Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) AB DnB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4466-294/2012 pagal ieškovės L. S. ieškinį dėl sutarčių pakeitimo atsakovui AB DnB bankui, trečiajam asmeniui L. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė L. S. pareiškė ieškinį dėl sutarčių pakeitimo atsakovui AB DnB bankui, trečiajam asmeniui L. S.. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą pagal obligacijų sutartį.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi ieškovės L. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir sustabdė atsakovo AB DnB banko pradėtą priverstinį skolos išieškojimą pagal ieškovės 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-0700-2007-158 (tiek iš įkeisto ieškovės, tiek iš kito turto) iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (b.l.10).

Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims, teismui manant, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teismas nurodė, jog iš teismui pateikto ieškinio matyti, kad patenkinus ieškovės ieškinį ir pakeitus sutarties sąlygas, tačiau nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimi nauji teisminiai šalių ginčai. Todėl atsižvelgęs į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dieną skola dar nėra išieškota, teismas darė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis šalių teisių ir teisėtų interesų.

Atsakovas AB DnB bankas pateikė atskirąjį skundą (b.l.11-14), kuriuo prašo pakeisti skundžiamą nutartį, numatant tokias laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo AB DnB banko pradėtą priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovės atsakovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto. Nurodo, jog šalys, sudarydamos 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K- 0700-2007-158, susitarė ne tik dėl ieškovės nekilnojamojo turto įkeitimo, bet ir dėl kitų užtikrinimo priemonių. Sutarties 7 skyriuje šalys susitarė dėl obligacijų įkeitimo, nekilnojamojo turto įkeitimo bei ieškovės esamų ir būsimų lėšų ieškovės sąskaitose, esančiose banke, įkeitimo. Visos šios užtikrinimo priemonės yra savarankiškos ir tarpusavyje nekonkuruoja, o bankas savarankiškai priima sprendimą, kokiu metu ir kuriomis užtikrinimo priemonėmis pasinaudoti. Nutartimi nustačius, kad išieškojimas sustabdomas tiek iš įkeisto, tiek iš kito ieškovės turto, bankas praranda galimybę pasinaudoti bet kuria užtikrinimo priemone, įskaitant ieškovės lėšų, esančių sąskaitose banke, įkeitimą. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, bet ne padėti ieškovei išvengti vykdyti galiojančią sutartį. Mano, jog teismas nemotyvavo, kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas; tik apsiribojo argumentu, kad ieškinio patenkinimo atveju galimi nauji teisminiai šalių ginčai. Ekonomiškumo principo taikymas lemia tai, kad negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios, dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, reikštų ieškinio reikalavimų patenkinimą. Nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą, nes jų taikymo pasekmės ieškovei ir bankui yra tokios pačios, kokios būtų ieškinį patenkinus visiškai. Ieškovė savo ieškiniu reikalauja pakeisti tarp ieškovės ir banko 2007-11-09 sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-0700-2007-158, numatant, kad kreditas pagal šią sutartį ieškovei suteikiamas neatlygintinai. Patenkinus ieškovės ieškinį visiškai, bankas netektų teisės reikalauti palūkanų už ieškovei suteiktą paskolą sumokėjimo, taigi nebegalėtų vykdyti išieškojimo pagal šią sutartį. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bankui taip pat buvo uždrausta vykdyti bet kokį išieškojimą pagal šią sutartį, t.y. faktiškai, dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, buvo paneigtos banko teisės, kylančios iš ginčo sutarties. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi teisės iš esmės spręsti tarp šalių kilusį ginčą (LApT 2005 m. gruodžio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-602/2005). Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo nuoseklios praktikos iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos apeliacinis teismas tokius ieškovų prašymus atmesdavo, palikdamas galioti tik draudimą išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto ir leisdamas vykdyti išieškojimą iš kito ieškovų turto, įskaitant leidimą nurašyti lėšas nuo ieškovų sąskaitų. Ginčas vyksta dėl 31.176,81 Lt dydžio palūkanų. Bankui, kaip juridiniam asmeniui - kredito įstaigai, kurios vien įstatinis kapitalas siekia 656.665.410,00 Lt, 31.176,81 Lt suma nėra didelė. Preliminariais duomenimis vien per pirmąjį 2012 m. ketvirtį Bankas uždirbo 21,7 mln. grynojo pelno. Banko finansinė padėtis yra stabili ir gera, ieškinio suma nėra ženkli, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bankui ir išieškojus skolą iš neįkeisto nekilnojamojo ieškovės turto, ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas būtų įvykdytas.

Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.18-21)prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę pagrindžia faktas, jog ieškovė pateiktu ieškiniu siekia modifikuoti šalių sutartinius santykius pagal Kredito sutartį ir kol nėra išspręstas ginčas dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, negali būti priverstinai išieškoma iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ar kito ieškovės turto, nes, patenkinus ieškinį, išieškojimas būtų atliktas be jokio teisinio pagrindo, pažeidžiant ieškovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog tokiu būdu ieškovė išvengė prievolės vykdyti sutartį, nes laikinųjų apsaugos priemonių esmė yra ne ginčo išsprendimas, o būsimo teismo sprendimo tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl ieškovė neišvengė prievolės vykdyti Kredito sutartį. Ieškinį atmetus, atsakovas turės teisę pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, tad jo interesai nėra ir nebus pažeisti. Pats atsakovas nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių apimtis turi būti pakankama užtikrinti būsimo, palankaus ieškovei, teismo sprendimo įvykdymą, taigi, ieškinį patenkinus, ieškovei nereikės mokėti palūkanų pagal sudarytą su atsakovu kredito sutartį. Todėl apribojimas vykdyti išieškojimą iš ieškovės esamų ir būsimų lėšų jos sąskaitose, esančiose banke, yra būtinas. Jeigu toks apribojimas būtų panaikintas, ieškovės teisės ir teisėti interesai būtų nepagrįstai pažeisti, nes, patenkinus ieškinį, jai reiktų iš naujo kreiptis į teismą dėl išieškotų iš jos banko sąskaitų lėšų grąžinimo. Atsakovas klaidingai teigia, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, iš esmės patenkino ieškovės reikalavimą. Teigtina, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės buvo paneigtos banko teisės, kylančios iš ginčo sutarties. Banko teisės, kylančios iš ginčo sutarties, nebuvo paneigtos - teismas tik apribojo jų įgyvendinimą tol kol nebus išspręstas ginčas dėl šios Kredito sutarties sąlygų, kas savaime nereiškia ir negali reikšti tokios sutarties pasibaigimo. Įstatymai nedraudžia taikyti tokios laikinosios apsaugos priemonės, kuri sutaptų su pareikštu reikalavimu (LApT 2009 m. liepos mėn. 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-781/2009; LApT 2011 m. gruodžio mėn. 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2532/2011). Ginčijamos Kredito sutarties vykdymas nesutampa su pareikšto ieškinio reikalavimu. Kol nebus išspręstas klausimas dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, šios sutarties vykdymas turi būti apribotas. Bankas, vykdydamas išieškojimą iš ieškovės sąskaitose esančių lėšų pagal ginčijamą sutartį, gali sudaryti sąlygas naujiems teisminiams ginčams kilti, jeigu teismas pripažins Kredito sutarties nuostatas dėl palūkanų mokėjimo negaliojančiomis, o lėšos jau bus nurašytos nuo Ieškovės banko sąskaitų. Atsakovas skundžia tik tą nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos išieškojimui iš ieškovės banko sąskaitose esančių ir būsimų lėšų, tačiau neprieštarauja, kad šios priemonės būtų taikomos ieškovės įkeistam nekilnojamajam turtui, nors iš esmės neturėtų būti skirtumo išieškoti ar iš įkeisto turto, ar iš piniginių lėšų. Vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymi, jog atsižvelgiant į atsakovo, kredito įstaigos, finansinę padėtį, kuri pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus yra stabili ir gera (656.665.410,00 Lt įstatinio kapitalo ir 21,7 mln. Lt grynojo pelno už 2012 m. I ketvirtį), pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės laikytinos nevaržančiomis ir neapsunkinančiomis banko veiklos. Tačiau ieškovei, kuri yra pensinio amžiaus, ši suma yra ženkli, atsižvelgus į jos turtinę padėtį, ir sudaro esminę dalį jos metinių pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Apelianto atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo –atsakovo AB DnB banko pradėto priverstinio skolos išieškojimo pagal ieškovės 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-0700-2007-158 (tiek iš įkeisto ieškovės, tiek iš kito turto) sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta apelianto argumentą, kad faktiškai, dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, buvo paneigtos banko teisės, kylančios iš ginčo sutarties, gauti priklausančią palūkanų sumą; laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą, nes jų taikymo pasekmės ieškovei ir bankui yra tokios pačios, kokios būtų ieškinį patenkinus visiškai.

Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo patenkinti ieškinio reikalavimai dar neišsprendus ginčo iš esmės. Ieškiniu buvo prašoma modifikuoti sandorius, o pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis tik sustabdyta jų vykdymo galimybė. Taigi, skirtingai nei ieškinio patenkinimo atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas neprarado galimybės vykdyti sandorius, tačiau laikinai negali šios teisės realizuoti.

Kiekvienu konkrečiu atveju teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą ir dėl konkrečių prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi spręsti, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kai ieškovė reiškia reikalavimą atsakovui dėl sutarčių pakeitimo, taigi ieškinio patenkinimo atveju ieškovei netektų mokėti atsakovui 31.176,81 Lt dydžio palūkanų pagal sudarytą kredito sutartį, todėl išieškojimo pagal ginčijamą sandorį laikinas ribojimas iki bus išspręstas ginčas yra logiškas ir pagrįstas, yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu modifikuoti sutartį ir kitokios rūšies laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju nebūtų efektyvios. Dėl aptartų aplinkybių darytina išvada, jog šių konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams, nes ieškinio patenkinimo atveju, kaip minėta, ieškovei netektų mokėti palūkanų pagal sutartį, kita vertus palūkanas priverstinai išieškojus, atsakovas turėtų išieškotą sumą grąžinti ieškovei, tai dar labiau sukomplikuotų situaciją tarp dalyvaujančių byloje asmenų, sudarytų pagrindą ieškovei reikšti papildomus reikalavimus ir apsunkintų jai galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir tą apelianto argumentą, jog teismas nemotyvavo skundžiamos nutarties. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vengtina situacijų, kurios dar labiau sukomplikuotų ir taip sudėtingą situaciją tarp dalyvaujančių byloje asmenų, sudarytų pagrindą ieškovui reikšti papildomus reikalavimus ir apsunkintu jam galimai palankaus sprendimo įvykdymą (LApT 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009) .

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog bankui, kaip juridiniam asmeniui - kredito įstaigai, ieškinio suma nėra ženkli. Nagrinėjamu atveju reikšmę turi tai, kad 31.176,81 Lt dydžio palūkanų suma ieškovei, kaip pensinio amžiaus fiziniam asmeniui, yra didelė. Ginčijant prievolę mokėti palūkanas, šios sumos išieškojimas iš piniginių lėšų iki ginčo išsprendimo ieškinio tenkinimo atveju suvaržytų ieškovę labiau, nei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra varžomas apeliantas (apeliantui, kaip teigia jis pats, 31.176,81 Lt suma nėra didelė). Taigi, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl skolos išieškojimo iš ieškovės neįkeisto turto, susidarytų situacija, neatitinkanti teisingumo, protingumo, ekonomiškumo principų, taigi nebūtų užtikrinta šalių teisėtų interesų pusiausvyra. Atsakovo nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse pareikštų ieškinių reikalavimai skiriasi nuo šios bylos ieškinio dalyko, nes šiuo atveju ginčas kilo tik dėl sutarčių pakeitimo, laikinųjų priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju susijęs su aplinkybe dėl ieškovės turtinės padėties, todėl atsakovo nurodyta teismų praktika šiuo atveju netaikytina. Dėl minėtų motyvų laikinas ieškovės ginčijamos prievolės išieškojimo sustabdymas visa apimtimi nepažeistų atsakovo esminių interesų, bet būtų proporcinga reikalavimų užtikrinimo priemonė iki ginčo išsprendimo.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl keisti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo ir nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.