Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria nutarta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5787-881/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kristalė“ ieškinį atsakovui M. U. dėl prekių ženklo (registracijos Nr. 62427) savininko teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su prekių ženklo savininko teisėmis.

Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui naudoti domeną „bio-detox“ bei žymenį „bio-detox“ interneto svetainėje www.bio-detox.lt, uždrausti atsakovui pateikti bei realizuoti prekes, panaudojant žymenį „bio-detox“, naudoti žymenį „bio-detox“ komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius. Nurodė, kad atsakovui nesąžiningais tikslais naudojant žymenį „bio-detox“ kiekvienu atsakovo realizuojamos prekės – prietaiso „Bio-detox BD 207 TX organizmo valymo sistema su akupunktūrinėmis pagalvėlėmis, infraraudonųjų spindulių diržu ir papildomai pridedamais priedais“ pardavimu yra daroma žala ieškovo komercinei veiklai bei galimai kenkiama ieškovo parduodamų prekių – prietaiso „SPA Cleanse“ bei prekių ženklo „BIODETOX“ (registracijos Nr. 62427) reputacijai ir žinomumui. Atsakovo nesąžiningi ir vartotoją klaidinantys veiksmai daro materialius nuostolius ieškovui, kadangi dėl atsakovo naudojamo žymens „bio-detox“, ieškovas praranda rinkos dalį bei negaunamos pajamos iš ieškovo prekių pardavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Vilniaus apygardos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai taikė Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 2 d., nes skundžiamoje nutartyje išdėstė teiginius tik dėl galimo Prekių ženklų įstatymo pažeidimo, tačiau visiškai nepasisakė ir neargumentavo, kodėl atsakovo M. U. atžvilgiu ir kokia egzistuoja būtinybė užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti.Ieškovo pateiktas 2010 m. rugpjūčio 12 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 240-10-34 surašytas beveik prieš keturis mėnesius iki prekių ženklo „BIODETOX“ įregistravimo liudijimo išdavimo ieškovui ir negali patvirtinti jokio Prekių ženklo įstatymo 38 str. nustatytų teisių pažeidimo, nes ieškovas tuo metu nebuvo žymens „BIODETOX“ savininkas, o šiame straipsnyje nustatytos teisės yra suteikiamos tik prekių ženklo savininkui.Išrašas iš interneto svetainės www.domreg.lt patvirtina, kad atsakovas nėra interneto svetainės adreso www.bio-detox.lt savininkas, nes adresas priklauso įmonei TORNTON LIMITED iš Naujosios Zelandijos. Atsakovas svetainės savininku nebuvo nei 2011 m. gegužės 20 d. svetainės turinio kopijavimo metu, nei ieškinio pateikimo metu. Atsakovas tuo metu svetaine nesinaudojo ir neturėjo jokių teisių įtakoti šios svetainės turinį. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neįgyvendina tų tikslų, kurių galimai siekė teismas jas taikydamas, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra ribojama tik atsakovo, o ne www.bio-detox.lt svetainės valdytojų teisė įvedinėti duomenis į svetainės turinį.Svetainės išraše yra užrašai „bio-detox“, kurie vizualiai ir rašyba skiriasi nuo ieškovo įregistruoto ženklo „BIODETOX“.Ieškovas ieškinyje nepateikia jokių duomenų, kaip nurodyta Prekių ženklų įstatymo 2 str. 1 d., kad jis įregistruotu prekės ženklu identifikuoja savo prekes ar teikiamas paslaugas.Interneto svetainės www.bio-detox.lt savininkas apie šias laikinąsias apsaugos priemones nebuvo informuotas ir neturėjo galimybės pateikti atsiliepimą dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tapačios pareikšto ieškinio reikalavimams, tačiau ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu.

Prekių ženklų įstatymo 12 str. 3 d. įtvirtinta, jog nuo paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo datos pareiškėjas įgyja pirmumo teisę į ženklą ir nuo šios datos iki ženklo registracijos liudijimo išdavimo datos ženklui suteikiama laikina teisinė apsauga, kuri suteikia teisę reikšti pretenzijas kitam asmeniui įspėjant dėl teisių, numatytų Prekių ženklų įstatymo 38 str., galimo pažeidimo. Nors laikina teisinė apsauga reiškia ženklo naudojimą nesant jo teisėtu savininku, tačiau per įstatymu nustatytą laiką nenuginčijus prekių ženklo registracijos, pripažįstama, kad asmuo yra įregistruoto prekių ženklo savininkas nuo paraiškos įregistruoti prekių ženklą pateikimo dienos. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, todėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikytinas tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje kartu ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje motyvuotai nurodė, kad minėtoje interneto svetainėje buvo siūlomos neteisėtai ieškovui priklausančiu prekių ženklu pažymėtos prekės. Be to, laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tik uždraudžiant atsakovui naudoti prekių ženklą „bio-detox“ interneto svetainėje www.biodetox.lt, bet ir uždraudžiant atsakovui pateikti bei realizuoti prekes, panaudojant žymenį „bio-detox“, taip pat uždraudžiant naudoti žymenį „bio-detox“ komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius.Atsakovo nurodomas interneto svetainės savininkas – įmonė TORNTON LIMITED, juo tapo Vilniaus apygardos teismui jau priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. 2011 m. rugpjūčio 16 d., o subdomenas pakeistas į „bio-detox“ po kelių dienų, t.y. 2011 m. rugpjūčio 18 d. Be to, interneto svetainės adreso (domeno) pavadinimui bei interneto tinklalapyje siūlomoms prekėms pažymėti atsakovas panaudojo „bio-detox“ tik po antrojo, 2011 m. kovo 2 d., reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui naudoti ieškovo įregistruotą prekių ženklą interneto svetainėje, taip pat draudimą atsakovui naudoti žymenį vykdant komercinę veikslą. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė pagal proceso teisės normas, galiojusias iki 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-743 įsigaliojimo (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas atspindi visuomenės poreikį užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą. Teisingumo principas yra universalus principas, kuris, be kita ko, reiškia ir tai, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Teisingumo, kaip universalaus teisės principo, reikšmę ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Civiliniame procese teisingumas vykdomas teismui nagrinėjant ginčą tarp šalių pagal proceso įstatymo reikalavimus, o teisingumo vykdymo procesinė veikla užbaigiama teismo sprendimu. Įstatymų leidėjas, siekdamas sudaryti realias sąlygas įvykdyti ieškinį pareiškusiam asmeniui galimai palankų sprendimą byloje, įtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą numato CPK 145 straipsnio 1 dalis, kurios 13 punkte nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jei atlikęs tokį vertinimą teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2311/2011). Nustačius, kad ieškovo pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai toje bylos proceso stadijoje preliminariai leidžia manyti, kad ieškovui palankaus sprendimo priėmimas byloje nekelia pagrįstų abejonių, teismas turėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo nuostatos, ginančios įregistruoto prekės ženklo savininko teises, suteikia jam išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be prekių ženklo savininko sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę (Prekių ženklų įstatymo 38 str. 1 d.). Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti: 1) pripažinti teises; 2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala; 4) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 5) taikyti kitus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus. Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti konkretūs prekių ženklo savininko išimtinių teisių gynimo būdai. Nurodytoje normoje nustatyta, kad ženklo savininkas gali uždrausti: 1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę; 2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas; 3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes; 4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje; 5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos šios dalies ankstesniuose punktuose nurodytus veiksmus. Prekių ženklų įstatymas, nustatydamas įregistruoto prekių ženklo savininko išimtinių teisių gynimo būdus, kartu įtvirtina ir laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, kuriomis gali būti užtikrintas prekių ženklo savininkui galimai palankaus sprendimo byloje įvykdymas. Remiantis Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalimi, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Prekių ženklų įstatymas numato specialias laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, kurios gali būti taikomos pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Teismas pagal įregistruoto prekių ženklo savininko reikalavimus gali: 1) uždrausti asmenims daryti gresiantį šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio įstatymo nustatytas teises; 4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos šio įstatymo nustatytų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises; 5) areštuoti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimu įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitas; taip pat reikalauti pateikti banko, finansinius arba komercinius dokumentus ar sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais, jeigu pažeidimas padarytas komerciniu tikslu; 6) taikyti kitas Civilinio proceso kodekso nustatytas priemones (Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 2 d.). Pagal Prekių ženklų įstatymą teismas asmens, pateikusio visus pagrįstai turimus ir jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, kad buvo pažeistos arba gresia, kad bus pažeistos, šio įstatymo nustatytos teisės, prašymu gali taikyti kitas skubias ir veiksmingas laikinąsias priemones, numatytas CPK (Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 5 d. 3 p.). Taigi Prekių ženklų įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti užtikrintas ne tik teismo sprendimo įvykdymas, bet ir užkirsta galimybė atsirasti ar padidėti žalai, kuri daroma dėl galimai neteisėto naudojimosi įregistruotu prekės ženklu. Šiame įstatyme įtvirtinti ne tik konkretūs įregistruoto prekių ženklo savininko teisių gynimo būdai, bet ir specifinės pareikštų reikalavimų užtikrinimo priemonės, iš kurių vyrauja prevencinės priemonės.

Tuo atveju, kai įregistruoto prekių ženklo savininkas, gindamas savo, kaip prekių ženklo savininko išimtines teises, reiškia reikalavimus, kuriais siekia, kad teismas įpareigotų kitą asmenį, galimai neteisėtai naudojantį prekės ženklą, pašalinti daromus pažeidimus, jis gali prašyti užtikrinti tokio reikalavimo įvykdymą laikinąja apsaugos priemone, sutampančia su pareikštu reikalavimu (Prekių ženklų įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 50³ str. 2 d. 1 p.). Be to, įstatymai nedraudžia taikyti tokios laikinosios apsaugos priemonės, kuri sutaptų su pareikštu reikalavimu, ypač prevencinio ieškinio pareiškimo atveju ar ginant autorių arba prekių ženklų savininkų subjektines teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-781/2009, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1458/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovas – Lietuvos Respublikoje įregistruoto prekės ženklo „BIODETOX“ savininkas, siekdamas apsaugoti savo, kaip intelektinės nuosavybės teisės turėtojo, išimtines teises, kuriomis naudotis turi teisę tik jis pats, padavė ieškinį dėl subjektinių teisių gynimo. Ieškovas ieškiniu pareiškė du tarpusavyje susijusius reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą pašalinti iš interneto svetainės (domeno) www.bio-detox.lt pavadinimo žymenį „bio-detox“ ir pakeisti į kitą pavadinimą, neturintį klaidinamai panašių savybių su ieškovui priklausančiu prekių ženklu „BIODETOX“; 2) uždrausti atsakovui naudoti žymenį „bio-detox“ komercinėje veikloje. Ieškovo kartu su ieškiniu pateikti duomenys apie tai, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruoto prekės ženklo „BIODETOX“ savininkas, o atsakovas naudoja žymenį „bio-detox“ viešoje erdvėje leidžia preliminariai manyti, kad ieškinys pagal pateiktus duomenis gali būti patenkintas. Todėl yra pagrindas svarstyti, ar egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė ir pagrindas taikyti prevencinio pobūdžio priemones.

Kaip minėta, teismų praktikoje nėra draudžiama taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri visiškai atitinka pareikštą reikalavimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje nei pirmojo, nei antrojo reikalavimų įvykdymas nėra užtikrintas tapačiomis laikinosiomis priemonėmis. Ieškovas, siekdamas nutraukti atsakovo – ne prekės ženklo savininko galimai neteisėtus veiksmus, kuriais gali būti klaidinama visuomenė, pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas pirmojo reikalavimo įvykdymą prašė užtikrinti taikant draudimą atsakovui naudoti domeną „bio-detox“ bei žymenį „bio-detox“ interneto svetainėje www.bio-detox.lt, t. y. nenustatant įpareigojimo pašalinti šį žymenį iš interneto svetainės. Antrojo reikalavimo įvykdymą ieškovas prašė užtikrinti draudimo nustatymu atsakovui pateikti bei realizuoti prekes, panaudoti žymenį „bio-detox“, naudoti žymenį „bio-detox“ komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius. Abi laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinio pobūdžio, jos gali būti taikomos siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo, t. y. tiek draudimas atsakovui naudoti labai panašų į registruotą žymenį viešoje erdvėje, tiek vykdyti komercinę veiklą, naudojant šį žymenį, sudaro sąlygas užkirsti kelią atsakovui tęsti galimai neteisėtus veiksmus viešojoje erdvėje bei komercinėje veikloje. Teismo atsisakymas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones reikštų atsisakymą užtikrinti ieškovo, kuris pateikė duomenis apie turimas išimtines teises į prekės ženklo „BIODETOX“ apsaugą, subjektines teises ir nutraukti atsakovo galimai neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos ieškovo išimtinės teisės į registruoto prekės ženklo apsaugą.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad išrašas iš interneto svetainės www.domreg.lt patvirtina, jog jis nėra interneto svetainės adreso www.bio-detox.lt savininkas, nes adresas priklauso įmonei TORNTON LIMITED iš Naujosios Zelandijos. Iš šioje interneto svetainėje esančių duomenų matyti, kad įmonė TORNTON LIMITED subdomeno www.bio-detox.lt savininku tapo 2011 m. rugpjūčio 18 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo. Kolegija neanalizuoja atskirojo skundo argumento, kad žymens „bio-detox“ rašyba skiriasi nuo ieškovo įregistruoto prekės ženklo „BIODETOX“. Ieškovo prašymu įregistruoto prekės ženklo ir atsakovo naudoto žymens (ne)panašumas bus nustatytas tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, o ne sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 265 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui ir jo neišklausius, ypač tais atvejais, kai delsimas galėtų padaryti nepataisomą žalą pareiškėjui arba kai įrodoma grėsmė, kad įrodymai gali būti sunaikinti. Ieškovas pareiškė reikalavimus, kuriuos grindė atsakovo galimai nesąžiningais veiksmais, susijusiais su ieškovo išimtinių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu ir vis didėjančia žala. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo pagrindą klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti apie tai nepranešęs atsakovui. Be to, atsakovas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus išdėstė atskirajame skunde, todėl jo teisės būti išklausytam nėra pažeista.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Prekių ženklų įstatyme įtvirtintas prevencinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d.).

Kolegija pažymi, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.