- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-507-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05129-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- L. L.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui L. L. dėl įsiskolinimo priteisimo, trečiasis asmuo byloje nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – D. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo L. L. 11 800 Eur skolą, 1 306,20 Eur palūkanas, priteistos sumos 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2019 m. sausio 24 d. cesijos (skolos perleidimo) sutartį iš D. K. įgijo reikalavimo teisę dėl skolos susigrąžinimo iš L. L.. L. L. iš D. K. pasiskolino 11 800 Eur. L. L. 2016 m. gegužės 25 d. D. K. buvo išdavęs keturis paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 2 950 Eur. Pagal išduotus neprotestuotinus paprastuosius vekselius L. L. įsipareigojo sumokėti skolą D. K. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsakovas nurodytu laiku skolos nesumokėjo.
2. Atsakovas L. L. su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad iš D. K. jokių piniginių lėšų nesiskolino, tik D. K. prašymu pasirašė vekselius turint tikslą užtikrinti atsiskaitymą už valstybinės žemės sklypų nuomos teisių atsakovui ir T. M. perleidimą. Faktą, kad atsakovas jokių piniginių lėšų iš D. K. nesiskolino, patvirtina ir paskolos sutarties nebuvimas bei kitų paskolos sutarties požymių neegzistavimas. Už valstybinės žemės nuomos teisių perleidimą atsakovas didžiąja dalimi (9 530 Eur) kartu su T. M. yra atsiskaitęs su D. K.. D. K. iki šiol nesumokėta dalis sudaro 2 270 Eur sumą, kadangi 9 530 Eur suma pagal vekselius buvo sumokėta (pervesta) D. K. nurodytiems asmenims S. V.-K. (5 000 Eur) bei A. K. (4 530 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės V. K. 1 996,50 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui L. L. bei 5 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.
4. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vekselių turėtojas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir neteko galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka. Todėl ieškovės į bylą pateikti 2016 m. gegužės 25 d. vekseliai yra praradę vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą, o ieškovė jais gali remtis įrodinėdama prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
5. Teismas ieškovės pateiktus į bylą vekselius vertino kaip paskolos raštelius. Pažymėjo, kad juose nėra jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų daryti išvadą, kad L. L. D. K. paskolino atitinkamą pinigų sumą. Ieškovo atstovo ir trečiojo asmens argumentus, kad vekseliai patvirtina, jog atsakovas gavo pinigus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes juose nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, patvirtinančių pinigų perdavimą.
6. Teismas sutiko, kad pačiame vekselyje nėra privaloma nurodyti aplinkybę, kad pinigai perduoti, tačiau nurodė, kad laiku nerealizuotas vekselis netenka savo savybių ir teismo vertinamas kiekvienu atveju kaip skolos raštelis. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, teigdama, kad jai atsakovas turi grąžinti 11 800 Eur skolą pagal 2016 m. gegužės 25 d. D. K. suteiktą paskolą, visų pirma, ieškovė turi įrodyti, kad pinigai L. L. buvo perduoti.
7. Teismas pažymėjo, kad ne kartą bylos nagrinėjimo metu pabrėžė, jog ieškovės turimas vekselis yra netekęs vertybinio popieriaus teisinio statuso ir ieškovė juo gali remtis įrodinėdama prievolinių teisinių santykių egzistavimą, nagrinėjamu atveju buvus paskolos sutartį, tačiau ieškovės atstovas jokių papildomų įrodymų į bylą neteikė, jokių argumentų, pagrindžiančių buvus sudarytą paskolos sutartį, nenurodė.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors paskolos sudarymą turi įrodyti ieškovė, atsakovas siekdamas įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, prašė teismo įpareigoti trečiąjį asmenį byloje pateikti 2016 metų gyventojo pajamų ir turto deklaracijas, kadangi D. K. pradėjus eiti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pareigas, tokią pareigą jis turėjo, tačiau ieškovės atstovas su tokiu reikalavimu nesutiko, prašė nevilkinti bylos nagrinėjimo ir kuo greičiau išspręsti ginčą, remiantis į bylą pateiktais vekseliais.
9. Teismas nurodė, kad pats D. K. nesirūpino nei greitu bylos išnagrinėjimu, nei bendradarbiavo su teismu, kad būtų tinkamai išnagrinėta byla.
10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. perdavė 11 800 Eur sumą, kaip teigia ieškovė ir trečiasis asmuo D. K., atsakovui L. L..
Šalies argumentai
11. Įvertinęs atsakovo ir trečiojo asmens elgesį atsakovui pasirašius vekselius, t. y. kad byloje pateikti įrodymai patvirtina būtent atsakovo nurodytas aplinkybes, kad D. K. po vekselių pasirašymo pateikė prašymą dėl žemės nuomos sutarčių nutraukimo, o atsakovas tą pačią dieną pateikė prašymą leisti laikinai naudotis valstybine žeme, taip pat įvertinęs trečiojo asmens paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad tikrieji šalių ketinimai nebuvo sudaryti paskolos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nurodęs, kad reikalavimą grąžinti 11 800 Eur ir palūkanas už laiku negrąžintą skolą ieškovė grindė išimtinai sudaryta paskolos sutartimi, konstatavo, kad, remiantis įrodymų pusiausvyros principu, labiau tikėtina, jog pinigai pagal vekselius apskritai nebuvo perduoti atsakovui, todėl paskolos sutartį pripažino nesudaryta, o ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei V. K. iš atsakovo L. L. 11 800 Eur skolą, 1 306,20 Eur palūkanas, priteistos sumos 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepriteisė ieškovės reikalautos sumos iš atsakovo, nors ieškovės reikalavimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais: į bylą pateiktais 4 vekseliais, kurie nedarant jokio spaudimo atsakovo laisva valia buvo pasirašyti ir perduoti saugoti trečiajam asmeniui, šie vekseliai visiškai atitiko jiems pagal įstatymą keliamus reikalavimus ir yra iki šiol galiojantys kaip paskolos rašteliai;
13.2. teismas nukrypo nuo įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo praktikos, suformuluotos analogiškose bylose, t. y. vekselį pasirašęs asmuo turi įrodyti, kad negavo perduotų piniginių lėšų;
13.3. būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę, todėl atsakovas be teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo procese jam tenkančią įrodinėjimo naštą siekė perkelti ieškovei;
13.4. teismas iš esmės pažeidė gero, sąžiningo teisminio proceso principus ir teisės aiškinimo taisykles;
13.5. teismas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo sudaryta paskolos sutartis, nes šias aplinkybes paneigia byloje esantys įrodymai bei proceso dalyvių paaiškinimai, tarp jų ir atsakovo skolos buvimo ieškovui fakto pripažinimas ir jo nekvestionavimas viso proceso metu;
13.6. teismas privalėjo vadovautis leistinais ir susijusiais su bylos esme įrodymais, o ne vadovautis nepagrįstomis spėlionėmis;
13.7. teismas nuo pat proceso pradžios buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, o šias aplinkybes patvirtina byloje esančios nutartys, pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-14014-931/2019, kai ieškinyje buvo prašoma nagrinėti bylą ieškovei nedalyvaujant, tačiau teismas ieškinį parengiamojo posėdžio metu iš viso paliko nenagrinėtą;
13.8. teismas priimdamas sprendimą nepasisakė dėl atsakovo pripažįstamos skolos dalies;
13.9. liudytojo T. M. įrodymai vertintini kritiškai ir turėjo būti atmesti, nes jis yra atsakovo verslo partneris, kuris viešai ir aiškiai pasisako, jog vykdo galbūt šešėlinę veiklą bei slepia mokesčius, apgaudinėja Lietuvos Respubliką;
13.10. viso proceso metu nebuvo nagrinėjamas ieškovo ir atsakovo ginčas, bet teismo buvo bandoma įtraukti kuo daugiau trečiųjų asmenų, tiesiogiai nesusijusių su pagrindinėmis proceso šalimis – ieškovu ir atsakovu, į procesą bei kiek galima labiau paneigti skolos buvimo faktą, nors kaip jau buvo minėta, pats atsakovas šio fakto neginčijo;
13.11. viso civilinės bylos proceso metu buvo bandoma nukrypti nuo civilinės teisės bei procesą grįsti galbūt trečiojo suinteresuoto asmens D. K. neteisėtais veiksmais jam neatliekant jokių viešų pareigų, grindžiant atsakovo motyvus, jog D. K. jam padės atlikti kažkokius neteisėtus veiksmus, neturėdamas nei teisinio pagrindo, nei teisinių galių tokiems veiksmams atlikti;
13.12. atsakovas šiuo metu geranoriškai nėra grąžinęs savo skolos ieškovei, todėl visa atsakovo pozicija vertintina kaip vengimas įvykdyti prievolę ieškovei.
Atsiliepimas
14. Atsakovas L. L. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovui visas jo apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. ieškovė ir toliau laikosi pozicijos, kad trečiasis asmuo tariamai paskolino atsakovui 11 800 Eur, tačiau šios savo pozicijos nepagrindžia jokiais bylos duomenimis;
14.2. atsakovo paaiškinimai, iš Nacionalinės žemės tarnybos gauti rašytiniai įrodymai bei liudytojų T. M. ir S. V.-K. parodymai aiškiai parodo, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens nebuvo jokių paskolos teisinių santykių ir kad į bylą pateikti vekseliai trečiajam asmeniui buvo išrašyti visiškai kitų santykių pagrindu, apie kuriuos savo motina prisidengiantis trečiasis asmuo iki šiol vengia kalbėti bei nepateikia jokio savo vertinimo;
14.3. ieškovės atstovo ir trečiojo asmens nenuoseklumas bei pozicijos priderinimas prie bylos duomenų leidžia daryti išvadą, kad šie asmenys akivaizdžiai nėra suinteresuoti tiesos ir tikrųjų faktinių aplinkybių byloje nustatymu ir yra linkę toliau klaidinti teismus veikdami niekur nedalyvavusios ir nieko nežinančios trečiojo asmens motinos vardu;
14.4. faktą, kad trečiasis asmuo jokių piniginių lėšų atsakovui neskolino, patvirtina ir paskolos sutarties nebuvimas bei kitų paskolos sutarties požymių neegzistavimas;
14.5. faktą, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovo nebuvo jokių paskolos teisinių santykių, taip pat patvirtina ir notarinės tokio sandorio formos nebuvimas;
14.6. 11 800 Eur vertės sandoris, įformintas vekseliu, neatitinkančiu formos reikalavimų, vertybinio popieriaus savybių (besąlygiškumo, abstraktumo ir kt.) realiai neturėjo jau nuo pat šio sandorio sudarymo momento, o ne nuo to momento, kai pasibaigė ĮPVĮ nustatytas vekselio pateikimo apmokėti terminas;
14.7. ieškovės versija apie tariamus paskolos teisinius santykius neatitinka elementarios logikos ir sveiko proto;
14.8. atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne jam, o ieškovei šioje byloje tenka įrodinėjimo pareiga, tačiau deklaracijos, kurias trečiasis asmuo taip vengia į bylą pateikti, būtų dar vienas aiškus įrodymas, kad trečiasis asmuo nesuteikė atsakovui jokių tariamų paskolų – 11 800 Eur ar bet kokios kitos sumos – ir kad trečiasis asmuo tiek asmeniškai, tiek pasinaudodamas savo motina iškreipia tikrąsias ginčo faktines aplinkybes ir, pasinaudodamas de facto negaliojančiais vekseliais, savo motinos vardu siekia nepagrįstai gauti iš atsakovo 11 800 Eur sumą;
14.9. ieškovė savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovui fakto, turėtų būti laikoma nepagrįsta, o taip pat kokie bylos duomenys leistų daryti išvadą, kad trečiasis asmuo perdavė, o atsakovas gavo iš jo 11 800 Eur ar kitokio dydžio paskolą;
14.10. ieškovė savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kodėl šioje byloje neturėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 išdėstytais išaiškinimais;
14.11. ieškovė, nesutikdama su sprendimu ir jo išvadomis, jokių įrodymų apie paskolos sutarties sudarymą (paskolos dalyko perdavimą) nepateikė ir su apeliaciniu skundu, tai tik dar kartą patvirtina, kad tokie įrodymai apskritai neegzistuoja;
14.12. ieškovės ir trečiojo asmens šioje byloje įrodinėjamą įvykių versiją taip pat paneigia ir liudytojais byloje apklaustų asmenų duoti parodymai;
14.13. atsakovas savo atsiliepime į ieškinį taip pat buvo aiškiai nurodęs, kad jis kategoriškai atsisako būti nežinia kokiais tikslais trečiojo asmens naudojamų schemų gauti pinigus per kitus su juo artimai susijusius asmenis dalimi ir kad likusią mokėti 2 270 Eur sumą jis gali bet kada sumokėti tik pačiam trečiajam asmeniui, o ne jo motinai ar dar kam nors kitam;
14.14. atsakovo įsitikinimu, ne tik jis, bet ir šią bylą nagrinėjantys teismai neturėtų prisidėti prie trečiojo asmens įgyvendinamų neaiškių sumanymų ir schemų, kurie vėliau galėtų sąlygoti naujus teisminius ginčus tarp šalių ar su trečiojo asmens kreditoriais;
14.15. ieškovė šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo perėmusi iš trečiojo asmens kokių nors kitų teisių, išskyrus neegzistuojančią reikalavimo teisę į tariamą 11 800 Eur dydžio paskolą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo išeiti už ieškovės nurodytų šios bylos nagrinėjimo ribų;
14.16. nesant pareikšto atitinkamo trečiojo asmens reikalavimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl 2 270 Eur atsakovo skolos likučio trečiajam asmeniui už valstybinės žemės sklypų naudojimo teisių perleidimą;
Šalies argumentai
14.17. ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tariamai nukrypo nuo įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo praktikos, suformuotos analogiškose bylose, tačiau tokio savo argumento nei kokiais nors konkrečiais teismų praktikos pavyzdžiais, nei konkrečiais motyvais nepagrindžia;
14.18. teismas neturėjo vadovautis ieškovės atstovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurie ne tik nebuvo patvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, bet ir buvo akivaizdžiai paneigti į bylą pateiktų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų pagrindu;
14.19. šešėlinės veiklos vykdymu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, užsiima ne liudytojas T. M., o trečiasis asmuo D. K., kuris savo nesąžiningus ketinimus siekia įgyvendinti pasinaudodamas ne tik savo šeimos nariais, bet ir teisingumą vykdančiais teismais.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo D. K. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei V. K. iš atsakovo L. L. 11 800 Eur skolą, 1 306,20 Eur palūkanas, priteistos sumos 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. pagal išduotus neprotestuotinus paprastuosius vekselius L. L. įsipareigojo sumokėti skolą D. K. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tokiu būdu L. L. tapo skolingas D. K. 11 800 Eur, ir ši suma iki šios dienos nei D. K., nei apeliantei nėra grąžinta;
15.2. iki skolos perleidimo D. K. ir atsakovą siejo paskolos santykiai, pinigai buvo perduoti, kai buvo išrašyti vekseliai;
15.3. D. K. ir ieškovės pasirašyta cesijos sutartis yra galiojanti bei nenuginčyta teismine tvarka;
15.4. Vekselių, išduotų atsakovui, nėra niekas nuginčijęs, jie nėra fiktyvūs ir atitinka jiems keliamus teisinius reikalavimus;
15.5. vekseliai, juose nurodyta skola teismo metu nebuvo užginčyta ir jie liko galioti kaip paskolos rašteliai;
15.6. viso teismo proceso metu atsakovas neginčijo skolos buvimo fakto;
15.7. visa atsakovo pozicija vertintina kaip vengimas įvykdyti prievolę apeliantei;
15.8. atsakovas visos bylos metu painiojosi savo parodymuose ir buvo nenuoseklus viso teismo proceso metu, nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių skolos grąžinimo faktą;
15.9. jeigu atsakovas būtų skolą grąžinęs, jam nedelsiant būtų grąžinti jo išduoti vekseliai;
15.10. D. K. visu skolos buvimo laiku buvo sąžiningas ir supratingas, tikėjo, kad skola bus grąžinta gražiuoju, todėl laiku nesikreipė dėl skolos išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka;
15.11. atsakovas iki teismo proceso bendravo su D. K., turėjo veiklos ryšių (atsakovas pirko iš D. K. grūdų) ir atsakovo buvau nuolatos patikinamas žodžiu, kad pinigai bus grąžinti;
15.12. aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas;
15.13. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo praktikos, suformuluotos analogiškose bylose, t. y. vekselį pasirašęs asmuo turi įrodyti, kad negavo perduotų piniginių lėšų;
15.14. teismas iš esmės pažeidė gero, sąžiningo teisminio proceso principus ir teisės aiškinimo taisykles;
15.15. nepagrįstai teismas nurodo, jog nebuvo sudaryta paskolos sutartis, nes šias aplinkybes paneigia byloje esantys įrodymai bei proceso dalyvių paaiškinimai, tarp jų ir atsakovo skolos buvimo ieškovui fakto pripažinimas ir jo nekvestionavimas viso proceso metu;
Žemesnės instancijos teismas
15.16. teismo sprendimuose negali būti naudojamos sąvokos „labiau tikėtina“, kurios nėra pagrįstos bei paremtos kokiomis faktinėmis aplinkybėmis;
15.17. teismas privalo vadovautis leistinais ir liečiamais bylos esmę įrodymais, o ne vadovautis nepagrįstomis spėlionėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
17. Tarp šalių kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl atsakovo piniginės prievolės ieškovei pagal 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį.
18. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 25 d. L. L. pasirašė keturis paprastuosius vekselius, kuriais įsipareigojo 2016 m. gruodžio 31 d. be sąlygų sumokėti D. K. vekseliuose nurodytą pinigų sumą, t. y. kiekvienu vekseliu po 2950 Eur. Vekseliai nebuvo pateikti apmokėti iki vekseliuose nustatyto termino. 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi D. K. perleido V. K. visas iš reikalavimų teisės dėl skolos išieškojimo iš L. L. pagal neprotestuotinus vekselius, pagal kuriuos L. L. įsipareigojo sumokėti atitinkamas pinigines lėšas (11800 Eur) ir su pradiniu reikalavimu susijusias pradinio kreditoriaus teises, įskaitant pradinio kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus ir visas susikaupusias palūkanas, susidariusius delspinigius, jei tokie būtų. 2019 m. vasario 8 d. V. K. pareikalavo L. L. apmokėti 11 800 Eur įsiskolinimą. Kreditorė informavo, kad laiku neapmokėjus vekselių bus išieškomos ir palūkanos, skaičiuojamos nuo 2017 m. liepos 1 d. 2019 m. vasario 12 d. elektroniniu paštu L. L. išsiųstas pakartotinis reikalavimas dėl skolos apmokėjimo. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo L. L. 11800 Eur negrąžintą skolą ir 1306,20 Eur palūkanų, skaičiuojamų ieškovės nuo 2016 m. gruodžio 31 d.
19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir priėmė pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 179, 183, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis).
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė V. K. ieškinį grindė 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, pagal kurią ji perėmė trečiojo asmens reikalavimą atsakovui dėl 11 800 Eur skolos pagal vekselius, o pradinė prievolė, dėl kurios buvo išduoti vekseliai ir iš kurios kildinama teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, grindžiama atsakovo L. L. ir trečiojo asmens D. K. paskolos teisiniais santykiais – byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės, kad trečiasis asmuo 2016 m. gegužės 25 d. suteikė atsakovui 11 800 Eur paskolą grynaisiais pinigais.
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertybinio popieriaus teisinio statuso neturinčio vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020).
22. Trečiasis asmuo D. K. 2018 m. spalio 8 d. teismo posėdyje negalėjo tiksliai nurodyti, kokią pinigų sumą 2016 m. gegužės 25 d. perdavė atsakovui L. L., tačiau patvirtino, kad su atsakovu sudarė vieną paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas negrąžino 11 800 Eur. D. K. patvirtino ir tai, kad sandoris buvo įvykdytas grynaisiais pinigais. Teikdamas paaiškinimus teismui trečiasis asmuo nurodė, kad prieš sudarydamas sandorį nežinojo, kokio dydžio paskolą suteiks atskovui, todėl turėjo paruošęs gal 10 vekselių po 2950 Eur kiekvieną, o su atsakovu L. L. sudarė vieną paskolos sutartį, prievolei užtikrinti pagal šią sutartį atsakovas pasirašė vekselius, tačiau D. K. negrąžino 11 800 Eur.
23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalį paskolos sutarčiai, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, nustatytas notarinės formos reikalavimas, taigi ir reikalavimo pagal tokią paskolos sutartį perleidimo sutartis privalo būti sudaryta notarine forma (CK 6.103 straipsnis). Į bylą pateikti atsakovo pasirašyti 4 vekseliai nagrinėjamu atveju neatitinka tokio pobūdžio paskolos sutarčiai nustatytų imperatyviųjų formos reikalavimų.
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovės V. K. pareikštas reikalavimas atmestinas taikant notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančias teisės normas (CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.871 straipsnio 4 dalies ir 6.103 straipsnio), 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis teismo pripažįstama negaliojančia ex officio (savo iniciatyva), o apeliacinėje instancijoje ieškovės ir trečiojo asmens pateikti argumentai dėl nenuginčyto kreditorinio reikalavimo perleidimo sandorio atmetami kaip teisiškai nepagrįsti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).
25. Šios bylos kontekste aktualūs Kasacinio teismo išaiškinimai, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau, jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019, 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020).
26. Teisėjų kolegija ex officio (savo iniciatyva) pripažinusi 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį negaliojančia dėl įstatymu keliamos notarinės formos nesilaikymo kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos dalyko perdavimo atsakovui L. L. fakto įrodinėjimu, kaip teisiškai nereikšmingų šiam ginčui pagal reikalavimo teisės neturinčios ieškovės V. K. pareikštą ieškinį išspręsti, nepasisako.
27. Konstatavus, kad ieškovė V. K. neturi reikalavimo teisės, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo pagrįstai buvo atmestas, paliekamas nepakeistu, papildant rezoliucinę dalį teisėjų kolegijos sprendimu ex officio (savo iniciatyva) pripažinti 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Papildyti sprendimo rezoliucinę dalį – pripažinti 2019 m. sausio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą D. K. ir V. K., negaliojančia nuo sudarymo momento.