kad iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos pareiškėja J. M. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)), o pareiškėja Z. G. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. B. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę, nes buvo gyva buvusi savininkė (mirė (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jos iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgiję, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011; 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

Pareiškėjos, prašydamos atnaujinti terminus, nurodo, kad jų motinų sesuo I. P. 1991-11-21 prašyme atstatyti nuosavybės teises į J. P. žemę kaip pretendentes įrašė ir pareiškėjų motinas (J. G. bei B. B.), todėl šis I. P. prašymas turėtų būti vertinamas, kaip paduotas ir J. G. bei B. B..

Teismas su šiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

1991 metais galiojusio 1991-06-18 priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) 11 straipsnio 1, 2 dalyse (1991-11-21 I. P. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją.

Prašymų pateikimo bei jų nagrinėjimo tvarka buvo detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-15 nutarimu Nr. 470 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstumo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka).

Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331, kuriuo patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą.

Nagrinėjamu atveju su prašymu atkurti nuosavybės teises į J. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę 1991 m. kreipėsi tik I. P., tačiau prašymas visiškai atitiko tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, nes prašyme buvo nurodyti ir kiti pretendentai, tarp jų ir pareiškėjų motinos (J. G. ir B. B.).

Byloje nėra ginčo, kad J. G. ir B. B. analogiško prašymo pačios neteikė.

Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, pritarta praktikai, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Nurodyta teismų praktika nuosekliai plėtojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-308/2010; 2011-01-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1770/2011; 2011-04-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2011; 2023-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-385-442/2023).

Taigi, šiuo atveju svarbu yra tai, ar pareiškėjų motinos (J. G. ir B. B.) savo valią dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, išreiškė kitais būdais nei paduodamos individualius prašymus.

Nagrinėjamoje bei nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių įrodymų, kad J. G. ir B. B. kokiu nors kitu būdu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. P. ar jų pačių nuosavybės teise valdytą žemę. Byloje nėra jokių įrodymų apie J. G. ir B. B. veiksmus, atliktus nei minėtu laikotarpiu iki terminų pabaigos, nei visu laikotarpiu nuo nuosavybės teisių atkūrimo atsiradimo pradžios iki savo mirčių, įvykusių 2021 ir 2013 metais, siekiant išsiaiškinti informaciją apie jų tėvo J. P. ar jų pačių, kaip tėvo turto paveldėtojų iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą žemę. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog J. G. (30 metų) ar B. B. (22 metus) per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį iki savo mirčių būtų kreipusios į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją dėl joms priklausančios subjektinės teisės pripažinimo ar nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Dėl šių priežasčių teismas konstatuoja, kad pareiškėjų motinos J. G. ir B. B. laiku prašymo atkurti nuosavybės teises nepadavė, savo valios dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, kitais būdais neišreiškė, todėl pagal prieš tai minėtą teismų praktiką J. G. ir B. B. negali būti pripažintos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjoms negali būti atnaujinami praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatyti terminai, nes pareiškėjos, neturėdamos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki terminų pasibaigimo, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo patenkinti pareiškėjų reikalavimus, todėl jų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų J. M. ir Z. G. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.