- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-03
- Bylos Nr.
- 2-2181-804/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01705-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ričardas Prašmuntas
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Advokatai
- Marijonas Greičius
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės atstovės LR Generalinės prokuratūros atstovei Vilniaus apygardos prokurorei Jūratei Jankauskaitei
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 120 000 Lt dydžio neturtinę žalą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jis baudžiamojoje byloje Nr. 1-216-190/2011 buvo kaltinamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t.y. asmeninio konflikto metu nužudė savo motiną I. Š.. Ieškovas Lietuvos Respublikos BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 30 d., o Švenčionių rajono apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutarčių pagrindu ieškovas įkalinimo įstaigoje išbuvo šešiolika mėnesių, t. y. iki 2011 m. gruodžio 28 d., kai Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. išteisinamuoju nuosprendžiu buvo išteisintas ir paleistas iš įkalinimo įstaigos. Ieškinyje ieškovas teigia, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu G. Š. davė skirtingus parodymus, apklausiamas vieną kartą prisipažino galėjęs sumušti savo motiną bei pats surašė 2010 m. rugsėjo 6 d. prisipažinimą. Tačiau vėliau paprašė pripažinti šį prisipažinimą negaliojančiu, nes jis buvo surašytas panaudojant jo atžvilgiu psichologinį spaudimą. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtino, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnu M. Širmos ir B. Utovko neteisėtų veiksmų (psichologinio spaudimo), ieškovas minimų tyrėjų buvo apklausiamas neoficialiai, nedalyvaujant gynėjui, nebuvo rašomi protokolai, dėl ko ieškovas prisiėmė kaltę.
Ieškovas teigia, kad tyrėjai M. Širma ir B. Utovka neoficialių apsilankymų metu vertė ieškovą prisipažinti sumušus motiną, o prisipažinimo atveju, žadėjo paleisti jį iš suėmimo iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.
Ieškinyje ieškovas teigia, kad buvo sulaikytas ir jam paskirta kardomoji priemonė, nesant realaus teisinio pagrindo, numatyto BPK 140 straipsnyje.
Ieškovas taip pat nurodė, kad minėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK nuostatas ir tuo pačiu ieškovo teises, o būtent pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus ir neužtikrinant teisės į gynybą, nes prieš šį veiksmą nebuvo išaiškinta konstitucinė teisė turėti advokatą, pranešimas neatitiko BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Ieškovui nebuvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba, nes į pirmąsias apklausas gynėjas nebuvo pakviestas, ieškovas buvo klaidinamas dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo, buvo psichologiškai paveiktas prisipažinti atlikus nusikalstamą veiką, neoficialūs pokalbiai nebuvo protokoluojami, tyrėjai netinkamai vykdė BPK 45 straipsnio imperatyvą. Vėliau buvo vilkinamas susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga. O taip pat ikiteisminio tyrimo metu skirta kardomoji priemonė - suėmimas, neatsižvelgiant bei pažeidžiant BPK 122 straipsnio nuostatas.
Ieškovas argumentuodamas valstybės civilinės atsakomybės buvimą nurodo, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad Valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį.
Ieškovas dėl pirmosios sąlygos – neteisėtų veiksmų – ieškinyje nurodo, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas procesinis veiksmas, dėl kurio buvo padaryta žala. Teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad bylos medžiaga buvo įrodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK nuostatas, dėl ko ieškovui buvo neteisėtai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Ieškovas dėl antrosios sąlygos – žalos ir trečiosios – priežastinio ryšio buvimo, ieškinyje nurodo, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neprocesinių veiksmų, jis įkalinimo įstaigoje išbuvo šešiolika mėnesių, dėl neadekvačių ir nepamatuotų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų buvo sutrikdyta ieškovo sveikata, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ieškovui padaryta didelė neturtinė žala, pažeminta jo garbė ir orumas, suvaržyta judėjimo laisvė, asmens neliečiamybė bei sukelti padariniai, numatyti LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje - reputacijos pablogėjimas ir pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, nepatogumai ir emocinė depresija. Ieškovui būnant neteisėtai suimtam, iš jo buvo tyčiojamasi, pabrėžtinai vadinant nusikaltėliu, tai sukėlė nepakeliamą ir ilgalaikį stresą, dvasinius išgyvenimus, nepasitikėjimą teismais ir prokuratūra, tokiu būdu buvo pamintos jo moralinės vertybės negrįžtamai. Ieškovas teigia, kad šiuo metu gyvendamas laisvėje, dėl bendravimo sutrikimų bei išgyvenamos emocinės depresijos negali susirasti tinkamo darbo, kadangi itin sumažėjo jo bendravimas su aplinkiniais, tapo uždaras ir nenoriai bendraujantis.
Atsakovę atstovaujanti LR Generalinės prokuratūros atstovė Vilniaus apygardos prokuratūra nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus. Priteisiant neturinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama tiek į bendruosius įstatyme išvardintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), tiek ir į specifinius faktorius, būdingus šiai bylų kategorijai: taikytas kardomąsias priemones, kitas procesines prievartos priemones, šių priemonių taikymo asmeniui taikymo pasekmes, kaltinimo sunkumą ir kitas reikšmingas nagrinėjamos bylos konkrečias faktines aplinkybes. CK 6.272 str. 1 d. yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Todėl teismas privalo vertinti minėtų faktinių aplinkybių visetą, o ieškovas privalo įrodyti prokuroro neteisėtus veiksmus, dėl kurių jam atsirado neturtinė žala. Tai, kad ieškovas teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, nepreziumuoja ikiteisminio tyrimo metu ieškovui taikytų procesinių apribojimų, numatytų įstatyme, neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsakovė taip pat nurodo, kad kardomosios priemonės - suėmimo skyrimas bei termino tęsimai ieškovui yra grindžiami procesiniais teismo sprendimais, nei vienas sprendimas nebuvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo, suėmimas buvo skiriamas, įvertinus toje ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje buvusius duomenis, t.y. įtariamojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, ekspertų išvadas. Ieškovas buvo įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, todėl preziumuoti, kad ieškovui kardomoji priemonė - suėmimas buvo skirti neteisėtai nėra jokio pagrindo. Atsakovė nesutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta eilė BPK pažeidimų, nes iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad tyrėjai visus pagal BPK privalomus veiksmus atliko, ieškovui buvo išaiškintos jo teisės ir paskirtas advokatas laiku, ieškovui buvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba ir nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas buvo klaidinamas dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo. Priešingai pats ieškovas 2010-09-07 pateikė prašymą nušalinti gynėją ikiteisminio tyrimo byloje. 2010-09-14 Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras S.Korotčenko priėmė nutarimą netenkinti įtariamojo prašymą atsisakyti gynėjo.
Atsakovę atstovaujanti LR Teisingumo ministerija nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje laikomasi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pagal CK 6.272 straipsnio sąlygą, vien dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo fakto nėra preziumuojamas neteisėtumas, ir galioja nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, D.K. v. Lietuvos Respublika).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 1-216-190/2011 buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 21.15 val. prie I. Š. sodybos, esančios adresu Šalčininkų rajonas, Kalesninkų seniūnija, Matuizų kaimas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo motina I. Š. metu, suspaudė šiai rankomis kaklą, sudavė ne mažiau penkis kartus rankomis ir kojomis į veidą, ne mažiau aštuonis kartus į krūtinės ląstą, padarydamas savo motinai I. Š. daugybinius kūno sužalojimus, dėl ko I. Š. mirė. Tokiu būdu ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad minimais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Ieškovas LR BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 30 d., Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 1 d., 2010 m. rugsėjo 10 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimis jam buvo paskirta ir pratęsta kardomoji priemonė - suėmimas, iki 2010 m. rugsėjo 29 d. įskaitytinai. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi kardomosios priemonės - suėmimo, terminas pratęstas dviem mėnesiams, t. y. iki 2010 m. lapkričio 30 d. įskaitytinai. Ieškovas šią nutartį apskundė ir prašė ją panaikinti motyvuodamas tuo, kad jis nėra teistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, aukštąjį išsilavinimą, neketina bėgti ir slėptis. Ieškovas taip pat nurodė, kad turi ūkį, kurį reikia prižiūrėti. Vilniaus apygardos teismas 2010-10-18 nutartimi skundą atmetė ir nurodė, kad liudytojų, paties ieškovo parodymai, kita ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis G. Š. gali būti padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismas taip pat nurodė, kad nors G. Š. nėra teistas, tačiau yra įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė, jis nedirba, nėra susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais, todėl vadovaujantis LAT išaiškinimais, suėmimas laikytina būtina kardomąja priemone pasiekti BPK 119 str. numatytus tikslus. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi kardomosios priemonės - suėmimo, terminas paręstas dviem mėnesiams, t. y. iki 2011 m. sausio 30 d. įskaitytinai. Šia nutartį ieškovas taip pat skundė ir prašė pakeisti kardomąją priemonę švelnesne, tačiau jo skundas buvo atmestas. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartimi kardomosios priemonės - suėmimo, terminas pratęstas vienam mėnesiui, t. y. iki 2011 m. vasario 28 d. įskaitytinai. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi G. Š. kardomosios priemonės - suėmimo, terminas pratęstas dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011 m. vasario 28 d. 2011 m. balandžio 27 d. bei 2011 m. liepos 25 d. nutartimis terminas buvo pratęsiamas dar po tris mėnesius. Šias nutartis ieškovas taip pat skundė, tačiau jo skundai buvo atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nutartimi kardomosios priemonės - suėmimo, terminas buvo pratęstas dviem mėnesiams.
Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad G. Š. surašė 2010-09-06 prisipažinimą dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, tačiau vėliau paprašė pripažinti šį prisipažinimą negaliojančiu, nes jis buvo surašytas tyrėjams panaudojant jo atžvilgiu psichologinį spaudimą. Dėl tokio tyrėjų netinkamo elgesio G. Š. ikiteisminio tyrimo metu kreipėsi skundu į prokurorą. Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja – tyrėja Marina Širma – pripažino, jog bendravo su suimtu G. Š. ir be gynėjo. Tokiais atvejais dalyvaudavo ir kitas tyrėjas – B.Utovko, bet šio bendravimo metu apklausos protokolai nebuvo surašomi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejojama, ar byloje esantis prisipažinimas bei G. Š. parodymai, duoti 2010-09-07, surašyti laisva valia, nes nustačius byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnų neprocesinį bendravimą su G. Š. negalima atmesti padaryto poveikio galimybės ir dėl to reikiamų parodymų gavimo. Minėtas G. Š. rašytinis prisipažinimas bei 2010-09-07 jo duoti parodymai nelaikytini patikimais bei tinkamais įrodymais įrodinėjant G. Š. kaltę. Vilniaus apygardos teismas pabrėžė ir tai, jog G. Š. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką dar nepakanka jo kaltei įrodyti, kadangi jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų surinktų įrodymų visumą.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje G. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, kad byloje surinktų faktinių duomenų nepakanka tam, kad būtų galima pripažinti G. Š. kaltu padarius savo motinos nužudymą, o nesant patikimų įrodymų negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-216-190/2011 nustatytos aplinkybės
Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.
Detaliai išnagrinėjęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. Š. galėjo įvykdyti jam inkriminuojamą veiką. Primintina ir tai, kad tiek laikinai sulaikant asmenį, tiek paskiriant kardomąją priemonę – suėmimą, ieškovas dar nebuvo pateikęs prisipažinimo, kardomoji priemonė buvo paskirta remiantis kitais pagrindais. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje taip pat pabrėžė, kad kaltinamojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką dar nepakanka jo kaltei įrodyti, kadangi jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų surinktų įrodymų visumą.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje G. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, kad byloje surinktų faktinių duomenų nepakanka tam, kad būtų galima pripažinti G. Š. kaltu padarius savo motinos nužudymą, o nesant patikimų įrodymų negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Teismo nuomone, baudžiamojoje byloje teisingai nustatytas tyrėjų neprocesinis bendravimas su G. Š.. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad neprocesinis bendravimas dar nereiškia ir savaime nesuponuoja pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ieškovas klaidingai interpretuoja Vilniaus apygardos nuosprendyje išdėstytus motyvus kaip neteisėtų veiksmų konstatavimą, kuriais Vilniaus apygardos teismas, pripažįsta įrodymą (G. Š. prisipažinimą) kaip netinkamą ir nepatikimą, kuriuo kaltinimas įrodinėjo G. Š. kaltę. Todėl ieškovo teiginys, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, laikytinas nepagrįstu.
Dėl LR CPK XXII skyriaus nuostatų taikymo
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
LAT savo nutartyse yra pateikęs nemažai išaiškinimų dėl šio skyriaus nuostatų taikymo. Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.).
Dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo kaip būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos
Sprendžiant dėl valstybės pareigūnų ir (arba) institucijų veiksmų neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, svarbu pažymėti, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas, kaip tokie, nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. Teisingumo ministerija, byla Nr. 3K-3-34/2004, ir kt.).
Pagal CK 6.272 straipsnį, taikytiną kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija, valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio žalą atsiranda tik tuo atveju, jei žala padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-319/2008, ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas pripažįsta, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje. Ieškovas ieškinyje įrodinėja tyrėjų neteisėtus veiksmus, kurie buvo pripažinti neprocesiniu bendravimu, ir kuriais nebuvo priimti procesiniai teisiniai aktai. Procesinius teisinius aktus, kurie sukėlė teisines pasekmes G. Š., baudžiamojoje byloje priėmė teismas.
Vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (neprocesinį bendravimą) civilinės atsakomybės atsiradimo aspektu, svarbu nustatyti, ar šiais veiksmais buvo pažeistos ar apribotos ieškovo teisės. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad paskiriant G. Š. kardomąją priemonę – suėmimą, buvo apribota ieškovo konstitucinė teisė į laisvę. Tačiau paskiriant kardomąją priemonę atsižvelgiama į inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumą, BPK 119 str. ir 122 str. Šiuo atveju asmuo buvo kaltinamas itin sunkiu nusikaltimu už kurį grėsė griežta bausmė, todėl teismo nuomone, kardomoji priemonė buvo parinkta teisingai. Nustatytas tyrėjų neprocesinis bendravimas pats savaime nesuvaržė G. Š. teisių ir laisvių, kad būtų galima konstatuoti jog dėl tokio tyrėjų elgesio ieškovui buvo padaryta žala.
Ypač atkreiptinas dėmesys, kad išnagrinėjus ikiteisminio tyrimo medžiagą, nustatyta, kad nei skiriant, nei vėliau pratęsiant kardomąją priemonę – suėmimą, nebuvo remtasi tik ieškovo prisipažinimu. Pagrindinai argumentai, kuriais remiantis buvo skiriama kardomoji priemonė – suėmimas, nurodyti kaip pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, nusikaltimo sunkumas ir už jį numatyta itin griežta bausmė, stiprių socialinių ryšių nebuvimas, bedarbystė, ryšiai su užsienio valstybe. Be to, LAT Senato 2004-12-30 nutarime Nr. 50 išaiškinta, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama LR BK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai ir šios aplinkybės pakanka asmeniui skirti ar pratęsti suėmimą LR BK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu. Todėl ieškovo teiginiai, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų (išgauto prisipažinimo) jam buvo paskirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, laikytini nepagrįstais.
Ieškovas taip pat nurodė, kad minėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK nuostatas ir tuo pačiu jo teises, o būtent pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus ir neužtikrinant teisės į gynybą, nes prieš šį veiksmą nebuvo išaiškinta konstitucinė teisė turėti advokatą, pranešimas neatitiko BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Ieškovui nebuvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba, nes į pirmąsias apklausas gynėjas nebuvo pakviestas, ieškovas buvo klaidinamas dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo, buvo psichologiškai paveiktas prisipažinti atlikus nusikalstamą veiką, neoficialūs pokalbiai nebuvo protokoluojami, tyrėjai netinkamai vykdė BPK 45 straipsnio imperatyvą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2010-08-30 Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono Policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnioji tyrėja Marina Širma priėmė nutarimą laikinai sulaikyti G. Š.. Tą pačią dieną tyrėja surašė laikino sulaikymo protokolą, kuriame nurodyta, kad sulaikytajam (G. Š.) išaiškintos BPK 21 str. nustatytos įtariamojo teisės, tame tarpe, teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. G. Š. minėtą protokolą pasirašė. 2010-08-31 buvo priimtas nutarimas skirti gynėją (G. Š. paskirtas gynėjas advokatas V.Vlasovas) bei surašytas teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas. Tą pačią dieną G. Š. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 97-1-00519-10 dėl nužudymo I. Š. yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad G. Š. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 str. 2d. 3p. Pranešime apie įtarimą nurodyta, kad įtariamasis turi teises, numatytas BPK 21 str. 4d.: žinoti, kuo yra įtariamas; nuo sulaikymo momento ar pirmos apklausos momento turėti gynėją; duoti parodymus; ir kt. G. Š. pasirašė, kad jam pranešimas įteiktas ir įtariamojo teisės išaiškintos. Pranešimą pasirašė ir advokatas V.Vlasovas. Tiek įtariamojo pirmosios apklausos metu (2010-08-31), tiek papildomų apklausų bei įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek įteikiant pranešimą apie įtarimą bei kituose procesiniuose veiksmuose dalyvavo G. Š. gynėjas advokatas V.Vlasovas. Taigi, darytina išvada, kad ieškovui buvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba ir nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas buvo klaidinamas dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie ieškovo teiginiai laikytini nepagrįstais.
Ieškovas pateikia ne vieną klaidingą išvadą, siekdamas pagrįsti ieškinio reikalavimą. Pavyzdžiui ieškovas nurodo, kad „baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasiūlė ieškovui parašyti prisipažinimą, tokiu atveju jam bus panaikinta kardomoji priemonė - suėmimas, iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovo atžvilgiu taikyta kardomoji priemonė - suėmimas, buvo taikyta nepagrįstai, neatsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnyje nurodytas sąlygas“. Nors Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu vyko neprocesinis bendravimas ir todėl ieškovo prisipažinimas nelaikytinas patikimu bei tinkamu įrodymu, tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikytas nepagrįstai. Kaip minėta prieš tai, kardomosios priemonės skyrimas ir pratęsimas, tiek prieš ieškovo prisipažinimą, tiek po jo, buvo taikytas remiantis kitomis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis.
Remiantis išdėstytu, teismas nustato, kad nagrinėjamu atveju nebuvo neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl Lietuvos valstybė neprivalo atlyginti neturtinės žalos, nes nenustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.
Nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos.
Vadovaujantis CPK 93 str. nuostatomis, ieškovui nepriteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250, 6.272 str., CPK 5, 79, 93, 268, 270 str. teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.