Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-131/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-04-11
Bylos Nr.: 2A-131/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01908-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: S. V., K. V.
Atsakovas: AB DnB NORD banko

Kategorijos

42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-131/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01908-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 42.11.1.; 42.11.2.; 63.2.; 90.;121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASS P R ENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. V. ir K. V. bei atsakovo AB DnB NORD banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-111-450/2011 pagal ieškovų S. V. ir K. V. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu bei šios sutarties atskirų sąlygų pakeitimo, išvadą teikianti institucija Palangos miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kuriuo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 1/2543 nutraukimą 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“;

2. Pakeisti 2003 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 1/2543, sudarytos tarp ieškovų S. V. ir K. V. ir atsakovo AB DnB NORD bankas, sąlygą, numatytą kredito grąžinimo grafike ir reglamentuojančią kredito grąžinimo tvarką, numatant, kad:

2.1. Iki 2013 m. gegužės 19 d. sustabdomas įmokų pagal 2003 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutartį Nr. 1/2543 mokėjimas;

2.2. Nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki 2033 m. rugsėjo 30 d. 2003 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutartis Nr. 1/2543 vykdoma toliau sutartyje nustatyta tvarka, mokant nustatytą mėnesio kredito dalį ir palūkanas bei lygiomis dalimis grąžinant per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. gegužės 19 d. nesumokėtą 20 544,26 EUR kredito ir palūkanų dalį (555,26 EUR (mėnesio įmoka) x 37 mėn. = 20 544,26 EUR);

3. Priteisti ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 5 d. AB DnB NORD bankas sudarė su ieškovais kreditavimo sutartį Nr. 1/2543. Ieškovams suteiktas 121 600 Lt kreditas, numatant šio kredito grąžinimą dalimis iki 2033 m. rugsėjo 30 d. 2006 m. gruodžio 6 d. Susitarimu Nr. 2 „Dėl 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr. 1/2543 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo“ bankas padidino suteikto kredito sumą nuo 121 600 Lt iki 378 600 Lt. Kredito grąžinimo terminas nebuvo keičiamas. Gautas kreditas buvo panaudotas (duomenys neskelbtini), esančiam butui įsigyti ir remontuoti. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas šio įsigyto buto hipoteka banko naudai. Buto įsigijimo metu 2003 m. spalio 8 d. įkeisto buto rinkos vertė sudarė 145 000 Lt. Atlikus buto remontą, įrengus autonominį šildymą ir padidėjus turto rinkos kainoms, 2008 m. sausio 29 d. šio turto rinkos vertė sudarė 590 000 Lt. 2008 m. vasario 12 d. Susitarimu Nr. 1/2543/3 „Dėl 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr. 1/2543 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo“ negrąžinto kredito likučio suma iš litų buvo konvertuota į eurus, papildomai suteikiant dar 30 410,10 EUR kreditą. Iš viso kredito suma sudarė 136 438,46 EUR, kas sudaro 471 094,72 Lt. Per mėnesį turi būti sumokama bendra 555,26 EUR arba 1 917,20 Lt įmoka. Negrąžintas kredito likutis ieškinio pateikimo dienai sudarė 134 192,46 EUR, t.y. 463 339,73 Lt. Dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių, sutarties vykdymas ieškovams tapo sudėtingesnis nei sutarties sudarymo metu. Ieškovai pranešė atsakovui apie iš esmės pasikeitusias aplinkybes, ne kartą kreipėsi į banką dėl sutarties pakeitimo ir taikiai derino sutarties pakeitimo sąlygas. 2010 m. balandžio 1 d. prašymu ieškovai dar kartą kreipėsi į atsakovą raštu, tačiau atsakovas į šį ieškovų prašymą neatsakė. 2010 m. balandžio 23 d. ieškovams buvo įteiktas 2010 m. balandžio 19 d. pranešimas „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“, kuriuo atsakovas pranešė, kad tarp ieškovų ir atsakovo sudaryta sutartis bus vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. balandžio 29 d., t.y. praėjus 10 d. nuo rašto išsiuntimo dienos. Šalys tarėsi dėl sutarties pakeitimo. Ieškovai sutartį vykdė. Tačiau kilo krizė, sumažėjo nekilnojamojo turto kainos, dėl krizės ieškovai neteko darbo ir dėl to susidūrė su finansiniais sunkumais. Šios aplinkybės nuo ieškovų valios nepriklausė ir atsirado ne dėl jų kaltės. Atsakovas taip pat buvo informuotas, kad ieškovai negali parduoti būsto, kuriam įgyti buvo paimtas kreditas, kadangi tai jų šeimos vienintelis būstas, kuriame gyvena du nepilnamečiai vaikai. Be to, kritus būsto kainoms, iš parduoto būsto visų įsipareigojimų atsakovui ieškovai vis tiek įvykdyti negalėtų. Atsakovas privalėjo sudaryti ieškovams tokias sąlygas, kad sutarties vykdymas būtų įmanomas, atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, kurios pasikeitė ne dėl ieškovų kaltės. Sutartį ieškovai, kaip vartotojai, sudarė asmeniniams poreikiams tenkinti, šeimos būstui įsigyti. Dėl to būtina įvertinti ar sutarties sąlygos yra pakankamai sąžiningos, skaidrios ir atitinka šalių interesų pusiausvyros sutartiniuose santykiuose principą, ieškovų atžvilgiu. Sutartyje numatytas pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas - 10 dienų nuo išsiuntimo dienos - yra neproporcingai per trumpas. Per tokį trumpą terminą neįmanoma imtis jokių priemonių sutarties nutraukimui išvengti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino neteisėtu 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr.1/2543 nutraukimą 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“. Priteisė ieškovams S. V. ir K. V. iš atsakovo AB DnB NORD banko 1 633 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė atsakovui AB DnB NORD bankui iš ieškovų S. V. ir K. V. lygiomis dalimis 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo AB DnB NORD banko 7 017,60 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo

Teismas konstatavo, kad atsakovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė dėl ieškovų pradelsto atsiskaitymo bankui, kuris pagal AB DnB NORD banko 2010 m. balandžio 19 d. raštą 2010 m. balandžio 19 d. sudarė 2 308,47 EUR. Bankas prieš tai 2010 m. kovo 19 d. išsiuntė raštą, kuriuo įspėjo, kad 2010 m. kovo 19 d. įsiskolinimas pagal sutartinius įsipareigojimus sudaro 1 992,52 EUR. 2010 m. balandžio 19 d. rašte bankas nurodė, kad priežastis, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį yra uždelsimas atsiskaityti. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra nustatyti pačioje sutartyje, šiuo atveju 2003 m. gruodžio 5 d. sutarties Nr. 1/2543 39 p. Teismas nustatė, kad ieškovai sutarties tinkamai nevykdė dėl susiklosčiusios ekonominės padėties, bet ne dėl tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo. K. V. nuo 2009 m. spalio 23 d. neteko darbo. Ieškovas S. V. yra įsteigęs IĮ „LITCO“, tačiau darbinių pajamų neturi, pastovaus darbo neturi. Tokią turtinę padėtį įtakojo Lietuvoje ir visame pasaulyje prasidėjusi ekonominė krizė. Šeima augina du mažamečius vaikus: Kasparą, gim. 1998-08-09, ir Saulę, gim. 2004-12-22. Duomenų, kad ieškovų ekonominė padėtis ateityje negerėtų, o priešingai keltų pavojų ir tai būtų pagrindas vienašališkam sutarties nutraukimui byloje nepateikta, jų nebuvo ir 2010 m. balandžio 19 d., kai bankas raštu įspėjo apie sutarties nutraukimą. Teismo nuomone sumažėjusios ieškovų pajamos šiuo periodu bei vienašališko sutarties nutraukimo metu, bei finansinių išteklių neturėjimas ne dėl įprastų ekonominių pokyčių ar netinkamai išprognozuotos darbinės veiklos, o dėl ekonominės krizės yra prilyginimas svarbioms priežastims ir negali būti laikomos esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Ieškovai, pasikeitus jų turtinei padėčiai, elgėsi banko atžvilgiu sąžiningai ir pranešė apie esančius finansinius sunkumus ir siūlė juos spręsti abipusio bendradarbiavimo ir kooperavimosi būdu, todėl teigti, kad ieškovai banko tinkamai neinformavo apie gresiančius finansinius sunkumus, pagrindo nėra. Teismas pažymėjo ir tai, kad šiuo atveju banko finansiniai nuostoliai yra iš dalies apsaugoti, pačioje sutartyje numatytos priemonės, užtikrinančiomis prievolės įvykdymą – hipoteka. Kritus būsto kainoms šio buto pardavimas būtų nuostolingas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, esant sunkiai ekonominei situacijai, pažeidė sutarties su atsakovu sąlygas, tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, todėl atsakovas vienašališkai nutraukti sutarties negalėjo, todėl pripažįstamas vienašališkas banko kreditavimo sutarties nutraukimas neteisėtu.

Dėl kreditavimo sutarties pakeitimo

Ieškovai prašė pakeičiant kreditavimo sutarties sąlygas iki 2013 m. gegužės 19 d. sustabdyti įmokų mokėjimą; nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki 2033 m. gegužės 30 d. ją vykdyti anksčiau nustatyta tvarka, bei lygiomis dalimis prie įprastų sutartų mokėjimų grąžinti per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. gegužės 19 d. nesumokėtą kredito ir palūkanų dalį. Ieškovai šią reikalavimo dalį grindė Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad ieškovai kreditą gavo kaip fiziniai asmenys būsto įsigijimui ir remontui. Šalys kreditavimo sutartyje aptarė, kad kredito negrąžinimo atveju banko reikalavimas bus tenkinamas iš hipoteka įkeisto turto. Taigi sutarties nevykdymo rizika ir jos pasekmės buvo šalių numatytos. Teismas motyvavo, kad keičiant sutarties sąlygas teismas turi atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, šiuo gi atveju, ieškovai jau nuo 2010 m. pavasario nevykdo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį. Kaip patys paaiškino, prasidėjus teisminiam ginčui ir nežinant jo rezultatų bankas dengtų ne patį kreditą ir palūkanas, bet gautas lėšas panaudotų delspinigių mokėjimui. Patys ieškovai pripažino, kad jie nevykdo sutartinių įsipareigojimų iki šio laiko, todėl nežiūrint aplinkybės, kad bankas hipoteka iš dalies užsitikrino kredito negrąžinimo riziką, tačiau keisti sutartį ieškovų pasiūlyta tvarka būtų neprotinga, kadangi įsiskolinimas nuolat auga, o esant dabartinei ieškovų finansinei padėčiai, teigti, kad jie po poros metų, t.y. 2013 metais sugebės be sutartyje numatytų kredito ir palūkanų sumų mokėti ir įsiskolinimą, kuris susidarys per šį laikotarpį, būtų neprotinga. Bent preliminarių duomenų, kad ieškovų finansinė padėtis taip labai pagerės per artimiausius du metus nepateikta, todėl keisti kreditavimo sutarties sąlygas būtų neteisinga banko atžvilgiu, kadangi ieškovų interesai negali būti ginami pažeidžiant kitos šalies interesus. Teismas pažymėjo, kad tokiu būdu galimai būtų pažeistas sutarčių laisvės principas. Abi šalys, sudarydamos kreditavimo sutartį prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo – AB DnB NORD bankas įsipareigojo suteikti kreditą, o ieškovai – jį grąžinti bei sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė pilnai, todėl juos turi įvykdyti ir ieškovai sutarta tvarka. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, ši aplinkybė nepatenka į Civilinio kodekso 6.212 str. reglamentavimo dalyką.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovai S. V. ir K. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą dalyje dėl kreditavimo sutarties pakeitimo panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje - ieškinį šioje dalyje tenkinti. Priteisti ieškovams iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad kreipdamiesi į teismą, ieškovai pažymėjo, jog dėl visuotinės krizės, ekonomikos smukimo, esminių pokyčių darbo rinkoje, dėl kurių ieškovai neteko darbo ir pajamų, dėl visuotinio nekilnojamojo turto rinkos kainų ir paklausos smukimo ieškovai negali vykdyti kredito sutarties joje nustatyta tvarka. Šios aplinkybės atitinka Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. numatytas sutarties pakeitimo sąlygas. Todėl sutartį būtina keisti Civilinio kodekso 6.204 str. pagrindu. Teismas sprendė, kad sutarties keitimas yra neprotingas ir ieškinys atmestinas, kadangi ieškovai nemoka įmokų pagal kredito sutartį nuo 2010 m. pavasario. Esant Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. pagrindams sutarčiai pakeisti, sutartis turi būti pakeista. Civilinis kodeksas nenumato galimybės riboti sutarties keitimo ne Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. numatytais, o subjektyviais pagrindais. Todėl teismas negalėjo atsisakyti keisti sutarties dėl to, kad pakeitimas būtų neprotingas. Kreipdamiesi į teismą, ieškovai nurodė, kad dėl krizės netekę darbo ir pajamų ir iš esmės sumažėjus turto kainai ir paklausai, negalėdami parduoti turto, ieškovai siekė atidėti kredito mokėjimą, kol susiras darbus ir galės vykdyti įsipareigojimus. Ieškovai siekė ne sumažinti įmokas, o atidėti mokėjimą iš viso, kol bus įmanoma vykdyti sutartį. Jei ieškovai galėtų išvengti tų aplinkybių įtakos (turėtų darbus ir uždirbtų ar turėtų lėšų), sutarties keitimo būtinybė iš viso išnyktų. Teismo argumentas, kad įmokų nesumokėjimas po kreipimosi į teismą dėl sutarties pakeitimo (t.y. atsiradusi (pasikeitusi) aplinkybė, dėl kurios atsiradimo prašoma pakeisti sutarties vykdymo tvarką) sudaro pagrindą ieškinį dėl sutarties pakeitimo atmesti, nepagrįstas. Ieškovai objektyviai negali išvengti ar pašalinti aplinkybių, kurios būtent ir sudaro sutarties pakeitimo būtinybę ir sudaro prievolių disproporciją. Teismo argumentas, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog ateityje jie bus finansiškai stipresni ir todėl keisti sutarties nėra pagrindo, yra atmestinas. Šalių prievolių pusiausvyros disproporcija, dėl kurios kreipiamasi į teismą dėl sutarties pakeitimo, rodo, kad esamas sutarties sąlygų vykdymas nebeįmanomas. Reikalavimas dar kažkaip papildomai užtikrinti sutarties įvykdymą, tik dar labiau padidins šalių prievolių disproporciją, kas neatitinka Civilinio kodekso 6.204 str. paskirties grąžinti prievolių pusiausvyrą. Esant Civilinio kodekso 6.204 str. 2 d. pagrindams, teismas turi tik dvi galimybes - sutartį nutraukti arba ją pakeisti. Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Todėl skundžiamu sprendimu pripažinęs nutraukimą neteisėtu, teismas pripažino, kad liko tik viena galimybė - sutarti pakeisti. Todėl sutartis turėjo būti pakeista. Reikalavimas pakeisti sutartį buvo atmestas, kaip vieną iš argumentų nurodant, kad ieškovų nurodytos aplinkybės nėra nenugalima jėga (force majeure). Su tokiu argumentu apeliantai nesutinka. Ieškovai prašė ne atleisti juos nuo sutarties vykdymo dėl nenugalimos jėgos, o pakeisti sutartį Civilinio kodekso 6.204 str. pagrindu. Sutarties pakeitimui pagal Civilinio kodekso 6.204 str. neturi ir negali turėti reikšmės aplinkybės atsiradusios dėl nenugalimos jėgos, kadangi tokių aplinkybių buvimas iš viso atleistų nuo sutarties vykdymo. Tuo tarpu pakeitus sutartį, ji išliks vykdytina pakeistomis sąlygomis. Todėl teismo argumentas, kad byloje nesant nenugalimos jėgos aplinkybių, reikalavimas keisti sutartį Civilinio kodekso 6.204 str. pagrindu atmestinas, yra neteisingas ir nepagrįstas.

Atsakovas AB DnB NORD bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškovų reikalavimas dėl sutarties nuraukimo pripažinimo neteisėtu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų apelianto naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai, prašo pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priteisiant iš apelianto ieškovų naudai 132 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovų priteisiant apelianto naudai 3 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Dėl sutarties nutraukimo teisėtumo

Apeliantas sutartį nutraukė ne tada, kai pagal sutartį formaliai įgijo teisę nutraukti sutartį po pirmos ieškovų įmokos nesumokėjimo, o tik tada, kai tapo aišku, kad sutarties pažeidimai iš ieškovų pusės tapo nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio ir kad nėra jokių požymių, kad ateityje ieškovai sutartį įvykdys tinkamai bei padengs susikaupusį įsiskolinimą. Iš ieškovų sąskaitos išrašo matyti, kad paskutinį kartą lėšos iš ieškovų gautos 2010 m. sausio 4 d., taip pat matyti, kad buvo skaičiuojami delspinigiai, kas reiškia, kad sutartį ieškovai pradėjo pažeidinėti dar anksčiau. Taigi nors 2010 m. sausio mėnesį apeliantas jau formaliai galėjo nutraukti sutartį, apeliantas elgėsi sąžiningai ir laukė, kol ieškovai vėl pradės vykdyti sutartį. Tačiau ieškovams toliau nemokant nė lito, apeliantas vis tiek ne nutraukė sutarties, o išsiuntė ieškovams 2010 m. kovo 19 d. pretenziją Nr. 3.20-700-445, kuria nustatė papildomą terminą įsiskolinimui padengti. Taip pat apeliantas šioje pretenzijoje nurodė ir alternatyvą - pateikti dokumentus, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų tolimesnį vykdymą. Kartu apeliantas informavo, kad nereagavimo į šią pretenziją pasekmė bus sutarties nutraukimas. Tačiau ieškovai į šią pretenziją tinkamai nereagavo, per papildomai nustatytą terminą nesumokėjo nė lito bei neteikė apeliantui jokių dokumentų. Pretenzijoje nustatytas papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti baigėsi 2010 m. kovo 29 d. ir apeliantas iš karto galėjo nutraukti sutartį, tačiau ir vėl elgėsi sąžiningai bei laukė nors kokių nors veiksmų iš ieškovų pusės. Ieškovai tik 2010 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą apeliantui, kuriuo paprašė 2 metams atidėti bet kokius mokėjimus apeliantui, t.y. ieškovai pageidavo 2 metus neatlygintinai naudotis apelianto kreditu. Toks ieškovų pasiūlymas apeliantui buvo visiškai nepriimtinas. Ieškovams nesiūlant jokių kitų alternatyvių sutarties išsaugojimo būdų bei toliau nesiimant jokių kitų veiksmų dėl sutarties išsaugojimo, apeliantas 2010 m. balandžio 19 d., t.y. praėjus 21 dienai po papildomai nustatyto termino prievolei įvykdyti pabaigos, išsiuntė pranešimą Nr. 30.58.17/2557 dėl sutarties nutraukimo. Šiuo pranešimu apeliantas vėlgi ne iš karto nutraukė sutartį, o nustatė papildomą 10 dienų terminą įsiskolinimui padengti. Tačiau ir per šį terminą net dalis skolos nebuvo sumokėta bei negauta jokių pasiūlymų iš ieškovų. Taigi minėtos aplinkybės rodo, kad apeliantas dėjo pakankamas ir protingas pastangas sutarčiai išsaugoti, nepiktnaudžiavo sutarties nutraukimo teise, o sutartį nutraukė tik kai tapo visiškai aišku, kad sutarties pažeidimai yra ilgalaikio ir nuolatinio pobūdžio bei artimiausiu metu nebus pašalinti. Byloje nepateikta jokių įrodymų, iš kurių apeliantas 2010 m. balandžio 19 d. dieną būtų galėjęs daryti išvadą, kad ieškovų finansinė padėtis artimiausiu metu pagerės.

AB DnB NORD banko sąžiningumą bei siekį išsaugoti sutartį įrodo ir ankstesni jo veiksmai. Ieškovams dar 2008 m. susidūrus su finansiniais sunkumais, 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 1/2543/4 „Dėl 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr. 1/2543 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistas kredito grąžinimo grafikas - metams laiko buvo atidėtas kredito grąžinimas, t.y. metus laiko ieškovai turėjo mokėti tik palūkanas. Taigi tokiu būdu buvo palengvinta ieškovų padėtis ir suteikta galimybė išsaugoti sutartį.

Iš pateikiamo Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ieškovas S. V. nuosavybės teise valdo 12440/29500 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis sudaro 244 000 Lt, o S. V. tenkanti tokios vertės dalis - 102 893,56 Lt. Tačiau ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie būtų ėmęsi kokių nors veiksmų tokiam turimam turtui parduoti ir iš gautų pajamų vykdyti įsipareigojimus apeliantui ir tokiu būdu išsaugoti sutartį.

Dėl mokėtino žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kadangi apeliantas ginčija sprendimo dalį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, žyminis mokestis už apeliacinį skundą mokėtinas būtent toks, koks mokamas už ieškinį su tokiu reikalavimu. Ieškovai už šį reikalavimą sumokėjo 132 Lt, t.y. kaip už neturtinį reikalavimą. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad reikalavimas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra neturinio pobūdžio, todėl už tokį reikalavimą mokamas 100 Lt žyminis mokestis įvertinant vartojimo kainų indekso pokyčius. Sprendime nurodoma, kad būtent reikalavimas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra turtinio pobūdžio, todėl ieškovams ir valstybei buvo priteista iš apelianto iš viso 8 633 Lt žyminio mokesčio. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja teismų praktikai. Todėl net ir apeliacinio skundo atmetimo atveju sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra keistina, iš apelianto ieškovų naudai priteisiant ne 8 633 Lt, o 132 Lt žyminio mokesčio. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apelianto naudai priteistiną išlaidų už advokato pagalbą sumą

Atsiliepimas

Ieškovai S. V. ir K. V. atsiliepimu į atsakovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir ginčijamą teismo sprendimą atsakovo skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą.

Atsakovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į ieškovų S. V. ir K. V. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad tokio pobūdžio ginčams spręsti turi būti taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o vienas iš sutarties išsaugojimo būdų yra sutarties pakeitimas. Šio principo taikymo nagrinėjamu atveju svarba pasireiškia ir tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, nes kreditas buvo suteiktas ieškovų šeimos būstui įsigyti. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką paminėtas sutarties išsaugojimo principas neturi būti suabsoliutintas, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų, egzistavimą ir panaudojimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306-2012). Tačiau paminėtas principas nepaneigia vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.). Todėl sprendžiant dėl kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo svarbu atsižvelgti į ieškovų padaryto sutarties pažeidimo pobūdį, šalių elgesį bei jų bendradarbiavimą iki sutarties nutraukimo.

Ieškovai aplinkybę, kad jie iki sutarties nutraukimo kurį laiką nevykdė sutartinių įsipareigojimų aiškina tiek pasaulio, tiek Lietuvos ekonomiką ištikusia krize, dėl ko ieškovai neteko darbo, sumažėjo šeimos pajamos. Tačiau bylos duomenys rodo, kad pirmą kartą ieškovai su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2008 metais, kuomet atsakovas, atsižvelgęs į susiklosčiusią situaciją, 2008 m. rugsėjo 24 d. susitarimu atidėjo ieškovams kredito grąžinimą metams laiko (ieškovai turėjo mokėti tik palūkanas už gautą kreditą). Tačiau nežiūrint nurodytos aplinkybės ieškovai 2009 m. gruodžio 31 d. duomenimis vėl buvo įsiskolinę atsakovui, tame tarpe ir delspinigius, kas rodo, kad po banko suteikto kredito mokėjimo atidėjimo paskola iš esmės nebuvo grąžinama (33 b.l.). Tai patvirtina ir banko 2010 m. balandžio 19 d. rašte nurodytas ieškovų įsiskolinimo dydis, kurio ieškovai neginčija (35 b.l.).

Taigi esant įrodymams, kad ieškovai jau 2009 m. pasibaigus banko suteikto paskolos mokėjimo atidėjimo terminui, vėl nevykdė savo įsipareigojimų, pastarieji į banką kreipėsi tik 2010 m. balandžio 1 d., t.y. po to kai bankas 2010 m. kovo 19 d. išsiuntė ieškovams pretenziją dėl įsipareigojimų įvykdymo. Be to, kaip minėta 2009 m. balandžio 19 d. rašte, bankas nurodė, kad sutartis bus nutraukta tik tuo atveju, jeigu ieškovai per rašte nurodytą terminą nepadengs įsiskolinimo. Nurodytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad atsakovas buvo nesąžiningas nutraukiant sutartį, bei piktnaudžiavo savo padėtimi prieš vartotojus (ieškovus). Tiesa ieškovai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad jie į banką kreipėsi dar iki 2010 m. balandžio 1 d. Tačiau toks teigimas yra deklaratyvus ir neparemtas jokiais įrodymais.

Tuo tarpu vertinant ieškovų elgesį siekiant išsaugoti sutartį atsižvelgtina į tai, kad kaip nustatyta anksčiau, esant įsiskolinimui už 2009 metus į banką su prašymu dėl sutarties atidėjimo jie kreipėsi tik 2010 m. balandžio 1 d. Prašydami sutarties vykdymą atidėti 2 metams objektyvių įrodymų, kad jie praėjus atidėjimo terminui pajėgs sutartį vykdyti, nepateikė. Tokie duomenys nebuvo pateikti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.

Be to iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas S. V. kredito sutarties galiojimo metu nuosavybės teise įsigijo (duomenys neskelbtini) dalį (12440/29500) žemės sklypo (58 b. l.). Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai nurodo, kad šis sklypas ieškovui nepriklauso. Visų pirma toks ieškovų teiginys yra klaidinantis, nes Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 7 d. sprendimu dėl santuokos nutraukimo ir sutuoktinių bendru sutikimu konstatuota, kad šalys santuokoje įgijo 2/59 dalis jau paminėto sklypo ir kiekvienam jų atiteko po 1/59 dalį šio sklypo (civilinė byla Nr. 2-1420-588/2011). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko matyti, kad didžiąją dalį šio sklypo ieškovas pardavė 2010 m. vasario 11 d., t.y. esant įsiskolinimui bankui (CPK 179 str. 3 d.). Tačiau byloje duomenų apie tai, kad ieškovai sudarius pirkimo-pardavimo sutartį už sklypo dalį gautus pinigus panaudojo įsiskolinimo padengimui, nėra ir ieškovai to neteigia. Nurodytos aplinkybės parodo, kad būtent ieškovai atsakovo atžvilgiu elgėsi neapdairiai bei nerūpestingai ir vengė vykdyti sutartinės prievolės. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad per visą laikotarpį nuo ieškinio padavimo (2010 m. gegužės 20 d.) ieškovai nesiekė sumažinti įsiskolinimą bei nesumokėjo bankui nei cento. Tuo tarpu teiginys, kad vykdant tokius mokėjimus bankas gautas sumas įskaitys į delspinigius nėra pagrįstas, nes priėmus ieškovams palankų sprendimą, ieškovų sumokėti pinigai turėjo būti atitinkamai perskirstyti.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, net ir turint omenyje tarp šalių nutrauktos sutarties atitikimą vartojimo sutarčiai, kolegijos nuomone atsakovas turėjo pagrindą sutartį nutraukti (CK 6.209 str., 6.217 str. 5 d., 6.218 str. 1 d.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad ieškovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jų mokumas (pavyzdžiui nuo 2013 m. gegužės mėn.) atsistatys ir jie bus pajėgūs sutartį vykdyti.

Dėl viso to, kas išvardinta anksčiau skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas ieškinys dėl tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, naikintina ir šioje dalyje ieškinys atmetamas. Priėmus tokį sprendimą tenkinti ieškovų reikalavimą dėl sutarties pakeitimo nėra teisinio pagrindo (CK 6.204 str. 3 d.).

Darant tokią išvadą, atsižvelgtina į tai, kad pagal Finansinio tvarumo įstatymo nuostatas finansų sistemos (kuriai priklauso atsakovas) stabilumas yra viešas interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-2012).

Be to, ieškovų pasiūlytos sutarties pakeitimo sąlygos, pagal kurias 3 metus jie apskritai būtų atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų, o per tą laiką susidaręs įsiskolinimas būtų dengiamas lygiomis dalimis iki 2033 metų pažeistu šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas perskirsto pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas patyrė 4 235 Lt dydžio išlaidas advokatų profesinės bendrijos Pivoras, Balevičius, Aleksaitė, atstovavusios atsakovą bylos nagrinėjimo metu, teisinei pagalbai apmokėti (96 b.l.). Apeliaciniu skundu prašė iš ieškovų priteisti 3 500 Lt dydžio išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovo atstovų atliktus procesinius veiksmus – paruoštus atsiliepimą į ieškinį, tripliką ir dalyvavimą teismo posėdžiuose, darytina išvada, jog atsakovo prašoma priteisti išlaidų advokatų pagalbai apmokėti suma (3 500 Lt) yra objektyvi ir teisingai atlyginanti realiai advokatų patirtas darbo (intelekto) ir laiko sąnaudas, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistina pilna apimtimi (Rekomendacijų 8.2., 8.3., 8.18 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo reiškė du reikalavimus, t.y. pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu bei pakeisti sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi konstatavo, jog ieškovų reikalavimas dėl 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr. 1/2543 nutraukimo pripažinimo negaliojančiu yra turtinis reikalavimas ir už šį reikalavimą mokėtinas 8 765 Lt žyminis mokestis bei ieškovams nustatė terminą primokėti 1 633 Lt žyminį mokestį, taip pat atidėjo 7 000 Lt žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2268/2011, nurodytus išaiškinimus, pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju abu ieškovų reiškiami reikalavimai yra neturtinio pobūdžio, todėl už juos turėjo būti mokamas 264 Lt žyminis mokestis. Kadangi ieškovai sumokėjo 1 765 Lt žyminį mokestį (1-2, 67 b.l.), todėl jiems gražintina 1 501 Lt žyminio mokesčio dalis.

Iš ieškovų valstybės biudžetui taip pat lygiomis dalimis priteistinos visos 35,20 Lt bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų išsiuntimą.

Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovų atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme, t.y. už apeliacinį skundą sumokėtas 132 Lt žyminis mokestis bei 1 452 Lt išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti (Rekomendacijų 8.9., 8.11. p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino neteisėtu 2003 m. gruodžio 5 d. Kreditavimo sutarties Nr.1/2543, sudarytos tarp ieškovų S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo AB DnB NORD banko (į.k. 112029270), nutraukimą 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovams S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo AB DnB NORD banko (į.k. 112029270) priteista 1 633 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovams S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) gąžinti 2010 m. birželio 10 d. įmokos mokėjimo kvitu Swedbank AB įmokėto žyminio mokesčio dalį – 1 501 Lt.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB DnB NORD banko (į.k. 112029270) priteista 7 017,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria atsakovui AB DnB NORD bankui (į.k. 112029270) iš ieškovų S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis priteista 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokatų pagalbą ir šioje dalyje bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 3 500 Lt.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš ieškovų S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis priteista 17,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui ir šioje dalyje bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 35,20 Lt.

Atsakovui AB DnB NORD bankui (į.k. 112029270) iš ieškovų S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir K. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis priteisti 1 584 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginija Čekanauskaitė Konstantinas Gurinas Kazys Kailiūnas