- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-18
- Bylos Nr.
- eI3-3383-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00029-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Daina Kukalienė (pirm.), Ramūnas Šarka, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- K. G., S. B., A. J., V. B.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Janinos Vitunskienės,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui D. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui ir dokumentams pateikti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai K. G., S. B., A. J., V. B. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į M. B. nekilnojamąjį turtą – 2,7650 ha žemės plotą Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus.
Pareiškėjai prašyme nurodė bei teismo posėdžio metu jų atstovės paaiškino, kad pareiškėja K. G. yra J. B., P., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra. Pareiškėjai S. B., A. J. ir V. B. yra J. B., P., sūnaus P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai ir įpėdiniai pagal įstatymą. J. B., P., iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė 3,8320 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėjo, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde esančio (duomenys neskelbtini) kaimo sklypų savininkų 1936 m. gegužės 25 d. sąrašas bei 1936 m. sausio 30 d. Kauno apskrities hipotekos skyriaus liudijimas patvirtina, kad J. B. 1936 m. nuosavybės teise priklausė 4,5 ha ploto žemės sklypas. Vis dėlto 1994 m. gegužės 13 d. Kauno apygardos archyvo pažymėjime nurodyta, jog 1938–1942 m. J. B. nurodė valdomą 4,1000 ha ploto žemės sklypą, o 1939 m. balandžio 11 d. notaro pranešime nurodyta, kad 2680 kv. m žemės sklypo dalį A. P., (duomenys neskelbtini) kaime, J. B. parduoda T. B.. Turimais duomenimis, J. B., P., turimas turtas mirties dieną buvo: 4,1000 ha – 2680 kv. m = 3,8320 ha, į tokį žemės plotą vykdyta ir atkūrimo procedūra.
Paaiškino, jog po J. B., P., mirties jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė M. B. turtą užvaldydama faktiškai. 1968 m. vasario 9 d. Kauno miesto (duomenys neskelbtini) rajono liaudies teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) m. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja B. M., S., po vyro B. J., P., mirties priėmė palikimą – namų valdą ir tą palikimą valdė bei valdo. M. B. mirė (duomenys neskelbtini) M. B. (duomenys neskelbtini) paliko testamentą, kurį patvirtino Kauno valstybinė notarinė kontora ir kuriame nurodyta, kad jos turtą lygiomis dalimis paveldi G. K. ir B. P.. 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškėja K. G. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P., išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašyme nurodydama 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjų S. B., A. J., V. B. tėvas P. B. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P., išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašyme nurodydamas 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės atkūrimas į J. B., P., išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir iš dalies įgyvendintas. Po (duomenys neskelbtini) m., mirus P. B., nuosavybės teisės į J. B., P., nekilnojamąjį turtą buvo iš dalies atkurtos pareiškėjams – P. B. vaikams. Kauno apskrities viršininko 2002 m. kovo 6 d. įsakymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune Nr. 02-01-1147 K. G. buvo atkurta 0,2466 ha žemės sklypo, P. B. buvo atkurta 0,2467 ha žemės sklypo, J. B., P., turėto (duomenys neskelbtini) kaime. Iš viso nuosavybės teisės buvo atkurtos J. B., P., įpėdiniams tokiomis dalimis: K. B. – 2000 kv. m žemės sklypo plotas, S. B. – 1865 kv. m žemės sklypo plotas, J. B. – 1872 kv. m žemės sklypo plotas, K. G. – 2466 kv. m žemės sklypo plotas, P. B. – 2467 kv. m žemės sklypo plotas. Turimais duomenimis, J. B. įpėdiniams atkurta nuosavybės teisė į iš viso 10 670 kv. m, t. y. 1,0670 ha, likusi neatkurta dalis: 3,8320 ha – 1,0670 ha = 2,7650 ha.
Akcentavo, kad nors atkūrimo procedūra buvo iš dalies įgyvendinta ir tęsiama toliau, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. birželio 14 d. įsakymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo Nr. 8VĮ-747(14.8.2) nuosavybės teisių į likusį neatkurtą J. B., P., turtą jo įpėdiniams (įskaitant pareiškėjus) nuspręsta neatkurti visiškai. Institucija nustatė, kad J. B., P., mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl turto nacionalizavimo metu nebuvo atkurtino turto savininkas. Pažymėjo, jog atkūrimo byloje yra duomenys, kad po J. B., P., mirties jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė M. B.. Mano, kad pareiškėjai, siekdami įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ėmėsi aktyvių veiksmų – buvo išsiaiškinta J. B., P., įpėdinė. Vis dėlto pareiškėjams ketinant kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą po M. B. mirties pateikti paaiškėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau nagrinėjama administracinė byla pagal M. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėjai į minėtą bylą nebuvo įtraukti. Kadangi buvo užvesta administracinė byla, kurioje neskundžiama nutartis buvo priimta tik 2020 m. lapkričio 18 d., pareiškėjai negalėjo visiškai įgyvendinti savo asmeninės teisės kreiptis į teismą su pareiškimu. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,7650 ha ploto M. B. priklausiusios žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Kauno apskrityje, šiuo prašymu pareiškėjai prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Prašė prašymą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą ir įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B., P., nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. B., P., sūnūs: J. B., J., P. B., J. B., K. B., dukros: K. G., E. G. ir sūnaus P. B. žmona S. B. bei jo dukra M. M.. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės į J. B., P., turėtą žemę negalėjo būti atkuriamos, nes minėtas asmuo mirė (duomenys neskelbtini), o pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą žemę, kurią buvę savininkai valdė iki nacionalizacijos. Nuosavybės teisių į J. B., P., žemę atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad jo vaikai ar anūkai paveldėjo ar kitokiais būdais įgijo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės. Paaiškino, jog Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-719 sudarytos komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. posėdžio metu buvo nustatyta, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki 1939 m. lapkričio 22 d. valdė J. B., P., savininkais. Apie tai suinteresuoti asmenys buvo informuoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 6 d. raštais, o L. J. B. tos pačios dienos raštu buvo informuotas apie tai, kad buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių, kas valdė J. B. žemę po jo mirties iki 1940 m. liepos 22 d. įvykusio visuotinio žemės nacionalizavimo, bei su raštu pateiktas Kauno miesto skyriaus Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste 2013 m. lapkričio 27 d. pasiūlymas Nr. 8PRT-(14.8.6.)-24-1, kuriame yra nurodyta, kad iš skyriuje esamų dokumentų nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus valdė po J. B. mirties, todėl J. B. įpėdinis L. J. B. (taip pat kiti pretendentai ar jų įpėdiniai į J. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą 3,8320 ha žemės sklypą) turi ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo.
Paaiškino, kad į 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-346 patvirtintą naujų žemės sklypų Kauno mieste suteikimo eilę J. B. buvo įrašytas 56 numeriu ir 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-1225 J. B. išbrauktas iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2017 m. birželio 14 d. priėmė įsakymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo Nr. 8VĮ-747(14.8.2), kuriuo nusprendė nuosavybės teisių į likusį neatkurtą J. B., P., turtą jo įpėdiniams (įskaitant pareiškėjus) neatkurti visiškai, ir apie tai pareiškėjai buvo informuoti raštais bei jiems išaiškinta įsakymo apskundimo tvarka. Pažymėjo, kad nėra dokumentų, įrodančių, kas yra J. B., P., įpėdiniai ir kokiomis dalimis jie paveldėjo/įgijo žemę bei kokiomis dalimis ir kokiais kiekiais ją valdė po J. B., P., mirties. Akcentavo, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Termino praleidimo priežastys, tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus (sužinojimas apie turimą teisę) pobūdžio, turi būti susijusios būtent su asmeniu (jo veiksmais, elgesiu), kuris Atkūrimo įstatymo prasme turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nežinojimas apie teisę į pretenduojamą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Mano, kad P. B. ir K. G. buvo pagrįstai išbraukti iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti, nesant dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo (ar įgijo kitais pagrindais) žemę ir ją valdė iki nacionalizacijos, bei pasiūlė pareiškėjams kreiptis į Lietuvos archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo (duomenys neskelbtini) kaime, A. P. valsčiuje, jo valdytą 3,872 ha žemės plotą (ar įgijo minėtą žemės plotą kitais pagrindais) ir šį žemės plotą iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise, gavimo arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, informuojant skyrių apie kreipimąsi į archyvus arba inicijuotą teisminį procesą, tačiau iš pareiškėjų jokios informacijos nebuvo gauta. Atsakovės atstovo nuomone, atsižvelgdama į tai, kad J. B., P., mirė iki visuotinio žemės nacionalizavimo pradžios likus 6 mėnesiams, o pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą žemę, kurią buvę savininkai valdė iki nacionalizacijos, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nuosavybės teisių į J. B., P., žemę atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad jo žmona, vaikai ar anūkai paveldėjo ar kitokiais būdais įgijo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priėmė teisingą ir pagrįstą įsakymą. Prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę ir nuosavybės teises, giminystės ryšį įrodančius dokumentus pagrįstumas.
Byloje nustatyta, kad J. B., P., iki 1939 m. nuosavybės teise priklausė 3,8320 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. J. B., P., mirė (duomenys neskelbtini) (pridėtos nuosavybės teisių atkūrimo bylos).
Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B., P., nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. B., P., sūnūs: J. B., P. B., J. B., K. B. ir dukros: K. G., E. G., taip pat sūnaus P. B. žmona S. B. bei jo dukra M. M..
Pareiškėjai S. B., A. J. ir V. B. yra J. B., P., sūnaus P. B. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuris 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B., P., išlikusį nekilnojamąjį turtą, vaikai ir įpėdiniai pagal įstatymą.
Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (minėta; toliau – ir Atkūrimo įstatymas, Įstatymas). Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006, 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007, 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008, 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.). Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja K. G. 1991 m. lapkričio 6 d., o P. B. 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. B., P., iki nacionalizacijos valdytą žemę. J. B., P., mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Taigi, pareiškėja K. G. pagal 1991 m. lapkričio 6 d. prašymą ir pareiškėjai S. B., A. J. ir V. B. (vaikaičiai) pagal J. B., P., sūnaus P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą negalėjo įgyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
Pareiškėjai ir jų atstovės bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pareiškėjai turi teisę susigrąžinti sovietinės valdžios nacionalizuotą jų tėvo ir senelio ir po jo mirties sutuoktinės M. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, nes ji priėmė palikimą faktiškai jį valdydama, ir tai patvirtina Kauno miesto (duomenys neskelbtini) rajono 1968 m. vasario 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teisių atkūrimas pagal prašymus buvo pradėtas ir tęsiamas ilgą laiką – 1991–2017 m. Institucija, įgyvendinusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nenustatė jokių trūkumų ir / ar kitų neatitikčių pradėdama ir iš dalies įgyvendindama atkūrimą. Tik 2017 metais institucija nusprendė, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos ne į J. B., P., tačiau į jo įpėdinio (pareiškėjų atveju – M. B.) turtą. Pareiškėjai terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į M. B. turtą pateikti praleido dėl svarbių priežasčių – dėl nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios institucijos suklaidinimo. 1991 m. pateikę prašymus ir sėkmingai vykstant atkūrimo procedūrai (pareiškėjams jau yra atkurtos nuosavybės teisės į dalį turto), pareiškėjai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad J. B. nebuvo Atkūrimo įstatyme numatytas subjektas. Tokios aplinkybės paaiškėjo tik 2017 m. antrojoje pusėje.
Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjas 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 8VĮ-747-(14.8.2) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 ir 10 straipsniais, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 ir 3 punktais, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad pagal (duomenys neskelbtini) mirties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) J. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, ir į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones Nr. 31-2500, nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) vlsč., Kauno apskr., valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos: K. G. – 0,3008 ha, P. B. – 0,3007 ha.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės į asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos specialia įstatymo leidėjo nustatyta tvarka. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Įstatymo 2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (Įstatymo 17 straipsnis), ir kt. Įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Dokumentų sąrašas tikslinamas Įstatymo lydimuosiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Minėta, kad kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. Kai prašoma nustatyti juridinį faktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turtą pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi valdymo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Vienas iš tokių – draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą, kuris buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikius didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį ir į jį turi būti atsižvelgiama, kai byloje kyla ginčas dėl teisės į konkretų nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, toks draudimas nereiškia, kad apskritai yra ribojama teisė naudotis liudytojų parodymais valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodinėti.
Taigi pareiškėjų pateiktas Kauno miesto (duomenys neskelbtini) rajono 1968 m. vasario 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėja M. B., S., po vyro J. B., P., mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą – namų valdą ir tą palikimą valdė bei valdo, kaip nurodė liudytojai, neatitinka Įstatymo ir kitų nurodytų teisės aktų reikalavimų, o Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius, nustatęs, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki 1939 m. lapkričio 22 d. valdė J. B., P., savininkais, įvykdė pareigą informuoti apie tai K. G. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5925 „Dėl informacijos pateikimo“, P. B. įpėdinius A. J., S. B., V. B. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5923 „Dėl informacijos pateikimo“ ir pasiūlyti dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų.
Įvertinusi aptartų bylos aplinkybių visumą, vadovaudamasi nurodytais nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais ir teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgdama į tai, kad Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu, nurodo, kad terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Įvertinus tai, kad pareiškėjai neįgijo subjektinės teisės, t. y. neturi teisės į M. B. nuosavybės teisių atkūrimą, konstatuotina, jog nėra pagrindo pasisakyti dėl termino praleidimo priežasčių, ir minėtos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, jog terminą pateikti prašymus, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į M. B. nekilnojamąjį turtą – 2,7650 ha žemės plotą Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų K. G., S. B., A. J., V. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.