- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-30
- Bylos Nr.
- eA-428-789/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00029-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- K. G., S. B., A. J., V. B.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui ir dokumentams nuosavybės teisėms atkurti pateikti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai K. G., S. B., A. J., V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į M. B. nekilnojamąjį turtą – 2,7650 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad K. G. yra J. B., P., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra, S. B., A. J. ir V. B. yra J. B., P., sūnaus P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai ir įpėdiniai pagal įstatymą. J. B., P., iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė 3,8320 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde esančio (duomenys neskelbtini) sklypų savininkų 1936 m. gegužės 25 d. sąrašas bei 1936 m. sausio 30 d. Kauno apskrities hipotekos skyriaus liudijimas patvirtina, kad J. B. 1936 m. nuosavybės teise priklausė 4,5 ha ploto žemės sklypas. Vis dėlto 1994 m. gegužės 13 d. Kauno apygardos archyvo pažymėjime nurodyta, jog 1938–1942 m. J. B. nurodė valdomą 4,1000 ha ploto žemės sklypą, o 1939 m. balandžio 11 d. notaro pranešime nurodyta, kad 2 680 kv. m žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), J. B. parduoda T. B.. Turimais duomenimis, J. B., P., turimas turtas mirties dieną buvo 3,8320 ha (4,1000 ha – 2 680 kv. m), į tokį žemės plotą vykdyta ir atkūrimo procedūra.
3. Pareiškėjai paaiškino, kad po J. B., P., mirties jo turtą paveldėjo sutuoktinė M. B., faktiškai turtą užvaldydama. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismas 1968 m. vasario 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-232/68 m. (toliau – ir 1968 m. vasario 9 d. sprendimas) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja B. M., S., po vyro B. J., P., mirties priėmė palikimą – namų valdą ir tą palikimą valdė bei valdo. M. B. mirė (duomenys neskelbtini). M. B. (duomenys neskelbtini) testamente, kurį patvirtino Kauno valstybinė notarinė kontora, nurodyta, kad jos turtą lygiomis dalimis paveldi G. K. ir B. P.
4. 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškėja K. G. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P. išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašyme nurodydama 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
5. 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjų S. B., A. J., V. B. tėvas P. B. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P. išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašyme nurodydamas 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
6. Nuosavybės teisės atkūrimas į J. B., P. išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir iš dalies įgyvendintas. (duomenys neskelbtini) mirus P. B., nuosavybės teisės į J. B., P., nekilnojamąjį turtą buvo iš dalies atkurtos pareiškėjams – P. B. vaikams. Kauno apskrities viršininko 2002 m. kovo 6 d. įsakymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune Nr. 02-01-1147 K. G. buvo atkurta 0,2466 ha žemės sklypo, P. B. buvo atkurta 0,2467 ha žemės sklypo, kurį J. B., P. turėjo (duomenys neskelbtini) kaime. Iš viso nuosavybės teisės buvo atkurtos J. B., P., įpėdiniams tokiomis dalimis: K. B. – 2 000 kv. m žemės sklypo plotas, S. B. – 1 865 kv. m žemės sklypo plotas, J. B. – 1 872 kv. m žemės sklypo plotas, K. G. – 2 466 kv. m žemės sklypo plotas, P. B. – 2 467 kv. m žemės sklypo plotas. Turimais duomenimis, J. B. įpėdiniams atkurta nuosavybės teisė į iš viso 10 670 kv. m, t. y. 1,0670 ha, likusi neatkurta dalis – 2,7650 ha (3,8320 ha – 1,0670 ha).
7. Pareiškėjai pažymėjo, kad nors atkūrimo procedūra buvo iš dalies įgyvendinta ir tęsiama toliau, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 8VĮ-747(14.8.2) „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į likusį neatkurtą J. B., P., turtą jo įpėdiniams (įskaitant pareiškėjus). NŽT nustatė, kad J. B., P. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl turto nacionalizavimo metu nebuvo atkurtino turto savininkas. Pareiškėjai nurodė, jog atkūrimo byloje yra duomenys, kad po J. B., P. mirties jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė M. B.. Pareiškėjai, siekdami įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ėmėsi aktyvių veiksmų – buvo išsiaiškinta J. B., P. įpėdinė. Pareiškėjams ketinant kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą po M. B. mirties pateikti, paaiškėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau nagrinėjama administracinė byla pagal M. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui NŽT. Pareiškėjai nebuvo įtraukti į minėtą bylą. Kadangi administracinėje byloje neskundžiama nutartis buvo priimta tik 2020 m. lapkričio 18 d., pareiškėjai negalėjo visiškai įgyvendinti savo asmeninės teisės kreiptis į teismą su pareiškimu. Atsižvelgdami į tai, kad liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,7650 ha ploto M. B. priklausiusios žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pareiškėjai prašymu prašė atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašė jį atmesti.
9. NŽT nurodė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B., P. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. B., P. sūnūs J. B., J., P. B., J. B., K. B., dukros K. G., E. G., sūnaus P. B. žmona S. B. bei jo dukra M. M.. Nuosavybės teisės į J. B., P. turėtą žemę negalėjo būti atkuriamos, nes minėtas asmuo mirė (duomenys neskelbtini). Pagal Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą žemę, kurią buvę savininkai valdė iki nacionalizacijos. Nuosavybės teisių į J. B., P. žemę atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad jo vaikai ar anūkai paveldėjo ar kitokiais būdais įgijo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-719 sudarytos komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. posėdžio metu buvo nustatyta, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini) valdė J. B., P., savininkai. Apie tai suinteresuoti asmenys buvo informuoti NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštais, o L. J. B. tos pačios dienos raštu buvo informuotas apie tai, kad buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių, kas valdė J. B. žemę po jo mirties iki 1940 m. liepos 22 d. įvykusio visuotinio žemės nacionalizavimo, su raštu pateiktas Kauno miesto skyriaus Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste 2013 m. lapkričio 27 d. pasiūlymas Nr. 8PRT-(14.8.6.)-24-1, kuriame yra nurodyta, kad iš skyriuje esamų dokumentų nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus valdė po J. B. mirties, todėl J. B. įpėdinis L. J. B. (taip pat kiti pretendentai ar jų įpėdiniai į J. B. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 3,8320 ha žemės sklypą) turi ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo.
10. NŽT paaiškino, kad J. B. buvo įrašytas į 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-346 patvirtintą naujų žemės sklypų Kauno mieste suteikimo eilę 56 numeriu, 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-1225 J. B. buvo išbrauktas iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti. NŽT Kauno miesto skyrius priėmė Įsakymą, kuriuo nusprendė visiškai neatkurti nuosavybės teisių į likusį neatkurtą J. B., P. turtą jo įpėdiniams (įskaitant pareiškėjus), apie tai pareiškėjai buvo informuoti raštais, jiems išaiškinta Įsakymo apskundimo tvarka. NŽT pažymėjo, kad nėra dokumentų, įrodančių, kas yra J. B., P., įpėdiniai ir kokiomis dalimis jie paveldėjo / įgijo žemę bei kokiomis dalimis ir kokiais kiekiais ją valdė po J. B., P., mirties.
11. NŽT akcentavo, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas yra susiję. Tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus (sužinojimas apie turimą teisę) pobūdžio termino praleidimo priežastys turi būti susijusios būtent su asmeniu (jo veiksmais, elgesiu), kuris Atkūrimo įstatymo prasme turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti. Nežinojimas apie teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių.
12. NŽT teigė, kad P. B. ir K. G. buvo pagrįstai išbraukti iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti, nesant dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo (ar įgijo kitais pagrindais) žemę ir ją valdė iki nacionalizacijos, bei pasiūlė pareiškėjams kreiptis į Lietuvos archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo jo valdytą 3,872 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) ar įgijo minėtą žemės plotą kitais pagrindais ir šį žemės plotą iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise, gavimo arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, informuojant skyrių apie kreipimąsi į archyvus arba inicijuotą teisminį procesą. NŽT nurodė, kad negavo iš pareiškėjų jokios informacijos. NŽT atsižvelgė į tai, kad J. B., P. mirė iki visuotinio žemės nacionalizavimo pradžios likus 6 mėnesiams, o, pagal Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą žemę, kurią buvę savininkai valdė iki nacionalizacijos, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuosavybės teisių į J. B., P. žemę atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad jo žmona, vaikai ar anūkai paveldėjo ar kitokiais būdais įgijo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. prašymą.
14. Teismas nustatė, kad iki 1939 m. J. B., P. nuosavybės teise priklausė 3,8320 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). J. B., P. mirė (duomenys neskelbtini). Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B., P. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. B., P. sūnūs J. B., P. B., J. B., K. B., dukros K. G., E. G., taip pat sūnaus P. B. žmona S. B. bei jo dukra M. M.. Pareiškėjai S. B., A. J. ir V. B. yra J. B., P., sūnaus P. B. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuris 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P. išlikusį nekilnojamąjį turtą, vaikai ir įpėdiniai pagal įstatymą.
15. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios normos taikymo aspektu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėja K. G. 1991 m. lapkričio 6 d., o P. B. 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. B., P. iki nacionalizacijos valdytą žemę. J. B., P. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai jis negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja K. G. pagal 1991 m. lapkričio 6 d. prašymą ir pareiškėjai S. B., A. J. ir V. B. (vaikaičiai) pagal J. B., P. sūnaus P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą negalėjo įgyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjų prašymo argumentus, susijusius su teise susigrąžinti sovietinės valdžios nacionalizuotą jų tėvo ir senelio bei po jo mirties sutuoktinės M. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, nustatė, kad NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjas Įsakymu, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 1 ir 10 straipsniais, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 ir 3 punktais, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad, pagal (duomenys neskelbtini) mirties liudijimą (duomenys neskelbtini), J. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, ir į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones Nr. 31-2500, nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos K. G. (0,3008 ha), P. B. (0,3007 ha).
17. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kasacinio teismo suformuota praktika ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjų pateiktas 1968 m. vasario 9 d. sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo ir kitų minėtų teisės aktų reikalavimų, o NŽT Kauno miesto skyrius, nustatęs, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini) valdė J. B., P., savininkai, įvykdė pareigą informuoti apie tai K. G. NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5925 „Dėl informacijos pateikimo“, P. B. įpėdinius A. J., S. B., V. B. NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5923 „Dėl informacijos pateikimo“ ir pasiūlyti dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų.
18. Įvertinęs aptartų bylos aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu, o terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatyme nustatyto termino pabaigos. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai neįgijo subjektinės teisės, t. y. neturi teisės į M. B. nuosavybės teisių atkūrimą, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo pasisakyti dėl termino praleidimo priežasčių, ir minėtos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, jog terminą pateikti prašymus, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių, todėl atmetė pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į M. B. nekilnojamąjį turtą – 2,7650 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus.
III.
19. Pareiškėjai K. G., S. B., A. J., V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti, atnaujinti pareiškėjams terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į M. B. nekilnojamąjį turtą – 2,7650 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), taip pat atnaujinti terminą pateikti nuosavybes teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjai nėra subjektai, kurie, pagal Atkūrimo įstatymą, turi teisę atkurti nuosavybės teises. Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjai neatitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Nors teismas teisingai nurodė, kad pagal 1991 m. lapkričio 6 d. ir 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjų (jų palikėjų) prašymus nebuvo galima atkurti nuosavybės teisių į M. B. turtą, tačiau pareiškėjai dėl šios priežasties ir kreipėsi į teismą, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, būtų atnaujinti terminai prašymams ir kitiems dokumentams pateikti. Prašymo (ne)pateikimas negali paneigti, kad pareiškėjai iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta piliečių eiliškumo seka prasideda nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo turto savininkui, o turto savininkas šios bylos kontekste yra M. B. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Minėtas asmuo negalėjo būti pretendentas pagal Atkūrimo įstatymą, nes jos mirties momentu Atkūrimo įstatymas dar nebuvo priimtas ir Lietuvos Respublikos nepriklausomybė dar nebuvo atkurta. Pareiškėjai yra antroje eilėje po turto savininko.
21. Pareiškėjai nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vertino įrodymus, neatsižvelgdamas į kontekstą ir įrodymų sąsajumą, tokiu būdu teismas priėjo prie klaidingų išvadų. Teismas sprendė, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys M. B. nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu faktą. 1968 m. vasario 9 d. sprendimu buvo pripažinta, kad M. B. priėmė palikimą po savo sutuoktinio J. B., P. mirties, faktiškai jį valdydama. 1968 m. vasario 9 d. sprendime nurodytas turto adresas, taigi patvirtintas M. B. nuosavybės įgijimo pagrindas – palikimo priėmimas po jos sutuoktinio mirties ir jos turto valdymas nuosavybės teise turto nacionalizavimo metu. Iš sutuoktinio paveldėtą turtą M. B. testamentu paliko savo vaikams. 1968 m. vasario 9 d. sprendimo nekvestionavo ir bylą analogiškomis aplinkybėmis nagrinėję teismai (administracinės bylos Nr. eI-1938-414/2019; Nr. eA-2383-1062/2020).
22. Pareiškėjai nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad J. B. būtų pardavęs turtą ar sumažinęs jo apimtį iki savo mirties. Byloje nekilo ginčas dėl jo nuosavybės teise valdyto turto. Kai M. B. ėmė faktiškai valdyti sutuoktinio turtą, ji dar nebuvo įteisinusi paveldėjimo fakto, todėl negalėjo turto parduoti ir (ar) kitaip juo disponuoti bei įregistruoti savo vardu (palikimo priėmimo faktas teisiškai įformintas tik 1968 m.). Tai reiškia, kad nuo J. B. mirties iki pat turto nacionalizavimo datos turtas negalėjo pakeisti savo apimties (sumažėti). Taigi M. B. nuosavybės teise valdė visą J. B. mirties momentu turėtą turtą. Pareiškėjai dėl objektyvių priežasčių negali pateikti rašytinių įrodymų apie tai, koks žemės plotas priklausė M. B. nuosavybės teise, nes, nors turtą ji paveldėjo iki visuotinės nacionalizacijos (palikimas priimamas palikėjo mirties momentu), tačiau palikimo priėmimo faktas buvo nustatytas jau po įvykusios nacionalizacijos, todėl žemės sklypai negalėjo būti įregistruoti įpėdinės vardu. M. B. mirė iki Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę.
23. Pareiškėjai teigia, jog teismas nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimas yra negaliojantis, nenurodė, koks juridinę reikšmę turintis faktas turėtų būti nustatytas byloje, pagrindžiant, kas valdė J. B. nuosavybės teise priklausantį turtą po jo mirties. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo veikti aktyviai ir, jei sprendimui priimti nepakako įrodymų, informuoti apie tai proceso šalis. Teismas galėjo pasiūlyti papildyti pareiškimą, pareiškiant prašymą dėl papildomo valdymo fakto nustatymo.
24. Pareiškėjai nurodo, jog teismas nepasisakė dėl valstybės institucijų veiksmų, netinkamai vykdant atkūrimo procedūrą, nevertino aplinkybės, kad pretendentai ir jų teisių perėmėjai buvo suklaidinti, tai lėmė, jog buvo pavėluota pateikti prašymus Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nagrinėjama situacija susiklostė dėl atkūrimą įgyvendinančios institucijos aplaidumo, o pareiškėjai atliko visus nuo jų valios priklausančius veiksmus, buvo aktyvūs. Atkūrimo procedūra sėkmingai vyko daugiau nei 20 metų ir tik 2017 m. pareiškėjai buvo informuoti apie nuosavybės teisių neatkūrimą. Pareiškėjai tik savo pastangomis sužinojo, jog teisme jau iškelta administracinė byla dėl to paties turto, tuo pačiu pagrindu į teismą kreiptis negalėjo, todėl turėjo laukti LVAT nutarties. Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita. Institucija, įgyvendinanti atkūrimo procedūrą, turėjo laiku informuoti pareiškėjus apie nustatytus neatitikimus. Jei institucijos klaida būtų pastebėta iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėjai būtų galėję ne teismo tvarka patikslinti prašymus. Dėl institucijos klaidos Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas prašymams pateikti buvo praleistas, o įrodinėjimo / terminų atnaujinimo našta buvo perkelta pareiškėjams.
Atsiliepimas
25. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo argumentus, susijusius su įrodinėjimo našta dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimo dėl svarbių priežasčių, J. B. išbraukimo iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti, Įsakymo priėmimu, akcentuoja, jog J. B. nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininkas nacionalizacijos metu, remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 11 straipsniu ir nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartyje Nr. eA-2383-1062/2020 (toliau – ir LVAT nutartis) nurodyta, kad J. B. mirė iki nacionalizacijos, todėl negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu, „<...> taigi, pareiškėja pagal J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. prašymą negalėjo įgyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą“. Kadangi visi pareiškėjai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B. turtą, vertintina, kad, remiantis LVAT nutartimi, jie negalėjo įgyti teisės į nuosavybės atkūrimą. Prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami nuo 1991 m. birželio 18 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjų veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išaiškinti informaciją apie M. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.
27. NŽT nurodo, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujintas tik asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės dėl svarbių priežasčių. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1625/2014). Teisės aktai nenumato galimybės atkurti nuosavybę remiantis teise įgyti (paveldėti, nusipirkti, gauti dovanų ir t.t.) turtą nacionalizacijos metu. Šiuo atveju yra svarbu, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo jo (duomenys neskelbtini) valdytą 3,872 ha žemės plotą (ar įgijo minėtą žemės plotą kitais pagrindais) ir minėtą žemės plotą iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis. Teismas pagrįstai sprendė, kad 1968 m. vasario 9 d. sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjai nenurodė, kaip 1968 m. vasario 9 d. sprendimas susijęs su J. B., P. valdytu žemės sklypu. Tai reiškia, kad pareiškėjai neįrodė, kad jie turi teisę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą. NŽT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai, apeliaciniame skunde nurodydami, jog teismas turėjo būti aktyvus ir turėjo pasiūlyti šalims papildyti pareiškimą prašymu dėl papildomo valdymo fakto nustatymo, suvokė, kad 1968 m. vasario 9 d. sprendimas neįrodo juridinio fakto, kad M. B. pradėjo valdyti J. B., P. žemę po jo mirties.
28. NŽT teigia, kad pareiškėjai tik po 30 metų kreipėsi dėl tariamo savo teisių gynimo (arba po 8 metų po to, kai NŽT paprašė papildomų dokumentų), o tai reiškia, kad net laikant, jog 1968 m. vasario 9 d. sprendimas įrodo juridinį faktą, kad M. B. pradėjo valdyti J. B., P. žemę po jo mirties, NŽT vertina, kad pareiškėjų ilgalaikis neveikimas yra pakankama priežastis atsisakyti atnaujinti terminą.
29. NŽT nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1, 3 dalys nenumato galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuoto asmens, todėl šis prašymas turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų – pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę ir nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus, pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymo, suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atmetė pareiškėjų prašymą. Teismas nustatė, jog pareiškėjai neįgijo subjektinės teisės į M. B. nuosavybės teisių atkūrimą. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas nevertino termino praleidimo priežasčių.
32. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl valstybės institucijų veiksmų, netinkamai vykdant atkūrimo procedūrą, nevertino aplinkybės, kad pretendentai ir jų teisių perėmėjai buvo suklaidinti.
33. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. spalio 21 d. pateikė prašymą dėl papildomo įrodymo pridėjimo, kuriuo prašė pridėti prie bylos K. G. parodymus. Šis prašymas tenkintas teisėjo 2021 m. spalio 27 d. rezoliucija, prie bylos pridėti liudytojos K. G. notariškai patvirtinti parodymai.
34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomi interesus, teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacine tvarka neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikoje, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie padavė prašymus atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.
36. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.).
37. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus. Asmens subjektinė teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-552/2016).
38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neneigia, kad, pagal 1991 m. lapkričio 6 d. ir 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjų (jų palikėjų) prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. B., P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nebuvo galima atkurti nuosavybės teisių į M. B. turtą, tačiau laikosi pozicijos, kad prašymo (ne)pateikimas negali paneigti, kad pareiškėjai iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko (M. B.) nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai teigia, kad Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimas patvirtina juridinį faktą, kad M. B. priėmė J. B., P. palikimą.
39. Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimu, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimo ir jo reikšmės. 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. B., S. po vyro J. B., P. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą – namų valdą, tą palikimą valdė bei valdo, mokėjo mokesčius. Tiek administracinėje byloje, tiek Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1099 esanti archyvinė medžiaga patvirtina, kad J. B., P. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde esančio (duomenys neskelbtini) sklypų savininkų 1936 m. gegužės 25 d. sąrašas bei 1936 m. sausio 30 d. Kauno apskrities hipotekos skyriaus liudijimas patvirtina, kad J. B. 1936 m. nuosavybės teise priklausė 4,5 ha ploto žemės sklypas, Lietuvos archyvų generalinės direkcijos Kauno apygardos archyvo 1994 m. gegužės 13 d. pažymėjimas Nr. B-129 patvirtina, kad 1938–1942 m. J. B. nurodė valdomą 4,1000 ha ploto žemės sklypą), 1939 m. balandžio 11 d. 2 680 kv. m žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), J. B. pardavė T. B. (Lietuvos archyvų generalinės direkcijos Kauno apygardos archyvo 1994 m. gegužės 13 d. pažymėjimas Nr. B-129), archyve saugomuose fonduose nerasta kitų duomenų apie J. B. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, jos pardavimą arba perleidimą kitiems asmenims (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. lapkričio 18 d. pažymėjimas Nr. 02-03-1916). Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad J. B., P. mirties dieną J. B., P. nuosavybės teise valdė 3,8320 ha ploto žemės sklypą, pagal 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimą M. B. po vyro J. B. mirties priėmė palikimą – namų valdą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimu nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą aiškinti kitaip ir daryti priešingą išvadą, kad M. B. nėra J. B. turto perėmėja.
40. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi, vadovaujantis minėtomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju visi dokumentai, įskaitant ir 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimą, suinteresuotam asmeniui turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
41. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra akcentuota, kad terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino. Asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-634-789/2021; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1158-968/2021 ir kt.).
43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjama situacija susiklostė dėl atkūrimą įgyvendinančios institucijos aplaidumo, o pareiškėjai atliko visus nuo jų valios priklausančius veiksmus, buvo aktyvūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių pareiškėjų apeliacinio skundo teiginių. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-719 sudarytos komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. posėdžio metu buvo nustatyta, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini) valdė J. B., P., savininkai (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 399). Apie tai pareiškėjai buvo informuoti NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštais (K. G. – NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5925 „Dėl informacijos pateikimo“ (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 401), P. B. įpėdiniai A. J., S. B., V. B. – NŽT 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5923 „Dėl informacijos pateikimo“ (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 402)), byloje yra pranešimai apie šių raštų įteikimą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 408k, 408e, 408c, 408b). Šiais raštais buvo pasiūlyta dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Byloje taip pat nustatyta, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. birželio 14 d. priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-747 (14.8.2) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 496), kuriuo nusprendė visiškai neatkurti nuosavybės teisių į likusį neatkurtą J. B., P. turtą jo įpėdiniams (įskaitant pareiškėjus), šiame Įsakyme buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka.
44. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neneigia, kad jie buvo informuoti apie NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ-747 (14.8.2) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“, tačiau byloje nėra duomenų, kad, gavę šią informaciją, jie būtų ėmęsi kokių nors aktyvių veiksmų iki 2020 m. vasario 28 d., kai pareiškėjos K. G. įgaliota atstovė kreipėsi į NŽT dėl informacijos suteikimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų ginčiję NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ-747 (14.8.2) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad jie sužinojo apie jau vykstantį teisminį ginčą ir turėjo laukti teismo sprendimo (pareiškėjai nenurodė, kokiu būdu jie apie tai sužinojo), tačiau nepaaiškino, kaip inicijuotas teisminis ginčas yra susijęs su jų teisėmis. Byloje nustatyta, kad administracinė byla Nr. eA-2383-1062/2020 buvo iškelta vienos iš pretendentės atkurti nuosavybės teises į likusį neatkurtą J. B., P. turtą, joje buvo nagrinėjami su šios pretendentės teisine padėtimi susiję klausimai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentai, kad pareiškėjai negalėjo kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-2383-1062/2020, yra nepagrįsti.
45. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai nenurodė, kada jie gavo 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimą, nors Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1215 yra duomenų, kad 2018 m. lapkričio 8 d. kita pretendentė atkurti nuosavybės teises į J. B. nuosavybės teise priklausiusį turtą pateikė suinteresuotam asmeniui NŽT 1968 m. vasario 9 d. teismo sprendimo kopiją, patvirtiną Kauno regioninio valstybės archyvo direktoriaus pavaduotojos 2018 m. balandžio 27 d. (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1215, b. l. 567–568).
46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nenustatytos objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises, pateikiant prašymą ir dokumentus. Pareiškėjai praleido terminą prašymui ir dokumentams pateikti dėl subjektyvių aplinkybių. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui ir dokumentams pateikti.
47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, tačiau iš esmės pagrįstai nusprendė pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. prašymą atmesti. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsižvelgiant į šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus.
48. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.