- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- P-56-575/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02453-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. J. R., R. Š.
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinė muitinė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. J. R. ir R. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. R. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. R. ir R. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl įsakymų dalių panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai V. J. R. (toliau – ir pareiškėja) ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1P-3535 „Dėl pareiginio laipsnio pervardijimo, pareiginės algos koeficiento ir priedo už laipsnį nustatymo V. J. R.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-3535) 2.1 punktą ir 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1P-2524 „Dėl pareiginio laipsnio pervardijimo, pareiginės algos koeficiento ir priedo už laipsnį nustatymo R. Š.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-2524) 2.1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą įgyvendinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 1B-95 (toliau – ir 2017 m. sausio 30 d. įsakymas), nustatant pareiškėjai (Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM)) posto viršininkei, atliekančiai pareigas Vilniaus TM krovinių poste „Savanoriai“, nuo 2017 m. vasario 13 d. 15 pareigybės kategoriją ir nuo 2019 m. sausio 1 d. – 9,36 pareiginės algos koeficientą ir pareiškėjui, atliekančiam pareigas Vilniaus TM krovinių poste „Žirmūnai“, 15 pareigybės kategoriją nuo 2017 m. vasario 13 d. ir 9,36 pareiginės algos koeficientą nuo 2019 m. sausio 1 d.; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjai 4 910,88 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną už priteistą 4 910,88 Eur darbo užmokesčio nepriemoką nuo šios administracinės bylos pradėjimo iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo, darbo užmokesčio nepriemoką nuo šios administracinės bylos pradėjimo iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo bei 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną už priteistą darbo užmokesčio nepriemokos sumą; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 4 948,42 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną už priteistą 4 948,42 Eur darbo užmokesčio nepriemoką nuo šios administracinės bylos pradėjimo iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo, darbo užmokesčio nepriemoką nuo šios administracinės bylos pradėjimo iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo bei 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną už priteistą darbo užmokesčio nepriemokos sumą.
2. Pareiškėjai paaiškino, jog jie yra Vilniaus TM posto viršininkai, atliekantys pareigas: pareiškėja – krovinių poste „Savanoriai“, o pareiškėjas – krovinių poste „Žirmūnai“. Savo pareigas jie atliko, vadovaudamiesi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 3B-303, kuriuo patvirtintas Vilniaus TM krovinių posto viršininko (Savanoriai, Kirtimai, Paneriai, Žirmūnai) pareigybės aprašymas. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-416 (toliau – ir 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas) buvo patvirtintas Vilniaus TM posto viršininko pareigybės aprašymas.
3. Pareiškėjai nurodė, kad dar Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-164 buvo patvirtintas tik Vilniaus TM Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymas, kuriuo šio konkretaus kelio posto viršininkui nustatyta 15 pareigybės kategorija, algos koeficientas – 7,8. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymu buvo patvirtintas Vilniaus TM posto viršininko pareigybės aprašymas, nustatyta A lygio 15 pareigybės kategorija. Visiems Vilniaus TM posto viršininkams buvo nustatyta 15 pareigybės kategorija su algos koeficientu – 7,8; minėtas įsakymas įsigaliojo nuo 2017 m. vasario 13 d.
4. Pareiškėjų teigimu, jų einamoms Vilniaus TM postų viršininkų pareigybėms turėjo būti nustatyta 15 pareigybės kategorija, atitinkamai perskaičiuotas ir išmokamas didesnis darbo užmokestis. Dėl nežinomų ir nesuprantamų priežasčių 2017 m. sausio 30 d. įsakymas niekada nebuvo įgyvendintas, pareiškėjų pareigybėms ir toliau buvo taikoma 14 pareigybės kategorija, ją atitiko mokamas darbo užmokestis.
5. Pareiškėjai nurodė, kad Muitinės departamento generalinis direktorius priėmė Įsakymą Nr. 1P-2524, kuriuo pareiškėjui suteiktas II rango muitininko pareiginis laipsnis pervadintas į vidaus tarnybos majoro laipsnį, nustatytas pareiginės algos koeficientas 8,4 ir 1,2 bazinio dydžio pareiginės algos priedas už laipsnį. Muitinės departamento generalinis direktorius priėmė Įsakymą Nr. 1P-3535, kuriuo pareiškėjai suteiktas II rango muitininko pareiginis laipsnis pervadintas į vidaus tarnybos majoro laipsnį, nustatytas pareiginės algos koeficientas 8,4 ir 1,2 bazinio dydžio pareiginės algos priedas už laipsnį.
6. Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 2019 metų jiems mokamas darbo užmokestis skaičiuojamas ne pagal tarnybos lygį (A) ir pareiginę kategorija (14 ar 15), bet pagal tam tikrai pareiginei kategorijai įstatymu priskirtą pareiginės algos koeficientą. Nuo 2017 m. vasario 13 d. pareiškėjams toliau buvo skaičiuojamas atlyginimas taikant A14 pareigybės kategoriją su algos koeficientu 7,0, nors turėjo buvo taikomas A15 pareigybės kategorijai priskirtas algos koeficientas 7,8.
7. Pasak pareiškėjų, Įsakymu Nr. 1P-2524 ir Įsakymu 1P-3535 buvo klaidingai nustatytas pareiginės algos koeficientas 8,4, kadangi atskaitos tašku nepagrįstai imtas A14 pareiginei kategorijai priskirtinas pareiginės algos koeficientas 7,0. Atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjų pareiginės algos koeficientą, privalėjo atskaitos tašku laikyti visiems Vilniaus TM postų viršininkams taikytiną A15 pareiginei kategorijai priskirtą pareiginės algos koeficientą 7,8, dauginant iš pareigūnui priskirtos kvalifikacinės klasės koeficiento. Nuo 2017 m. vasario 13 d. atlyginimas jiems buvo neteisėtai sumažintas taikant pareiginės algos koeficientą 7,0 vietoj taikytino koeficiento 7,8, o nuo 2019 m. sausio 1 d. taikant pareiginės algos koeficientą 8,4 vietoje 9,36.
8. Pareiškėjai pažymėjo, kad per visą ginčo laikotarpį, neteisėtai neįgyvendinant 2017 m. sausio 30 d. įsakymo, pareiškėjams mokamas nepagrįstai mažas darbo užmokestis, t. y. neišmokėtas darbo užmokestis pagal aukštesnę pareigybės kategoriją, o nuo 2019 m. sausio 1 d. pagal aukštesnį pareiginės algos koeficientą. Šis dydis nuolat didėja, kadangi pareiškėjams pagal priimtas ginčijamų įsakymų dalis ir toliau bus mokamas mažesnis darbo užmokestis.
9. Pareiškėjų vertinimu, Muitinės departamento generalinis direktorius priėmęs įsakymą dėl naujo pareigybės aprašo patvirtinimo Vilniaus TM postų viršininkams, privalėjo šio aprašo nuostatas taikyti visiems postų viršininkų pareigas einantiems pareigūnams, įskaitant ir pareiškėjus. Pareiškėjai buvo diskriminuojami.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Muitinės departamentas nurodė aplinkybes, susijusias su pareiškėjų priėmimu į tarnybą, ir paaiškino, jog pareiškėja nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Vilniaus TM Vilniaus „Savanorių“ krovinių posto viršininko pareigas, pareiškėjo nuo 2016 m. gegužės 27 d. pareigų atlikimo vieta nustatyta Vilniaus TM krovinių poste „Žirmūnai“. Pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu pareigas atliko vadovaudamiesi Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymu, kuris patvirtintas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-413 „Dėl kai kurių Vilniaus teritorinės muitinės pareigybių aprašymų patvirtinimo“ (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 14).
12. Atsakovas paaiškino, kad teisinio reguliavimo pasikeitimas nuo 2019 metų negalėjo paveikti pareiškėjų teisinės padėties, kadangi Vilniaus TM Vilniaus „Savanorių“ krovinių posto statusas ir krovinių posto „Žirmūnai“ statusas minėtu laikotarpiu nesikeitė.
13. Atsakovas pažymėjo, kad pareigybės aprašymas tvirtinamas ne konkrečiam asmeniui, o darbo (tarnybos) funkcijai. Rengdamas pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, Muitinės departamentas visada atlieka teisės aktuose nustatytų įstaigos ir (arba) įstaigos struktūrinio padalinio uždavinių ir funkcijų analizę. Dėl Vilniaus TM Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto 2013 m. kovo 14 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-164 „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymo patvirtinimo“, atsakovas atkreipė dėmesį, kad tuo metu Medininkų kelio postas buvo didžiausias Lietuvos muitinės postas, kuriame buvo didžiausias darbo krūvis, šio kelio posto viršininko funkcijos pasižymėjo ypač sudėtinga veikla, reikalaujančia plačių (atitinkamos srities) ir specialiųjų žinių, tikslaus vidinės ir išorinės aplinkos ryšių įvertinimo, problemų analitinio įvertinimo, greito ir tikslaus sprendimų priėmimo, nuolatinio bendradarbiavimo ir tarnybinių ryšių pagal veiklos sritis palaikymo su kitomis institucijomis, aukščiausiomis valdžios institucijomis, tarptautinėmis, Europos Sąjungos ar užsienio valstybių institucijomis, todėl Medininkų kelio posto viršininko pareigybės aprašymas buvo patvirtintas atskiru įsakymu, kuris pagal savo turinį buvo skirtas užtikrinti muitinės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų tam tikros kategorijos pareigūnų funkcijų atlikimo tvarką. Atsižvelgus į skirtingą postų krūvį, atsakomybę ir funkcijas, įgyvendinti šį įsakymą pareiškėjams nebuvo jokio teisinio pagrindo.
14. Atsakovo teigimu, valstybės tarnautojo karjera ir pareigų lygiavertiškumas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) buvo susieti su valstybės tarnautojo pareigybės kategorija. To paties pavadinimo pareigybės galėjo būti skirtingų kategorijų, pavyzdžiui, posto viršininko pareigybė gali būti nuo 13 iki 15 kategorijos. Todėl perkėlimas iš 14 kategorijos posto viršininko į 15 kategorijos posto viršininko pareigas laikomas perkėlimu į aukštesnės kategorijos pareigas.
15. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatomis nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis, būtina atsižvelgti į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas. Pareiškėjams 15 kategoriją atsakovas galėjo nustatyti tik jiems laimėjus konkursą arba atlikus jų veiklos vertinimą. Pareiškėjai konkursuose nedalyvavo, todėl jų reikalavimas įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisės normoms ir neįmanomas įgyvendinti.
17. Atsakovas tvirtino, kad visiškai nepagrįstas pareiškėjų prašymas priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką bei delspinigius. Pareiškėjams teisines pasekmes sukėlė 2017 m. sausio 30 d. įsakymas, kuriuo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pareigybės aprašymas, bei kuriuo jiems ir toliau buvo taikoma A 14 pareigybės kategorija. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nagrinėjamoje byloje faktiškai iškėlė ginčą būtent dėl šio įsakymo, tačiau pateikė skundą teismui praleidę terminą skundui paduoti.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
19. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl Įsakymų Nr. 1P-2524 ir Nr. 1P-3535, kuriais pareiškėjams nustatytas pareiginės algos koeficientas – 8,4, teisėtumo ir pagrįstumo bei darbo užmokesčio nepriemokos ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos muitinėje pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), Vilniaus TM viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1P-690k „Dėl perkėlimo į kitas pareigas“ pareiškėja nuo 2012 m. sausio 1 d. perkelta į Vilniaus TM Vilniaus „Savanorių“ krovinių posto viršininko pareigas (II rango pareiginis laipsnis, pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 14, pareiginės algos koeficientas 6,86); nuo 2015 m. birželio 2 d. pareiškėja pareigas atliko vadovaudamasi Vilniaus TM posto viršininko pareigybės aprašymu, patvirtintu 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 14); Įsakymu Nr. 1P-3535 pareiškėjai suteiktas II rango muitininko pareiginis laipsnis buvo pervardintas į vidaus tarnybos majoro laipsnį, nustatyti pareiginės algos koeficientas 8,40 ir 1,2 bazinio dydžio pareiginės algos priedas už laipsnį.
21. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 1991 m. sausio 9 d. pradėjo eiti Vilniaus muitinės inspektoriaus pareigas; nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo paskirtas į Vilniaus TM Kenos geležinkelio posto viršininko pareigas (II rango pareiginis laipsnis, pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 14, pareiginės algos koeficientas 7); Vilniaus TM viršininko įsakymų pagrindu pareiškėjo pareigų atlikimo vieta buvo keičiama, nuo 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjas pareigas atliko, vadovaudamasis Vilniaus TM posto viršininko pareigybės aprašymu, patvirtintu 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 14); Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1P(V)-190 nuo 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjo pareigų atlikimo vieta nustatyta Vilniaus TM krovinių poste „Žirmūnai“; Įsakymu Nr. 1P-2524 pareiškėjui suteiktas II rango muitininko pareiginis laipsnis buvo pervardintas į vidaus tarnybos majoro laipsnį, nustatyti pareiginės algos koeficientas 8,40 ir 1,2 bazinio dydžio pareiginės algos priedas už laipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismo vertinimu, svarbios bylai aplinkybės yra tos, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1P(V)-190 nuo 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjo pareigų atlikimo vieta nustatyta Vilniaus TM krovinių poste „Žirmūnai“, o pareiškėja Vilniaus TM viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1P-690k „Dėl perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2012 m. sausio 1 d. perkelta į Vilniaus TM Vilniaus „Savanorių“ krovinių posto viršininko pareigas. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus TM Vilniaus „Žirmūnų“ ir „Savanorių“ krovinių postų statusas, atsižvelgus į Statuto pakeitimus, būtų pasikeitęs ir tai galėtų lemti ir pareiškėjų statusą, be to, pareiškėjai jų perkėlimo į postus neskundė.
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjų pareiginė alga nustatyta pagal Statute įtvirtintą teisinį reguliavimą (Statuto 53 str.). Konstatavęs, kad ginčijamais įsakymais pareiškėjams buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas 8,4, teismas nenustatė pagrindo abejoti, jog pareiškėjų pareiginė alga apskaičiuota tinkamai ir nustatytas pareiginės algos dydis atitiko teisinį reglamentavimą. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su prašymu juos perkelti į A lygio 15 kategoriją, taip pat, remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais, pažymėjo, kad postų viršininkų pareigybių aprašymai 2015 ir 2017 metais buvo identiški, tik buvo nustatytos skirtingos pareigybių kategorijos, t. y. 14 ir 15; postuose darbo krūvis skyrėsi reikšmingai ir tai lėmė, kad atsakovas nustatė skirtingas kategorijas postų viršininkų pareigybėms.
25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teismui nepateikė duomenų, jog jų pareigybės – „Žirmūnų“ ir „Savanorių“ krovinių postų viršininkai – buvo priskirtos 15 kategorijai, tokių duomenų nebuvo nustatyta ir byloje. Nustatęs, kad pareiškėjų tarnybinė veikla už 2016–2017 metus buvo įvertinta gerai, taip pat aptaręs Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatytą Muitinės departamento generalinio direktoriaus kompetenciją, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 171 patvirtintų Muitinės departamento nuostatų 18.11 punkte įtvirtintas Muitinės departamento generalinio direktoriaus funkcijas, teismas darė išvadą, jog pareigybės aprašymą tvirtina ir dėl konkrečios muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos sprendžia būtent Muitinės departamento generalinis direktorius.
26. Nurodęs, jog pareiškėjai dirbo krovinių postuose, kuriuose dėl darbo pobūdžio ir specifikos pareigybei nustatyta 14 kategorija, teismas pažymėjo, kad tokią situaciją, be kitų vertinamųjų kriterijų, lėmė ir Vilniaus TM postuose nevienodas darbo krūvis, kurį, teismo vertinimu, patvirtino byloje esanti viešai prieinama Lietuvos Respublikos muitinės 2016 metų postų veiklos apžvalga ir kuria, be kita ko, vadovautasi priimant 2017 m. sausio 30 d. įsakymą. Teismas konstatavo, kad Muitinės departamento generalinis direktorius turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl pareigūnų darbo vietos ir atitinkamai jų pareigybių priskyrimo tam tikrai kategorijai ir nenustatė pagrindo spręsti, kad ją atsakovas įgyvendino netinkamai.
27. Vertindamas pareiškėjų reikalavimą vykdyti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, teismas pažymėjo, kad jie šio administracinio akto neginčijo. Byloje buvo nustatyta, kad pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-413 patvirtintą pareigybės aprašymą Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko nustatytas pareigybės lygis A, 14 kategorija; jokių vėlesnių pareigybių aprašymų, kurie keistų pareiškėjų (postų viršininkų), teisinę padėtį, byloje nėra. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymu posto viršininko pareigybė priskirta A lygio 15 kategorijai, nepatvirtino, jog visų postų viršininkų pareigybės buvo to paties lygio. Ginčo nebuvo dėl faktinės aplinkybės, kad postų viršininkų pareigybės buvo priskirtos skirtingoms (14 ar 15) kategorijoms.
28. Remdamasis VTĮ (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 30 d.) 7 ir 8 straipsniais, Metodika, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1V-575 patvirtintu Statutinių valstybės tarnautojų, išskyrus krašto apsaugos sistemos tarnautojus, pareigybių vertinimo kriterijų sąrašu, atsižvelgęs į tai, kad būtent Vilniaus TM Medininkų kelio posto viršininko pareigybė priskyrimą A lygio 15 kategorijai lėmė tai, kad minėtas postas buvo didžiausias Lietuvos muitinės postas, kuriame vyravo didžiausias darbo krūvis ir sudėtingumas, ką patvirtino byloje esantys įrodymai, teismas konstatavo, kad atsakovas, siekdamas užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, turi teisę užtikrinti tinkamą muitinei priskirtų uždavinių įvykdymą ir spręsti pareigybių aprašymų tvirtinimo klausimą pagal suteiktą kompetenciją, analizuodamas konkrečią situaciją postuose, vertindamas veiklos sudėtingumą, krūvį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
29. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad atsakovas įvertino konkretaus struktūrinio padalinio (posto) uždavinių ir funkcijų sudėtingumą, darbų krūvį, o pareiškėjai nenurodė, kad visuose postuose vienodas darbo krūvis ar atliekamos tokios pačios užduotys, t. y. atsakovas turėjo teisę vertinti individualiai skirtingą postų krūvį, atsakomybę ir atliekamas funkcijas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjų teiginiai, kad atsakovas jiems turėjo įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą, nepagrįsti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą reikalaudami vykdyti minėtą įsakymą.
30. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjams nustatytas pareiginės algos koeficientas 8,4 atitiko pagal ankstesnį teisinį reguliavimą galiojusią A lygio 14 pareigybės kategoriją, todėl yra teisėtas ir pagrįstas atsakovo pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti A lygio 15 pareigybės kategoriją, o vėliau – ją atitinkantį pareiginės algos koeficientą, o pareiškėjų argumentai ir pateikti duomenys nepaneigė atsakovo veiksmų teisėtumo.
31. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymu buvo panaikintas 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas, kadangi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymo 2 punktu pripažintas netekusiu galios būtent Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymas su visais pakeitimais ir papildymais. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas buvo panaikintas tik Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. kovo 4 d. įsakymo „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės pareigybių aprašymų patvirtinimo“ Nr. 1B-179 2.9 punktu.
32. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus dėl diskriminavimo, kadangi sprendė, jog būtent Muitinės departamento vadovo diskrecija, kokios pareigybės kategorijai (nuo 13 iki 15) priskirti konkretų posto viršininką.
33. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimai panaikinti Įsakymo Nr. 1P-2524 2.1 punktą ir Įsakymo Nr. 1P-3535 2.1 punktą ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti 2017 m. sausio 30 d. įsakymą yra nepagrįsti, todėl juos atmetė. Teismo vertinimu, kiti skundo reikalavimai (įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, priteisti darbo užmokesčio nepriemoką bei delspinigius) yra išvestiniai, todėl atmestini.
III.
34. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.
35. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pakartodami skunde išdėstytus argumentus dėl pareigybės priskyrimo kategorijai ir pareiginės algos koeficiento, pareiškėjai tvirtina, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymas taikytinas ir pareiškėjams, atliekantiems muitinės posto viršininko pareigas krovinių postuose „Savanoriai“ ir „Žirmūnai“, kuriuo šioms pareigybėms nustatyta A lygio 15 pareigybės kategorija (įsakymas įsigaliojo nuo 2017 m. vasario 13 d.). Įsakymais Nr.1P-2524 ir Nr.1P-3535 nustatytas pareiginės algos koeficientas neatitiko pareiškėjams taikytinos pareigybės kategorijos.
36. Pareiškėjai nurodo, kad teismas visai nenagrinėjo klausimo dėl posto viršininko pareigybės vertinimo kriterijų. Pareigybės aprašymai tvirtinami ne konkrečiam asmeniui, o darbo (tarnybos) funkcijai, todėl neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis Vilniaus TM postų viršininkų pareigybėms buvo nustatytas skirtingas koeficientas. Atsakovas teismui teigė, kad rengdamas pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, Muitinės departamentas visada atlieka teisės aktuose nustatytų įstaigos ir (arba) įstaigos struktūrinio padalinio uždavinių ir funkcijų analizę, tačiau tokių duomenų teismui nepateikė, o teismas šio klausimo ir nenagrinėjo, nors pareiškėjai į tai teismo posėdyje atkreipė dėmesį. Posto viršininkų pareigybių aprašymai identiški, nors kategorijos nustatytos skirtingos (14 ir 15 kategorija).
37. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus TM yra ir daugiau postų (Panerių, Vaidotų, Oro uosto), kuriuose dirba pakankamai daug pareigūnų (lyginant su Medininkų postu), tačiau šių postų viršininkams buvo nustatyta 14 pareigybės kategorija. Nors teismas sprendė, kad 2016 „Žirmūnų“ ir „Savanorių“ krovinių postų darbo krūvis ženkliai skyrėsi nuo Medininkų kelio posto darbo krūvio, tačiau nenagrinėjo visų esamų postų krūvių, netinkamai juos vertino, kadangi, pareiškėjų teigimu, didžiausias pareigūnų krūvis buvo Panerių krovinių poste, t. y. atsakovas posto viršininko 15 pareigybės kategoriją 2017 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. 1B-95 nustatė neatsižvelgdamas į darbo krūvius. Byloje nėra medžiagos, kokius kriterijus vertinant buvo nustatomos pareigybių kategorijos.
Šalies argumentai
38. Pareiškėjų teigimu, buvo pažeistas konstitucinis teisingo apmokėjimo už darbą principas, jie buvo diskriminuojami, nuo 2017 m. vasario 13 d. jiems darbo užmokestis sumažintas neteisėtai.
Atsiliepimas
39. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
40. Atsakovo teigimu, pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir skunde, t. y. nesuformulavo aiškaus skundo pagrindo ir dalyko, kuriais remiantis būtų nustatytos ginčo ribos. Taip pat pareiškėjų skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas. Atsakovo teigimu, pareiškėjų nurodytos abstraktaus pobūdžio aplinkybės dėl teismo sprendimo neturi būti laikytinos skundo dalyku.
Žemesnės instancijos teismas
41. Atsakovas tvirtina, kad teismas pasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kas lėmė teisėtą ir teisingą sprendimo priėmimą. Teismas visapusiškai įvertino byloje pateiktus duomenis ir pagrįstai nustatė, kad priimdamas ginčijamus įsakymus atsakovas įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę organizuoti Lietuvos Respublikos muitinės veiklą. Teismas sprendime išnagrinėjo ir nurodė, kaip buvo skirstomos muitinėje ginčytino įsakymo galiojimo metu valstybės tarnautojų pareigybės, kokiais teisės aktais vadovaujantis jos buvo aprašomos ir vertinamos. Vilniaus TM postų viršininkai nelaikytini dirbantys vienodą darbą dėl darbo krūvio, pobūdžio ir veiklos specifikos ir pan., todėl Vilniaus TM postų viršininkų pareigybių aprašymai buvo priskirti skirtingoms kategorijoms.
42. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo nevertintais Vilniaus TM postų darbo krūviais, atsakovas nurodo, jog apeliantai nenurodė duomenų apie jų nurodomus postų krūvius šaltinių ir galbūt duomenis vertina subjektyviai. Atsakovo teigimu, teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus šiuo klausimu.
Atsiliepimas
43. Atsakovas nurodo, kad nustatyti pareiškėjams 15 kategoriją buvo įmanoma tik jiems laimėjus konkursą arba atlikus jų veiklos vertinimą. Todėl pareiškėjų argumentas, kad jiems turėjo būti taikomas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 1B-95, nepagrįstas. Pareiškėjai turėjo visas galimybes kandidatuoti į pareigas muitinėje, kurioms priskirta 15 kategorija, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl diskriminavimo ar teisės į teisingą atlyginimą pažeidimo.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
45. Vilniaus TM nurodė, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl netinkamo teisės taikymo ir aiškinimo. Teismas sprendime pasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kas lėmė teisėtą ir teisingą teismo sprendimo priėmimą. Vilniaus TM nuomone, teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir nėra jokio teisinio pagrindo sprendimą panaikinti.
IV.
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
47. Teismas nurodė, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde teigdami, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, nenurodė jokių konkrečių materialiosios teisės normų, kurias pažeidė pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. nustojus galioti Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutui, muitinės pareigūnų tarnybos santykiams pradėtas taikyti Statutas, o atsakovas, atsižvelgęs į naujojo Statuto, įgyvendinančio darbo užmokesčio apskaičiavimo pakeitimus, priėmė Įsakymus Nr. 1P-2524 ir Nr. 1P-3535, tačiau nenurodo jokios konkrečios teisės normos, kuri buvo pažeista priimant šiuos įsakymus. Pareiškėjų teigimu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl to, jog nuo 2017 m. vasario 13 d. jiems neteisėtai buvo sumažintas darbo užmokestis, nes nuo 2017 m. vasario 13 d., kai įsigaliojo 2017 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 1B-95, jiems turėjo būti nustatyta 15 pareigybės kategorija.
Žemesnės instancijos teismas
49. Teismas nustatė, jog pareiškėja Vilniaus TM viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu
Žemesnės instancijos teismas
50. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai ėjo A lygio 14 kategorijos pareigas, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėjų pareiginė alga nustatyta pagal Statute įtvirtintą teisinį reguliavimą, t. y. atsakovas pagrįstai atskaitos tašku ėmė A14 pareigybės kategorijai priskirtą pareiginės algos koeficientą 7,0 ir daugino jį iš kvalifikacinės klasės koeficiento.
51. Vertindamas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad nuo 2017 m. vasario 13 d. jų užimamos pareigos atitiko 15 pareigybės kategoriją ir atsakovas, priimdamas Įsakymus Nr. 1P-2524 ir Nr. 1P-3535, atskaitos tašku turėjo laikyti visiems Vilniaus TM postų viršininkams taikytiną A15 kategorijai priskirtą pareiginės algos koeficientą 7,8 ir dauginti jį iš pareigūnui priskirtos kvalifikacinės klasės koeficiento, pažymėtina, jog byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka buvo įtvirtinta 15 pareigybės kategorija ar pareiškėjai vykdė pareigas, kurioms buvo nustatyta 15 pareigybės kategorija. Byloje nustatė, kad pareiškėjai dirbo krovinių postuose, kuriuose dėl darbo pobūdžio ir specifikos pareigybei nustatyta 14 kategorija, t. y. atsakovas Vilniaus TM muitinės postų viršininkų pareigybių aprašymus priskyrė skirtingoms kategorijoms. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjai nėra nuginčiję atsakovo priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjų eitos pareigos buvo priskirtos 14 kategorijai.
52. Nurodė, kad pareiškėjai savo poziciją, kad jiems iki Įsakymų Nr. 1P-2524 ir Nr. 1P-3535 priėmimo turėjo būti suteikta 15 kategorija, iš esmės grindžia 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1B-95, tačiau šiuo įsakymu buvo patvirtintas Vilniaus TM posto viršininko pareigybės aprašymas ir juo nebuvo nustatyta pareiškėjams taikytina pareigybės kategorija (pareiginės algos koeficientas). Byloje pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad 2017 m. sausio 30 d. įsakymo pagrindu buvo priimti individualaus pobūdžio vidaus administravimo sprendimai – įsakymai dėl aukštesnės kategorijos suteikimo pareiškėjams.
53. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pareiškėjams pagrįstai ginčo metu buvo nustatyta 14 pareigybės kategorija, atitinkanti anksčiau pareiškėjų turėtą kategoriją.
V.
54. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1412-520/2021 ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose. Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
54.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 dalies 2 punkte įtvirtintą diskriminacijos draudimą.
54.2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimuose suformuotos praktikos dėl diskriminacijos draudimo, lygiateisiškumo principo taikymo.
54.3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl viešojo administravimo subjekto diskrecijos ir jos ribų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
55. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
56. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).
57. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2174/2014).
58. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri neturėtų tapti „užslėpta apeliacija“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 p.; Rosca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 p.; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 p.; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 p.).
59. Proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant, teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis yra būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-47-602/2018, 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-108-552/2016).
60. Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaudamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, tačiau, kaip minėta, aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą motyvai liudija, kad pareiškėjai iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo (dėl už analogiškas pareigas ir funkcijas nustatyto skirtingo pareigybės koeficiento ir skirtingai mokamo darbo užmokesčio), tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Tai ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva.
61. Procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).
62. Siekdami ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. A-1412-520/2021 procesą pareiškėjai nurodo, kad teismai pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje ir Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies 2 punkte įtvirtintą diskriminacijos draudimą.
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą turinį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, nesutinka su pareiškėjais, jog teismai, nagrinėję administracinę bylą, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje ir Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies 2 punkte įtvirtintą diskriminacijos draudimą. Administracinių teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose, nustačius, kad pareiškėjai dirbo krovinių postuose, kuriuose dėl darbo pobūdžio ir specifikos pareigybei nustatyta 14 kategorija, pateikti aiškūs ir pakankamai išsamūs argumentai dėl pareiškėjams nustatyto ir apskaičiuoto pareiginės algos dydžio. Abiejų instancijų teismai pareiškėjams išaiškino, kad postų viršininkų pareigybių aprašymai 2015 ir 2017 metais buvo identiški, tačiau buvo nustatytos skirtingos pareigybių kategorijos, t. y. 14 ir 15, atitinkamai todėl pareiginė alga buvo diferencijuojama pagal postų viršininkų atsakomybę, atliekamas funkcijas.
64. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį Nr. A556- 904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį Nr. A62–1007/2011 ir kt.). Ši diskrecijos teisė apima ir viešojo administravimo subjektui įstatymais pavestų uždavinių ir funkcijų paskirstymą tarp tos įstaigos struktūrinių padalinių ir atitinkamų funkcijų priskyrimą tų padalinių valstybės tarnautojų pareigybėms tvirtinant jų aprašymus. Taigi, įvertinę tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo teisę vertinti individualiai skirtingą postų viršininkų krūvį, atsakomybę ir atliekamas funkcijas, teismai pagrįstai konstatavo, kad Muitinės departamento generalinis direktorius turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl pareigūnų darbo vietos ir atitinkamai jų pareigybių priskyrimo tam tikrai kategorijai.
65. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Šis principas, reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimus). Taigi, iš teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių ir aptartos teismų praktikos visumos akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų ir kitų postų viršininkų darbo krūviai pagal nustatytas 14 ir 15 kategorijas skiriasi, turėjo diskrecijos teisę nustatyti ir apskaičiuoti skirtingą pareiginės algos dydį, nes tai pateisinama objektyviais pagrindais (skirtingomis darbo sąlygomis).
66. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 63-65 punktuose nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas išvadai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi išnagrinėjęs bylą padarė materialiosios teisės normų pažeidimą (pažeidimus), kuris būtų akivaizdus ir esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl pareiškėjų argumentai dėl jų diskriminavimo laikomi nepagrįstais.
67. Pareiškėjai taip pat siekia atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
68. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
69. Iš pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjai teigia, jog teismai, nagrinėdami šią bylą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nurodytą teiginį pareiškėjai grindžia šiais aspektais:
67.1. Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl diskriminacijos draudimo, lygiateisiškumo principo taikymo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).
67.2. Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl viešojo administravimo diskrecijos ir jos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; 2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-231/2007; 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014; 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018; 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).
70. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 67.1 ir 67.2 papunkčiuose nurodyti procesiniai sprendimai, priimti bylose, kuriose bylos nagrinėjimo dalykas ir vertintos faktinės aplinkybės, nėra tapatūs (iš esmės panašūs) šios nagrinėtinos bylos dalykui ir vertintoms faktinėms aplinkybėms.
71. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1412-520/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. J. R. ir R. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1412-520/2021 atmesti.
Nutartis neskundžiama.