Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (2019 m. rugsėjo mėnesio veika) ir skirta jai 15 (penkiolikos) parų arešto bausmė;

J. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (2019 m. spalio mėnesio veika) ir skirta jai 15 (penkiolikos) parų arešto bausmė;

J. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (2019 m. lapkričio 10 d. veika) ir skirta jai 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos jas visiškai sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedant visas paskirtas švelnesnes bausmes ir skirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.

Arešto bausmė paskirta atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme, nuo 2019 m. lapkričio 10 d. 15.30 val. iki 2019 m. lapkričio 11 d. 14.27 val., išbūtas laikas, t. y . 1 (viena) para, ją prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, J. A. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią įpareigota atlikti per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Civilinio ieškovo G. A. atstovo advokato Edmundo Jankaičio civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš J. A. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Teismo posėdyje nuteistosios J. A. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nepriteisti iš nuteistosios antrinės teisinės pagalbos išlaidų, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad J. A. kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl J. A. pripažinimo kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

5. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Minėtoje normoje nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius J. A. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistosios keliamą versiją, kad G. galėjo sužaloti jaunesnis brolis su žaislais, nes vaikai žaisdami dažnai susižeidžia, tačiau ji tikrai nesmurtavo prieš juos. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų I. D. ir G. D. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, ir kurių parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. A. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nuteistajai J. A. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomi nepatikimais įrodymais, netiksliai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

5.1. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistoji neigia kaltę, yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog nubrozdinimai vaikams galėjo būti nustatyti, nes jie žaisdami dažnai susižeidžia, tačiau ji tikrai nesmurtavo prieš juos, jog liudytojos G. D. ir I. D. ją apkalba nurodydamos, kad ji smurtauja prieš G., nes nori, jog ji išsikraustytų iš gyvenamojo būsto. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog J. A. smurtavo prieš savo mažametį sūnų G. A., sukeldama jam ne tik fizinį skausmą, bet ir padarydama sužalojimus: poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimą dešiniame skruoste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

5.3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos G. D. parodymais, nes juos iš esmės patvirtina kitų byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja I. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad dukra G. jai sakė, kad J. A. trenkė G. į sieną, o ji pati matė ant G. dešinio žando mėlynę, jai iš tolo pasirodė, kad vaiko veidas patinęs, klausė vaiko kas atsitiko, bet vaikas nereagavo. Taip pat liudytoja patvirtino, jog anksčiau ji ne kartą yra mačiusi pas G. mėlynes ant veido, klausė J. A. iš kur pas vaiką mėlynės, ji jai atsakydavo, kad sužalojo mažesnis brolis. Tai, kad G. lovytėje drebėjo, jo žandas buvo raudonas, patvirtino liudytojas D. Š.. Liudytojos G. D. nurodytas aplinkybes, kad J. A. naudojo savo mažamečio sūnaus G. atžvilgiu fizinį smurtą, patvirtina liudytoja N. P., kuri apžiūrėjusi vaiką matė, kad sužalojimai pas G. buvo ne vienodo senumo, viename skruoste buvo šviežia mėlynė, o kitame skruoste buvo senesnė ir 2019-11-20 specialisto išvada Nr. 1625/2019(04), kurioje nurodyta, kad G. A. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, nustatyti sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar, galimai, paviršiumi. 2020-01-21 specialisto išvadoje Nr. pG 96/2020(04) taip pat nurodyta, kad G. A. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, nustatyti sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar, galimai, paviršiumi. Nurodyta ir tai, kad siena pagal žalojančių daiktų rūšinę priklausomybę priskiriama kietiems paviršiams, kas iš esmės patvirtina liudytojos G. D. nurodytas aplinkybes, kad G. veidu trenkėsi į sieną ir patyrė sužalojimus.

5.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantė, neabejotinai patvirtina liudytojos G. D. nurodytas aplinkybes, kad J. A. savo mažamečio sūnaus G. atžvilgiu ne kartą smurtavo, nes kaip tvirtino liudytojai, jie matė pas G. ant veido sumušimo žymes, o kaip nurodė darželio auklėtoja R. N., pas G. matė kairės pusės pakinklyje kraujosruvą, o be to, G. nustatyti sužalojimai ir specialisto išvadoje.

5.6. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog kaimynės yra suinteresuotos ją apkalbėti, nes jos senai laiko pyktį ant jos ir jos vaikų, norėjo ją iškeldinti, kad galėtų nusipirkti tą namo dalį, kurioje ji su vaikais gyvena, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jog iš pačios J. A., liudytojų I. ir G. D. parodymų matyti, kad jos dažnai viena pas kitą eidavo į svečius, gerdavo kavą, jog G. D. dažnai prižiūrėdavo J. A. vaikus, todėl neįtikėtina, kad esant tokiems draugiškiems kaimyniškiems santykiams, G. D. ar jos mama I. D. būtų turėjusios pagrindą sąmoningai duoti nuteistajai nepalankius parodymus.

5.7. Nuteistosios J. A. keliamą versiją, kad G. užsigavo pats arba jį užgaudavo mažesnysis brolis, teisėjų kolegija vertina kaip jos siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti tiek iš liudytojų parodymų, tiek ir iš specialistų išvadų, G. padaryti sužalojimai buvo didelio intensyvumo ir tokiose vietose, kur mažai tikėtina, jog galėjo atsirasti griūvant, o tuo labiau, neįtikimai atrodo aplinkybė, kad mažesnysis brolis, kuriam tuo metu buvo vieneri metai, galėjo taip trenkti broliui su žaislu, jog šiam atsirastų mėlynės ant žando, šlaunies ar galvoje. Be to, J. A. versiją paneigia liudytojos V. G., kuri dirbo su J. A. šeima ir kuri dažnai lankydavosi pas J. A. namuose, nurodytos aplinkybės, jog jai būnant pas J. A. namuose ji nematė, kad vaikai užsigautų ar užgautų vienas kitą.

5.8. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantės padarytų nusikalstamų veikų, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas, kad nuteistosios J. A. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamų nusikalstamų veikų požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. A. kaltei dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtinti duomenų pakanka ir jos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir J. A. išteisinti, kaip to prašo apeliaciniu skundu nuteistoji, nėra pagrindo.

6. Nuteistoji J. A. nesutinka su jai paskirta bausme, prašo skirti kitos rūšies bausmę.

6.1. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje padarytą nusikalstamą veiką asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai J. A. už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskyrė 15, 15 ir 20 parų arešto bausmes bei skyrė galutinę subendrintą bausmę – 50 parų areštą.

6.2. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajai J. A. skirdamas bausmes ir parinkdamas jų rūšį bei nustatydamas jų trukmę, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai J. A. atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – į tai, kad ji padarė tris tyčines nesunkias nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, į jos asmenybę – anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, turi vieną galiojančią nuobaudą, registruota Užimtumo tarnyboje. Teismas nustatė jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl 2019 m. lapkričio 10 d. veikos, kad nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog J. A. dėl socialinių įgūdžių stokos negeba pasirūpinti buitimi, neužtikrina saugių ir sveikų gyvenimo sąlygų savo mažamečiams vaikams, nepaiso socialinio darbuotojo patarimų, nepriima siūlomos pagalbos, atsisako bendradarbiauti, nevykdo gydytojų rekomendacijų, yra nedirbanti, negauna jokių pajamų, pragyvena iš draugo lėšų.

6.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajai už nusikalstamų veikų padarymą pirmosios instancijos teismas, skirdamas sankcijoje numatytą arešto bausmę ir nustatydamas trukmę – už dvi nusikalstamas veikas nustatydamas minimalias, už vieną – artimą minimaliai (BK 49 straipsnio 3 dalis), taip pat subendrindamas bausmes jas visiškai sudedant ir nustatydamas galutinę bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajai J. A. paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, J. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė – areštas 50 parų, atsižvelgus tiek į aptariamų veikų pavojingumą, t. y. į tai, kad smurtinės veikos padarytos prieš mažametį sūnų, tiek į nuteistosios asmenybę, nėra per griežta. Šiuo atveju skirti J. A. kitos BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, įvertinus tai, kad ji nedirba, pajamų negauna, kaip pati nurodė pirmosios instancijos teisme, jog pragyvena iš draugo lėšų, yra netikslinga. Todėl atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, keisti J. A. paskirtos bausmės rūšį ar dydį, nėra pagrindo.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės nuteistajai J. A. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir spręsti klausimą dėl jai skirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo.

7.1. Bausmių vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, Nr. 2K-61-895/2015, Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-379-697/2018 ir kt.).

7.2. Dėl nuteistosios J. A. atitikimo formaliems BK 75 straipsnio taikymo kriterijams jokių abejonių vertinamu atveju nekyla – skundžiamu nuosprendžiu J. A. pripažinta kalta ir nuteista už tris tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 punktas), anksčiau neteista. Be nuteistosios atitikimo formaliems pagrindams turi būti nustatyta ir kita BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

7.3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, dar kartą įvertinusi su analizuojamu klausimu susijusius aktualius duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad bausmės paskirtis J. A. atžvilgiu gali būti įgyvendinta atidėjus jai paskirtos arešto bausmės vykdymą. Sprendžiant ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog nuteistoji J. A. anksčiau neteista, yra jauno amžiaus, nors nedirba, tačiau yra registruota Užimtumo tarnyboje, dėl socialinių įgūdžių stokos negeba pasirūpinti buitimi, neužtikrina saugių ir sveikų gyvenimo sąlygų savo mažamečiams vaikams, nepriėmė socialinių darbuotojų jai siūlomos pagalbos, bausta administracine tvarka, turi vieną galiojančią nuobaudą. Duomenų, kad po padarytų nusikalstamų veikų J. A. būtų bausta administracine tvarka, ar jos atžvilgiu pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, byloje nėra. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia ir į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad ji pripažįsta, jog buvo neblaivi, nuoširdžiai gailisi, nusiteikusi ateityje nedaryti nusikalstamų veikų, pažada daugiau taip nesielgti, pasimokė iš klaidų, yra jauna, nori dirbti, mokėti mokesčius valstybei bei pinigus vaikų globėjams, būti dora piliete ir auginti vaikus.

7.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad trumpalaikis laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, todėl esant galimybei būtina siekti išsaugoti asmens teigiamus socialinius ryšius bei siekti jo veiksmingos resocializacijos kitais būdais. Vertinamu atveju būtent pozityvūs nuteistosios elgesio, jos požiūrio pokyčiai, realios pastangos keisti savo gyvenimo būdą ir elgesį, teikia pagrindą pripažinti, kad bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių pasiekimui nebūtina asmenį izoliuoti nuo visuomenės. Pažymėtina ir tai, kad bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas, jog bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, esant aukščiau aptartų duomenų ir aplinkybių visumai, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams neprieštarauja.

7.5. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, konstatuojama, kad J. A. atitinka visas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, todėl yra pagrindas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti ir J. A. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad J. A. padarė tris nesunkius nusikaltimus, anksčiau neteista, bausmės vykdymas atidėtinas 6 mėnesiams su intensyvia priežiūra 3 mėnesiams bei paskiriant BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 7 punktuose numatytas pareigas ir paliekant skundžiamu nuosprendžiu J. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią įpareigota atlikti per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

7.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimas 6 mėnesiams su suderintomis pareigomis bei pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemone, nenutrauks nuteistosios socialinių ryšių, be to, ne tik ją nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, taip pat maksimaliai užtikrins, kad J. A. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Pastebėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra atleidimas nuo bausmės ir, nesilaikant teismo paskirtų įpareigojimų ar net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus, nuteistajai gresia tokia bausmė, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo praėjusio probacijos laikotarpio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, J. A. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidedamas. Nuosprendžiu nenustatytinas konkretus nuteistosios gyvenamosios vietos adresas, kuriuo bus taikoma intensyvi priežiūra, kadangi nuosprendžio vykdymo metu gyvenamosios vietos adresą nustatys probaciją vykdanti institucija.

8. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. A. prašo jai grąžinti jos paimtą asmens dokumentą, nes nori įsidarbinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kardomosios priemonės baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą (BPK 139 straipsnio 3 dalis). Taigi šiuo atveju J. A. paskirta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – bus panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti.

9. Apeliantė nurodo, kad būdama streso būsenos ji nesuprato, jog jai yra siūlomas advokatas ir jo atsisakė, todėl neturėdama advokato, ji negalėjo tinkamai gintis. Iš 2019 m. lapkričio 11 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo matyti, kad J. A. atsisakė gynėjo, jai, vadovaujantis BPK 52 straipsniu, buvo išaiškinta, kad atsisakymas gynėjo neatima iš jos teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. 2020 m. balandžio 2 d. įteikus pranešimą apie įtarimą J. A. nurodė, kad gynėjas jai nereikalingas. Perdavus baudžiamąją bylą nagrinėti teismui, J. A. buvo išsiųstas pranešimas, kuriame J. A. buvo išaiškinta, kad ji turi teisę į teisiamąjį posėdį pasikviesti sau tinkamą gynėją, o neturint lėšų, kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo jai skyrimo. Šia teise J. A. nepasinaudojo ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad gynėjas jai nereikalingas. Taigi iš šių aptartų duomenų matyti, kad J. A. ne kartą buvo išaiškintos jos teisės turėti gynėją, tačiau šia teise ji nepasinaudojo, todėl darytina išvada, kad nuteistosios J. A. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Be to, apeliacinės instancijos teisme nuteistajai buvo paskirtas gynėjas, kuris apeliacinės instancijos teisme gynė nuteistosios J. A. teises ir teisėtus interesus.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs nuteistajai J. A. galutinę arešto bausmę, nurodė ir jos atlikimo vietą, t. y. arešto bausmę paskyrė atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Taigi, netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria remiantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atliks pagal kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 50, 51 ir kt. straipsniuose. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai pasisakė dėl nuteistajai paskirtos arešto bausmės atlikimo vietos, todėl ir ši Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

11. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad J. A. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 135,00 eurai ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

11.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. A. šiuo metu nedirba, pajamų ir nuosavo turto neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms J. A. turtinę padėtį, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už J. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 7 punktais, J. A. paskirtos subendrintos 50 parų arešto bausmės vykdymą atidėti 6 (šešiems) mėnesiams, jai 3 (tris) pirmus mėnesius taikyti intensyvią priežiūrą, įpareigojant J. A. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., taip pat įpareigoti J. A. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nurodyta bausmę nuteistajai J. A. paskirti atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš J. A. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.