Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui AB DnB bankui, dėl skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarčių pakeitimo, trečiasis asmuo L. S., išvadą teikiančios institucijos Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2013-02-18 Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą byloje (t. 5, b. l. 56-64), kuria Tarnyba konstatavo, jog, institucijos nuomone, sutarties sąlygos pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus, o tam tikti sutarties punktai atitinka nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus.

Lietuvos bankas išvadoje (t.5, b. l. 1-2) nurodė, kad Banko (atsakovo) veiksmų teisėtumas nebuvo patikrintas administracinėje byloje. Pažymi, kad Vertybinių popierių komisija, priimdama sprendimą, nevertino Banko veiksmų teikiant obligacijas platinimo skolintomis lėšomis konkretiems klientams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1.Ieškovė yra silpnesnė su Banku sudarytų sandorių šalis. Teismas nevertino, kad sandorių sudarymo metu vienintelės ieškovės pajamos buvo senatvės pensija, ji daugiau nei 10 metų serga depresija, neturi aukštojo išsilavinimo, yra vartotoja; iki ginčijamų sutarčių sudarymo neturėjo jokios investavimo patirties. Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) nuostatas ieškovė nėra profesionali investuoja; sudarydama sutartį su Banku, ji veikė kaip vartotoja, ką patvirtina pateikta Tarnybos išvada. Kitos bylos aplinkybės taip pat leidžia laikyti ieškovę silpnesne sandorio šalimi. Tai, kad ieškovė buvo UAB „Eivirta“ akcininke, nesuteikia pagrindo laikyti ją patyrusia sandorio šalimi, ieškovė neturėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius; atsakovas nenuginčijo jos investavimo į finansines priemones patirties nebuvimą. Apeliantės teigimu, nors ir turėtų patirties nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių sudaryme arba versle, tai neturi reikšmės, nes investavimas į finansines priemonės nieko bendro su jos patirtimi neturi. Nurodo, kad jai nuo 1999 m. diagnozuotas depresinis sutrikimas, nuo 2008-04-01iki 2008-04-09 gydėsi ligoninėje dėl depresijos. Nurodytos aplinkybės – ieškovė neprofesionali investuotoja, vartotoja, garbaus amžiaus, gyvena vien tik iš senatvės pensijos, neturi patirties investavimo srityje, serga depresija, pasirašė Banko nustatytos formos standartines sutartis, kurių negalėjo reikalauti pakeisti, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė yra silpnesnė sandorio šalis;

2. Bankas, kaip vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkas, padarė teisės pažeidimus teikiant ieškovei finansines paslaugas. Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse bei Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. K -22 patvirtintų investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22, 24, 33 ,34, 53 punktuose įtvirtintų pareigų visumą tarpininkui (bankui): prieš suteikdamas investavimo rekomendacijas ieškovei, nesurinko informacijos apie ieškovę, jos finansinę padėtį, žinias ir patirtį investavimo srityje bei investavimo tikslus ir jos neįvertino, arba įvertino ją netinkamai. Ieškovė priėmė sprendimą investuoti dar iki kliento anketos pasirašymo, o kliento anketoje minimas įspėjimas buvo pasirašytas per vėlai. Tarp anketos užpildymo ir sutarties pasirašymo – vos 29 min., per tokį laiką objektyviai neįmanoma išaiškinti rizikas, parengti sutartis ir t.t. Banko darbuotoja J. Š. negalėjo tinkamai aptarnauti ieškovės. Bankas nesurinko iš ieškovės informacijos ir jos neįvertino, taigi Bankas, neatlikęs pirmųjų dviejų žingsnių, neturėjo teisės teikti ieškovei rekomendacijų dėl investavimo, neatskleidė ieškovei su investavimu susijusias rizikų, neatskleidė informacijos apie galimą interesų konfliktą. Banko darbuotojai, konsultavę ieškovę investavimo į obligacijas klausimais, neturėjo reikiamos kvalifikacijos – finansų maklerio licencijų;

3. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino 2011 m. liepos 28 d. Lietuvos respublikos Vertybinių popierių komisijos sprendimo, kuriame konstatuota, kad Banko veikla teikiant SASO platinimo skolintomis lėšomis paslaugą neprofesionaliems klientams iš esmės buvo organizuota ir vykdyta netinkamai, t.y. Bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs vykdyti strategijos planavimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionalai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Pirmosios instancijos teismas, nesutikęs su banko (ar komisijos) pozicija, turėjo tinkamai argumentuoti tokį nesutikimą, o ne tiesiog nutylėti apie tokių išvadų buvimą;

4. Kartu su apeliaciniu skundu kaip rašytinis įrodymas pagrindžiantis ieškovės argumentus teikiamas Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-22 sprendimo HR-2013-00642-S (bylos Nr. 2011/1938) kopija su vertimu. Apeliantės manymu, Norvegijoje išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės sutampa. Ieškovė pažymėjo, kad minėto įrodymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, kadangi sprendimo vertimą gavo po bylos išnagrinėjimo;

5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta nei vienos iš CK 6.223 straipsnio ar 6.228 straipsnio reikalaujamų sąlygų, kuriomis esant teismas galėtų pakeisti sutartį. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 6.223 ir 6.228 straipsnių santykio išaiškinimu, išdėstytu 2006 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006. Pažymi, kad dėl banko padarytų pažeidimų buvo iškreipta šalių interesų pusiausvyra: Bankas ne tik nepatyrė praradimų, tačiau ir uždirbo palūkanas už suteiktą kreditą, o ieškovė, negavusi banko žadėto pelno, bankui privalo mokėti palūkanas, užtikrintas ieškovės nekilnojamuoju turtu. Bankas siekė gauti pelną, kuris ieškovei pasireiškia būtent dėl banko neteisėtų veiksmų padarytais nuostoliais; ieškovė neturi pinigų palūkanų sumokėjimui, tai gresia išieškojimu iš įkeisto nekilnojamojo turto.

3.Apeliantė neįrodė CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sąlygų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad nėra tokių ginčo sutarčių punktų, kuriuos būtų pažeidęs Bankas;

4. Ieškovė nėra profesionali investuoja, tačiau nei ieškovė, nei jos sūnus M. B. į sudaromų sutarčių turinį neįsigilino, nors pareiga skaityti pasirašomus dokumentus yra elementari. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė santykiuose su Banku veikė kaip vartotoja. Teigia, jog Tarnybos išvada yra nepagrįsta: nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų, dėl kurių kompetentinga spręsti Tarnyba. Ieškovė neįrodinėjo, kad sutarties sąlyga, numatanti pareigą mokėti palūkanas, atitinka vartojimo sutarčių sąlygų požymius. Ieškovės patirtis investavimo į nekilnojamąjį turtą srityje yra daugkartinė ir ilgalaikė, dėl to atsakovas nesutinka, kad ji nereikšminga. Ieškovė turėjo skolinimosi iš bankų patirties, t.y. pareiga mokėti palūkanas jai suvokiama. Ieškovė nepagrįstai rėmėsi į bylą nepateiktu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-22 sprendimu. Ieškovė nepagrįstai rėmėsi savo sveikatos būkle - tokios informacijos nebuvo pateikta sandorių sudarymo metu, šiuo faktu nebuvo grindžiamas ieškinys;

5. Nesutinka su skundo argumentais dėl banko tariamai padarytų teisės aktų pažeidimų. Byloje nebuvo keliamas banko civilinės ar administracinės atsakomybės klausimas, todėl argumentai dėl banko padarytų pažeidimų nėra susiję su CK 6.228 straipsnio taikymu ir bet kokiu atveju neįrodo visų CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygų ar esminio skolinimo sutarties pažeidimo. Be to, apeliantės nurodyti faktai dėl informacijos apie ją nesurinkimą, dėl tariamo investavimo rekomendacijų teikimo dėl į su investavimo susijusių rizikų neatskleidimo, dėl tariamo interesų konflikto buvimo, dėl banko darbuotojų kvalifikacijos yra neįrodyti;

6. Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimas bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai vertinamas. Iš Lietuvos banko pateiktos į bylą išvados matyti, kad Lietuvos bankas netyrė ieškovės sandorių sudarymo aplinkybių, o tik pateikė sprendimą; išvada pateikta ne pagal byloje esančius duomenis, o pagal institucijos atliktą tyrimą, kuriame su Banku sudarytų sandorių aplinkybės nebuvo tiriamos. Aptariamas sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Komisijos sprendimo klaidas įrodo Banko pateikta ekonomikos mokslų daktaro T.J. P. išvada;

7. Nesutinka su prašymu prijungti prie bylos Norvegijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą. Šis dokumentas galėjo būti pateiktas į bylą anksčiau (CPK 314 str.). Lietuvos teismai neturi vadovautis užsienio teismų sprendimais. Norvegijoje išnarinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nėra tapačios ar labai panašios.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Dėl prašymo dėl naujo įrodymo prijungimo

Apeliantė prašė prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikta naują įrodymą – Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą (t. 5, b.l. 199-236). Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomas prijungti dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2013-05-02, tuo tarpu aplinkybė, kad apeliantė gavo Norvegijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo vertimą po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, tokio delsimo nepateisina. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad užsienio teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas nagrinėjamoje byloje CPK 197 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantė motyvuoja, kad Norvegijos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės yra labai panašos, t.y. galimai turi omenyje, kad šis sprendimas laikytinas precedentu nagrinėjamoje byloje. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiais Teismas (CPK 4 str.); t.y. precedentai, kaip teismų praktikos šaltiniai yra nacionalinių teismų procesiniai sprendimai. Sutiktina su atsakovo atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, kad užsienio teismo sprendimu negali būti vadovaujamasi ir dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas tarptautinės privatinės teisės šaltinių taikymo klausimas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės ir Norvegijos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, visų pirma dėl to, kad užsienio teismo išnagrinėtoje byloje buvo nagrinėjamas reikalavimas dėl sutarties dėl investicijų į dvi su akcijų indeksu susietas obligacijas galiojimo. Nagrinėjamoje byloje keliamas paskolos, susijusios su investicine sutartimi, sąlygų pakeitimo klausimas. Dėl išdėstyto, apeliantės reikalavimas dėl naujo įrodymo prijungimo prie bylos netenkinamas, argumentai dėl jo įrodomosios reikšmės neaptariami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006-09-26, Nr. 102-3957). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo išeiti už pareikštų reikalavimų ribų buvimo, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą pakeisti ieškovės ir atsakovo AB DnB banko 2007-11-09 sudarytą Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-0700-2007-158 (toliau – Sutartis), numatant, kad kreditai pagal sutartį ieškovei suteikti neatlygintinai. Reikalavimą grindė CK 6.223 straipsnio, 6.228 straipsnio nuostatomis. Ieškovė Sutartyje nustatytą esminę šalių nelygybę ir jos teisę atsisakyti nuo sutarties sąlygos siejo su investicijų į obligacijas nesėkminga baigtimi, nurodydama, kad bankas ne tik nepatyrė praradimų, tačiau ir uždirbo palūkanas už suteiktą kreditą, o ieškovė, negavusi banko žadėto pelno, bankui privalo mokėti palūkanas, užtikrintas ieškovės nekilnojamuoju turtu. Tokiu būdu ieškovė, nors nepareiškė atskiro reikalavimo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo ar pakeitimo, savo reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas grindė obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su tokia ieškovės pozicija ir sprendžia, kad ieškovės ir atsakovo Sutartis ir 2007-11-09 Obligacijų sutarčių sąlygos yra glaudžiai susijusios, papildančios viena kita; Kreditavimo sutartyje numatyta kredito suteikimo paskirtis – kredito 1.6 punkte nurodyto kiekio obligacijų apmokėjimui, įtvirtintas šalių įsipareigojimas grąžinti kreditą ne vėliau, kaip sutartyje nurodytą obligacijų išpirkimo dieną, numatyta kliento teisę atsiskaityti už kreditą iš lėšų, gautų pardavus obligacijas Bankui, numatyta kliento pareiga sumokėti palūkanas (kurios skaičiuojamos nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos) nuo visos negrąžintos Bankui kredito dalies kredito grąžinimo dieną ir pan. Šalių sudarytos sutartys vertinamos kompleksiškai, kaip vienas sudėtinis sandoris.

Šalių sudaryto sandorio vertinimo kriterijai priklauso nuo šio sandorio pobūdžio. Vienas iš esminių apeliantės skundo argumentų – ieškovė santykiuose su Banku yra vartotoja, todėl jos ir atsakovo sandoriai turėjo būti atitinkamai vertinami; ieškovė rėmėsi į bylą pateiktą Tarnybos išvada. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 pažymėjo, kad įstatyme išskirtas vartotojas, kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti; pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas. Tokiu būdu, ar sudarytas sandoris yra vartojimo, yra fakto klausimas, nustatinėjamas byloje įprastinėmis įrodinėjimo priemonėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovės asmeniniams ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad ieškovė sumokėjo žyminį mokestį už paduotą ieškinį ir apeliacinį skundą ir nesirėmė CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio bylose iš vartojimo teisinių santykių, t.y. pati nelaikė, kad ginčas su atsakovu kilęs iš vartojimo teisinių santykių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad sandorį su banku sudarė siekdama padėti sūnui grąžinti jo įmonės paskolą bankui. Ieškovės sūnus M. B. aiškino, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti siekiant iš gautino pelno užbaigti buto remontą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir M. B. paaiškinimai apie sandorių tikslą yra prieštaringi, kitokių įrodymų į bylą nėra nepateikta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamų sandorių vartojimo pobūdis byloje neįrodytas. Pateikta į bylą Tarnybos 2013-02-18 išvada (t.5, b.l.56-64), teismo išvadų dėl sudarytų sutarčių pobūdžio nesaisto. Pažymėtina, kad išvadoje Tarnyba nepasisakė dėl ieškovės ginčijamos sutarties sąlygos (kreditavimo sutarties atlygintinumo) prieštaravimo CK 6.188 straipsniui. Pripažinus, kad ginčijamos sutartys nėra vartojimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti visų jų sąlygų pagal CK 6.188 straipsnio nustatytus sąžiningumo kriterijus ex officio.

Teisėjų kolegija sutinka su atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentais, jog ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistos teisės gynimo būdą, taip pat sutiktina su atsakovo atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kurie pagrįsti tik CK 6.228 straipsnio taikymu, CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 punktu apeliacinis skundas nėra pagrindžiamas.

CK 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė pripažinti Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį neatlygintina kreditavimo sutartimi, t.y. siekė atsisakyti nuo sutarties 1.1, 1.3, 5.1, 5.3 ir kitų punktų, įtvirtinančių 4,85 proc. palūkanų normą už suteiktą 60 820,20 eurų kreditą, palūkanų mokėjimo tvarkos ir pan. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentais, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalies nuostatas, kreditavimo sutarties atlygintinumas yra esminė kreditavimo sutarties sąlyga. Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimo tenkinimas paneigtų kreditavimo sutarties esmę bei sąžiningumo ir protingos verslo praktikos reikalavimus, t.y. pažeistų CK 6.228 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje 3K-3-68/2014 pažymėjo, kad visų neigiamų padarinių už kilusius investavimo nuostolius perkėlimas finansų tarpininkui sandorį pripažįstant negaliojančiu nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 str., CPK 263 str.). Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad nevisapusiškas rizikų atskleidimas suklaidino investuotoją tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 str. 3 d. pažeidimas) ieškovas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisų gynimo būdais; pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugotų civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiems šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai įvertintoje situacijoje, nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai.

Nagrinėjamoje byloje, nors ieškovė neprašo pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis, tačiau prašo pripažinti šalių sudarytą kreditavimo sutartį neatlygintina, tuo ketina perkelti visus nesėkmingo investavimo nuostolius atsakovui.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas pareikštas netinkamai, bei pažymi, kad ieškovei neužkirstas kelias pareikšti adekvatesnį reikalavimą dėl žalos atlyginimo kitoje byloje.

Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.228 straipsnio pagrindu, kaip savo reikalavimo faktinį pagrindą jį nurodė dvi grupės faktinių aplinkybių - aplinkybes, susijusias su ieškovės, kaip silpnesnės sutarties pusės, asmeninėmis savybėmis, ir aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais - teisės normų pažeidimais sutarčių sudarymo metu. Ieškovė taip pat nurodė, kad esminę šalių nelygybę ir jos teisę atsisakyti nuo sutarties sąlygos sieja su investicijų į obligacijas nesėkminga baigtimi, nurodydama, kad bankas ne tik nepatyrė praradimų, tačiau ir uždirbo palūkanas už suteiktą kreditą, o ieškovė, negavusi banko žadėto pelno, bankui privalo mokėti palūkanas, užtikrintas ieškovės nekilnojamuoju turtu.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra neprofesionali investuotoja. Apeliantės argumentas, kad ji yra vartotoja santykiuose su Banku atmetamas dėl jau aptartų argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad ieškovė gyveno vien iš senatvės pensijos, byloje neįrodytos (apeliantė turi daugiau nei vieną nekilnojamojo turto objektą ir turėjo galimybę gauti papildomas pajams iš turto pardavimo ar nuomos). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsikirtimo skundui argumentu, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškinys nebuvo grindžiamas ieškovės liga (depresija), ši aplinkybė negali būti tiriama apeliacinio proceso metu. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad ieškovės patirtis prekiaujant nekilnojamuoju turtu, yra nereikšminga, nes ši patirtis neįrodo jos patirties investavime. Priešingai, ieškovės patirtis prekiaujant nekilnojamuoju turtu, sudarant paskolos sutartis su bankais įrodo jos derybų patirtį. Byloje nenuginčyta, kad ieškovė pasirašė Banko nustatytos formos standartines sutartis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl sandorių nuginčijimo dėl jos valios ydingumo. Faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės asmenybe, yra reikšmingos CK 6.228 straipsnio 2 dalies kontekste; byloje turėjo būti įrodinėjama, kad kita sutarties šalis (nagrinėjamoje byloje – atsakovas) nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė priklausytų nuo atsakovo, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos dėl ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių. Pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovė dalyvavo komerciniuose santykiuose ir, atitinkamai, turėjo tam tikrą derybų patirtį. Tai, kad ieškovė nebuvo profesionali investuotoja ir pasirašė standartines sutarties sąlygas, savaime neįrodo sutarties šalių esminės nelygybės ir nepagrindžia CK 6.228 straipsnio taikymo. Apeliantės argumentai, susiję su ieškovės asmeninių savybių, galėjusių turėti įtakos sutarties šalių esminei nelygybei nustatyti, netinkamu vertinimu atmetami.

Apeliantė savo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus dėl kreditavimo sutarties pripažinimo neatlygintine grindė taip pat Banko padarytais teisės pažeidimais (FPRĮ 22 str. 3, 5 ir 6 d. bei Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. K-22 patvirtintų investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22, 24, 33, 34, 53 p.) teikiant ieškovei finansines paslaugas. Atsakovas atsikirsdamas šiems apeliacinio skundo argumentams teigia, kad ieškinyje nekeliamas atsakovo administracinės ar civilinės atsakomybės klausimas, todėl Banko galimai padaryti pažeidimai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija. Byla nagrinėjama pagal pareikštus reikalavimus, t.y. atsakovo galimai padaryti FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių bei Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. K-22 patvirtintų investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22, 24, 33, 34, 53 punktų pažeidimai savaime nepagrindžia CK 6.228 straipsnio taikymo ir nesudaro pagrindo perkelti atsakomybė už investicijų nesėkmę vienai iš sutarties šalių. Kaip jau buvo paminėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos byloje, finansų tarpininko veiksmų neteisėtumas sudaro pagrindą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pareikšti.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimais Banko padarytais teisės pažeidimais – rekomendacijų teikimu dėl investavimo, su investavimu susijusių rizikų neatskleidimu, informacijos apie galimą interesų konfliktą neatskleidimu, atsakovo darbuotojų reikiamos kvalifikacijos (finansų maklerio licencijos) neturėjimu ir pan., taip pat nesvarsto atsakovo atsikirtimo argumentų, apie tai, kad apeliantės nurodyti faktai neįrodyti.

Dėl analogiškų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal pareikštus byloje reikalavimus neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šalių kaltės ir pašalina iš teismo sprendimo motyvus: „Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti apie banko kaltę. Teiginiai, kad bankas, siūlydamas įsigyti obligacijas privalėjo numatyti jų naudą (ar nuvertėjimą), tai, kad bankas neįvertino visos rizikos, yra grindžiami vien ieškovės (bei jos atstovo) subjektyviu suvokimu. Priešingai, bankas nerekomendavo ieškovei įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis, todėl laikytina, kad ieškovė (nesvarbu ar skatinama sūnaus ar kitų aplinkybių) sudarydama prašomą pakeisti Sutartį prisiėmė visą riziką, nes pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės teisės dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti“

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas sprendime be pagrindo nepasisakė dėl 2011 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos sprendimo įrodomosios reikšmės, atmetamas. Sutiktina, kad apeliantė rėmėsi šiuo sprendimu ir teismas skundžiamo sprendimo motyvuose turėjo pasisakyti dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės (CPK 270 str. 4 d. 2 p.), tačiau šios pareigos nevykdymas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 328 str.). Sprendime konstatuota, kad Banko veikla teikiant SASO platinimo skolintomis lėšomis paslaugą neprofesionaliems klientams iš esmės buvo organizuota ir vykdyta netinkamai, t.y. Bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs vykdyti strategijos planavimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionalai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Paminėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, todėl negalima sutikti su apeliante, kad teismas nesutikęs su banko (ar komisijos) pozicija, turėjo tinkamai argumentuoti tokį nesutikimą. Teismas turėjo vertinti apeliantės paminėtą dokumentą kaip ir kitus rašytinius įrodymus nagrinėjamoje byloje (CPK 185 str.) Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos pastebėjimai apie Banko veiklos trūkumus teikiant paslaugas neprofesionaliems klientams bendrąja prasme neturi tiesioginio loginio ryšio su ieškovės nurodytomis sutarčių sudarymo konkrečiomis aplinkybėmis ir ieškovės pozicijos pagrįstumo neįrodo.

Apeliacinio skundo argumentas dėl teismo sprendimo motyvuojamos dalies neatitikimo CPK 270 straipsnio nuostatoms atmetamas. Teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai nėra išsamūs, tačiau formalus procesinių normų pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą ieškovės naudai.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus apeliacinį skundą atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98). Atsakovas patyrė 3 630 Lt atstovavimo išlaidų surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, jei būtų paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas. Žodinis bylos nagrinėjimas paskirtas nebuvo. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, atsakovui priteisiamas maksimalus atlyginimas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 1500 Lt.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės L. S. 1 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.