Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Grauželio, Astos Urbonienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei G. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl prašymo užskaitymo ir termino atnaujinimo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą (užskaityti pateikta prašymą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, taip pat nuosavybės teises įrodančius dokumentus, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).

Nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Tai rodo nuostatos, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose. Nagrinėjamu atveju įvardytas reguliavimas lemia, kad pareiškėjos sutuoktinis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, o pareiškėja - po sutuoktinio (L. J. B.) mirties. Taip pareiškėja įgijo teisę teikti prašymą ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po jos vyro mirties, todėl byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes jeigu šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę, tarp visų pretendentų, pateikė ir J. B. (J. B. sūnus). J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako ir apie tai J. B. įpėdinis – L. J. B. buvo informuotas NŽT Kauno miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5916, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama praleistus terminus, paaiškino, jog kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos, todėl pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos. Aplinkybė, kad dokumentų nepakanka, buvo nustatyta tik daugiau nei po 22 metų, t. y. 2013 m. lapkričio 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus komisijos pasiūlymu Nr. 8PRT-(14.8.6)-24-1. Pareiškėja visą laiką, mirus sutuoktiniui, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, pagrįstai manė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos. Aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, suprato, tik gavusi NŽT Kauno skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ-747-(14.8.2), kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos nurodytas aplinkybes, pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1624/2008, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1876/2008). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-530/2014).

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pašto šaknelėje esanti darbuotojo žyma patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94)-5916, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo, nes dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako, L. J. B. buvo įteiktas asmeniškai. Iš pašto šaknelės matyti, kad pašto siunta L. J. B. buvo įteikta adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, jog nurodytu adresu L. J. B. niekada negyveno ir minėto rašto negavo, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti medžiaga patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), gyveno J. B. dukra K. G., kuri taip pat buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę. Šios aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina tai, kad 2013 m. gruodžio 14 d. L. J. B. asmeniškai buvo informuotas 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5916 apie siūlymą ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams atkūrus nuosavybės teises, o J. B. įtraukus į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (eilės Nr. 56), pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį iki 2013 m. gruodžio 14 d. manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos pareiškėjos ir jos sutuoktinio naudai. Tačiau teismas atmeta pareiškime nurodytą aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, pareiškėja suprato, tik gavusi 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ-747-(14.8.2), kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemė sklypą (duomenys neskelbtini).

L. J. B. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad pretendentas ieškojo papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreipėsi į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, nors nuo 2013 m. lapkričio 4 d. jis naudojosi advokato pagalba (b. l. 35).

Šiuo atveju po sutuoktinio mirties jau pati pareiškėja tapo subjektu, kuris galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ji nepagrindė, kad buvo praleistas terminas pateikti Atkūrimo įstatymo reikalaujamus dokumentus siekiant nuosavybės teisių atkūrimo dėl svarbių priežasčių. Tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė jos sutuoktinis, savaime neužkirto kelio pareiškėjai vėliau rūpintis ir domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nepaneigė jos realios galimybės, esant rūpestingai bei atidžiai, tinkamai realizuoti savo teisę bei atlikti reikalingus veiksmus informacijai apie mirusio vyro senelių turėtą žemę rinkti. Pažymėtina ir tai, jog po pareiškėjos sutuoktinio mirties jo atstovė 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė atstovavimo sutartį su pareiškėja, toliau bendravo ir susirašinėjo su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 34, 36-37), o ir pačiai pareiškėjai 2015 m. birželio mėnesį buvo siūlyta per tris mėnesius kreiptis į archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys po J. B. mirties paveldėjo pastarojo valdytą 3,872 ha žemės sklypą, arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b. l. 46-53). Taigi pati pareiškėja galėjo domėtis jos sutuoktiniui, jo seneliams priklausiusiu turtu.

Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Kaip jau buvo minėta, nežinojimas apie teisę į pretenduojamą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė, ji neteigė, jog domėjosi jos sutuoktiniui priklausiusia teise, bet jai informacija nebuvo pateikta. Šiuo atveju pati pareiškėja iki 2018 metų nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai surinkti apie po J. B. mirties paveldėtą pastarojo valdytą 3,872 ha žemės plotą. Teismo posėdžio metu pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji 2018 m. birželio 27 d. gavo Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1968 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. B. po vyro J. B. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą (namų valdą) ir tą palikimą valdė ir kodėl minėtas teismo sprendimas nebuvo gautas anksčiau.

Teismas pažymi, jog pareiškime nurodytą aplinkybę, kad buvo visos sąlygos atkurti nuosavybės teises J. B. vardu į jo tėvo J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, nes kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos, prieštarauja patikslintame pareiškime suformuluotiems reikalavimams, nes pati pareiškėja pripažįsta, jog ne J. B., o M. B. valdė iki nacionalizacijos žemę (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Kreipimesi buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. B. vaikams bei jų įpėdiniams (b. l. 38-45), tačiau 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nes nuo administracinių aktų priėmimo dienos praėjo daugiau nei dešimties metų laikotarpis.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad iki pat 2018 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo (užskaitymo) priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų).

Svarbia aplinkybe teismas laiko ir tai, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo pateikti turto savininko sūnus, t. y. J. B. (mirė (duomenys neskelbtini)), o vėliau – J. B. sūnus L. J. B.. Pareiškėjai tokia teisė per įstatymo nustatytus terminus nepriklausė. Todėl negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti, kurios pareiškėja iki įstatymų nustatytų terminų neturėjo, nes J. B., o po jo mirties L. J. B. nei prašymo atkurti nuosavybės teises į M. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nei nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nustatyta tvarka bei terminais nebuvo pateikę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos M. B. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.