Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.10.2; 1.1.10.1; 1.2.4.6.2.1.; 1.2.5.4.2; 2.4.2.1; 2.4.6.4.1

2024 m. vasario 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Matuzevičienės, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio–rugpjūčio mėnesių veika) ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. rugpjūčio mėnesio veika) ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. balandžio 27 d. veika) ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. gegužės 2 d. veika) ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2022 m. rugpjūčio 25 d. veika) ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, R. V. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. V. nuteistas už tai, kad terorizavo sutuoktinę D. V., grasindamas padaryti pavojingas gyvybei ir sveikatai veikas, bei sistemingai ją baugino, naudodamas psichinę prievartą: laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), sutuoktinei D. V. paprašius skirtis, jai grasino, sakydamas, kad apipils ją rūgštimi arba nutrenks einančią per pėsčiųjų perėją, ne mažiau kaip du kartus grasino pasamdyti draugus, dėl to D. V. nejus, kaip ji atsidurs kapuose ar ligoninėje, ne mažiau kaip tris kartus grasino padegti sutuoktinės D. V. namą, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), grasindamas nusukti sutuoktinei D. V. galvą, metė į ją peilį, o po to ją vijosi, grasindamas ją sunaikinti, padaryti galą, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2020 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 17 val. namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, pjaustydamas šakas, iškėlęs benzininį pjūklą į viršų, grasino sutuoktinei D. V., sakydamas, jog padarys jai galą, taip panaudodamas psichinę prievartą, sistemingai savo šeimos narei - sutuoktinei D. V. baugino padaryti gyvybei ir sveikatai pavojingas veikas, tai yra, nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

2. Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2018 metais, laikotarpiu nuo birželio mėnesio iki rugpjūčio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, važiuojant automobilyje, (duomenys neskelbtini) mieste tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo sutuoktinei D. V. į galvą ir du smūgius – į kairės pusės skruostą, tokiais savo veiksmais savo šeimos narei sukeldamas fizinį skausmą, tai yra, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3. Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), savo sutuoktinei D. V. tyčia dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį į skruostą, tokiais savo veiksmais savo šeimos narei sukeldamas fizinį skausmą, tai yra, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

4. Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 27 d. apie 15 val. savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia rankų delnais suėmęs savo sutuoktinei D. V. už kaklo, jį spaudė, po to, apie 15 val. 10 min. savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), tęsdamas nusikalstamą veiką, rankos delnu tyčia sudavė vieną smūgį D. V. į galvą, tokiais savo veiksmais savo šeimos narei sukeldamas fizinį skausmą, tai yra, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

5. Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 2 d. apie 19 val. savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), savo sutuoktinei D. V. tyčia rankos delnu sudavė du smūgius į galvą, tokiais savo veiksmais savo šeimos narei sukeldamas fizinį skausmą, tai yra, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. apie 12 val. savo namų, esančių adresu - (duomenys neskelbtini), virtuvėje savo sutuoktinei D. V. tyčia sudavė tris smūgius kumščiu į galvą bei ją pastūmė, dėl to D. V. kairės kojos šlaunimi atsitrenkė į praustuvės spintelę, tokiu būdu padarydamas D. V. poodinę kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, viršutiniame trečdalyje, ir nežymiai sutrikdė savo šeimos narės sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą, tai yra, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir už nusikalstamų veikų padarymą skirti švelnesnes bausmes bei, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti bausmės vykdymą.

7.1. Apeliantas neginčija nuosprendžio dalies, kuria jis buvo pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Tačiau jis nesutinka su teismo sprendimu skirti vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nes bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės leido numatyti trumpesnį bausmės vykdymo terminą.

7.2. Nurodo, jog BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apeliantas įvykdė būdamas nepriekaištingos reputacijos, beveik pensinio amžiaus, visą savo veiklų gyvenimą nugyveno laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Apelianto vertinimu, reikšminga buvo ir tai, dėl kokių priežasčių jis įvykdė BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš prokuroro suformuoto kaltinimo, ką pripažino tiek pats apeliantas, tiek ir nukentėjusioji, konfliktai šeimoje prasidėjo 2017 metais, nukentėjusiajai pareiškus norą nutraukti santuoką. Į šią nemalonią nukentėjusiosios iniciatyvą apeliantas sureagavo labai jautriai, nes tai buvo netikėta po dešimtmečius trukusio bendro gyvenimo užauginant vaikus. Be to, ištuokos atveju apeliantas būtų turėjęs tiesiog išeiti gyventi į gatvę, nors santuokos metu bendrais pinigais iš esmės pagerino nukentėjusiajai asmeninės nuosavybės teise priklausančius šeimos namus. Kita vertus, šios aplinkybės nei kiek nepateisina apelianto elgesio, jis nepriimtinas ir neteisėtas. Tačiau tuo metu, vykstant kalboms apie ištuoką, apie bendros šeimos ateities nebuvimą, apie turto dalybas, apeliantas tiesiog nebesugebėdavo suvaldyti savo emocijų. Apeliantas grasinimais siekė išsaugoti santuoką, o ne bandė atkeršyti, įbauginti ar turėjo kitų neteisėtų tikslų. Kita reikšminga aplinkybė buvo veikos intensyvumas. Kaip matyti iš kaltinimo turinio, 2017-2020 metais, t. y. ketverių metų laikotarpiu, apeliantas nukentėjusiosios atžvilgiu atliko vienuolika grasinamojo pobūdžio poelgių, arba po tris neteisėtus poelgius per vienerius metus. Apelianto vertinimu, jo įvykdyta nusikalstama veika nebuvo intensyvi, o tai turėjo įtakoti teismo nustatytą bausmės terminą. Nustatant teisingą bausmės terminą, reikšmingos buvo ir apelianto neteisėtų poelgių pasekmės, vertinant jas iš nukentėjusiosios pusės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji niekaip nereagavo į 2017, 2018 ir 2019 metų įvykius, t. y. nesikreipė į policiją dėl realių grasinimų jos gyvybei, sveikatai ar turtui. O ir pats apeliantas niekada nebandė įgyvendinti savo išsakytų grasinimų. Kaltinime aprašytais grasinimais nebuvo pasiektas joks materialus, teisinis ar psichologinis rezultatas. Byloje netgi nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Todėl apeliantas mano, jog už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą jam turėjo būti skirta bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

7.3. Taip pat apeliantas neginčija nuosprendžio dalies, kuria jis buvo pripažintas kaltu įvykdęs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Tačiau jis nesutinka su teismo sprendimu skirti būtent laisvės atėmimo bausmes. Apelianto vertinimu, už fizinio skausmo sukėlimą skirti trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę buvo neadekvatu ir nesuderinama su BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis.

7.4. Nurodo, kad apeliantas buvo kaltinamas ne vienos, bet penkių BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų įvykdymu. Keturios nusikalstamos veikos buvo įvykdytos sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą, o viena – padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto teisinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nustatyta nebuvo. Jis neteistas, niekada nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nebaustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus, jam jau 62 metai. Be to, trys nusikalstamos veikos buvo padarytos skirtingais metais, t. y. 2018, 2020 ir 2022, o dvi – tais pačiais 2021 metais. Mano, kad reikšminga ir tai, jog nukentėjusiajai suduoti smūgiai nebuvo stiprūs, nesužalojo nukentėjusiosios, o apeliantas tokio tikslo neturėjo. Bylos medžiaga leidžia spręsti, jog apeliantas nesuvaldė savo pykčio, neigiamų emocijų dėl abipusių nesutarimų, dėl nuolat atsinaujinančios skyrybų temos, dėl savo materialinės padėties, todėl taip išliejo pagiežą. Apelianto motyvai jokiu būdu nešalina jo atliktų veikų neteisėtumo, pavojingumo, nepateisina jo poelgio. Tačiau nusikalstamų veikų intensyvumas, apelianto veiksmų pavojingumas, t. y. smūgių stiprumas, jo siektas tikslas suduodant smūgius bei padaryta žala nukentėjusiajai, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, buvo reikšmingi parenkant BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytą bausmės rūšį bei jos taikymo terminus. Apeliantas laikosi pozicijos, jog, atsižvelgdamas į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo skirti jam laisvės apribojimo bausmę. Juo labiau, kad ir BK 55 straipsnio nuostatos nurodo, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

7.5. Teigia, kad, motyvuodamas sprendimą skirti apeliantui laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išsiskiria pavojingumu tuo aspektu, kad jos visos padarytos (išskyrus 2018 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais) nukentėjusiajai sergant ir būnant prastos būklės ir negalint adekvačiai priešintis“. Tačiau apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, nes teismas kalba apie BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą sunkinančią aplinkybę, kuri nebuvo nustatyta. Teismas nepaaiškino, neatskleidė savo minčių, ką turėjo omenyje, sakydamas prasta būklė, kaip nukentėjusioji galėjo ar turėjo priešintis. Pavyzdžiui, fiziškai apsiginti nuo pirmo smūgio, pabėgdama išvengti antro smūgio ar po patirto smurto kviesti policijos pareigūnus. Be to, kodėl už paties teismo išskirtą 2018 metų epizodą bausmė paskirta analogiška kitoms bausmėms, nors tada teismo minimos aplinkybės neegzistavo.

7.6. Nurodo, kad antrasis teismo motyvas – smūgių sudavimas į galvą. Teismo vertinimu, nesvarbu, kad buvo sukeltas tik fizinis skausmas, vien smūgių sudavimo vieta sąlygoja būtinumą taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas nesutinka su tokia teismo pozicija, nes ji prieštarauja teisei ir yra nelogiška. Veikų sunkumas ir pavojingumas ribojamas pagal pačių veikų sunkumą, šiuo atveju pagal sveikatos sutrikdymo mastą, o ne pagal smūgio vietą. Kita vertus, veikos pavojingumas gali būti nustatinėjamas ir pagal siektus tikslus. Pavyzdžiui, žmogus nustumiamas į gatvės važiuojamąją dalį, bet jam sukeliamas tik fizinis skausmas, nes jo nesužaloja eismo dalyviai. Šiuo atveju smūgiai nebuvo stiprūs, jais nenorėta sužaloti nukentėjusiosios.

7.7. Nesutinka su trečiuoju teismo argumentu – apelianto ciniškumas bei dažnas smurtavimas prieš nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas netinkamai naudoja ciniškumo sąvoką. Ciniškas požiūris į savo veiką yra tokiu atveju, kai asmuo prisipažįsta mušęs žmogų, bet sako, kad nukentėjusiajam taip ir reikia, sako, kad vėl kartotų savo poelgį arba netgi mėgaujasi savo neteisėtu elgesiu. Apeliantas nedarė ir nesakė nieko panašaus, jis tiesiog neigė savo kaltę, turėjo gynybinę poziciją ir taktiką. Taip pat, apelianto vertinimu, smurtas tikrai nebuvo dažnas. Penki smurto atvejai per 4 metus nėra dažnai. Apelianto manymu, atsižvelgiant į smurtavimo priežastis, smurto pobūdį, pavojingumą, jam turėjo būti skirta prokuroro siūloma baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

7.8. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesutiko su prokuroro siūlymu dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir baudžiamojo poveikio priemonės - dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančioje pataisos programoje taikymo. Teismo vertinimu, apeliantas yra per senas keistis, jo požiūris į savo poelgius minėtai baudžiamojo poveikio priemonei neleis pasiekti keliamų tikslų. Tačiau apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Nesugebėjimas valdyti emocijų tapo ta priežastimi, dėl kurios apeliantas nusikalto. Jis tiesiog nesugebėjo susitaikyti su nukentėjusiosios noru nutraukti santuoką, norėjo primesti jai savo valią, nemokėjo kalbėtis. Apeliantui dar 2017 metais buvo reikalinga psichologinė pagalba, ji reikalinga ir dabar. Todėl aptariama baudžiamojo poveikio priemonė būtų tikslinga ir rezultatyvi, nes apeliantas nebenori nusikalsti dėl savo elgesio problemų.

7.9. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, nes kaltinamojo asmenybę vertino išimtinai neigiamai, dėl to netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliantas nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta, jog asmeniui neprisipažįstant dėl neteisėtų veikų įvykdymo, BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

7.10. Mano, jog apeliantui, kaip pirmą kartą nusikaltusiam asmeniui, turėtų būti taikoma su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba atidedamas bausmės vykdymas. Apeliantas mano, kad jo asmenį charakterizuojančios aplinkybės, kurios susikaupė per 62 gyvenimo metus, leidžia spręsti, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta šiame skunde, apeliantas niekada nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus, neturi skolų valstybei ar fiziniams asmenims, visą gyvenimą dirbo, išlaikė ir užaugino vaikus, o neteisėtas veikas nukentėjusiosios atžvilgiu įvykdė sulaukęs 56 metų. Apelianto vertinimu, visos minėtos aplinkybės leidžia spręsti apie polinkio nusikalsti nebuvimą ir įstatymų gerbimą. Buvo minėta ir tai, kas įtakojo neteisėtą apelianto elgesį, kad apelianto neteisėtus veiksmus įtakojo ne chuliganiški motyvai, ne savanaudiškumas, ne kerštas, bet baimė, bejėgiškumas, nesugebėjimas suvaldyti pykčio. Be to, neteisėtiems apelianto veiksmams nebėra ir sąlygų, kadangi jis ir nukentėjusioji nutraukė santuoką, kartu nebegyvena. Todėl byloje būtų tikslinga nustatyti ir tokią baudžiamojo poveikio priemonę kaip bendravimo su nukentėjusiąja ribojimą. Apeliantas nori pažymėti ir tai, jog jis turi negalią. Būtent dėl savo sveikatos problemų jis prarado ir darbą. Mano, kad esamos ir nuolat didėjančios sveikatos problemos taip pat sąlygoja galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

8. Atsiliepimų į nuteistojo R. V. apeliacinį skundą negauta.

9. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo apeliaciniame skunde R. V. kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų ir veikų kvalifikavimas neginčijami, keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas, nuteistasis prašo skirti jam švelnesnes bausmes ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

11. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

12. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. V. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

13. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes.

14. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, atsižvelgė į tai, kad straipsnio sankcijoje nenumatyta jokių alternatyvių bausmės rūšių kaip tik laisvės atėmimas iki ketverių metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, parinkdamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nenustatyta R. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad už šį nusikaltimą įstatyme numatyta savo pobūdžiu itin griežta bausmė, todėl pagrįstai paskyrė švelnesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, nustatydamas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės terminą, kai bausmės vidurkis už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, įvykdymą yra 2 metai 1 mėnuo 15 dienų. Bylos duomenimis, iki šio nusikaltimo padarymo R. V. buvo neteistas (3 t., b. l. 110-112), nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 107-108), dirbantis (3 t., b. l. 102-03), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad R. V. pavojingas ir nusikalstamas elgesys tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2017 m. iki 2020 m. balandžio mėn. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. V. už jo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, dydžiu ženkliai mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, t. y. laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam R. V. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

15. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, atsižvelgė į tai, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos išsiskiria pavojingumu, nes visos veikos (išskyrus 2018 m. birželio – rugpjūčio mėnesio) padarytos nukentėjusiajai sergant ir būnant prastos būklės, negalint adekvačiai pasipriešinti, taip pat atsižvelgė į tai, kad 2018 m. nusikalstama veika padaryta smūgiuojant į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą, tai, kad buvo sukeltas tik fizinis skausmas, nerodo veikų mažesnio pavojingumo, įvertino paties apelianto požiūrį į nusikalstamas veikas, kaltinant pačią nukentėjusiąją, ją šmeižiant, prasimanant dėl nusikaltimų bei dažną smurtavimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nors apeliantas skunde nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, teigia, kad teismas nepaaiškino, neatskleidė savo minčių, ką turėjo omenyje, sakydamas „prasta būklė“, kaip nukentėjusioji galėjo ar turėjo priešintis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtus pirmosios instancijos teismo argumentus pagrindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog, atlikus nukentėjusiosios D. V. ambulatorinę kompleksinę ekspertizę, padaryta išvada, kad D. V. jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos metu pagal savo psichinę būseną, individualius psichologinius ypatumus ir įvykio aplinkybes galėjo ir šiuo metu gali adekvačiai suprasti jos atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę, įvertinti situacijos pavojingumą, suprasti bylos aplinkybes, tačiau jiems negalėjo adekvačiai pasipriešinti (2 t., b. l. 108-117).

16. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino R. V. veikų pavojingumą, kad veikų sunkumas ir pavojingumas ribojamas pagal pačių veikų sunkumą, šiuo atveju, pagal sveikatos sutrikdymo mastą, o ne pagal smūgio vietą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo motyvais sutikti neturi pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, smurtiniai apelianto veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, už kuriuos apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo atliekami išskirtinai į galvos sritį, tokiais neteisėtais veiksmais sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą, o 2022 m. rugpjūčio 25 d. padarant ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantas, veikdamas nusikalstamai, sudavė smūgius nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą, pažymi ir tai, jog tai nebuvo vienkartinis smurtinis veiksmas, nes iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos įvykdytos 2018 metais, 2020 metais, 2021 metais (dvi veikos) ir 2022 metais. Įvertinus paminėtas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog tai rodo didesnį apelianto nusikalstamų veikų pavojingumą.

17. Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas nurodo, kad jo neteisėtus veiksmus įtakojo ne chuliganiški motyvai, ne savanaudiškumas ir ne kerštas, bet baimė, bejėgiškumas, nesugebėjimas suvaldyti pykčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti skundo argumentai ne tik, kad yra deklaratyvūs ir nešalina asmens baudžiamosios atsakomybės, bet tuo pačiu ir jos nešvelnina. Suprasdamas, kad negali valdyti savo emocijų ir pykčio, apeliantas turėjo kreiptis pagalbos į specialistus, o ne imtis smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, kaip minėta, apelianto smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo ne vienkartiniai, o sąmoningi, tyčiniai ir pasikartojantys.

18. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas niekada nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, jog Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartimi buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą R. V. atžvilgiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, R. V. susitaikius su nukentėjusiuoju. Vadinasi, apeliantas ir praeityje veikė nusikalstamai smurtaudamas.

19. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus R. V. už jo padarytus penkis smurtinius nesunkius nusikaltimus pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, savo dydžiu lygią BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Taigi, tenkinti nuteistojo prašymą ir skirti jam švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, būtų netikslinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik paskyrus R. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmę, jis bus tinkamai nubaustas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Be to, kaip matyti, apeliantui už kiekvieną iš jo padarytų nesunkių nusikaltimų buvo paskirta tik minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas trims mėnesiams. Todėl nuteistajam R. V. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

20. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas už smurtinius nusikaltimus paskirtų bausmių dydį, tai, jog buvo paskirtos tik minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrino visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridėdamas švelnesnes bausmes, taip R. V. paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

21. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

22. Pažymima, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. R. V. yra nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo ir penkių nesunkių nusikaltimų padarymą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri neviršija ketverių metų. Šiuo atveju iš esmės spręstina, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

24. Akivaizdu, jog R. V. atliekant laisvės atėmimo bausmę, būtų visiškai užtikrinta, kad bausmės atlikimo metu jis nepadarys naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis pajustų neigiamas savo nusikalstamų veiksmų pasekmes. Vis tik šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, jog realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas padėtų efektyviai įgyvendinti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus.

25. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis R. V. neteistas (3 t., b. l. 110-113), administracine tvarka trejų metų laikotarpiu baustas tik du kartus, paskutinį kartą 2021 m. lapkričio 23 d. jo atžvilgiu buvo surašytas protokolas su administraciniu nurodymu, abu kartus baustas dėl Kelių eismo taisyklių nesilaikymo (3 t., b. l. 107-109), šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, privalo būti įvertintos aplinkybės, susijusios ir su kaltininko asmenybe, jo elgesiu, teigiamu ar neigiamu pokyčiu jau po nusikalstamų veikų įvykdymo ir tai nulėmusias priežastis (sąžiningas noras keisti savo elgesį, požiūrį ar tik formalus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas savo kaltės nepripažino, tačiau, teikdamas apeliacinį skundą, pripažino nusikaltęs, apeliacinės instancijos teismui tvirtino, jog kaltės nepripažino dėl to, kad jam buvo gėda, tvirtino ir tai, kad jis dėl savo poelgių gailisi. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į anksčiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, jog R. V. turi neįgalumą, jam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis (5 t., b. l. 102), turi sveikatos sutrikimų (5 t., b. l. 114), buvusios darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ plėtros direktoriaus charakterizuojamas kaip drausmingas darbuotojas, nepadaręs jokių darbo drausmės pažeidimų (5 t., b. l. 116), (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas nurodė, kad dėl R. V. skundų nebuvo gauta (5 t., b. l. 117). Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė darbo sutarties kopiją (5 t., b. l. 118-119), iš kurios matyti, jog R. V. nuo (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mechaniko pareigose. Be to, tiek iš pateikto apeliacinio skundo, tiek iš apelianto ir jo gynėjo pasisakymų aukštesnės instancijos teisme matyti, kad nuteistasis nevengia bausmės, siekia pasitaisyti, prašo teismo paskirti įpareigojimus, kurie padėtų laikytis įstatymų, taip pat skirti ir baudžiamojo poveikio priemonę ar priemones.

26. Vertinant nuteistojo R. V. asmenybę, be anksčiau nurodytų aplinkybių svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad po nusikalstamų veikų įvykdymo, už kurių padarymą jis pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. V. daugiau nebenusikalto, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, jo atžvilgiu naujų ikiteisminių tyrimų nepradėta, teismuose nagrinėjamų bylų nėra.

27. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje santuoka tarp nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios D. V. yra nutraukta, kas taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog, nuteistajam nebegyvenant kartu su nukentėjusiąja, galimo smurto nukentėjusiosios atžvilgiu tikimybė nebeegzistuoja.

28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. V. taisosi ir stengiasi laikytis visuotinai pripažintų elgesio normų, deda pastangas keisti savo gyvenimo būdą ir daugiau nenusikalsti. Aukštesnysis teismas atsižvelgia į byloje esančius anksčiau nurodytus duomenis, tai, kad teisiamas pirmą kartą, ir sprendžia, jog R. V. elgesys po nusikalstamų veikų padarymo, t. y. kritiškas savo nusikalstamo elgesio vertinimas, dedamos pastangos spręsti kilusias problemas, įsidarbinimas, jokių naujų teisės pažeidimų nedarymas, šeimyninės padėties pasikeitimas, sudaro galimybę išvadai, kad bausmės tikslų (ilgalaikių) galima pasiekti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant ir nustatant nuteistajam pareigas, kurios padėtų jam keisti/palaikyti jau keičiamą savo gyvenimo būdą bei požiūrį į pareigas, visuomenės saugomas vertybes.

29. Vis dėlto, būtina pažymėti, jog tuo atveju, jeigu nuteistasis nevykdys jam nustatytų pareigų, darys teisės pažeidimus, jam gali būti panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Teisėjų kolegijos nuomone, už jo padarytas nusikalstamas veikas nuteistajam R. V. pirmosios instancijos teismo paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidedamas terminui, kuris yra lygus įstatyme numatytam bausmės vykdymo atidėjimo laiko vidurkiui, t. y. dvejiems metams, paskiriant įpareigojimus, numatytus BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 8, 9 punktuose, kurie padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį. Aukštesniojo teismo nuomone, padedant įgyvendinti bausmės paskirtį, taip pat R. V. tikslinga skirti ir baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nes nusikaltimus įvykdė savo šeimos nario – sutuoktinės atžvilgiu (BK 67 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 9 punktas, 72² straipsnis). Tokia bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje neatidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia: Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, R. V. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5, 8, 9 punktais, įpareigoti nuteistąjį R. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:

- dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

– neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

– nesilankyti D. V. gyvenamojoje vietoje ir nebendrauti su D. V..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, R. V. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 9 (devynis) mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.