Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-1151-872/2022

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-03-23
Bylos Nr.: eI2-1151-872/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03312-2021-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas: V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B.
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Vymoksta"
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
8.4Užsieniečių darbas Lietuvos Respublikoje
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI2-1151-872/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03312-2021-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 8.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. C., S. K. (S. K.), M. T. (M. T.), V. H. (V. H.), S. M. (S. M.), V. R. (V. R.), V. S. (V. S.), O. S. (O. S.), D. B. (D. B.) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 21S23328, Nr. 21S23195, Nr. 21S23324, Nr. 21S23188, Nr. 21S23201, Nr. 21S23180, Nr. 21S23205, Nr. 21S23197, Nr. 21S23317 kiekvieno iš pareiškėjų atžvilgiu (toliau – Sprendimai); 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinio reglamentavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės 7 punkto, 29 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 4– 5 dalių, 48 straispsnio 1 dalies nuostatoms, siekiant nustatyti, ar Įstatymo nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, proporcingumo principui, teisingumo principui, asmenų lygiateisiškumo principui, teisės į darbą principui, taip pat ir nuostatai, kad teisinė priemonė (sankcija) gali būti taikoma tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui; 2) sustabdyti šią bylą iki Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje pabaigos arba iki Departamentas atšauks savo viešą įsipareigojimą nenaikinti leidimų laikinai gyventi Lietuvoje Ukrainos piliečiams dėl susiklosčiusios situacijos Ukrainoje.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog 2021 m. rugsėjo 16 d. atsakovas priėmė Sprendimus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nes Kauno apygardos teismas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. S. 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pritaikė simbolinę 100 Eur baudą už Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nelegalaus darbo nusižengimą. Pareiškėjai teigia, jog minimali bauda pagal šį straipsnį – 1 000 Eur, todėl faktiškai paskirta 100 Eur bauda simbolinė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus padarytas nusižengimas – mažareikšmis. Priimdamas šį nutarimą, Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad užsieniečių įdarbinimo teisinis reglamentavimas yra itin sudėtingas, atsakomybėn patrauktas asmuo neturėjo jokių piktavališkų ar savanaudiškų ketinimų, buvo mokami mokesčiai, o pareiškėjų įdarbinimo faktas buvo tinkamai išviešintas ir apmokėtas bei apmokestintas galiojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka. Pareiškėjų teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ suklydo tik dėl itin sudėtingo teisinio reglamentavimo, nes buvo visiškai įsitikinęs, kad teisėtai įdarbino užsienietį su galiojančiu biometriniu pasu, ir neturėjo jokių neteisėtų motyvų, nesiekė nei išvengti išlaidų, nei mokesčių mokėjimo, nei administracinių procedūrų, nei pažeisti darbuotojo teises.

Nurodo, jog paskirtą 100 Eur baudą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. S. sumokėjo 2021 m. rugpjūčio 11 d. Atitinkamai, sprendimai šiuo pagrindu dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 130 p., turėjo būti priimtas per 14 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 25 d., tačiau buvo priimti ne anksčiau kaip 2021 m. rugsėjo 16 d., praleidus apraše nustatytą terminą, ir tai yra vienas iš pagrindų, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamus Sprendimus. Pareiškėjai nesutinka su teismų praktikoje pasitaikančiu aiškinimu, kad neva procedūrinio termino pažeidimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti atitinkamą sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, nes jis tik prailgina administracinį procesą ir mano, kad teisinio stabilumo, teisėtų lūkesčių principai šiuo atveju negali būti neigiami taip, kad institucijoms būtų suteikta teisė bet kada, neatsižvelgiant į teisės aktuose numatytus terminus, be jokių jų praleidimo pasekmių, savo nuožiūra ir sau patogiu metu priimti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo.

Pareiškėjų teigimu, kad Įstatymo nuostatos neturėtų būti aiškinamos taip, kad darbdaviui pritaikius administracinę atsakomybę už nelegalų darbą, niekaip nesusijusį su kitais įmonėje dirbančiais darbuotojais leidimai laikinai gyventi turi būti panaikinami visiems tuo metu įmonėje dirbantiems užsieniečiams. Tokiu atveju darbuotojai diskriminuojami dėl jų kilmės ir pilietybės, kadangi tuo pat metu, ir esant toms pačioms aplinkybėms, įmonėje dirbantys Lietuvos piliečių ir kitų užsieniečių interesai nėra pažeidžiami ir nei darbdaviui, nei darbuotojams nesudaromos kliūtys toliau vykdyti sudarytas darbo sutartis, ir pažeidžiamas vienas iš pamatinių darbo teisės principų – darbo teisės subjektų lygybės principas ir nediskriminavimo principas.

Pareiškėjai kelia abejonę, ar minėtoji Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata, kurios pagrindu panaikinti darbuotojams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, kurių pagrindu pareiškėjai buvo įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, kadangi pažeidžiama teisė į darbą, įgyta ir įgyvendinama nepažeidžiant galiojančių įstatymų ir asmenų lygybės principas. Nesutinka su tokiu vertinimu, kad minėta nuostata būtų aiškintina kaip numatanti imperatyvų įpareigojimą atsakovui panaikinti visiems įmonėje dirbantiems užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad darbdavys ar darbdavio atstovas baudžiamas administracine tvarka pagal ANK 95 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojai įdarbinti ir dirba teisėtai. Nurodo, jog Įstatymo nuostata negali būti aiškinama atskirtai nuo kitų teisės aktų konteksto, mano, jog atsižvelgtina į tai, kad ANK 95 str. už nelegalaus darbo nusižengimą numato tik piniginę sankciją darbdavio atstovui. Tai, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas užsieniečiui, kurio atžvilgiu konstatuotas nelegalaus darbo faktas, būtų suprantama, kadangi neteisėti santykiai negali tęstis ir administracinės atsakomybės pritaikymas nesukuria tokiems santykiams teisėtumo, tačiau ne teisėtai įdarbintų ir dirbančių darbuotojų atžvilgiu.

Pažymi, jog ANK kaip vieną iš administracinių sankcijų rūšių numato specialiosios teisės atėmimą ir nustato baigtinį specialiųjų teisių sąrašą, tačiau teisės gyventi Lietuvoje atėmimas kaip sankcija ANK nenumatytas. ANK 95 str. numato tik piniginių sankcijų (baudų) taikymą, todėl jokios kitos administracinės sankcijos nei atsakomybėn patrauktam asmeniui, nei kitiems asmenims neturėtų būti taikomis. Primena, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui G. S. teismas pritaikė simbolinę 100 Eur baudą, t. y. vos 10 proc. minimalios ANK 95 str. 1 d. numatytos baudos. Tuo tarpu kaip šios administracinės atsakomybės taikymo pasekmė taikomas leidimų laikinai gyventi panaikinimas visiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams gali būti prilyginamas papildomai sankcijai, kurios ANK nenumato. Be to, leidimų laikinai gyventi panaikinimas sąlygoja didelius nuostolius ne tik pareiškėjams, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai vienu metu tektų atleisti iš darbo didelę dalį įmonės darbuotojų, kas gali turėti ir esminės reikšmės įmonės veiklai ir įsipareigojimų vykdymui. Tokios pasekmės atsakomybėn traukiamam asmeniui ANK 95 str. nenumato, todėl aiškinant ir taikant kituose teisės aktuose numatytas darbdavių ar jų atstovų patraukimo administracinėn atsakomybėn pasekmes, kyla klausimas, ar tokių pasekmių numatymas neprieštarauja teisinės valstybės principui. Mano, kad Departamentas privalėjo atsižvelgti tiek į veikos mažareikšmiškumą, pripažintą teismo sprendimu, tiek į atsakomybės individualizavimo principus ir nepriimti Sprendimų.

Tuo pačiu akcentuoja, kad pareiškėjų atžvilgiu nenustatytas nelegalaus darbo faktas, jie įdarbinti ir dirba teisėtai, laikosi kitų įstatymų reikalavimų, pareiškėjų atžvilgiu nėra pradėtos jokios administracinės bylos dėl nelegalaus darbo, užsieniečių pareigų pažeidimų, buvimo Lietuvoje teisėtumo, tačiau nors pareiškėjai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebegalės toliau teisėtai būti Lietuvoje. Taigi toks leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Papildomai paaiškina, kad pareiškėjų darbo sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutrauktos, o su naujuoju darbdaviu UAB „Novobalte“ sudarytos naujos darbo sutartys, todėl šiuo metu nei vienas pareiškėjas nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovui apie tai yra žinoma.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodo, kad ginčijamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinis reglamentavimas iš esmės reiškia, kad darbdaviui pritaikius atsakomybę dėl nelegalaus darbo pagal ANK 95 straipsnį, dalis darbuotojų, kurie teisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje jiems išduotų leidimų laikinai gyventi pagrindu, netenka teisės būti Lietuvoje, o netekę teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, negali vykdyti darbo funkcijų ir tęsti darbo santykių. Be kita ko, darbuotojui netekus teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, darbo sutartis turėtų pasibaigti Darbo kodekso 60 straipsnio pagrindu, t. y. nesant darbo sutarties šalių valios, bet darbuotojui netekus specialiosios teisės. Tokiu atveju darbuotojui nemokama išeitinė išmoka, netaikomas įspėjimo laikotarpis ir kitos darbuotojo apsaugos priemonės. Tuo tarpu tomis pačiomis aplinkybėmis analogiškos pasekmės neatsiranda kitiems įmonės darbuotojams, tiek kitiems trečiųjų šalių piliečiams, kurių teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas jiems išduota nacionaline viza, tiek darbuotojams – Lietuvos piliečiams. Tačiau dėl ydingo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinio reglamentavimo akivaizdžiai pažeidžiamas darbuotojų lygiateisiškumas – nors nei viena darbuotojų grupė nesiejama su darbdavio padarytu pažeidimu, tačiau pritaikius atsakomybę darbdaviui, vieni darbuotojai ir toliau turi teisę dirbti, o kitai darbuotojų grupei tokia teisė nebeužtikrinama dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio reglamentavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų darbdavio vadovą patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotą leidimus laikinai gyventi.

Nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. S. už ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą Kauno apygardos teismas skyrė simbolinę 100 Eur baudą ir kad G. S. padarytas nusižengimas – mažareikšmis. Pažymi, kad ANK simbolinės baudos ir mažareikšmio nusižengimo sąvokų nenumato, tačiau ANK 12 straipsnis numato mažai pavojingos veikos sąvoką. Minėtas straipsnis numato baigtinį sąrašą administracinių nusižengimų, kurie gali būti pripažinti mažai pavojinga veika. Tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad pripažinus administracinį nusižengimą mažai pavojinga veika, administracinės nuobaudos (baudos) yra neskiriamos, tuo tarpu – Kauno apygardos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. S. paskyrė 100 Eur baudą. Pareiškėjų darbdavio vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi nėra išnykęs.

Nurodo, kad atsakovas gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. SD-126-17606, kuriuo buvo informuotas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą. Departamentas šiuos duomenis patikrino Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų registre ir nustatė, kad G. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą. Departamentas ginčijamus Sprendimus priėmė 2021 m. rugsėjo 16 d. Minėti Departamento surinkti dokumentai (jų gavimo datos) patvirtina, kad Departamentas, priimdamas Sprendimus nepažeidė Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatų.

Dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principams paaiškina, kad tai, jog administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o ne pareiškėjai, kurie neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjams negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį nepažeidžia užsieniečių teisių ir teisėtų interesų.

Pabrėžia, kad pareiškėjai ginčijamais Sprendimais nėra baudžiami už UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, nes administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjai nepagrįstai juos sutapatino. Ginčijami Sprendimai nėra administracinės atsakomybės taikymo aktai, tai individualūs administraciniai aktai, priimti pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimų Nr. 21S23328, Nr. 21S23195, Nr. 21S23324, Nr. 21S23188, Nr. 21S23201, Nr. 21S23180, Nr. 21S23205, Nr. 21S23197, Nr. 21S23317, kuriais panaikinti pareiškėjams leidimai laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Departamentui pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams.

Departamentas nustatė, kad G. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą. Kauno apygardos teismas jam paskyrė 100 Eur baudą, kuri buvo sumokėta 2021 m. rugpjūčio 11 d.

Atsižvelgiant į tai, Departamentas priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai su tokiu Sprendimais nesutinka, todėl prašo juos panaikinti kaip nepagrįstus.

Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys numato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad minėtame 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).

ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d.9 sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį įmonės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais, kaip šis, atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas yra įmonės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. S. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 100 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Aukščiau minėtas teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, paskirta bauda sumokėta 2021 m. rugpjūčio 11 d.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus padarytas nusižengimas yra mažareikšmis. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, jog kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. S. paskyrė 100 Eur baudą ir teismas nepripažino administracinio nusižengimo mažai pavojinga veika. Pareiškėjų darbdavio vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, nepaisant to, kad, pasak pareiškėjų, jam buvo skirta tik simbolinė piniginė bauda.

Dėl pareiškėjų skundo teiginio, jog pareiškėjų atžvilgiu nenustatytas nelegalaus darbo faktas, jie įdarbinti ir dirba teisėtai, laikosi kitų įstatymų reikalavimų, pareiškėjų atžvilgiu nėra pradėtos jokios administracinės bylos dėl nelegalaus darbo, užsieniečių pareigų pažeidimų, buvimo Lietuvoje teisėtumo ir pan., tačiau, įsigaliojus Sprendimams, pareiškėjai, nors ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebegalės jiems išduotų leidimų laikinai gyventi pagrindu toliau teisėtai būti Lietuvoje ir, atitinkamai, vykdyti darbo funkcijų pagal su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas darbo sutartis, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečių teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021). LVAT taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų, aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LAVT 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).

Tuo pačiu teismas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjai nėra padarę jokių administracinių nusižengimų, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjai patys neatliko neteisėtų veiksmų, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiams, bet ir juos įdarbinusiam darbdaviui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

Pareiškėjų skunde nurodomas argumentas, kad galimai buvo pažeisti Tvarkos aprašo 130 punkte numatyti terminai, t. y. Sprendimai turėjo būti priimti per 14 kalendorinių dienų, pasak pareiškėjų, vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 25 d., yra nepagrįstas. Tvarkos aprašo 130 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Įvertinus tai, kad pagal bylos duomenis Departamentas 2021 m. rugsėjo 9 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos raštą Nr. SD-126-17606, kuriuo buvo informuotas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą ir atsižvelgus į tai, jog Sprendimai priimti 2021 m. rugsėjo 16 d., Departamentas nepažeidė Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatų, t. y. 14 dienų termino sprendimams priimti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nubaustas pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2021 m. rugpjūčio 11 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Departamento Sprendimai atitinka jų priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Iš Sprendimų turinio matyti, kad jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jie sukelia pareiškėjams, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.

Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijami atsakovo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjai taip pat teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar Įstatymo nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, proporcingumo principui, teisingumo principui, asmenų lygiateisiškumo principui, teisės į darbą principui, taip pat ir nuostatai, kad teisinė priemonė (sankcija) gali būti taikoma tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjų prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti šią bylą iki Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje pabaigos arba iki Departamentas atšauks savo viešą įsipareigojimą nenaikinti leidimų laikinai gyventi Lietuvoje Ukrainos piliečiams dėl susiklosčiusios situacijos Ukrainoje pažymėtina, jog pareiškėjai skunde nurodė, jog darbo sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutrauktos, o su naujuoju darbdaviu UAB „Novobalte“ sudarytos naujos darbo sutartys, todėl šiuo metu nei vienas pareiškėjas nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš Departamento 2022 m. vasario 24 d. rašto matyti, kad Departamentas paskelbs informaciją apie galimybę Ukrainos piliečiams ir jų šeimos nariams gauti nacionalines vizas ir leidimus laikinai gyventi lengvatinėmis sąlygomis. Taigi, teismo vertinimu, nėra tikslinga stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjams kaip UAB „Novobalte“ darbuotojams bus išduoti leidimai laikinai gyventi.

Pareiškėjai skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140¹ straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. C., S. K. (S. K.), M. T. (M. T.), V. H. (V. H.), S. M. (S. M.), V. R. (V. R.), V. S. (V. S.), O. S. (O. S.), D. B. (D. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė - ŠipkauskienėSaulius JakaitisFausta Vitkienė