Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-39-577/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Upės centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Ranga Group“, uždarajai akcinei bendrovei „Ranga IV“ ir L. P. dėl skolos priteisimo bei pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Gyvenamieji namai“ ir L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Gyvenamieji namai“ ir L. P. ieškinius atsakovams likviduojamai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ranga IV“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Upės centras“ dėl skolos perkėlimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ranga Group“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinių skundų, prisidėjimų prie jų ir atsiliepimų į juos argumentai

2. Ta aplinkybė, kad laiduotojų atsakomybė yra solidari ir kad dėl to ieškovas turi teisę pasirinkti iš kurio laiduotojo ir kokia dalimi reikalauti skolininko skolos padengimo, patvirtina, kad ieškovas turėjo pareigą kreiptis į konkretų laiduotoją su konkrečiu reikalavimu dėl skolos ar jos dalies padengimo. Tik gavęs minėto turinio pranešimą laiduotojas sužino apie jam atsiradusią pareigą įvykdyti visą ar dalį pagrindinio skolininko neįvykdytų įsipareigojimų. Nesant tokio pranešimo, atsakovas neturėjo pareigos įvykdyti skolininko neįvykdytus įsipareigojimus ieškovui.

4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai teigia, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas CK 6.53 str. 2 d. prasme. Manytina, kad ši CK nuostata taikytina tuo atveju, kai prievolės įvykdymo terminas buvo nenustatytas ne dėl kurios nors sandorio šalies kaltės. Nagrinėjamu atveju jis nebuvo nustatytas dėl ieškovo kaltės, kuris netinkamai įvykdė savo pareigą pagal laidavimo sutarties 6.1 p. Dėl šios priežasties ieškovas neturi teisės remtis CK 6.53 str. 2 d. nuostata.

1. Atsakovas nėra sumokėjęs žyminio mokesčio, todėl teismas turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus, skundą palikti nenagrinėtą ir grąžinti jį atsakovui. Ta aplinkybė, kad atsakovui yra de facto iškelta bankroto byla jo neatleidžia nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo.

2012 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo L. P. prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo. Prašyme nurodė, kad egzistuoja svarbi priežastis dėl civilinės bylos atidėjimo, nes artimiausiu metu neišvengiamai vyks teisminis procesas dėl sutarties, kuria remiantis iš atsakovo L. P. nagrinėjamoje byloje yra siekiama prisiteisti skolą, ginčijimo. Mano, kad prasidėjus minėtam teisminiam procesui atsiras privalomas civilinės bylos 2A-454/2012 sustabdymo pagrindas. Informavo, kad, išsisprendus ieškinio dėl laidavimo sutarties nuginčijimo klausimui, atsakovas apie tai nedelsiant informuos teismą ir pateiks prašymą dėl civilinės bylos 2A-454/2012 sustabdymo.

Ieškovas UAB „Gyvenamieji namai“ pateikė atsiliepimą į ieškovo L. P. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo L. P. apeliacinį skundą tenkinti , t. y. panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Gyvenamieji namai“ ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančia 2008 m. gruodžio 17 d. skolos perkėlimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Dėl skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti skolos perkėlimo sutartį negaliojančia CK 1.82 str. pagrindu. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai nenustatė dviejų CK 1.82 str. taikymo sąlygų, t. y. skolos perkėlimo sutarties prieštaravimo juridinio asmens tikslams ir AB banko „Snoras“ nesąžiningumo.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad UAB „Upės centras“ yra privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra siekti pelno. Tuo tarpu skolos perkėlimo sutartis prieštarauja šiam bendrovės tikslui, nes UAB „Upės centras“, negaudamas jokios finansinės naudos, prisiėmė iš UAB „Ranga IV“ 20 416 342,76 Lt siekiančius įsipareigojimus, t. y. skolos perkėlimo sutartis buvo nenaudinga bendrovei, nes ji neatlygintinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nauda bendrovei nebūtinai turi būti komercinė. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). UAB „Upės centras“ savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad skolos perkėlimo sutartis buvo sudaroma tam, kad pašalinti AB banką „Snoras“, prieštaravusį UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo bylos iškėlimui, iš UAB „Ranga IV“ kreditorių sąrašo ir įgyti galimybę kelti restruktūrizavimo bylą, nes, to nepadarius, UAB „Ranga IV“ būtų iškelta bankroto byla, kas lemtų ir UAB „Upės centras“ bankroto bylos iškėlimą. Tokį skolos perkėlimo sutarties tikslą patvirtino ir L. P., kuris yra Ranga grupei priklausančių įmonių (šiai įmonių grupei faktiškai priklauso ir UAB „Upės centras“) akcininkas bei kai kurių šių įmonių valdymo organų narys, nurodydamas, kad susiklosčius nepalankiai situacijai rinkoje buvo ieškoma būdų išvengti bankroto, o skolos perkėlimo sutarties sudarymas ir buvo pasirinktas tuo tikslu (b. l. 10-16 t. 3). UAB „Upės centras“ nurodė, kad UAB „Ranga IV“ dėl sudarytos skolos perkėlimo sutarties bankroto bylos iškėlimo išvengė 2 metus, o UAB „Upės centras“ 4 metus. Tai, jog bankroto bylos iškėlimo vis dėl to nepavyko išvengti nė vienai iš bendrovių, nepaneigia, jog skolos perkėlimo sutartimi buvo sukurtos sąlygos abiems įmonėms pratęsti savo veiklą ir jog tai atitiko abiejų bendrovių interesus. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas skolos perkėlimo sandoris buvo naudingas UAB „Upės centras“, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis prieštaravo bendrovės veiklos tikslui. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendime.

Kaip minėta, apeliantai teigia, kad AB bankas „Snoras“ buvo nesąžiningas sudarydamas skolos perkėlimo sutartį, nes jis, kaip profesionalas, turėjo žinoti, jog neatlygintinis sandoris prieštarauja UAB „Upės centras“ veiklos tikslui, ir nes AB bankas „Snoras“, pasinaudodamas nepalankia skolininkui situacija rinkoje, vienašališkai suformulavo nepalankias skolininkui skolos perleidimo sutarties sąlygas, po kuriomis UAB „Upės centras“, UAB „Ranga IV“ buvo priversti pasirašyti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nėra galimybės daryti vienareikšmišką išvadą, jog AB bankas „Snoras“ žinojo, jog skolos perkėlimo sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga UAB „Upės centras“. Kaip minėta, šiuo atveju skolos perkėlimo sutarties nauda nebuvo komercinė, todėl vertintina, jog bankas pagrįstai galėjo tikėtis, kad sudarius skolos perkėlimo sutartį bus sudaryta galimybė bendrovėms toliau vystyti veiklą, generuoti pelną, iš kurio bankui būtų grąžintas jo suteiktas kreditas. AB banko „Snoras“ sąžiningumą ir siekį bendradarbiauti su sutarties šalimis pagrindžia ir ta aplinkybė, jog bankas minėtą skolos perleidimo sutartį sudarė, nors jam būtų buvę naudingiau nutraukti kredito sutartis ir nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Vertintinas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, jog skolos perkėlimo sutarties sąlygos nepalankios skolininkui buvo suformuluotos vienašališkai AB banko „Snoras“. Iš kartu su UAB „Ranga Group“ atsiliepimu pateiktų elektroninių laiškų matyti, kad dėl skolos perkėlimo sutarties sąlygų buvo deramasi ir galutinėje sutarties redakcijoje yra įtraukti pakeitimai, kuriuos siūlė UAB „Upės centras“, UAB „Ranga IV“, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad bankas buvo nesąžiningas, vienašališkai suformulavo nepalankias skolininkui sutarties sąlygas, po kuriomis UAB „Upės centras“, UAB „Ranga IV“ buvo priversti pasirašyti.

UAB „Gyvenamieji namai“ apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu sutiko su skolos perkėlimo sutartimi, nes šis sprendimas buvo priimtas neturint galutinio skolos perkėlimo sutarties teksto. Šis apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas ir yra pritartina AB banko „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai. Pažymėtina, kad ir negalutiniame skolos perkėlimo sutarties variante nebuvo įtvirtinta sutarties atlygintinumo sąlyga, todėl pripažintina, jog apelianto teiginiai, jog jis nebūtų pritaręs sutarties sudarymui, jei būtų žinojęs, kad sutartis yra neatlygintinė, yra nepagrįsti. Be to, vertintina, kad UAB „Gyvenamieji namai“ buvo neatidus ir veikė savo rizika pritardamas skolos perkėlimo sutarties sudarymui neturėdamas galutinio sutarties varianto, kas lemia, jog UAB „Gyvenamieji namai“ tenka šios prisiimtos rizikos neigiami padariniai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB „Gyvenamieji namai“, kaip vienintelis UAB „Upės centras“ akcininkas, pritarė ginčo sutarties sudarymui.

UAB „Gyvenamieji namai“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi netiksliais J. S. parodymais, jog kredito sutartimi įgytos lėšos buvo panaudotos nekilnojamojo turto įsigijimui, nors šios lėšos buvo skirtos apyvartinėms lėšoms papildyti. Teisėjų kolegijos nuomone, ši viena galimai netiksliai liudytojos nurodyta aplinkybė nepaneigia kitų liudytojos parodymų teisingumo, ką patvirtino ir bylos šalys, bei atitinkamai nedaro įtakos teisingoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendime. Juo labiau, kad šios išvados buvo padarytos remiantis ne tik liudytojos parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apelianto L. P. nuomone, 2008 m. gruodžio 18 d. laidavimo sutartis su juo buvo sudaryta AB bankui „Snoras“ vienašališkai nurodant sąlygas ir neleidžiant jų koreguoti, kas leidžia teigti, jog ji buvo tariama ir ja nebuvo siekiama realių laidavimo sandorio pasekmių. Šią apelianto poziciją neva pagrindžia duomenys, jog L. P. neturėjo pakankamai turto, jog galėtų būti tinkamu laiduotoju. Šioje byloje yra nustatyta, kad AB bankas „Snoras“ vienašališkai skolos perkėlimo sutarties sąlygų nenurodė, priešingai, bendradarbiavo su kitomis sutarties šalimis, todėl atitinkamai vertintina, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad bankas vienašališkai nurodė ir laidavimo sutarties sąlygas. Juo labiau, kad L. P. nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie AB banko „Snoras“ nebendradarbiavimą sudarant laidavimo sutartį. Apeliantas taip pat nepateikė duomenų apie savo finansinę padėtį laidavimo sutarties sudarymo metu, kas taip pat neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog L. P. nebuvo tinkamas laiduotojas. Taigi atsižvelgiant į tai, kad AB bankas „Snoras“ turėjo įstatyminę pareigą prieš sutarties sudarymą domėtis skolininkų (juo potencialiai gali tapti ir laiduotojas, jei pagrindinė kredito sutartis bus neįvykdyta) galimybėmis grąžinti skolą, ir į tai, kad L. P. nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį laidavimo sutarties sudarymo metu, darytina išvada, jog labiau tikėtina faktą, kad L. P. buvo tinkamas laiduotojas, buvus nei nebuvus (CPK 176 str. 1 d.). Šią išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog ekonominio sunkmečio sąlygomis siekis papildomai laidavimu užsitikrinti didelio kredito grąžinimą yra labiau tikėtinas nei kad tariamo sandorio sudarymas, nesiekiant realių šio sandorio pasekmių. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino L. P. reikalavimo pripažinti negaliojančia 2008 m. gruodžio 18 d. laidavimo sutartį.

Dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartį

L. P. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimo nurodo iš esmės du nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus.

Visų pirma, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės, nors teismuose vyko ginčas dėl laidavimo sutarties, iš kurios AB bankas „Snoras“ kildino savo reikalavimą dėl skolos priteisimo, t. y. apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylą iki kol bus išspręstas ginčas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1685-611/2013) ieškovų UAB „Gyvenamieji namai“ ir L. P. ieškinius atmetė, t. y. netenkino ieškovų reikalavimų pripažinti skolos perkėlimo sutartį ir laidavimo sutartį negaliojančiomis. Apeliacinėje instancijoje sujungus šias bylas, teismas šioje nutartyje pripažino, jog minėtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Tai lemia, jog laidavimo sutartis, iš kurios AB bankas „Snoras“ kildino savo reikalavimą dėl skolos priteisimo, yra galiojanti, todėl yra pagrindas spręsti, ar AB banko „Snoras“ reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas, t. y. šiuo atveju vertinti, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas AB banko „Snoras“ reikalavimas dėl skolos priteisimo, yra teisėtas bei pagrįstas.

Antra, L. P. savo nesutikimą su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. grindžia tuo, kad AB bankas „Snoras“ netinkamai informavo laiduotojus apie jiems atsiradusią prievolę padengti iš 2008 m. vasario 12 d. kredito sutarties atsiradusius skolinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir vertina, kad teismas išsamiai ištyrė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš byloje esančio pranešimo bei patvirtinimo apie registruotos korespondencijos išsiuntimą matyti, kad kreditorius AB bankas „Snoras“ 2009 m. balandžio 24 d. pranešė laiduotojui L. P. dėl UAB „Upės centras“ įsipareigojimo pagal kredito sutartis nevykdymo, o kitiems laiduotojams UAB „Ranga Group“, „Ranga IV“ pranešimai buvo išsiųsti 2009 m. gegužės 18 d. Nurodė, kad ieškinys buvo pateiktas teismui 2009 m. gegužės 6 d. Teismas pažymėjo, kad kredito bei laidavimo sutartyse buvo nustatytas suteiktų kreditų grąžinimo terminas (2009 m. vasario 10 d.), todėl pagrįstai sprendė, kad laiduotojai apie prievolės įvykdymo terminą turėjo žinoti. Taip pat teismas nustatė, kad L. P. laidavimo sutarčių sudarymo momentu buvo susijęs su visais atsakovais. Dėl šios priežasties teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L. P. tiesiogiai susijęs su pagrindiniu skolininku bei kitais laiduotojais, bei vertinant tai, kad kreditorius išsiuntė L. P. įspėjimą dėl skolininko prievolės pagal kredito sutartis neįvykdymą, kuris per CK 6.53 str. 2 d. nuostatų prizmę laikytinas tinkamu, šiuo konkrečiu atveju spręsti, kad kreditorius pažeidė laidavimo sutarties 6.1 p. reikalavimus, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, jog L. P. turėjo žinoti, kad prievolė pagal kredito sutartis nėra įvykdyta sutartyse nustatytu terminu, į tai, kad jis, kaip verslininkas, turėjo numatyti ir įvertinti sudarytų sandorių riziką, į jo susietumą su visais atsakovais, į tai, kad iki šiol prievolė nėra įvykdyta net iš dalies ir byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tai siekiama padaryti, atsakovo argumentus, kad L. P. nustatytas prievolei įvykdyti (grąžinti 30 000 000 Lt kredito su delspinigiais ir palūkanomis) terminas laikytinas neprotingu, teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad spręsti, jog sandorių pagrindu laiduotojams kilusios prievolės vykdymo terminas nėra pasibaigęs ir ieškovas ieškinio pateikimo dieną neturėjo teisės iš atsakovų (laiduotojų) teismine tvarka reikalauti ją įvykdyti, nėra pagrindo, todėl atitinkamai teisėtai atsakovo argumentus teismas įvertino kaip nepagrįstus ir juos atmetė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas yra teisėti bei pagrįsti ir nėra pagrindo jų naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniuose skunduose, prisidėjimuose prie jų ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl UAB „Ranga Group“ prašymo išreikalauti papildomus įrodymus

UAB „Ranga Group“ prašė išreikalauti iš BAB banko „Snoras“ elektroninius laiškus, kurie buvo gauti iš UAB „Ranga Group“ ir siųsti BAB banko „Snoras“ darbuotojui A. V. nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d. CPK 199 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama, pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį įrodymą turi tas asmuo bei aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomi išreikalauti įrodymai neturi reikšmės svarbių ir reikšmingų bylai aplinkybių nustatymui, todėl su tokiu UAB „Ranga Group“ prašymu nesutinka ir jį kaip nepagrįstą atmeta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškę L. P. bei UAB „Ranga Group“, todėl jų prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintini.

Dėl apelianto L. P. prašymo atidėti teismo posėdį dėl galimybės išspręsti bylą taikos sutartimi

Apeliantas L. P. prašo Teisėjų kolegiją atidėti bylos nagrinėjimą ne anksčiau kaip iki 2014 m. gegužės 1 d., tuo sudarant galimybes apsvarstyti šalims ir priimti sprendimą dėl taikaus šios civilinės bylos užbaigimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis prašymas nėra pagrįstas, todėl netenkintinas. Apeliantas teismui pateikė rašto, kuriuo jis kreipiasi į UAB „Upės centras“, BAB „Snoras“ ir jo kreditorių komitetą dėl taikos sutarties sudarymo, kopiją, tačiau byloje nėra įrodymų, jog kitos bylos šalys apskritai svarsto apie susitaikymo galimybę šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog ši byla yra nagrinėjama ilgą laiką, kas lemia, jog šios bylos nagrinėjimo atidėjimas tik užvilkintų ir taip ilgai besitęsiantį teismo procesą, o tai prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 str.). Teisėjų kolegija išaiškina, jog apelianto prašymo netenkinimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neužkerta kelio toliau derėtis dėl taikos sutarties sudarymo, nes bylos šalių susitaikymas yra galimas ir vykdymo procese (CPK 595 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus AB bankui „Snoras“, tačiau jis nepateikė prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos AB bankui „Snoras“ nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistus.