- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-193-350/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17651-2022-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė
- Advokatai
- Viktoras Gecas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – A. J. gynėjo advokato Viktoro Geco (toliau – ir Apeliantas, ir Gynėjas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. J. , padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu ir jam baudžiamoji byla nutraukta, perduodant pagal laidavimą V. Š., nustatant 2 metų 6 mėnesių laidavimo terminą, vadovaujantis BK 68 straipsniu, skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams, terminą skaičiuojant 2022 m. gegužės 20 d., bei vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, nuspręsta išieškoti iš A. J. į valstybės biudžetą dalį automobilio Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės – 4 500 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Skundžiamu nuosprendžiu A. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, 2022 m. gegužės 19 d., apie 14 val. 18 min., Panevėžio r., kelio Nr. A17 6-ajame kilometre, vairavo krovininį automobilį Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe Krone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas – 14 val. 35 min. jam buvo nustatytas 2,93 promilių neblaivumas, o 14 val. 51 min. – 2,85 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Gynėjas prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį: perduoti A. J. pagal laidavimą papildomam laiduotojui – broliui J. J. ir nustatyti 1 metų laidavimo terminą, panaikinti baudžiamojo poveikio priemones, kitą skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą; jei Panevėžio apygardos teismas nuspręstų, kad skundžiamas nuosprendis dėl baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo yra iš esmės teisėtas, sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki 1 metų bei turto konfiskavimo apimtį iki 600 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagristai netinkamu laiduotoju laikė A. J. brolį J. J.. Asmens administraciniai nusižengimai negalėjo būti įvertinti taip griežtai, kad jis negalėtų laiduoti už savo brolį. Teismo nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir prieštaraujantis A. J. teisei būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismui perdavus A. J. dviem asmenims, buvo galima tikėtis daugiau teigiamos kitų asmenų įtakos jo elgsenai ir tokiu atveju svarstyti klausimą dėl mažesnio laidavimo termino paskyrimo. A. J. veiksmai dėl dviejų kandidatų pateikimo teismui rodo norą keisti savo požiūrį į elgesio taisykles ateityje ir nuoširdumo.
2.2. Laidavimo terminas teismo nuosprendyje nėra motyvuotas. A. J. yra svarbūs atitinkami suvaržymai po teismo nuosprendžio, tačiau šie suvaržymai negali būti maksimalūs ir nemotyvuoti. Teismas privalėjo įvertinti tai, kad A. J. niekada nebuvo teistas, jis gailisi dėl įvykio, nusikaltimu nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. jis pats laisvanoriškai yra susilaikęs nuo transporto priemonių vairavimo. Darytina išvada, kad jis yra supratęs savo nuskalstamų veiksmų žalingumą sau pačiam ir aplinkiniams.
2.3. Teismas nepagrįstai analizavo A. J. administracinius nusižengimus, kurie nuosprendžio priėmimo dieną buvo negaliojantys, tokiu būdu pažeisdamas Nuteistojo teisę į gynybą, nes jam nebuvo galimybės gintis dėl negaliojančių administracinių nusižengimų. Šis netinkamas teismo vertinimas turėjo įtaką laidavimo termino nustatymui ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimui bei nepagrįstai sunkino A. J. teisinę padėtį byloje.
2.4. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės nėra skiriamos privalomai, todėl teismas privalo atitinkami motyvuoti šių priemonių taikymo būtinybę. Skundžiamame nuosprendyje tokių motyvų nėra, todėl laikytina, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
2.5. Byloje nebuvo nustatytos objektyvios prielaidos dėl turto konfiskavimo. Transporto priemonė nebuvo nusikaltimo įrankis ar priemonė, todėl nebuvo teisinio pagrindo A. J. atžvilgiu taikyti BK 72 straipsnio nuostatų. Taip pat byloje nenustatytos BK 72 straipsnio 5 dalies sąlygos. Byloje nebuvo tirti A. J. ir jo darbdavio tarpusavio santykiai dalyje dėl transporto priemones naudojimo ar darbdavio žinojimo apie A. J. atitinkamus veiksmus darbo metu, todėl nebuvo galimos teismo išvados dėl būtinybės taikyti turto konfiskavimą A. J. atžvilgiu.
2.6. Konfiskuotina suma teismo buvo nustatytas neobjektyviai ir kaip nepagrįstai didelė. Teismas šioje dalyje neturėjo teisinio pagrindo vertinti kandidatės V. Š. gaunamų pajamų kaip motyvo iš kaltinamojo konfiskuoti atitinkamo dydžio turtą.
2.7. A. J. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumas nebuvo nustatytas ir motyvuotas, taip pat nemotyvuotas A. J., kaip vairuotojo, ankstesnis elgesys, todėl prevencinis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo tikslas nebuvo įrodytas jokiais leistinais įrodymais. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė dėl jos termino ir dėl to, kad A. J. yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.8. Byloje nebuvo sudarytas kaltinamasis aktas, todėl A. J. buvo suvaržyta teisė žinoti kaltinimo apimtį ir turinį bei surinktus įrodymus, nes teismas byloje netyrė įrodymų, taip pat pažeista teisė į gynybą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Evaldas Šidlauskas siūlo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Teismas sprendimą dėl J. J. netinkamumo būti laiduotoju priėmė remdamasis ne subjektyvia nuomone, o byloje esančia pažyma apie J. J. taikytas administracines nuobaudas už KET pažeidimus. Argumentas dėl A. J. perdavimo dviem laiduotojams prieštarauja pačiam laidavimo taikymui, nes tokį teiginį galima vertinti kaip pripažinimą, jog laiduotojos V. Š. įtaka A. J. teigiamam elgesiui yra nepakankama ir A. J. elgesiui pakeisti reikia net dviejų laiduotojų. Akivaizdu, jog minėtas apeliacinio skundo argumentas yra susijęs ne su didesne galimybe daryti teigiamą įtaką A. J. elgesiui, o su nepagrįstu siekiu sumažinti paskirtą laidavimo terminą.
3.2. Vien faktas, kad teismas taikė BK 40 straipsnio nuostatas, reiškia, jog teismas vertino aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant laidavimo terminą. Tai, kad A. J. pakluso privalomiems policijos nurodymams, nelaikytina laisvanorišku susilaikymu nuo transporto priemonių vairavimo.
3.3. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. J. baustas už KET pažeidimus. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 39 straipsnis numato, jog administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Paskutinis A. J. padarytas KET pažeidimas užfiksuotas 2021 m. balandžio 4 d., t. y. nuo jo padarymo nėra praėję du metais, todėl teismas pagrįstai vertino A. J. padarytus KET pažeidimus.
3.4. Skirdamas uždraudimą naudotis specialia teise, teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog A. J. nusikaltimą padarė naudodamasis šia teise, taip pat vertino padaryto nusikaltimo pavojingumą, A. J. (kaip vairuotojo) ankstesnį elgesį. Pats A. J. nurodė, kad alkoholį vartojo Latvijos Respublikos pasienyje ir, jo teigimu, girtas vairavo krovininį automobilį per visą Latvijos Respublikos teritoriją ir vyko link Kauno, kol buvo sulaikytas Panevėžio aplinkkelyje, kas rodo, jog jis ilgą laiką kėlė pavojų eismo dalyviams. Kadangi ANK už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai, numato privalomą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių, įvertinus visas šios baudžiamosios bylos aplinkybes, A. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas teisiniu požiūriu laikytinas proporcingu ir pagristu.
3.5. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog automobilis priklauso (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog automobilio savininkas žinojo, kad A. J. jam priklausantį automobilį panaudos nusikaltimo darymui. Teismo posėdžio metu K. D. buvo apklaustas liudytoju. Nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde A. J. nenurodė, jog K. D. buvo žinoma, kad A. J. ketina važiuoti ar važiuoja įmonei priklausančiu automobiliu, būdamas girtas.
3.6. A. J. vairuoto automobilio vertė su PVM yra 50 930 Eur, todėl teismo nustatyta konfiskuotina suma nelaikytina neatitinkančia protingumo ir proporcingumo kriterijų. Nuosprendyje nurodyta, jog konfiskuotina suma nustatyta įvertinus A. J., o ne V. Š. pajamas.
3.7. Prokurorui surašant pareiškimą dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaltinimo apimti sudaro pranešime apie įtarimą kaltininkui inkriminuojami nusikalstami veiksmai. A. J. nesutikus su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jis bei Gynėjas turėjo teisę susipažinti su byloje esančiais duomenis, teikti prašymus dėl jų papildymo. Tai rodo, jog A. J. teisė žinoti kaltinimo apimtį, turinį, byloje surinktus duomenis nebuvo pažeista. Be to, iš apeliacinio skundo turinio neaišku, kokių konkrečiai įrodymų teismas neištyrė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Gynėjas apeliaciniu skundu neginčija A. J. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ar šios veikos kvalifikavimo, sutinka su sprendimu atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, tačiau prašo perduoti A. J. pagal laidavimą papildomam laiduotojui – broliui J. J., nustatyti 1 metų laidavimo terminą, panaikinti A. J. paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki 1 metų, sumažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančią sumą iki 600 Eur. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad buvo suvaržytos A. J. teisės į gynybą ir žinoti kaltinimo apimtį.
6. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl prašymo skirti papildomą laiduotoją ir nustatyti trumpesnį laidavimo terminą
7. Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, A. J. perdavus pagal laidavimą dviem asmenims – V. Š. ir J. J., būtų galima tikėtis daugiau teigiamos kitų asmenų įtakos jo elgsenai.
8. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį, laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys; teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
9. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į J. J. parodymus, kad su broliu matosi tik 3-4 kartus per metus, telefonu bendrauja maždaug kas 2 savaites, taip pat į tai, kad jie gyvena pakankamai dideliu atstumu vienas nuo kito (duomenys neskelbtini), įvertinusi aplinkybę, kad J. J. ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus bei turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 150-151), sprendžia, kad jis neturi jokios realios galimybės daryti teigiamą įtaką A. J., todėl skirti jį laiduotoju nėra teisinio pagrindo.
10. Apeliantas taip pat prašo nustatyti 1 metų trukmės laidavimo terminą.
11. Laidavimo terminas nustatomas nuo 1 iki 3 metų (BK 40 straipsnio 4 dalis). Konkretų laidavimo terminą teismas parenka savo nuožiūra, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes, kadangi baudžiamasis įstatymas nenustato tam jokių sąlygų ar kriterijų.
12. Šiuo atveju, atsižvelgiant į A. J. įvykdyto nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes – tai, kad jis ilgą atstumą judriame kelyje vairavo sunkiasvorę ir didžiagabaritę transporto priemonę būdamas sunkaus girtumo, pirmosios instancijos teismo parinktas laidavimo terminas – 2 metai 6 mėnesiai – laikytinas pagrįstu ir teisingu, o Gynėjo pageidaujamas 1 metų trukmės laidavimo terminas šiuo atveju nebūtų pakankamas prevenciniams laidavimo instituto tikslams pasiekti – užkardyti nusikalstamo elgesio pasikartojimą. Tokios išvados nepaneigia Gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog A. J. praeityje neteistas, gailisi dėl įvykio, yra laisvanoriškai susilaikęs nuo transporto priemonių vairavimo, nusikaltimu nesukelta reali žala. Atsakydama į tokius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Apelianto akcentuojamos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos priimant sprendimą atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės bei nustatant jam trumpesnį, nei maksimalus, laidavimo terminą, todėl nėra pagrindo jų vertinti pakartotinai, o faktas, kad A. J. nuo 2022 m. gegužės 19 d. nebevairuoja transporto priemonių, šiuo atveju negali būti laikoma, jog jis tai darė savanoriškai, kadangi A. J. iš karto po nusikaltimo padarymo 2022 m. gegužės 19 d. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu (t. 1 b. l. 59), o prieš paleidžiant jį iš laikino sulaikymo 2022 m. gegužės 20 d. 14.41 val. (t. 1 b.l. 63-65), jam 13.40 val. buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (t. 1, b. l. 79-82) ir jis yra įspėtas, kad, pažeidus šią priemonę ir vairuojant transporto priemones, jam gali būti skirta griežtesnė kardomoji priemonė, tame tarpe ir suėmimas.
13. Šiame kontekste, atsakant į Apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė A. J. teisę į gynybą, nes, nustatydamas laidavimo terminą bei skirdamas baudžiamojo poveikio priemones, analizavo A. J. administracinius nusižengimus, pažymėtina, kad duomenys apie A. J. baustumus administracine tvarka buvo įtraukti į baudžiamąją bylą (t. 1, b. l. 105-106), su kuria tiek A. J., tiek Gynėjas turėjo galimybę susipažinti bei juos ginčyti, naudodami savo pasirinktą gynybos strategiją, todėl nėra pagrindo sutikti su Apeliantu ir daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos duomenis kaip vieną iš aplinkybių, charakterizuojančių A. J. asmenybę, pažeidė jo teisę į gynybą.
Dėl uždraudimo naudotis specialia teise
14. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Kaip teisingai nurodo Apeliantas, tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai.
15. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. J. nusikaltimą įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, įvertinęs šio nusikaltimo pavojingumą, A. J., kaip vairuotojo, ankstesnį elgesį, skyrė jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti nei su sprendimu skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę, nei su šios priemonės terminu.
17. Byloje nustatyta, kad A. J. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė vairuodamas sunkiasvorę ir didžiagabaritę kelių transporto priemonę – krovininį automobilį su puspriekabe, kurioje vežė medieną. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš jo paties parodymų, būdamas neblaivus jis važiavo pakankamai ilgą atstumą – nuo Latvijos Respublikos pasienio su Estijos Respublika iki Panevėžio r., kelio Nr. A17, link Kauno. Pirmuoju tikrinimu A. J. buvo nustatytas 2,93 promilių, antruoju tikrinimu – 2,85 promilių neblaivumas, kuris žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Visos šios aplinkybės rodo ženkliai didesnį A. J. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą. Atsižvelgtina ir į tai, kad A. J. turi ilgametę darbo vairuotoju patirtį, o tai reiškia, kad dėl turimos patirties jis gerai suprato grėsmę, kurią jo veika kelia kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, tačiau vis tiek ryžosi vairuoti būdamas neblaivus.
18. Esant visoms šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti A. J. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metų terminui – yra teisėtas ir pagrįstas. Šios priemonės neskiriant arba nustatant trumpesnį jos terminą, kaip to pageidauja Apeliantas, nebūtų įmanoma pasiekti baudžiamojo poveikio priemonių tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).
Dėl BK 72 straipsnio
19. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
20. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo teisinio pagrindo A. J. atžvilgiu taikyti BK 72 straipsnio nuostatų, nes jo vairuota transporto priemonė nebuvo nusikaltimo įrankis ar priemonė. Atsakant į tokį argumentą, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-50-788/2018, 2K-80-511/2018). Šiuo atveju K. D. įmonei priklausantis krovininis automobilis Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nusikaltimo padarymo priemonė BK 72 straipsnio prasme, nes šią transporto priemonę A. J. tiesiogiai naudojo darydamas nusikalstamą veiką, todėl akivaizdu, jog ji yra konfiskuotinas turtas.
21. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui, bei vertino, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad transporto priemonės savininkas – K. D. įmonė – žinojo, kad A. J. šią priemonę panaudos nusikaltimo padarymui, todėl, atsižvelgęs į A. J. turtinę padėtį, nusprendė išieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 4 500 Eur.
23. Apeliantas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad byloje nenustatytos BK 72 straipsnio 5 dalies sąlygos, nes netirti A. J. ir jo darbdavio tarpusavio santykiai dalyje dėl transporto priemones naudojimo ar darbdavio žinojimo apie A. J. atitinkamus veiksmus darbo metu.
24. Pažymėtina, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, tik BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės apsaugomos taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą turto vertės išieškojimą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018).
25. Išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, leidžiančių įtarti, kad K. D. įmonė, perleisdama turtą darbuotojui A. J. darbinių funkcijų atlikimui, žinojo, kad jis vairuos transporto priemonę būdamas neblaivus – šią išvadą patvirtina K. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad, bandant susisiekti su A. J., jis nekėlė ragelio, tik per sekimo programėlę pamatė, kad krovininis automobilis stovi Panevėžyje (t. 1, b. l. 32-33). Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad A. J. praeityje nebaustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, į tai, kad nėra jokių duomenų apie ankstesnį jo piktnaudžiavimą alkoholiu, daroma išvada, kad K. D. įmonė negalėjo žinoti ar pagrįstai įtarti, kad A. J. jos turtą naudos BK uždraustai veikai daryti. Tai, reiškia, kad nėra BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų konfiskuoti šiam juridiniam asmeniui priklausantį konfiskuotiną turtą.
26. Atsakydama į kitus Gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama ši baudžiamojo poveikio priemonė, teisėjų kolegija pažymi, kad A. J. įvykdė nusikalstamą veiką, keliančią itin didelę grėsmę kitų eismo dalyvių turtui, sveikatai ar net gyvybei, todėl, įvertinus visas šio nusikaltimo aplinkybes – tai, kad A. J. vairavo krovininį automobilį su puspriekabe, pakrauta mediena, tai, kad jis važiavo didelį atstumą, jam nustatytą sunkų girtumo laipsnį, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti turto konfiskavimą yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, o nustatyta konfiskuotina suma – 4 500 Eur, įvertinus visas bylos aplinkybes bei tai, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. J. šiuo metu yra įsidarbinęs, neturi išlaikytinių, gyvena kartu su stabilų darbo užmokestį gaunančia V. Š., nėra neproporcinga ar kitokiu aspektu neteisinga, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad A. J. vairuotos transporto priemonės vidutinė kaina Lietuvoje 2022 m. gegužės mėn. buvo žymiai didesnė – 50 930 Eur su PVM (t. 1, b. l. 27, 29). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sumos konfiskavimas yra būtinas šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti, o, netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo ar konfiskuojant tik 600 Eur, būtų sudaromos prielaidos asmens nebaudžiamumui ir nebūtų realaus poveikio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Kartu pažymėtina, kad vien tai, jog ši priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
27. Apeliantas teigia, kad šioje byloje buvo pažeistos A. J. teisės į gynybą bei žinoti kaltinimo turinį ir įrodymų apimtį, nes nebuvo surašytas kaltinamasis aktas, o teismas netyrė įrodymų. Tokius argumentus teisėjų kolegija vertina kaip visiškai nepagrįstus.
28. Pagal BPK 418 straipsnio 1 dalį, dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama kaip vienintelė ar alternatyvinė bet kuri bausmė, išskyrus atvejus, kai už nusikalstamą veiką gali būti skiriamas tik terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu. Jei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir kaltinamasis tam neprieštarauja, kaltinamasis aktas nerašomas; šiuo atveju prokuroras surašo pareiškimą, kurį kartu su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga išsiunčia teismui pagal teismingumą (BPK 418 straipsnio 3 dalis).
29. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. gegužės 20 d. vykusios apklausos metu pats A. J. išreiškė pageidavimą ikiteisminį tyrimą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 71-72). Tą pačią dieną jam išaiškintos BPK XXXI skyriaus I skirsnio 418-425 straipsnių nuostatos, A. J. pasirašytinai patvirtino, kad jam žinoma apie galimybę užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, taip pat teismo baudžiamojo įsakymo proceso tvarka ir pasekmės (t. 1, b. l. 114-116). Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pats A. J. sutiko su tuo, kad byloje nebūtų rašomas kaltinamasis aktas, o procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl nėra pagrindo vertinti, kad, byloje nesurašius kaltinamojo akto, buvo pažeista jo teisė į gynybą.
30. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, surašė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 7 d. baudžiamąjį įsakymą (t. 1, b. l. 125-130), kuris buvo įteiktas A. J. (t. 1, b. l. 131). Nesutikdamas su šiuo baudžiamuoju įsakymu, A. J. pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme (t. 1, b. l. 132). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo bei garso įrašo turinio matyti, kad A. J. 2022 m. liepos 13 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad yra gavęs baudžiamojo įsakymo nuorašą ir susipažinęs su bylos medžiaga, taip pat jis patvirtino, kad supranta jam pareikštą kaltinimą. A. J. šiame teismo posėdyje nurodžius, kad prisipažįsta esąs kaltas, bei davus parodymus, taip pat apklausus J. J., teismas pasiteiravo proceso dalyvių nuomonės dėl galimybės byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, su kuo sutiko visi proceso dalyviai, tame tarpe ir Apeliantas, todėl, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms nekeliant abejonių, teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, nutraukė įrodymų tyrimą. Esant tokiai situacijai, nėra jokio pagrindo vertinti, kad, byloje neatlikus pilno įrodymų tyrimo, buvo pažeista A. J. teisė į gynybą, todėl Apelianto argumentai atmetami kaip aiškiai nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – A. J. gynėjo advokato Viktoro Geco apeliacinį skundą atmesti.