Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. B. atskirąjį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys K. E., UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, M. G., AB DNB bankas, Bigbank, AS, BnP Finance, AB, UAB „General Financing“, UAB „Gelvora“, UAB „SB lizingas“, Plungės kredito unija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kadangi negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pareiškime nurodė, kad 2008 m. vykdė savo gyvenamojo būsto, t. y. pastato – pirties, esančios (duomenys neskelbtini), statybos ir remonto darbus. Šiuo tikslu 2008-07-10 AB SEB bankas suteikė jai 55 848,80 EUR dydžio kreditą. Statybos ir remonto darbus jai padėjo atlikti K. E., kuriam priklausė K. E. gamybinė-komercinė įmonė. Šalyje prasidėjus ekonominei krizei, K. E. paprašius paskolinti pinigų įmonei, atsižvelgdama į tai, kad juos siejo pasitikėjimo santykiai, ji sutiko paskolinti gyvenamojo namo statybos ir remonto darbams skirtas lėšas K. E.. Vėliau K. E. paprašė paskolinti dar didesnę pinigų sumą, todėl ji laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. sudarė daugiau sandorių, kurių pagrindu prisiėmė skolinių įsipareigojimų kreditoriams. K. E. įsipareigojo grąžinti paskolintas sumas dalimis iki 2012-11-23 ir 2012-12-06, tai patvirtino 2011-11-23 ir 2011-12-06 išrašytais vekseliais. Tačiau K. E. pinigų negrąžino, 2012-10-29 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi K. E. gamybinei-komercinei įmonei buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėja kreipėsi į K. E. gamybinės-komercinės įmonės bankroto administratorių su 207 475,06 EUR finansiniu reikalavimu bankroto byloje. Nurodė, kad bendra neįvykdytų prievolių suma šiuo metu sudaro 139 474,18 EUR; kreditiniai reikalavimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėję, sudaro 87 967,90 EUR.Plungės rajono apylinkės teismas 2016-09-22 nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai V. B. fizinio asmens bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. B. bendra įsiskolinimo suma kreditoriams yra 139 474,18 EUR, tačiau kreditiniai reikalavimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėję, yra 87 967,90 EUR. Pareiškėjos mėnesio pajamos iš viso sudaro 853,09 EUR. Teismo nuomone, pareiškėja galimybės įgyvendinti savo teisę į vekselių pagrindu susidariusį 207 475,06 EUR debitorinį reikalavimą K. E. atžvilgiu neturi, kadangi K. E. gamybinė-komercinė įmonė bankrutavo ir jos veikla pasibaigė. Taigi, formaliai pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių pareiškėja negali įvykdyti ir kurių įvykdymo terminai jau yra suėję, suma viršija 25 MMA. Nenustatyta, kad pareiškėja per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudariusi CK 6.67 straipsnyje nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemoki, taip pat kad kreipdamasi į kredito įstaigas dėl kreditų suteikimo ji tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė. Tačiau šiuo atveju svarbu pradėti vertinti pareiškėjos elgesį nuo 2008 metų, kai pareiškėja iš AB SEB banko pasiėmė 55 848,80 EUR (192 834,74 Lt) būsto paskolą ir šiuos pinigus perdavė pažįstamam asmeniui K. E. jam prašant paskolinti pinigų. Kiti sandoriai (kredito sutarčių sudarymas), dėl kurių pareiškėja tapo nemoki, buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m., tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo prisiimant kreditus ir jos elgesio įtakos mokumui, padarė išvadą, kad pareiškėja buvo nesąžininga ir tai yra pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja V. B., skolindamasi iš įvairių kredito įstaigų, imdama vartojimo kreditus, pasiskolintas lėšas naudojo ne būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti ir net ne sau, o suinteresuoto asmens K. E. naudai ir K. E. gamybinės-komercinės įmonės skoliniams įsipareigojimams dengti. Taigi pareiškėja, turėdama aukštąjį išsilavinimą, nesvarbu, kad ir meninį, filologinį, neatsakingai skolindamasi iš įvairių kredito įstaigų, sąmoningai prisidėjo prie savo finansinės situacijos pablogėjimo. Atskirajame skunde pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016-09-22 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Aplinkybės, kad pareiškėja lėšas iš kredito įstaigų skolinosi ir jas perskolino K. E., o ne panaudojo asmeniniams poreikiams, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja atlikdama šiuos veiksmus buvo nesąžininga. Priešingai, siekis padėti gerai pažįstamam asmeniui, iš to gaunant asmeninės finansinės naudos, turėtų būti vertinamas kaip racionalus ir pagrįstas pareiškėjos elgesys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja pasiskolintų lėšų neiššvaistė, neatidavė jų kitam asmeniui, o jas perskolino gaudama įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą (vekselius).Nuo 2011 m. iš pareiškėjos gaunamų pajamų periodiškai buvo atliekami piniginių lėšų atskaitymai kreditiniams reikalavimams padengti. Byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėja savo pastangomis per 8 metus sugebėjo sumažinti turimus kreditinius įsipareigojimus nuo 244 635,23 EUR iki 139 474,18 EUR. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai visomis jai įmanomomis priemonėmis siekiant įvykdyti turimus įsipareigojimus, dalis paimtų lėšų, t. y. 54 371,78 EUR, buvo panaudota ankstesniems kreditams refinansuoti. Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja niekada nevengė ir dėjo maksimalias pastangas įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Pareiškėjos senatvės pensijos amžius sukanka 2019 metais, t. y. už 3 metų. Pareiškėja dirba mokytoja ir mėgėjų meno kolektyvo vadove, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjos amžių ir užimamų pareigų pobūdį, egzistuoja objektyvi rizika, kad sukakus pensiniam amžiui pareiškėja nebeturės galimybių tinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus bei atkurti savo mokumą, kas šiuo metu galėtų būti pasiekta remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) įtvirtintu reguliavimu. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, t. y. pareiškėjos amžių, laikotarpį, per kurį pareiškėja savo jėgomis stengėsi padengti turimus įsiskolinimus, likusią neįvykdytą kreditinių įsipareigojimų dalį, planuojamų gauti pajamų perspektyvas, galima daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neturi jokių objektyvių galimybių be FABĮ numatytų priemonių įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei atkurti savo mokumą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir FABĮ tikslų bei netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas dėl ribojančio 3 metų termino. Per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme momento pareiškėjos veiksmuose teismui nenustačius jokių sąlygų, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, pareiškėjos reikalavimas turėjo būti patenkintas, todėl teismo priimta nutartis laikytina neteisėta, nepagrįsta ir turėtų būti panaikinta.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo M. G. prašo atmesti apeliantės atskirąjį skundą, nurodė, kad pareiškėjos nemokumo būklės atsiradimo tikrosios priežastys byloje yra nustatytos, t. y. pareiškėja skolinosi ne siekdama patenkinti savo poreikius, o kito, t. y. suinteresuoto asmens K. E. naudai, ir šis neatsakingas skolinimasis suinteresuoto asmens naudai turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui. Galbūt pareiškėja veikė karu su K. E., abu siekė pasiskolinti kuo daugiau piniginių lėšų iš trečiųjų asmenų, neturėdami galimybių jų grąžinti, pinigines lėšas panaudojo ne pagal paskirtį ir iš anksto žinodami, kad pasiskolintų pinigų negrąžins. Teismas aiškiai konstatavo, kad pažeistas ir nustatytas 3 metų senumo sandoriams keliamas reikalavimas, tačiau esminė priežastis buvo pareiškėjos nesąžiningumas.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodė, kad apeliantė, skolindamasi iš įvairių kredito įstaigų, pasiskolintas lėšas naudojo ne asmeniniams, būtiniausiems poreikiams tenkinti, o suinteresuoto asmens K. E. naudai ir jo gamybinės-komercinės įmonės kreditiniams įsipareigojimams dengti, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atlikdama tokius veiksmus apeliantė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nedėjo jokių pastangų siekdama išvengti skolinimosi ir tokiu būdu sąmoningai didino savo finansinę naštą, kas vėliau lėmė apeliantės nemokumo būseną. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik pats fizinis asmuo, kas sudaro sąlygas jam pačiam nuspręsti, kada jis gali kreiptis į teismą, todėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytus sandorius ir vertinti juos kartu su paskutinių trejų metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu (pvz., Vilniaus apygardos teisino 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-147- 640/2014).Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjos elgesys negali būti laikomas sąžiningu dėl to, kad ji, turėdama pakankamai lėšų savo poreikiams tenkinti, savo vardu imdavo paskolas ir paskolintus pinigus perduodavo trečiajam asmeniui. Tokiu būdu buvo akivaizdžiai klaidinami kreditoriai, nes sudarant sutartis buvo vertinamas būtent pareiškėjos mokumas ir vertinamos jos galimybės grąžinti kreditą. Teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad pareiškėja, sudarydama sutartis, net neketino jų vykdyti, nes manė, kad jas vykdys trečiasis asmuo. Toks elgesys taip pat negali būti vertinamas kaip sąžiningas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis).Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjai atsisakyta iškelta bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo. Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad V. B. bendra įsiskolinimo suma kreditoriams yra 139 474,18 EUR, tačiau kreditiniai reikalavimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėję, yra 87 967,90 EUR. Pareiškėja taip pat turi debitorių K. E., kuris skolingas pareiškėjai 207 475,06 EUR. Iš byloje pateikto 2016-05-16 Klaipėdos apygardos teismo sprendimo matyti, kad teismas nusprendė pripažinti, kad bankrutavusios K. E. gamybinės-komercinės įmonės veikla pasibaigė. Pareiškėja turi turto – jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, pastatas – pirtis, pastatas – kiemo rūsys, pastatas – kiemo rūsys, kiti inžineriniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), 65 000 EUR vertės. Pareiškėja dirba P. M. O. mokykloje, kurioje gauna 573,84 EUR darbo užmokestį, taip pat dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna 279,25 EUR darbo užmokestį. Taigi pareiškėjos mėnesio pajamos iš viso sudaro 853,09 EUR. Šioje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma (87 967,90 EUR) viršija 25 MMA, o pareiškėja pagal savo turtinę padėtį negali jų įvykdyti, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies plačiau nepasisako.Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga, dėl kurios yra pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas dėl ribojančio 3 metų termino bei netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos sąžiningumą. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl 3 metų termino taikymo nekeičia ir nemodifikuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. e3K-3-434-686/2015, išdėstyti motyvai, kad tik teismui įvertinus pareiškėjų veiksmus (neveikimą) sąžiningumo aspektu per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, nurodyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016).Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos veiksmų sąžiningumą, konstatavo, jog nenustatyta, kad pareiškėja per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudariusi CK 6.67 straipsnyje nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemoki, taip pat kad kreipdamasi į kredito įstaigas dėl kreditų suteikimo ji tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė. Tačiau vertindamas pareiškėjos veiksmus sąžiningumo aspektu vertino pareiškėjos elgesį, turėjusį įtakos jos nemokumui, per ankstesnį nei paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpį, tai yra nuo 2008 m. iki 2011 m. Kaip nustatyta, pareiškėja 2008 m. iš AB SEB banko pasiėmė 55 848,80 EUR (192 834,74 Lt) būsto paskolą, vėliau 2009–2011 m. laikotarpiu sudarė kitus kredito sandorius dėl papildomos 188 786,43 EUR sumos. Pareiškimas iškelti pareiškėjai bankroto bylą pirmosios instancijos teisme priimtas 2016-07-01, todėl turėtų būti vertinamas pareiškėjos veiksmų (neveikimo) nuo 2013-07-01 iki 2016-07-01 sąžiningumas. Kadangi pirmosios instancijos teismas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu vertino pareiškėjos veiksmus išimtinai tik 2008–2011 m. laikotarpiu, tai yra likus daugiau nei 5–8 metams iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo, ir konstatavo jų nesąžiningumą, kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėjos veiksmai pagrįstai laikytini nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nutartį naikinti, kadangi tik vertinant pareiškėjos sąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, tai yra ar pareiškėja per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo sudarė kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, sudarė kitus sandorius, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar sąmoningai neveikė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar egzistuoja kitos minėtu laikotarpiu pareiškėjos nesąžiningumą pagrindžiančios aplinkybės, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir pagal byloje pateiktus įrodymus negali pareiškimo išnagrinėti iš esmės.Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos pareiškėjai V. B. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.