- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-588/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- H. J., T. P.
- Ieškovas
- AB banko „Swedbank“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų H. J. ir T. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1463-479/2010 pagal ieškovo AB banko „Swedbank“ ieškinį atsakovams T. P. ir H. J., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio takas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Swedbank“ pareiškė solidarų ieškinį atsakovams T. P. ir H. J., bei trečiajam asmeniui BUAB „Pajūrio takas“, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų dalį skolos – 233028,27 eurų, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo visos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo bei 12 046 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad atsakovai neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovui pagal 2009-06-30 banko ir atsakovų sudarytas Laidavimo sutartis Nr. 07-013626-LA1 ir 07-013626-LA2, pagal kurias atsakovai laidavo bankui už trečiojo asmens prievoles pagal 2007-02-13 Kredito sutartį Nr. 07-013626-IN bei vėlesnius jos pakeitimus. Ieškovas nurodo, jog trečiajam asmeniui, už kurio prievoles laidavo atsakovai, iškelta bankroto byla, kol kas neaišku, kokio dydžio banko kreditinis reikalavimas bus patenkintas bankroto byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas T. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad laidavimas yra pasibaigęs, kadangi kreditorius nepareiškė laiduotojui ieškinio per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo ar prievolės terminas (CK 6.88 str. 1 d.). Trečiajam asmeniui 2009-08-21 iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2009-08-31, taigi laikoma, kad nuo šios datos suėjo visi bankrutuojančios įmonės mokėjimo terminai (Įmonių bankroto įstatymo 16 str.). Kreditorius į teismą kreipėsi 2010-02-17, taigi praleido minėtą terminą. Be to, trečiasis asmuo savo prievolės įvykdymui buvo įkeitęs pakankamai turto, todėl banko reikalavimai pirmiausia turėtų būti tenkinami iš trečiojo asmens įkeisto turto ir tik šio turto nepakakus teismas galėtų reikalauti skolos iš kito skolininko turto (CK 4.192 str., 4.193 str., 4.198 str. 2 d.). CK 6.80 straipsnio 2 dalis taip pat numato laiduotojo teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia išieškotų skolą iš konkretaus pagrindinio skolininko turto. Pagal įstatymą laiduotojas kreditoriui atsako tiek pat, kiek pagrindinis skolininkas ir vėliau įgyja teisę skolininkui regresinį reikalavimą (CK 6.81 str. 2 d., 6.83 str.). Todėl, atsakovo manymu, kreditorius nepagrįstai reikalauja priteisti iš jo procesines palūkanas, nes ĮBĮ numatyta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo įmonei palūkanos ir netesybos negali būti skaičiuojamos (10 str. 7 d. 3 p.). Laiduotojo atsakomybės ypatumai pagrindiniam skolininkui iškėlus bankroto bylą lemia kreditoriaus teisę prievolės įvykdymo reikalauti tik bankroto byloje, todėl pareiškęs kreditinį reikalavimą dėl visos skolos trečiojo asmens bankroto byloje, kreditorius neturi teisės papildomai visos sumos reikalauti ir iš laiduotojo, nes tokiu atveju jis piktnaudžiautų savo teise, pažeisdamas ne tik kreditorių teises atgauti skolas bankroto byloje, bet ir laiduotojo teises. Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Bankroto bylos iškėlimas trečiajam asmeniui yra nepalanki pasekmė laiduotojui, nes jis nebegalės pareikšti reikalavimo bankrutuojančiai įmonei, todėl tai dar viena priežastis, dėl kurios laidavimas laikomas pasibaigusiu.
Atsiliepime į ieškinį atsakovas H. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir T. P..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui AB „Swedbank“ solidariai iš atsakovų T. P. ir H. J. 233028,27 eurų (804600 Lt) skolai sumokėti bei penkių procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas pagal priteistą skolos sumą, nuo 2010-02-17 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas taip pat priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovų T. P. ir H. J. lygiomis dalimis po 6023 Lt žyminio mokesčio bei po 13 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nesutiko su atsakovų argumentu, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi, nes ieškovas nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo per įstatyme nurodytą 3 mėnesių terminą. Teismas nurodė, kad byloje yra pateiktos laidavimo sutartys, kurias sudarė atsakovai H. J. bei T. P. (b.l. 20-23). Šiose sutartyse yra nurodyta, kad laiduotojai atsakys pagal kredito sutartis taip, kaip ir kredito gavėja UAB „Pajūrio takas“. Taigi laidavimo sutartyse nėra nurodyta apie laidavimo sutarčių galiojimo terminus. Teismas priėjo išvados, kad atsakovai sudarė neterminuoto laidavimo sutartis ir ieškovas privalėjo kreiptis į teismą per 2 metus nuo laidavimo sutarčių sudarymo (LR CK 6.89 str.). Kadangi laidavimo sutartys sudarytos 2009-06-30, ieškovas nepraleido termino kreiptis į teismą dėl laidavimo sutarčių įvykdymo.
Teismas nesutiko su atsakovo T. P. atstovės argumentu, kad į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukta atsakovo T. P. sutuoktinė, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms. Laidavimo sutartyje yra nurodyta, kad laidavimo sutartį sudarė tik atsakovas T. P. (b.l. 22). Teismas laikė, kad laidavimo sutartimi siekiama užtikrinti verslo sandorį, tai yra trečiajam asmeniui suteikto kredito grąžinimą. Atsakovas, nurodydamas apie laidavimo sutarties neprieštaravimą jo šeimos interesams, konstatavo, jog tai yra asmeninė atsakovo T. P. prievolė. Tai teismo vertinimu patvirtino ir ieškovo atstovas. Todėl teismas priėjo išvados, kad teismo sprendimas neturės įtakos į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad teismas privalo bylą sustabdyti iki bus baigtas skolų išieškojimas iš trečiojo asmens turto, tačiau teismas su šia atsakovų nuostata nesutiko. Laidavimo sutarčių 4.4 punktuose yra nurodyta, kad kreditorius turi teisę pasirinkti vieną ar kelias pažeistų teisių gynimo priemones. Taigi šalys nesusitarė, kad ieškovas privalės pirmiausia nukreipti išieškojimą į įkeistą UAB „Pajūrio takas“ turtą ir tik po to galės kreiptis dėl skolos priteisimo iš laiduotojų. Kredito bei laidavimo sutartys yra savarankiškos sutartys, jas sudarę asmenys skiriasi, todėl teismas laikė, kad galima padaryti išvadą, jog ieškovas teisėtai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovų ir nėra pagrindo bylai sustabdyti.
Teismas taip pat nesutiko su atsakovų atsiliepimuose nurodytu argumentu, kad iš atsakovų negali būti priteisiamos procesinės palūkanos. LR įmonių bankroto įstatymo 10 str. nustatytas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo sustabdymas nereiškia įmonės atleidimo nuo prievolių įvykdymo. Taigi įstatymu nėra ribojama laiduotojų atsakomybė už prievolės neįvykdymą, nes LR įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja laiduotojų atsakomybės. Kadangi laiduotojai įsipareigojo atsakyti kreditorei už prievolės neįvykdymą, jie turi mokėti ir procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1) Atsakovas H. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010-08-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo AB „Swedbank“ H. J. naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias laidavimą, laidavimo pasibaigimą, įmonės bankrotą, ieškovo reikalavimų tenkinimą pirmiausia iš įkeisto turto.
2. Teismas priimdamas sprendimą padarė išvadą, kad laidavimo sutartys yra neterminuotos, tačiau tokia teismo išvada neatitinka faktinių aplinkybių, išvada padaryta neteisingai aiškinant laidavimo sutarčių turinį. Minėtose sutartyse nėra jokios nuostatos, kad atsakovai ieškovui būtų laidavę neterminuotai. Pirmosios instancijos teismas aiškindamas sutartį turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos CK 6.193 str.). Kaip matyti iš byloje esančių sutarčių (laidavimo, kredito) turinio, laidavimo sutartimis buvo užtikrinama terminuota prievolė, laidavimo prievolės terminas apibrėžtas buvo pagrindinės prievolės įvykdymo terminu. Tai, kad buvo laiduojama konkrečiam terminui buvo ir šalių valia.
3. Įmonių bankroto įstatymo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikytini pasibaigusiais nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, t.y. ir tai, kad trečiojo asmens Bankui prievolės įvykdymo (kredito grąžinimo, palūkanų ir kt. mokėjimų) terminas pasibaigė 2009-08-21 Klaipėdos apygardos teismui iškėlus bankroto bylą. Bankas turėjo teisę pareikšti reikalavimą atsakovui per tris mėnesius, tačiau per įstatymo nustatytus terminus tinkamos formos reikalavimas nebuvo pareikštas. Trijų mėnesių terminas yra naikinamasis ir teismo negali būti atnaujinamas.
2) Atsakovas T. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010-08-31 sprendimą ir priimti kitą sprendimą - ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinys atsakovams turėjo būti pareikštas iki 2009-11-31. t.y. per tris mėn. nuo nutarties iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui įsiteisėjimo dienos (LR CK 6.88 str. 1 d.), todėl teismo išvada, jog ieškovas privalėjo kreiptis į teismą per 2 metus nuo laidavimo sutarties sudarymo bei nėra praleidęs termino reikalavimams pareikšti, yra nepagrįsta ir neteisėta, o skundžiamas teismo sprendimas naikintinas.
2. Bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme dėl skolos iš atsakovų pagal laidavimo sutartis priteisimo turėjo būti sustabdytas iki bus baigta UAB „Pajūrio takas“ bankroto byla ir bus išspręstas priverstinis skolos išieškojimas iš bankui įkeisto turto (CPK 163 str. 3 p., 164 str. 4 p.).
3. Iš atsakovų priteisus 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsakovas atgręžtinio reikalavimo būdu negalės iš trečiojo asmens išsireikalauti visos savo sumokėtos sumos ir tokiu būdu bus padidinama atsakovo atsakomybė be jo sutikimo, todėl teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas AB „Swedbank“ prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas AB „Swedbank“ ir UAB „Pajūrio takas“ 2007 m. vasario 13 d. pasirašė kredito sutartį, kurios pagrindu bankas minėtai įmonei suteikė 1200000 Lt kreditą. Kredito grąžinimui užtikrinti bankas , H. J. ir T. P. 2009 m. birželio 30 d. pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis H. J. ir T. P. laidavo, kad UAB „Pajūrio takas“ įvykdys visus įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Pajūrio takas“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Simpatija“. UAB „Pajūrio takas“ nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas kreipėsi į bankroto administratorių dėl kreditorinių reikalavimų UAB „Pajūrio takas“ bankroto byloje patvirtinimo. Nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas H. J. ir T. P. kaip solidariai atsakingiems asmenims.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui AB „Swedbank“ solidariai iš atsakovų T. P. ir H. J. 233028,27 eurų (804600 Lt) skolai sumokėti bei penkių procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas pagal priteistą skolos sumą, nuo 2010-02-17 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nesutikdami su teismo sprendimu atsakovai T. P. ir H. J. pateikė apeliacinius skundus.
Apeliantas T. P. skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme dėl skolos iš atsakovų pagal laidavimo sutartis priteisimo turėjo būti sustabdytas iki bus baigta UAB „Pajūrio takas“ bankroto byla ir bus išspręstas priverstinis skolos išieškojimas iš bankui įkeisto turto (CPK 163 str. 3 p., 164 str. 4 p.). Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010), laiduotojo prievolė negali būti susieta su įkeisto turto pardavimo varžytynėse momentu, nes tokiu atveju būtų iškreipiama solidariosios prievolės samprata bei sumenkinamas laidavimo institutas. Kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, jog teismas neturi duomenų, koks skolos likutis bus pardavus įkeistą turtą, neturi prejudicinės reikšmės, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sustabdyti nagrinėjamą bylą.
Atsakovo H. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias laidavimą, laidavimo pasibaigimą, įmonės bankrotą, ieškovo reikalavimų tenkinimą pirmiausia iš įkeisto turto. Apelianto T. P. skunde teigiama, kad ieškinys atsakovams turėjo būti pareikštas per tris mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui įsiteisėjimo dienos (LR CK 6.88 str. 1 d.) Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutikti negali. CK 6.88 straipsnyje numatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Terminuotas laidavimas, kuriuo užtikrinta būsima prievolė, baigiasi suėjus laidavimo terminui, jeigu prievolė iki šio termino pabaigos neatsirado. Kaip matyti iš byloje esančių laidavimo sutarčių, šalys susitarė, kad sutartys įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 yra nurodęs, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, apeliantų argumentus dėl laidavimo pasibaigimo laiko nepagrįstais.
Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto H. J. skunde nurodytu argumentu, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikytini pasibaigusiais nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, t.y. ir tai, kad trečiojo asmens bankui prievolės įvykdymo (kredito grąžinimo, palūkanų ir kt. mokėjimų) terminas pasibaigė UAB „Pajūrio takas“ iškėlus bankroto bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 4 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 yra nurodęs, kad ĮBĮ 16 straipsnis reglamentuoja mokėjimo terminus. Jame nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės, kuriai iškeliama bankroto byla, skolos fiksuojamos pagal jos prievoles: 1) kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, ir 2) kurių mokėjimo terminai laikomi suėjusiais dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės turtas fiksuojamas balanse, kuris sudaromas iškėlus bankroto bylą ir perduodamas bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Šiai nuostatai įgyvendinti yra svarbu tai, nuo kada draudžiama vykdyti finansines prievoles ir nutraukiamas netesybų bei palūkanų apskaičiavimas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Abiejose normose nurodytos aplinkybės siejamos su teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu. Tai reiškia, kad įmonės skolas, įtraukiamas į turto balansą, sudaro šios skolos: 1) kurios susidarė dėl terminų suėjimo pagal sutarties sąlygas ar įstatymą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 6 punktas); 2) kurios susidarė iki uždraudimo vykdyti finansines prievoles, iki netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimo įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); 3) kurios susidarė laikant pasibaigusiais pagal įstatymą įmonės skolų mokėjimo terminus (ĮBĮ 16 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai neatitinka tokio aiškinimo ir ĮBĮ 16 straipsnio, todėl teisiškai nepagrįsti ir atmetami.
Atsakovas T. P. nurodo, kad teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.
Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010).Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Apibendrinant pabrėžtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. v. UAB „Vobekra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2011).
Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 aiškindama procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumą iš laiduotojo nurodė, kad jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį tai savo prievolės nevykdąs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo.
Pagal laidavimo sutarties 3 p. laiduotojai įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas, šiam neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartines prievoles pagal kredito sutartį, taip pat įvykdyti už jį jo prievoles bankui. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškindamas tiek kredito, tiek ir laidavimo sutarties sąlygas, pagrįstai priteisė iš atsakovų palūkanas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.