Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STALAKTA“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, ir suinteresuoto asmens (kreditoriaus) akcinės bendrovės DNB bankas atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1057-524/2013, kuria netenkintas pareiškėjo (atsakovo) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STALAKTA“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STALAKTA“ 2013 m. vasario 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Suinteresuoti asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, valstybės įmonė Turto bankas, akcinė bendrovė DNB bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius ir uždaroji akcinė bendrovė Konekesko Lietuva.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditoriai VSDFV Klaipėdos skyrius, VĮ Turto bankas, AB DNB bankas palaikė bankroto administratoriaus skundo motyvus ir prašė jo skundą patenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Tokia išvadą teismas padarė įvertinęs tik hipotekos lakštą ir kreditavimo sutartį.

2. Kreditavimo sutartyje esantis pareiškėjo įsipareigojimas įkeisti gyvenamąjį namą negali būti prilyginamas paties įkeitimo sandorio sudarymui. Šią poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2010. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad šalims dėl būsimų priklausinių nepakanka susitarti kreditavimo sutartyje, kartu nekeičiant hipotekos lakšto.

3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2012 suformuluotų CK 4.171 straipsnio 2 ir 12 dalių aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurioje teismas konstatavo, jog nepakanka nekilnojamojo turto objektų tik įregistruoti kaip žemės priklausinių nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus hipotekos lakšte.

4. 2013 m. vasario 14 d. vykusiame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas, kuriuo visas bankrutuojančiai įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas įkeistu „Swedbank“ AB, yra akivaizdžiai neteisėtas ir pažeidžia kitų įmonės kreditorių interesus, o taip pat ir bendruosius protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, todėl toks nutarimas naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo BUAB „STALAKTA“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, skundą dėl BUAB „STALAKTA“ 2013 m. vasario 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu 2 (antrojo) punkto panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Atskirieji skundai tenkintini.

ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). IBĮ 10 straipsnio 3 dalies 14 punkto pagrindu įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. varžytynių metu buvo parduotas pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-0896-6422) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - ginčo pastatas), esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 30). 2013 m. vasario 14 d. įvyko BUAB „STALAKTA“ kreditorių susirinkimas, kurio metu, be kita ko, buvo svarstytas antrasis darbotvarkės klausimas „Dėl piniginių lėšų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, paskirstymo“. Šiuo darbotvarkės klausimu kreditoriai priėmė nutarimą (nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu 2 (antras) punktas) „Išlaidas, susijusias su turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (NT vertinimas, turto apsauga, elektros montavimo darbai, lokalinių sąmatų sudarymas) – dengti iš pajamų, pardavus šį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad „Swedbank“, AB suteikė kreditą gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) statybai ir UAB „Stalakta“ įsipareigojimų kreditoriui tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas, be kitą ko, ir visų žemės sklypų su visais priklausiniais įkeitimu, nustatyti, kad lėšos, gautos už šio turto pardavimą, pervedamos „Swedbank, AB, atskaičius šiam turtui tenkančią administravimo išlaidų dalį“ (toliau - skundžiamas nutarimas) (b. l. 30-32). Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio nustatyta, kad pareiškėjas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, su skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nesutiko, kadangi, jo vertinimu, ta aplinkybė, jog ginčo pastatas pastatytas ant „Swedbank“, AB įkeisto žemės sklypo, savaime nereiškia, kad įkeistas yra ir ginčo pastatas. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ta apimtimi, kuria nustatyta suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB pirmumo teisė pardavus ginčo pastatą patenkinti savo finansinį reikalavimą. Pareiškėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, laikėsi pozicijos, jog ginčo pastatas nebuvo įkeistas. Jo nuomone, aplinkybė, jog ginčo pastatas yra kreditoriui įkeistame žemės sklype bei yra įregistruotas kaip įkeisto žemės sklypo priklausinys, savaime nereiškia, jog jis taip pat yra įkeistas. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog 2006 m. lapkričio 14 d. sudaryta kredito sutartimi šalys (pareiškėjas ir kreditorius „Swedbank“, AB) susitarė dėl įkeistame sklype statomo (pastatyto) pastato įkeitimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, svarbi yra ir aplinkybė, jog nurodyta sutartimi kreditas buvo suteiktas būtent gyvenamųjų namų statybai kreditoriui hipoteka įkeistuose sklypuose, kuriuos pardavus turėjo būti grąžinamas kreditas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nurodytos aplinkybės įrodo buvus kreditavimo sutarties šalių valią įkeisti ne tik žemės sklypą, bet ir jame pastatytą (statomą) gyvenamąjį namą. Šiuo pagrindu teismas padarė išvadą, jog ginčo pastatas buvo įkeistas kreditoriui, kaip žemės sklypo priklausinys, todėl lėšos, gautos pardavus ginčo pastatą, turi būti skirstomos ĮBĮ 34 straipsnio nustatyta tvarka. Gi apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunduose nurodė, esą teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus: Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registrų išrašus, kadangi tokiems dokumentams yra suteiktas oficialių įrodymų statusas. Šiuose įrodymuose esančių duomenų nepaneigus (nenuginčijus) civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė suinteresuoto asmens pateiktai kredito sutarčiai. Be to, apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi vien ta aplinkybe, jog ginčo pastatas viešajame registre yra įregistruotas kaip hipoteka įkeisto žemės sklypo priklausinys. Apeliantų vertinimu, ginčo pastato hipotekos neišviešinimas Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registruose patvirtina pareiškėjo teiginį, jog šis turtas nėra įkeistas kreditoriui „Swedbank“, AB. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiama, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi (hipotekos lakštu), ar lėšos, gautos pardavus ginčo pastatą, gali būti skirstomos ĮBĮ 34 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. tenkinant išimtinai hipotekos kreditoriaus „Swedbank“, AB finansinį reikalavimą UAB „STALAKTA“ bankroto byloje.

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis). CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, jog įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.171 straipsnio 2 dalis taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o atvejai, kada hipotekos objektas yra žemė, specialiai reglamentuojami CK 4.171 straipsnio 12 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata dėl teisinės žemės sklype esančių statinių padėties nustatymo. Minėtoje straipsnio dalyje nurodoma, jog, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į joje nurodyta lingvistinę konstrukciją „kaip priklausiniai įkeičiami“ bei į CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės ir ant jos esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti. Sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne, tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir užfiksuota hipotekos ir nekilnojamojo turto registruose. Konkretus ir tikslus sutartinės hipotekos santykių išviešinimas hipotekos registruose taip pat užtikrina trečiųjų asmenų interesų prieš skolininką (įkeisto turto savininką) apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011).

Apeliacinis teismas iš esmės pritaria atskirųjų skundų argumentams, kuriais teigiama, jog žemės sklypo įkeitimas savaime nereiškia ir vėliau šiame sklype pastatyto pastato įkeitimo. Būtent taip CK 4.171 straipsnio 12 dalį išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2012. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, išaiškinta ir tai, jog sutartinėje hipotekoje kreditorius ir skolininkas gali susitarti dėl įvairių žemės ir ant jos esančių objektų įkeitimo variantų: įkeičiama tik žemė; įkeičiami tik ant žemės esantys statiniai; įkeičiami žemė ir visi ar dalis ant jos esančių statinių, be to, šalys gali susitarti ir dėl būsimų įkeičiamos žemės priklausinių. Jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai identifikuoti, jų kvalifikavimą hipotekos objektu lemia skolininko valia jų registravimo metu nekilnojamojo turto registre šiuos įvardyti kaip žemės priklausinius. Tokiu būdu skolininko (savininko) valia atitinkami objektai įgyja žemės sklypo priklausinių teisinę padėtį, kuri užfiksuota nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Bet kokiu atveju šalys, sudarydamos hipotekos sutartį ar vėlesnius jos pakeitimus, turi susitarti dėl nekilnojamojo turto objektų, kaip žemės priklausinių. Dėl to nepakanka nekilnojamojo turto objektą tik įregistruoti kaip žemės priklausinį nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus hipotekos lakšte. Apeliacinis teismas, įvertinęs paminėtą kasacinio teismo išaiškinimą bei šioje byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog hipotekos lakštu kreditoriui įkeistame žemės sklype pastatytas (nebaigtos statybos) ginčo pastatas yra nurodyto žemės sklypo priklausinys. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 61). Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybė, jog ginčo pastatas yra įkeisto žemės sklypo priklausinys, nagrinėjamu atveju nėra vyraujanti, sprendžiant, ar buvo įkeistas ginčo pastatas. Iš byloje esančio hipotekos lakšto (b. l. 40-43) matyti, kad šalys susitarė tik dėl žemės sklypo, kuriame vėliau pareiškėjas pastatė ginčo pastatą, įkeitimo, tačiau nesusitarė dėl ginčo pastato įkeitimo, nors tokią galimybę turėjo. Kaip minėta, hipotekos lakštu galima susitarti ir dėl būsimo pastato įkeitimo. Teismo įsitikinimu, pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties kontekste svarbi aplinkybė yra ta, jog nei nekilnojamojo turto, nei hipotekos registruose nėra nurodomas (išviešintas) priklausinio įkeitimo ar įsipareigojimo jį įkeisti faktas, kas pagal kasacinio teismo aiškinimą įkeitimo fakto nustatymą daro negalimą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadą, jog kreditoriui buvo įkeistas ne tik žemės sklypas, bet ir jame esantis ginčo pastatas, padarė įvertinęs aplinkybes, kad ginčo pastatas yra įkeisto žemės sklypo priklausinys (tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, reiškia, jog priklausinį turi ištikti pagrindinio daikto likimas), kad šalys kredito sutartyje susitarė dėl ginčo pastato įkeitimo, bei įvertinęs suteikto kredito paskirtį (kreditas suteiktas gyvenamųjų namų statybai finansuoti). Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog ginčo pastatas yra įkeisto žemės sklypo priklausinys, savaime nelemia jo įkeitimo. Papildomai argumentuodamas ginčo pastato įkeitimo faktą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog „hipotekos lakšte (b. l. 43) buvo nurodyta, kad kitos hipotekos lakšto sąlygos yra nurodytos 2006 m. lapkričio 14 d. sudarytoje kredito sutartyje ir visuose papildomuose susitarimuose, kurie bus sudaryti ateityje“. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog hipotekos sąlygos yra nurodytos ne tik hipotekos lakšte, bet ir kredito sutarties įforminimo dokumentuose. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartyje, apeliacinis teismas nenustatė hipotekos lakšte buvus tokią (pirmosios instancijos teismo cituotą) nuostatą. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog hipotekos lakšte buvo įtvirtinta nuostata, hipotekos sutarties sąlygų aiškinimą nukreipiantį į 2006 m. lapkričio 14 d. kredito sutartį su jos pakeitimais. Teismas pastebi, jog kredito sutarties identifikavimas hipotekos lakšte ir hipotekos registre nagrinėjamu atveju atliko tik šia hipoteka užtikrintos prievolės išviešinimo funkciją (b. l. 45), t. y. hipotekos sutarties šalys išviešino prievolę (jos dydį ir terminą), kurios užtikrinimui taikoma hipoteka. Gi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog hipotekos sąlygos yra nurodytos minėtoje kredito sutartyje, apeliacinio teismo vertinimu, nepagrįstai išplėtė hipotekos objektą išeidamas iš hipotekos lakšto ribų. Kita vertus, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, hipotekos lakšto nuostata, leidžianti kreditoriui patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą, skolininkui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, negali būti aiškinama kaip sutarties nuostata, hipotekos sąlygų aiškinimą visais atvejais nukreipiantį į kredito sutartį. Apeliacinis teismas pažymi, jog, atsižvelgiant į hipotekos aksesorinį pobūdį, tam tikrais atvejais hipotekos objekto ribos gali būti nustatomos įvertinus ir pagrindinės prievolės (šiuo atveju kredito sutarties) sąlygas, tačiau minėta aplinkybė nesuteikia pagrindo visais atvejais ignoruoti hipotekos sutarties sąlygų, nes toks reglamentavimas sąlygotų hipotekos santykių neapibrėžtumą bei netinkamą tiek skolininko, tiek kreditoriaus teisių apsaugą.

Kaip minėta, įkeičiant žemę, leidžiama hipotekos sutartyje susitarti kartu su žeme neįkeisti joje esančių statinių (CK 4.171 straipsnio 12 dalis). Iš šalių pasirašyto susitarimo Nr. 06-087094-IN/06-087095-KL/07-085217-IN-6 dėl 2006 m. lapkričio 14 d. kredito sutarties Nr. 06-087094-IN/06-087095-KL sąlygų pakeitimo ir papildymo (b. l. 99-112) nustatyta, kad šiuo susitarimu šalys, be kita ko, susitarė ir dėl UAB „STALAKTA“ prievolės pagal paminėtą kredito sutartį užtikrinimo. Minėtame susitarime šalys pripažino, jog tam tikros prievolių užtikrinimo priemonės yra kreditoriui pateiktos: įkeisti 22 žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), pateiktas laidavimas bei įkeistos UAB „STALAKTA“ akcijos (kredito gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo 1-22, 34, 36-37 punktai). Ogi ginčo pastato (kredito gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo 24 punktas) įkeitimo sandoris turėjo būti atliktas iki 2010 m. balandžio 30 d. (b. l. 109). Svarbu pažymėti ir tai, jog šalys paminėtame susitarime taip pat numatė kredito gavėjo (pareiškėjo) atsakomybę už sandorių, turinčių užtikrinti pagrindinę prievolę, neįvykdymą – „kredito gavėjui neįvykdžius šios prievolės bankas turi teisę pareikalauti, kad kredito gavėjas per 10 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, ir / arba ne mažiau kaip prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą (b. l. 112, susitarimo 5 punktas). Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinis teismas sprendžia, jog šiuo susitarimu šalys aptarė hipoteka įkeistos žemės priklausinių (tuo pačiu ir ginčo pastato) įkeitimo mechanizmą, kuris atitinka pirmiau aptartą įstatymų nuostatą, leidžiančią šalims susitarti ir nustatyti kitokį, nei įstatyminis, priklausinių, tarp jų ir būsimų, likimą arba savarankišką ir nuo pagrindinio daikto įkeitimo procedūros atskirtą hipotekos procedūrą. Teismo vertinimu, UAB „STALAKTA“ įsipareigojimas ateityje (iki 2010 m. balandžio 30 d.) pagrindinę prievolę kreditoriui papildomai užtikrinti ginčo pastato hipoteka, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis aplinkybę, jog 2006 m. lapkričio 24 d. hipotekos lakštu pareiškėjas įkeitė ir ginčo pastatą, kaip teigia suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB. Apeliacinio teismo vertinimu, minėtame susitarime šalių aptartas žemės sklypo priklausinio įkeitimo mechanizmas patvirtina aplinkybę, jog ginčo pastatas hipotekos lakštu nebuvo įkeistas, be to, šalys minėtą aplinkybę pripažino pasirašydamos nurodytą susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo. Pažymėtina, jog ginčo pastato įkeitimo sandorį pareiškėjas įsipareigojo sudaryti iki 2010 m. balandžio 30 d., o bankroto byla pareiškėjui iškelta tik 2011 m. lapkričio 10 d., todėl, teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB turėjo pakankamai laiko tiek įpareigoti pareiškėją vykdyti įsipareigojimus, susijusius su ginčo pastato įkeitimu, tiek taikyti susitarime numatytą sutartinę atsakomybę.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ginčo pastatas, kaip žemės sklypo priklausinys, suinteresuotam asmeniui „Swedbank“, AB nebuvo įkeistas, todėl jį realizavus bankroto procese, gautos lėšos negali būti skirstomos ĮBĮ 34 straipsnio nustatyta tvarka. Tokiu būdu yra pagrindas panaikinti 2013 m. vasario 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (antrojo darbotvarkės klausimo 2 punktas), kuriuo nuspręsta „Išlaidas, susijusias su turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (NT vertinimas, turto apsauga, elektros montavimo darbai, lokalinių sąmatų sudarymas) dengti iš pajamų pardavus šį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad „Swedbank“, AB suteikė kreditą gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) statybai ir UAB „Stalakta“ įsipareigojimų tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas, be kita ko, ir visų žemės sklypų su visais priklausiniais keitimu, nustatyti, kad lėšos, gautos už šio turto pardavimą, pervedamos „Swedbank“, AB, atskaičius šiam turtui tenkančią administravimo išlaidų dalį“.

Kiti atskirųjų skundų argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo BUAB „STALAKTA“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, skundas dėl BUAB „STALAKTA“ kreditorių 2013 m. vasario 14 d. susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu 2 (antrojo) punkto panaikinimo tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti BUAB „STALAKTA“ 2013 m. vasario 14 d. kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu „Piniginių lėšų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, paskirstymas“ priimto nutarimo 2 (antrą) punktą.