- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-600-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28119-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Marina Gušauskienė
- Kategorijos
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
- 2.1.15.1.1Turtinė žala
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas 50 MGL (1 883 EUR) dydžio bauda, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš V. J. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo D. B. naudai priteista 50 EUR turtinės ir 600 EUR neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. J. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 31 d. apie 18.00 val., viešoje vietoje, šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilus konfliktui su D. B., dėl to, kad vairuodamas automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleido priešpriešiais dviračiu važiavusio D. B. ir pastarasis nugriuvo nuo dviračio, kitų žmonių akivaizdoje, užpuolė jam pastabą pareiškusį D. B., tyčia sudavė D. B. rankomis 2 kartus į galvos sritį, kas sukėlė D. B. fizinį skausmą ir, paėmęs D. B. dviratį, tyčia keletą kartų metė jį į asfaltą, o po to numetė į krūmus, dėl ko dviratis buvo apibraižytas, padarant 50 EUR žalą, taip įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes į konfliktą teko įsikišti su juo nesusijusiems, tačiau jį mačiusiems pašaliniams žmonėms - V. J. ir M. M., kuriems tai sukėlė neigiamų pojūčių. Šiais veiksmais V. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti bei civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašoma, paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo – jog D. B. ir liudytoja M. M. davė melagingus parodymus, apie tai pranešti prokurorui. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad jo veiksmuose vis dėlto yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis, prašoma taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apelianto įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant jo veiksmus bei dirbtinai kriminalizuojant asmenų tarpusavio santykius; netinkamai pritaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą, vertinant byloje surinktus įrodymus bei ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytus esminius proceso pažeidimus; taip pat buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
3. Apelianto manymu, teismas jo veiksmus dirbtinai vertino kaip nusikalstamus. Teismas nusikalstamą veiką laikė pavojinga, nors tiek liudytojas V. J., tiek M. M., kurie matė konfliktą ir atėjo į jo vietą, tai padarė ne paveikti pavojingų apelianto veiksmų ar siekdami suvaldyti konfliktą, tačiau atitinkamai siekdami palaikyti jauną konflikte dalyvaujantį žmogų bei suteikti pagalbą. Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad minėti asmenys dėl šio konflikto nepatyrė neigiamų emocijų; nei vienas iš jų apelianto veiksmų nevertino kaip pavojingų ar trikdančių visuomenės rimtį, o ir kita liudytoja R. A. šio konflikto nelaikė rimtu santykių aiškinimusi. Be to, nevertinta ir tai, kad konflikto sukėlėju buvo pats nukentėjusysis, ką patvirtino liudytojai K. G., R. A. ir M. M.. Taip pat teismo liko neįvertinti policijos pareigūno M. M. parodymai dėl nukentėjusiojo spyrio į apelianto automobilio dureles bei tai, kad ant V. J. dešinės pusės ausies matėsi įdrėskimas ir paraudonavimas kaklo srityje. Taigi vertinant apelianto ir D. B. elgesį, pastariesiems buvo taikomi dvigubi standartai, dėl ko baudžiamoji atsakomybė buvo taikoma formaliai. Be to, teismas neįvertino ir to, kad D. B., jo veiksmus įvertinant pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, buvo pats kaltas dėl kritimo nuo dviračio. Teismas taip pat tinkamai neįvertino aplinkybės, jog alternatyvų ikiteisminį tyrimą dėl V. J. ir D. B. konflikto buvo atsisakyta pradėti. Įvertinus tai, kad minėtame nutarime buvo pasisakyta iš esmės dėl to paties įvykio, skundžiamas nuosprendis, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą prieštarauja imperatyvui, kad niekas neturi būti persekiojamas ar baudžiamas už analogiškas faktines aplinkybes, dėl kurių jau yra priimtas procesinis sprendimas. Taigi teismas visiškai nepagrįstai neįvertino, jog dėl šio ginčo faktinių aplinkybių jau buvo pasisakyta tyrėjos nutarime, kuriame konstatuota, kad asmenų konfliktas kilo dėl asmeninio pobūdžio tarpusavio nesutarimo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo keliamas klausimas dėl tikslingumo šiuos du ikiteisminius tyrimus sujungti, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Taigi tik dėl netinkamo tarnybinių pareigų nevykdymo ir tendencingo ikiteisminio tyrimo, aptariamam konfliktui buvo suteiktas pavojingumo atspalvis.
4. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 straipsnį taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos. Byloje nėra duomenų, kad dėl konflikto nors vienas iš liudytojų patyrė neigiamų emocijų, išsigando ar nutraukė savo įprastinę veiklą – iš liudytojų parodymų galima spręsti, kad konfliktas buvo menkavertis ir trumpas; konfliktą sukėlė D. B., todėl V. J. veiksmuose nėra tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį; byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių smūgių sudavimą D. B.. Tai, kad D. B. buvo suduoti smūgiai, nepatvirtina specialisto išvada, nes joje nėra duomenų apie sužeidimus galvos srityje. Teismo išvada, kad šie sužalojimai galėjo išnykti per 2 dienas, kada nukentėjusysis kreipėsi į medikus, yra nepagrįsta, nes pats D. B. specialistui nenurodė, kad buvo daužomas į galvą, o teisiamojo posėdžio metu specialistas nebuvo apklaustas dėl aplinkybių per kiek laiko išnyksta galvos pažeidimai. Taigi nuosprendis grindžiamas teisiamojo posėdžio metu neištirtomis aplinkybėmis. V. J. nurodo, kad D. B. nebuvo nuoseklus dėl jam suduotų smūgių lokalizacijos ir skaičiaus, ir tinkamai neįvertinta tai, kad M. M. nematė, o R. A. negalėjo patvirtinti, kad matė apelianto suduodamus smūgius nukentėjusiajam. Taip pat selektyviai buvo įvertinti ir liudytojų policijos pareigūnų parodymai, net nenurodant, kad pastarieji matė paraudimą ant apelianto kaklo, kas laikytina žyme nuo jam suduotų smūgių. Vienintelis liudytojas V. J. pažymėjo, kad matė smūgį nukentėjusiajam, tačiau jo parodymai vertintini itin kritiškai: pastarasis pateikia savo samprotavimus, duodamas parodymus nurodo, kaip kelyje elgtųsi jis; jis yra suinteresuotas duoti parodymus prieš V. J., nes buvo dviratininko pusėje. Apelianto įsitikinimu, V. J. negalėjo matyti ir girdėti įvykio iš savo buto – tai akivaizdu iš eksperimento atlikimo metu padarytų nuotraukų, nes objektų gatvėje iš tokio atstumo neįmanoma įžiūrėti. Taigi reziumuotina, jog aptariamo nusikaltimo sudėties požymiai nebuvo įrodyti – veiksmai, kuriuos atliko apeliantas nesiekia pavojingumo lygio, būdingo baudžiamajai teisei, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas šališkai ir neįsigilinus į bylos aplinkybes.
5. V. J. vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmiausia nepagrįstai nesirėmė liudytojos K. G. parodymais, nes ji iki apklausos bendravo su kitu liudytoju, apelianto sūnumi Ž. J.. Liko visiškai neįvertinta tai, kad vienintelė K. G. sutiko būti tikrinama poligrafu. Nors apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pastaroji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas pažymi, jog ankstesni jo prašymai tai padaryti buvo atmesti, argumentuojant, jog minėtą asmenį bus galima apklausti teisme. K. G. parodymai teismo buvo įvertinti kritiškai dėl to, jog įvykį ji matė pro automobilio veidrodėlį, t. y. įvykį matė ribotai. Tačiau liudytoja R. A. įvykį matė iš 100 metrų atstumo, bet jos parodymai buvo įvertinti kaip patikimi, nors ir pastaroji pirmąkart apklausta taip pat teisme. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog dalis M. M. parodymų, kurie, pasak apelianto, yra melagingi, buvo įvertinti tik kritiškai dėl galimos gimdymo įtakos atminties procesams: kai ji davė parodymus teisme, nuo gimdymo buvo praėję beveik dveji metai, todėl tokios aplinkybės jos parodymams įtakos negalėjo turėti, o ir apie tokią jos būklę nėra duomenų. Kita vertus, jei būtų duomenų, kad M. M. dėl nėštumo būsenos negali adekvačiai suvokti proceso ar, kad tokia būsena daro įtaką jos atminčiai, BPK 79 straipsnio nuostatų pagrindu, ji apskritai negalėjo būti apklausta liudytoja.
6. Apelianto įsitikinimu, teismas taip pat neįvertino to, kad proceso metu buvo padaryti esminiai pažeidimai, suvaržę jo teisę į gynybą. Kaltinamasis aktas neatitiko jam keliamų reikalavimų, nes galutinis pranešimas apie įtarimą ir kaltinamajame akte nurodytas kaltinimo turinys skyrėsi. Šios, teismo įvardijamos „neesminėmis“, pakitusios aplinkybės, nebuvo tiriamos, tačiau yra pagrindiniai inkriminuojamo nusikaltimo objektyviosios pusės sudėties elementai, kurie tapo apelianto nuteisimo pagrindu. Taip pat BPK imperatyvams prieštarauja teismo išvada dėl eksperimento metu gautų duomenų patikimumo, nes jo atlikimo gamtinės sąlygos nebuvo identiškos įvykio dienai buvusioms. Teismas taip pat neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pirmiausia teismas turėjo atmesti ieškinį, nes nebuvo padarytas nusikaltimas. Kita vertus, nustatydamas priteistinus žalų dydžius, teismas vadovavosi prielaidomis: nukentėjusysis nepateikė jokių turtinę žalą patvirtinančių dokumentų ir duomenų, dviračio apžiūra atlikta praėjus 2 mėnesiams nuo įvykio, todėl pažeidimai galėjo atsirasti ir vėliau, o ir nėra įrodyta, kad apeliantas mėtė nukentėjusiojo dviratį. Dėl to nustatytas 50 EUR priteistinos turtinės žalos dydis už dviratį ne tik yra neteisingas ir neproporcingas, tačiau pagrindžia teismo šališkumą ir formalų teisingumo vykdymą, pakertantį pasitikėjimą teismais. Nukentėjusysis neįvardijo iš ko susidarė neturtinė žala, tad ir šiuo atveju teismas už jį nusprendė kokius išgyvenimus jis turėjo patirti. Byloje nėra duomenų, kad dėl konflikto D. B. nedalyvavo varžybose, keitė darbo planus. Net jei nukentėjusysis ir patyrė tokią žalą, tai nebent dėl dalyvavimo ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Pasak apelianto, sužeidimai patirti nukritus nuo dviračio nesudaro neturtinės žalos dalyko, nes nuo jo jis nukrito dėl savo paties kaltės.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai nustatytų aplinkybių, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos dydžiais ir nepagrįstai priteisto civilinio ieškinio. Kitoje dalyje nuosprendis teisingas ir pagrįstas.
Dėl įrodymų vertinimo
9. Apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas faktines V. J. padarytos veikos aplinkybės, išskyrus aplinkybes dėl padarytos žalos dydžių, nustatė tinkamai, pasiremdamas išsamia bei nešališka visų bylos duomenų, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, analize. Atsižvelgdama į tai, toliau teisėjų kolegija pasisako dėl atskirų apelianto kvestionuojamų bylos duomenų patikimumo ir jų reikšmės nustatant padarytos veikos faktines aplinkybes.
10. Pirmiausia, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad liudytojos K. G. parodymais sprendžiant apelianto kaltės klausimą vadovautis negalima. Sprendžiant iš pačios liudytojos parodymų duotų teisme, ji su liudytoju – apelianto sūnumi Ž. J. po įvykio ir iki parodymų davimo ne kartą kalbėjo apie šį konfliktą – kaimynas vėliau papasakojo apie įvykio detales; dar vėliau pasakojo dėl ko įvyko konfliktas, kad nukentėjusysis pateikė pareiškimą ir pan. (2 t., b. l. 61-62). Įvertinus tokius liudytojos parodymus ir tai, kad tarp įvykio ir jos apklausos praėjo vieneri metai, apygardos teismas sutinka, kad minėti parodymai turėtų būti vertinami itin atsargiai. Visgi svarbu pažymėti tai, kad liudytoja pripažino įvykio pradžios nemačiusi: ji matė įvykius tik nuo tada, kai konflikte jau dalyvavo 3 asmenys – dviratininkas, vairuotojas ir, kaip vėliau sužinojo, vairuotojo sūnus; matė įvykį, bet ne pačią pradžią, griuvimo nuo dviračio nematė (2 t., b. l. 61-62). Taigi, minėtos liudytojos parodymai neatspindi visos įvykio situacijos. Esant tokiai situacijai, aplinkybės, kad K. G. teisiamojo posėdžio metu vienintelė sutiko tikrintis poligrafu ir, kad tik dėl pareigūnų kaltės ji nebuvo apklausta anksčiau, visiškai neturi įtakos jos parodymų vertinimui.
11. Visiškai kitaip, priešingai nei nurodo apeliantas, vertintini liudytojų V. J., M. M. ir R. A. parodymai. Skirtingai nei K. G. atveju, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. A. iki jos apklausos teisme būtų bendravusi su kitais proceso dalyviais apie įvykio aplinkybes – ji matė konfliktą ir, paprašius vienam iš konflikto dalyvių, paskolino savo mobilųjį telefoną paskambinti į policiją; teisiamojo posėdžio metu prokuroras informavo proceso dalyvius ir teismą, kad ši liudytoja buvo nustatyta pagal pateiktą telefono numerį, kuriuo buvo skambinta į policiją (2 t., b. l. 54). Be to, apygardos teismo įsitikinimu, vien tai, kad asmuo įvykį galimai matė iš 100 metrų (apie tokį apelianto nurodomą atstumą konkrečių duomenų byloje nėra), savaime neleidžia abejoti R. A. parodymų patikimumu, ypač įvertinus tai, kad jie neprieštarauja ir visumoje atitinka kitų liudytojų – V. J. ir M. M. bei paties nukentėjusiojo parodymus.
12. Apygardos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo M. M. parodymų vertinimo taip pat yra nepagrįsti. Išties, apylinkės teismas tam tikrus jos parodymų neatitikimus siejo su tuometine jos nėštumo būsena, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, šie neatitikimai yra neesminiai ir neleidžia abejoti M. M. parodymų patikimumu apskritai. Minėta liudytoja nurodė, kad dviratininkas nukrito atsitrenkęs į automobilį, automobiliui jį kliudžius. Visgi tokie parodymai, įvertinus konkrečias įvykio aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra – kad nepraleidus dviratininko, pastarasis nugriuvo nuo dviračio – rodo, jog tai galėjo būti elementari ir suprantama klaida. Pats D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vos nesusidūręs su apelianto automobiliu griuvo ant šalia stovinčio automobilio (2 t., b. l. 34). Dėl to minėti neatitikimai nelaikytini esminiais, o apylinkės teismo argumentas, jog tokius parodymus galimai lėmė liudytojos nėštumas laikytinas pertekliniu. Tokie apylinkės teismo argumentai nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų visumos patikimumu – pvz., tiek R. A., tiek M. M. nurodė, jog konflikto metu buvo mojuojama rankomis, vartojami necenzūriniai žodžiai ir pan. Jų parodymai vieni kitiems neprieštaravo, todėl šių parodymų laikyti melagingais nėra pagrindo.
13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytojas V. J. nurodė, kad buvo namuose ir matė įvykį pro langą. Į įvykio vietą jis atėjo norėdamas paliudyti, jog būtent vairuotojas trenkė dviratininkui, o ne atvirkščiai. Jis manė, kad kitu atveju niekas nepatikės, jog vyresnis vairuotojas trenkė jaunesniam dviratininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekis nurodyti teisingas įvykio aplinkybes, duoti parodymus apie tai, ką matė, yra kiekvieno piliečio pareiga ir nerodo nei šio liudytojo šališkumo, nei parodymų neobjektyvumo.
14. Be to, apygardos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog atlikto eksperimento rezultatai nepatvirtina, kad V. J. galėjo pro savo buto langą ir balkoną matyti įvykį. Nors apeliantas ginčija eksperimento rezultatus dėl pasirinkto šio procesinio veiksmo atlikimo laiko bei teigia, jog pro langą nesimato žmonių, o matomi pareigūnai atrodo kaip maži taškeliai, šie argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, jog policijos pareigūnai eksperimento protokole esančiose nuotraukose yra matomi pakankamai gerai, matyti net tai, kad minėti asmenys yra atsisukę į lango pusę veidu, todėl negalima teigti, kad jie yra matomi kaip maži taškeliai, kad negalima įžvelgti šių asmenų judesių ar atskirų kūno dalių (1 t., b. l. 158-161). Kita vertus tai, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas žiemos metu, kai medžių lapai yra nukritę, o įvykio vietoje 2017 m. gegužės 31 d. medžiai galėjo būti su lapais, taip pat niekaip neturi įtakos sprendžiant dėl to, ką įvykio metu galėjo matyti ar girdėti liudytojas V. J.. Pastarasis dar pirminės apklausos metu parodė, kad kai dviratininkas atsikėlė ir nubėgo link vairuotojo, jis tuo momentu nematė, kas ten vyko, nes jam vaizdą užstojo medžiai; tada jis išėjo į balkoną ir pamatė, kaip dviratininkas grįžo prie dviračio, o po kiek laiko jį puolė ir smūgius į galvos sritį jam sudavė senyvo amžiaus vyras (1 t., b. l. 30). Taigi akivaizdu, kad V. J. davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurias objektyviai matė jam neužstojant vaizdo, o tai, kad eksperimento metu įvykio vietoje esantys medžiai buvo be lapų, neturi jokios reikšmės. Įvertinus tai, teigti, jog eksperimentas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas taip pat nėra pagrindo, nes šiuo atveju metų laikas neturėjo įtakos tikrinant liudytojo versiją – įvertinus tikrinamų duomenų ypatumus, siekiant patikrinti versiją dėl galimybės iš minėto atstumo stebėti įvykį bei jame veikusius asmenis, įvykio aplinka ir situacija buvo atkurta tinkamai ir pakankamai. Šioje situacijoje, t. y. kai akivaizdu, jog iš minėto atstumo liudytojas matė įvykį, apygardos teismo įsitikinimu, aplinkybė ar jis galėjo girdėti konfliktą nėra esminė – konfliktas buvo kilęs, o ar V. J. elgėsi netinkamai, buvo matyti iš jo atliekamų veiksmų, mostų ir pan.
15. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nuosekliais pripažino ir nukentėjusiojo parodymus: pastarojo parodymai dėl jam suduotų smūgių ir jų lokalizacijos proceso metu skyrėsi, o byloje nėra įrodyta, kad šie smūgiai D. B. buvo suduoti. Apygardos teismo vertinimu, liudytojų R. A., M. M. ir V. J. parodymai kartu su nukentėjusiojo parodymais jungiasi į nuoseklią ir logišką duomenų visumą, iš kurios galima spręsti, jog smūgiai nukentėjusiajam į galvos sritį buvo suduoti. Smūgis į galvą ir į veidą logine prasme vertintinas kaip smūgis suduotas į tą pačią žmogaus kūno dalį – galvą. Šių dviejų sąvokų – veido ir galvos – nurodymas nukentėjusiojo parodymuose, pareiškime dėl tyrimo pradėjimo ir skambinant policijai neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis buvo nenuoseklus – jis visais atvejais turėjo omenyje tą pačią kūno dalį. Nors dėl suduotų smūgių skaičiaus D. B. proceso metu nebuvo visiškai tikras, pažymėtina, jog tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos vėliau patvirtino teisme, tiek akistatos metu jis nurodė konkrečius 2 smūgius, kuriuos jam sudavė automobilio vairuotojas, o dėl trečiojo smūgio sudavimo aplinkybių jis nebuvo tikras. Atitinkamai nukentėjusiojo parodymus dėl to, kad nuteistasis jam į galvos sritį sudavė 2 smūgius patvirtina ir kiti įrodymai.
16. Pirmiausia tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo V. J. parodymai apie tai, kad dviratininkui sugrįžus prie dviračio senyvas vyriškis jam sudavė 2 smūgius į galvą (šiuos parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 32-37)). Abu minėti asmenys – nukentėjusysis ir liudytojas – tiksliai nurodė du to paties asmens smūgius suduotus nukentėjusiajam į tą pačią kūno sritį – galvą. Kolegija pažymi, jog teismo vidinį įsitikinimą dėl šios aplinkybės objektyvumo netiesiogiai patvirtina ir kitų liudytojų parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
17. Liudytoja R. A. teisiamajame posėdyje be kita ko parodė, kad būtent vyresnis vyriškis prieš jaunesnįjį mojavo kumščiais prie veido, atrodė, kad tuoj trenks, ar trenkė; bandė išplėšti dviratį jam iš rankų; ji matė, lyg vyresnis jaunesniam sudavė per veidą; dviratį vyresnysis išplėšė ir rankų ir numetė ant žemės; ji negali teigti, kad smūgis tikrai buvo suduotas, bet matė, kaip mojavo rankomis prie veido, dar jai artėjant prie minėtų asmenų (2 t., b. l. 85-86). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokie parodymai, jau minėtų duomenų kontekste, tik dar labiau sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl to, kad apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajam rankomis į galvą. Tai, kad liudytoja negali tvirtai to patvirtinti yra suprantama, nes ją nuo konfliktuojančių skyrė tam tikras atstumas, be to, konflikto dalyviai nuolat judėjo. Asmenų mosavimą rankomis patvirtino ir liudytoja M. M., nurodžiusi, kad tarp asmenų vyko susistumdymas, buvo mosuojama rankomis, tačiau tikslių smūgių ji neprisimena (2 t., b. l. 84-85). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir turėdama omenyje, kad minėtos liudytojos negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti suduotų smūgių, konstatuoja, jog abi liudytojos matė mojavimą rankomis ties veidu ir stumdymąsi. Liudytoja R. A. matė ir agresyvesnį apelianto elgesį bandant suduoti smūgius nukentėjusiajam į veidą. Šios liudytojos neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, priešingai nei liudytoja K. G., jos nebendravo apie įvykį su kitais proceso dalyviais prieš duodamos parodymus, tad jų parodymai yra svarbūs ir patikimi įrodymai apie tai, kad V. J. įvykio metu D. B. sudavė du smūgius į galvos sritį.
18. Atsižvelgdamas į tai, kas minėta, apygardos teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl specialisto išvados vertinimo, neva paneigiančios minėtų smūgių sudavimą. Tai, kad tokio pobūdžio sužeidimai nenustatyti, nereiškia, kad jų nebuvo, nes tyrimas atliktas praėjus beveik 2 paroms nuo įvykio. Vertinant liudytojų policijos pareigūnų parodymus apie galimus V. J. padarytus sužalojimus pastebėtina, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymai apie raudoną žymę ant kaklo buvo itin sąlyginio pobūdžio – patys liudytojai dėl to abejojo, nurodė tik galimybę dėl tokių sužeidimų buvimo. Kita vertus tik paties V. J. parodymai byloja apie tai, kad pastarajam nukentėjusysis padarė tam tikrus sužalojimus – skirtingai nei D. B. suduotų smūgių atveju, kitų tokią kaltinamojo versiją patvirtinančių duomenų byloje nėra (net ir apelianto prašymu apklausta liudytoja K. G. bei apelianto sūnus neparodė, kad smūgiai V. J. būtų buvę suduoti). Apeliaciniame skunde akcentuojamas ir policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime paminėtas pėdsakas ant automobilio (nedidelė nuvalyto nešvarumo vieta) teismo išvadų nekeičia ir nepaneigia jau minėtų įrodymų dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu.
Dėl padarytos veikos pavojingumo bei atitikties BK 284 straipsnio nuostatoms
19. Apelianto įsitikinimu, jo veikoje nėra visų BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Kita vertus, apeliaciniame skunde nurodoma, kad net ir konstatavus, jog inkriminuojamą veiką apeliantas padarė, ji vis tiek turėtų būti laikoma mažareikšme ir nuteistasis turėtų būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, nekartodama savo išvadų dėl nuteistojo smurtinių veiksmų – smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį vertinimo, negali sutikti su teiginiu, kad dėl šių veiksmų ir įvykio nebuvo pažeista viešoji tvarka ir apelianto veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį.
20. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad D. B. buvo susiklosčiusio konflikto iniciatorius bei provokatorius. Visgi tai, kad po eismo įvykio, D. B. pribėgo prie automobilio, atidarė jo dureles, pradėjo šaukti ant vairuotojo ir vėliau užtrenkė duris bei nuėjo prie dviračio, nereiškia, kad nukentėjusysis galėjo imtis smurtinių veiksmų apelianto atžvilgiu. Iš byloje jau aptartų įrodymų akivaizdu, kad abi konflikto šalys elgėsi emocingai. Nukentėjusysis į eismo įvykį reagavo nederamai, tačiau minėti jo veiksmai nesudarė pagrindo automobilio vairuotojui naudoti fizinį smurtą – suduoti du smūgius į galvos sritį nukentėjusiajam. Tokių ir panašių veiksmų atlikimas viešoje vietoje teismų praktikoje laikomas nusikalstamu ir baudžiamu pagal BK 284 straipsnį.
21. Apeliantas nepagrįstai sumenkina kilusio konflikto padarinius viešajai tvarkai ir aplinkinių būsenai, taip pat selektyviai atrenka gynybai naudingus bylos duomenis, neva konfliktas buvo trumpas ir menkavertis. Vien tai, kad į įvykio vietą atėjo ne vienas asmuo – liudytojas V. J. pamatęs, kas vyksta atėjo iš namų; liudytojos R. A. ir M. M., o taip ir liudytojas Ž. J. priėjo prie konfliktuojančių šalių – rodo, jog šis įvykis atkreipė aplinkinių dėmesį ir jie buvo priversti į tai reaguoti. Net liudytoja K. G. nurodė, kad dėl konflikto iš pradžių liepė vaikams nelipti iš automobilio. R. A. ir M. M. nurodė mačiusios apsistumdymą, jog minėti asmenys vartojo necenzūrinius žodžius; pasak R. A., buvo galima elgtis civilizuočiau, jai atrodė, kad šiuo atveju būtina pagalba. Taigi akivaizdu, kad aplinkinių reakcija į šį įvykį buvo vienareikšmiška – asmenys jautė įtampą, jie siekė padėti išspręsti ir užbaigti konfliktą, į jį įsikišo ir akivaizdu, jog savo įprastinę veiklą bent jau trumpam laiko tarpui konfliktas nutraukė. Taigi apygardos teismui nekyla abejonių, kad šis konfliktas dėl savo pavojingumo peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius ir V. J., tokiais veiksmais tyčia pažeidus viešąją tvarką, visiškai pagrįstai inkriminuotos BK 284 straipsnio nuostatos. Nustatytų smurtinių veiksmų – dviejų smūgių sudavimas į galvą negali būti vertinimas kaip mažareikšmis ir prieštarautų teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. J. bendravimo viešoje erdvėje bei konflikto sprendimo būdas neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų visuomenės lūkesčių, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos ir tolerancijos principais. Tokioje situacijoje valstybės reakcija ir teisinės atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas ir būtinas, siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens saugumas, moralinių – kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis. Įžūlus elgesys BK 284 straipsnio prasme reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-404/2014), o nagrinėjamu atveju nuteistojo elgesys smurtiniais veiksmais reaguojant į nukentėjusiojo elgesį buvo būtent toks, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo teisinio vertinimo yra teisingos.
Dėl kaltinamojo akto reikalavimų ir non bis in idem principo pažeidimo
23. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad kaltinimas V. J. skyrėsi nuo pastarajam ikiteisminio tyrimo metu įteikto galutinio pranešimo apie įtarimą turinio ir taip buvo pažeisti BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai. Apygardos teismo įsitikinimu, tokia praktika negalima ir ydinga, tačiau šioje konkrečioje situacijoje nesudaro pagrindo konstatuoti esminio BPK pažeidimo ir (ar) teigti, kad apelianto teisė į gynybą dėl to buvo suvaržyta.
24. Pirmiausia pažymėtina tai, kad V. J. interesus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje atstovavo gynėja. Taigi nors kaltinimo turinys nuo galutinio pranešimo apie įtarimą turinio skyrėsi, teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis galėjo tinkamai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, taigi padaryto pažeidimo teisiniai padariniai teisminio nagrinėjimo metu buvo pašalinti. Pastebėtina tai, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, veikos kvalifikavimas bei bylos apimtis pakoregavus inkriminuotinas faktines veikos aplinkybės nepakito. Bylą nagrinėjant teisme apeliantui buvo teikiama profesionali teisinė pagalba, kaltinamasis ir gynyba turėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai teisme ir nuo pateikto kaltinimo gynėsi. Taigi tyrimo metu padarytas pažeidimas nesukėlė nepagrįstų sunkumų kaltinamajam įgyvendinant teisę į gynybą bei nevertė gynybos spėlioti, kuo asmuo iš tiesų yra kaltinamas.
25. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeistos non bis in idem principo nuostatos ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvo priimti du savo esme skirtingi procesiniai sprendimai. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu priimtas sprendimas negali lemti išvados dėl pakartotinio nuteistojo baudžiamojo persekiojimo. Apelianto akcentuojamas aplinkybių tyrimas buvo inicijuotas išimtinai D. B. atžvilgiu, todėl minėtame procese ginčo dalykas, lyginant jį su šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, buvo visai kitas ir jame baudžiamasis persekiojimas V. J. atžvilgiu nebuvo vykdytas. Taigi konstatuotina, jog non bis in idem principas priimant skundžiamą nuosprendį ir padarant išvadą dėl apelianto kaltumo, nepažeidžia dvigubo baudimo principo.
Dėl teismo išvadų, susijusių su padaryta turtine ir neturtine žala
26. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo D. B. naudai iš nuteistojo V. J. buvo priteista 50 EUR turtinės ir 600 EUR neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Apeliantas teigia, jog šie žalos dydžiai yra nepagrįsti ir nukentėjusiojo neįrodyti. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, jog šis klausimas skundžiamu nuosprendžiu buvo išspręstas neteisingai.
27. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).
28. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog apeliantas metė nukentėjusiojo dviratį. Tokias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir jau minėt liudytojų V. J. ir R. A. parodymai apie tokių neteisėtų vairuotojo veiksmų atlikimą, o šių asmenų parodymų patikimumu teismas abejoti neturi pagrindo.
29. Visgi byloje nėra jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl dviračio apibraižymo buvo padaryta 50 EUR dydžio žala. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad dėl dviračio remonto nesikreipė (nors tyrimo metu žadėjo tai padaryti), žalos dydį nustatė pats, nes dviratis naujas (2 t., b. l. 34). Apygardos teismas pažymi, kad nukentėjusysis, kuris pagal baudžiamojo proceso įstatymą turi pagrįsti paties pareikštą civilinį ieškinį, šiuo atveju nepateikė jokių dokumentų dėl dviračio vertės, jo pirkimo dokumentų ar kitų žadėtų dokumentų, taigi ieškinys šioje dalyje yra neįrodytas ir atmestinas (pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį „teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta“). Pastebėtina, jog nuotraukose įžvelgiami įbrėžimai yra minimalūs (1 t., b. l. 69-75), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į paties nukentėjusiojo nederamus veiksmus nagrinėjamoje situacijoje, nemato jokio pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo nustatyto turtinės žalos dydžio kaip protingo ir teisingo, vien pagal patį įbrėžimo pobūdį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys dėl turtinės žalos atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nepagrįstai kaip įrodyta pripažinta aplinkybė dėl padarytos 50 EUR žalos (skundžiamo nuosprendžio nustatomoji dalis surašyta ydingai ne tik dėl nepagrįstai čia aprašytos žalos dydžio aplinkybės, bet ir dėl kitų šioje dalyje nurodytų perteklinių aplinkybių bei nuosprendžiui nederamų klaidų) šalintina.
30. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).
31. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
32. Laikydamasis tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti nukentėjusiojo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti jokiais duomenimis. Be to, įvertinant ir paties nukentėjusiojo pernelyg emocingus ir nederamus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, jau vien teismo apkaltinamasis nuosprendis laikytinas pakankama poveikio priemone V. J. ir tuo pačiu nukentėjusiojo patirtos žalos satisfakcija.
33. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jo patirtą neturtinę žalą sudaro fizinė ir moralinė žala; į medikus jis nesikreipė; turėjo problemų su darbu, negalėjo normaliai dirbti, turėjo atsiprašinėti (2 t., b. l. 34). Apygardos teismo įsitikinimu, tokia nukentėjusiojo pozicija neatspindi reikšmingų nepatogumų ir išgyvenimo, o įvertinus ir tai, kad pats nukentėjusysis įvykio metu taip pat elgėsi netinkamai, konfliktavo ir tai darė pakankamai aktyviai; kad nėra jokių duomenų, jog būtent dėl įvykio pastarasis negalėjo efektyviai dirbti, darytina išvada, kad neturtinės žalos priteisimas šioje situacijoje prieštarautų BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pastebėtina ir tai, kad byloje nebuvo įrodyta nuteistojo kaltė dėl paties eismo įvykio ir nukentėjusiojo patirtų fizinių sužalojimų krentant nuo dviračio, kurie konstatuoti specialisto išvada. Nesant pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir šių sužalojimų, apygardos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo šioje byloje nukentėjusiajam priteisti neturtinę žalą apskritai. Kitoks minėtos situacijos vertinimas, prieštarautų ne tik BPK nuostatoms, tačiau ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
34. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendis, kuriuo V. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, keistinas tik dėl neteisingai nustatytų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos dydžiais ir nepagrįstai priteisto civilinio ieškinio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl nustatytos žalos dydžio ir sprendimo iš nuteistojo V. J. nukentėjusiojo D. B. naudai priteisti 50 EUR turtinės bei 600 EUR neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo pakeisti:
nukentėjusiojo D. B. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo atmesti ir iš nuosprendžiu įrodytomis pripažintų aplinkybių pašalinti žodžius „padarant 50 EUR žalą“.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.