- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-06
- Bylos Nr.
- eI2-1305-821/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03666-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Dovilė Murauskienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Petkevičienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 171-44, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą; 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos vizos D išdavimo išnagrinėti iš naujo.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. K. ir 2015 metų gruodžio mėnesį gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2018 metais, išvykus atostogų į Daniją, pareiškėjas kartu su sutuoktine buvo sulaikyti ir nuteisti dėl smulkaus masto kontrabandos, atliko paskirtą keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią aplinkybę pareiškėjas vertina kritiškai, kaip atsitiktinę klaidą savo gyvenime (nei iki tol, nei po to, jis jokių naujų teisei priešingų veikų nepadarė).
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2021 m. birželio 14 d. raštą, 2021 m. liepos 29 d. pateikė visus būtinus dokumentus dėl nacionalinės vizos išdavimo, prieš tai kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 171-44 (toliau – ir Sprendimas) netenkino pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę D vizą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas laikytinas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, neproporcingas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant teisinį reguliavimą, taip pat sukėlė ir ateityje sukels neproporcingas pasekmes.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad ginčijame Sprendime nurodytas vienintelis pagrindas dėl kurio jam atsisakyta išduoti vizą yra tas, jog pagal Policijos departamento pateiktą nuomonę pareiškėjas laikytinas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nėra pateiktas atsakovo motyvuotas vertinimas, kaip konkrečiai pasireiškia ar ateityje gali pasireikšti pareiškėjo tariamai keliama grėsmė viešajai tvarkai. Be to, Sprendime neįvertinti ir neaptarti jo sukeliami padariniai – iš esmės apribota pareiškėjo teisė gyventi Lietuvoje, palaikyti santykius su savo šeima ir įgyvendinti teisę į šeimos ryšius. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimdamas Spendimą ir remdamasis vieninteliu dokumentu, gautu iš Policijos departamento, Sprendimą priėmė pernelyg skubotai, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtinto objektyvumo principo, neišsamiai ir nepakankamai išsiaiškino visas aplinkybes, todėl turėtų būti įpareigotas prašymą išnagrinėti iš naujo, surinkti ir teisiškai įvertinti visus duomenis.
Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1747-624/2019 pateiktu išaiškinimu teigia, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, tenka pareiga motyvuotai ir aiškiai išdėstyti argumentus, kodėl Policijos departamento pateiktas vertinimas yra tinkamas ir pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo suteikta teisė susipažinti su Policijos departamento pateikta išvada, todėl buvo apribota jo teisė apsiginti nuo tokios reikšmingas teisines pasekmes sukeliančios išvados bei pateikti su tuo susijusius paaiškinimus. Pareiškėjas yra akivaizdžiai blogesnėje padėtyje, nes jo atžvilgiu priimamas neigiamas ir skaudžias pasekmes sukeliantis sprendimas, o jis net neturi galimybės dėl to pareikšti pozicijos. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento nurodytas, tačiau plačiau neargumentuotas pagrindas riboja pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą ir neatitinka šios teisės ribojimo sąlygų, yra neproporcingas ir neteisėtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus nagrinėjant jo prašymą. Paaiškina, kad į Migracijos departamentą su prašymu išduoti nacionalinę vizą kreipėsi 2021 m. liepos 29 d. ir šis prašymas, pagal Vizų kodekso 23 straipsnyje nustatytus terminus, turėjo būti išnagrinėtas per 45 kalendorines dienas, t. y. iki 2021 m. rugsėjo 12 d. Atsakovas 2021 m. rugpjūčio 16 d. raštu prašymo nagrinėjimo terminą pratęsė iki 2021 m. rugsėjo 12 d. Nepaisant to, Sprendimas buvo priimtas dar po 29 dienų, t. y. ženkliai viršijus maksimalų Vizų kodekse nustatytą terminą. Visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo nežinioje dėl savo padėties, negalėjo imtis kitų priemonių savo teisėms apginti. Dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į operatyvų sprendimo priėmimą, todėl atsakovas turėjo pareigą bent jau tinkamai motyvuoti savo Sprendimą ir įvertinti visas svarbias aplinkybes, tačiau ir to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo 2021 m. liepos 29 d. prašymą ir vadovaudamasis Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 nuostatomis bei siekdamas nustatyti ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, kreipėsi į Policijos departamentą prašymas pateikti informaciją ar pareiškėjas gali kelti grėsmę viešai tvarkai ir saugumui. 2021 m. rugpjūčio 5 d. atsakovas gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgdamas į tai, ir vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę teisę.
Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad jog ginčijamas Sprendimas apriboja pareiškėjo teisę gyventi Lietuvoje, palaikyti santykius su šeima, įgyvendinti teisę į šeimos ryšius. Pažymi, jog vizos, dėl kurios kreipėsi pareiškėjas tikslas nėra šeimos susijungimas. Šios vizos išdavimo tikslas – galimybė laikotarpiu, kol sprendžiamas klausimas dėl leidimo gyventi išdavimo pareiškėjui, būti Lietuvoje. Prašymo dėl leidimo gyventi pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Ginčijamu spendimu nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjo šeimos susijungimo teisės – šis klausimas bus išspręstas priėmus sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (šiuo metu toks sprendimas nėra priimtas). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad viešosios tvarkos Lietuvoje užtikrinimas yra proporcingai svarbesnis ir didesnis gėris, nei asmens noras būti Lietuvoje, kol nagrinėjamas jo prašymas dėl leidimo gyventi. Pareiškėjas skunde nurodo,
kad ginčijamas sprendimas jam sukelia neproporcingas pasekmes, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindžia.
Teigia, kad užsieniečio keliamos grėsmės viešai tvarkai vertinimas yra Policijos departamento, o ne Migracijos departamento kompetencija, todėl Policijos departamento išvada, jog užsienietis kelia pavojų viešai tvarkai, nėra patariamojo pobūdžio dokumentas, bet imperatyvus pagrindas užsieniečiui neišduoti nacionalinės vizos. Gavęs informaciją iš Policijos departamento, kad užsienietis kelia grėsmę viešai tvarkai, Migracijos departamentas turi ne teisę, bet pareigą tokiam užsieniečiui neišduoti nacionalinės vizos ar išduotą nacionalinę vizą panaikinti. Akcentuoja, kad Migracijos departamento sprendimai dėl nacionalinės vizos neišdavimo kai užsienietis kelia grėsmę viešai tvarkai skiriasi nuo Migracijos departamento sprendimų dėl užsieniečio išsiuntimo/grąžinimo į kilmės valstybę kai užsienietis kelia grėsmę viešai tvarkai. Migracijos departamento sprendimų dėl nacionalinės vizos neišdavimo atveju Įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato vertinimo kriterijų, kurie leistų užsieniečio atžvilgiu priimti palankų Migracijos departamento sprendimą, nepaisant to, kad Policijos departamentas konstatavo, kad užsienietis kelia pavojų viešai tvarkai. Atsakovas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų nuostatomis, todėl gavęs Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia pavojų viešai tvarkai priėmė ginčijamą Sprendimą imperatyviais pagrindais.
Pažymi, kad pabėgėlio statuso suteikimas ir nacionalinės vizos neišdavimas yra skirtingos procedūros, skiriasi jų teisinis reguliavimas, todėl skunde minimas LVAT išaiškinimas 2019 m. spalio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1747-624/2019 šio ginčo nagrinėjimui nėra aktualus.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka su skundo teiginiais, jog pareiškėjas turi teistumą už smulkaus masto kontrabandą. Pažymi, kad šiuo argumentu pareiškėjas siekia sumenkinti savo padarytus pažeidimus ir pateikia tik dalį informacijos. Atsakovas iš Policijos departamento 2121 m. rugpjūčio 5 d. gavo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo grėsmės viešai tvarkai ir visuomenei vertinimo, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, nes jis padarė sunkų nusikaltimą ir yra laikomas turinčiu teistumą. Išvadoje nurodyta, kad iš Danijos Karalystės gauta informacija, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Danijos Karalystėje nuteistas už 2018 m. birželio 10 d. padarytą nusikaltimą, susijusį su neteisėta prekyba (įskaitant importą, eksportą, įgijimą, pardavimą, platinimą, gabenimą ir pardavimą) narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir prekursoriais, skirtais ne tik asmeniniam vartojimui. Pareiškėjui paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2018 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, dalies bausmės vykdymą atidedant 2 metams, išsiunčiant pareiškėją iš šalies ir uždraudžiant jam atvykti į Danijos Karalystę 5 metus. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka nusikalstamos veikos požymius numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje. Ši nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Per įstatymo nustatytą laikotarpį asmeniui teigiamu gyvenimo būdu įrodžius, kad jis suprato savo netinkamą elgesį ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, teistumas išnyksta ir asmuo laikomas daugiau nebekeliančiu grėsmės visuomenei. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatomis, pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą iki 2023 m. lapkričio 8 d.
Nurodo, kad pareiškėjas turėjo leidimą gyventi nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. ir pastaruosius 3 metus negyveno Lietuvoje, todėl skundo teiginius dėl stiprių socialinių ryšių su Lietuva atsakovas vertina kritiškai. Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, jam pateikta pakankama motyvacija, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą ir su jos išdavimu susijusius dokumentus. Prašyme pažymėjo, kad vizos išdavimo tikslas – pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo pratęsė prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimo terminą iki 2021 m. rugsėjo 12 d.
Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti ar nėra atsisakymo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, išduoti nacionalinę vizą, per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą išsiuntė paklausimą Policijos departamentui, prašydamas pateikti informaciją ar pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir visuomenei.
Policijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 5 d. Migracijos departamentui pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei bei pateikė siūlymą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. lapkričio 8 d., taip pat įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.
Pareiškėjas 2021 m. spalio 7 d. pateikė atsakovui prašymą informuoti, kad bus paruoštas atsakymas dėl jo pateikto prašymo išduoti nacionalinę vizą.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. spalio 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendime nurodyta, jog tokia išvada padaryta vadovaujantis Policijos departamento pateiktu neigiamu atsakymu dėl nacionalinės vizos išdavimo.
Pareiškėjas su ginčijamu Sprendimu nesutinka, teigia, kad Sprendimas nemotyvuotas, neatitinka VAĮ nuostatų, priimtas netinkamai taikant teisės aktų nuostatas, pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą ir sukelia neproporcingas pasekmes.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau –Vizų kodeksas), nuostatos, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) (ginčui aktualios redakcijos galiojusi nuo 2021 m. liepos 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.), Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – Vizos išdavimo aprašas) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. balandžio 17 d.).
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba a) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai taip pat nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje. Šio teisės akto 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, kai jo buvimas Lietuvos Respublikos gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, jog užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Vadovaujantis Vizos išdavimo aprašo nuostatomis, vizų tarnybos nagrinėdamos prašymus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo su Policijos departamentu konsultuojamasi ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas pateikia informaciją dėl kitų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų, nurodytų Vizų kodekso 32 straipsnyje, ar atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje, jeigu tokios informacijos turi (Aprašo 125 punktas, 125.3 papunktis, 129 punktas).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad Policijos departamentas atsakovui pateiktoje išvadoje nurodė, jog patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, o taip pat ir Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Danijos Karalystėje nuteistas už 2018 m. birželio 10 d. padarytą nusikaltimą, susijusį su neteisėta prekyba (įskaitant importą, eksportą, įsigijimą, pardavimą, platinimą, gabenimą ar perdavimą) narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei prekursoriais, skirtais ne tik asmeniniam vartojimui. Jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2018 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas paleistas iš laisvės atėmimo vietos, dalies bausmės vykdymą atidedant 2 metams, išsiunčiant iš šalies ir uždraudžiant atvykti į Danijos Karalystę 5 metus (nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d.). Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka BK 260 straipsnio 1 dalį, o ši nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuoja kaip sunkus nusikaltimas. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą, pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą iki 2023 m. lapkričio 8 d. Policijos departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758, 12.1 ir 13.3 papunkčiais pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes padarė sunkų nusikaltimą ir laikomas turinčiu teistumą.
Atsakovas, vadovaudamasis Policijos departamento pateikta išvada, atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, Migracijos departamentui yra pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Nors pareiškėjas nesutinka su Policijos departamento pateiktu vertinimu ir teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika už kurią jis buvo sulaikytas ir nuteistas Danijos Karalystėje yra smulkaus masto kontrabanda, nurodo, jog jam buvo sutrumpintas laisvės atėmimo terminas iki 4 mėnesių bei kvestionuoja Policijos departamento pateiktą nusikalstamos veikos atitikties BK nuostatoms kvalifikavimą, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Policijos departamento išvadoje pateiktų duomenų teisingumu. Pažymėtina, kad atsakovas Policijos departamento išvadą į bylą pateikė kartu su atsiliepimu ir šie procesiniai dokumentai pareiškėjo atstovei buvo išsiųsti 2021 m. lapkričio 26 d., todėl nesutikdamas su Policijos departamento pateikta išvada, pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti duomenis, pagrindžiančius, jog jo Danijos Karalystėje padaryta nusikalstama veika, susijusi su narkotinių medžiagų platinimu, išvadoje įvertinta neteisingai ir kaip teigia pats pareiškėjas yra mažareikšmė, smulkaus masto kontrabanda (pvz. pateikti Danijos Karalystės teismo priimtą sprendimą (nuosprendį), kuriuos jis pripažintas kaltu dėl narkotinių medžiagų platinimo, kuriame būtų aprašyta pareiškėjo padaryta nusikaltam veika, jos padarymo aplinkybės, nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai (sudėtis), paskirta bausmė ir pan.).
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nemotyvuotas, priimtas netinkamai pritaikius teisės aktų nuostatas, neįvertinus pareiškėjo socialinių ryšių su Lietuva, riboja jo teisę į šeimos susijungimą.
Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas priimtas užpildžius teisės aktų nustatytą formą, Sprendime nurodytas konkretus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą teisinis pagrindas, pateikti atsisakymo motyvai, nurodant, jog Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Policijos departamento, kurio kompetencijai teisės aktais priskirta teikti išvadas ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pateiktą išvadą. Nors atsakovas Sprendime išsamiau nedetalizavo Policijos departamento pateiktos išvados turinio, tačiau iš Sprendimo turinio atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindas yra aiškus ir suprantamas. Sprendimas priimtas remiantis atsakovo surinktais ir kompetentingų institucijų pateiktais duomenis dėl kurių teisingumo ir objektyvumo teismui abejonių nekyla.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl nacionalinės vizos išdavimo Migracijos departamentas neturi pareigos vertinti pareiškėjo socialinių ryšių su Lietuva ir prašomos vizos išdavimas nėra šeimos susijungimo tikslas. Pareiškėjo prašytos išduoti vizos tikslas - galimybė būti Lietuvos Respublikoje, kol sprendžiamas klausimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, todėl šeimyniniai ir kitos su šeimos susijungimu reikšmingos aplinkybės yra Įstatymo 43 straipsnio pagrindu pateikto prašymo nagrinėjimo ir vertinimo dalykas. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo sukeliamų pasekmių ir jų proporcingumo teismas pažymi, kad vien užsieniečių šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais šeimos nariais nėra nei pakankamas, nei absoliutus pagrindas užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teisimo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Teismas taip pat pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis (2021 m. birželio 14 d. pareiškėjo paaiškinimas, asmens informacijos išrašo duomenys), pareiškėjui 2019 m. birželio 21 d. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (pasibaigus ankstesnio leidimo terminui) Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (dėl grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių saugumo) dėl Danijos Karalystėje padaryto nusikaltimo. Taigi, pareiškėjas pastaruosius dvejus su puse metų negalėjo teisėtai gyventi Lietuvoje su sutuoktine tik dėl pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, t. y. Sprendimas buvo priimtas vėliau, nei nustatyta Vizų kodekso 23 straipsnyje.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio procedūrinio pažeidimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas atliktiems veiksmams ar priimtiems sprendimams pripažinti neteisėtais, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-690-552/2018, 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-492/2018). Dėl procedūrinių pažeidimų skundžiamas aktas gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1083-575/2018).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra konstatavęs, jog įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui, savaime nedaro negaliojančiu. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-492/2017).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčijamu aspektu aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, jog nors atsakovas pažeidė Sprendimo priėmimo terminą, tačiau minėtas procedūrinis pažeidimas neturėjo įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir Sprendimo pagrįstumui, todėl savaime nėra pagrindas naikinti Sprendimą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, ir pritaikius teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Sprendimas atitinka esminius VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas neturi pagrindo skundžiamo Sprendimo naikinti, todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi.
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.