Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „GELVORA“ ieškinį atsakovui A. A. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimas atsakovui laikomi įteikti 2020 m. birželio 8 d. remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. praėjus 30 dienų nuo pašto pranešimo palikimo atsakovo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui 2014 m. vasario 21 d., 2014 m. vasario 22 d. bei 2014 d. vasario 23 d. buvo suteiktas vartojimo kreditas. Galutinė kredito grąžinimo diena – 2014 m. kovo 23 d. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl pradinis kreditorius ją nutraukė.

Ieškovas UAB „GELVORA“, pradinis kreditorius ir UAB „Finansų administravimas“ 2017 m. gegužės 4 d. sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, kurios pagrindu ieškovas UAB „GELVORA“ įgijo reikalavimo teises į atsakovą pagal aukščiau minėtą sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Ieškovas nurodo, kad, vadovaudamasis CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka, pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo sumokėti skolą.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi arba ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas tenkintinas ieškovui iš atsakovo priteisiant 495,82 EUR skolą (CK 6.38, 6.200, 6.886 straipsniai).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1 033,77 EUR palūkanas. Iš pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygų nustatyta, kad sutarties galiojimo terminas buvo 2014 m. kovo 23 d. Nustatyta, kad pradinis kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį. Pagal su pradiniu kreditoriumi sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 114,37 procentų dydžio metines palūkanas iki kredito grąžinimo dienos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktas).

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovo reikalavimas dėl 1 033,07 EUR, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. vasario 12 d., atmestinas, kadangi šios mokėjimo (pelno) palūkanos buvo apskaičiuotos jau po sutarties galiojimo termino suėjimo ir jos nutraukimo.

Ieškovas prašo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 75 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tai, kad šalys sutartyje susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų, turi būti taikomos ne 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, bet sutartinės – 75 procentų dydžio kompensuojamosios palūkanos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktas), todėl ieškovo reikalavimas priteisti 75 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas, o reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo – atmestinas. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovui iš atsakovo priteistinos 75 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (495,82 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. 32,43 proc. reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 11,03 EUR dalis sumokėto žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Byloje patirta 7,31 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalys, tenkančios kiekvieni iš šalių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93, 96 straipsniais, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo UAB „GELVORA“ ieškinį atsakovui A. A. tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „GELVORA“, j. a. k. 125164834, 495,82 EUR (keturių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 82 ct) skolą, 75 procentų metines palūkanas už pagrindinę skolos sumą (495,82 EUR), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 11,03 EUR (vienuolikos eurų 3 ct) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo A. A., a. k. (duomenys neskelbtini). Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.