Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo K. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 3 dalies 1 punktą, laisvės atėmimu 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš K. K. priteista 2 000 Lt A. B. advokato paslaugoms už nukentėjusiųjų atstovavimą teisme atlyginti.

Nukentėjusiųjų S. B., A. B. ir R. B. civiliniai ieškiniai likusioje dalyje atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistojo K. K. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė D. B.

Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: nukentėjusysis D. B. 2009 m. spalio 26 d. apie 22.40 val. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais smūgių sudavimu rankomis į galvos sritį K. K., tuo padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam D. B. toliau tęsiant virtuvėje neteisėtus veiksmus – grasinant užmušti K. K., to pasėkoje K. K. paėmęs peilį tyčia vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į pilvą, tuo padarė jam pilvo durtinę – pjautinę žaizdą su skrandžio, kasos, vartų venos, viršutinės pasaito arterijos ir aortos sužalojimu, kas komplikavosi kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, hemoraginiu šoku, dėl ko D. B. 2009 m. spalio 27 d. 4.15 val. Kauno medicinos universiteto klinikų Centrinės reanimacijos chirurginiame skyriuje mirė.

Apelianto manymu, teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuteistajam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga bausmė.

Nuosprendyje konstatuota, jog nuteistasis buvo priverstas gintis nuo D. B. išpuolių, tuo pačiu darant išvadą, kad buvo pavojingas kėsinimasis prieš nuteistąjį. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į specialisto išvadą, kad nuteistajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad D. B. smurtinio pobūdžio veiksmai jau buvo pasibaigę prieš 10 minučių, smurtinių veiksmų D. B. prieš nuteistąjį virtuvėje neatliko, todėl ir pavojingo kėsinimosi situacijos nebuvo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad smurtinio pobūdžio veiksmą - dūrį peiliu - įvykio vietoje pradėjo nuteistasis. Nuteistasis negalėjo paaiškinti kodėl peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį, teigdamas, kad galvoja, jog jam trūko kantrybė, gal dūrė savigynos tikslais, nors dėl to garantuotas nebuvo. Apelianto nuomone, nuteistojo veiksmai atimant nukentėjusiajam gyvybę negali būti vertinami kaip gynybinio pobūdžio, nes faktinės bylos aplinkybės rodo, jog nebuvo veikiama būtinosios ginties situacijoje.

Apeliantas pastebi, kad besiginančiojo veiksmai, padarant žalos kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas jo kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs. Todėl šiuo atveju svarbus yra nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi pabaigos momentas, pavojingo kėsinimosi realumas. D. B. smurtiniai veiksmai prieš nuteistąjį baigėsi prieš 10 minučių iki jo sužalojimo peiliu, šis momentas laikytinas nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi nukreipto prieš nuteistojo sveikatą ar gyvybę pabaiga. Tuo momentu, kai peilis atsirado nuteistojo rankose, nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi realumas buvo išnykęs, pavojingo veikimo realizacija nutrūkusi, todėl būtinosios ginties situacija buvo pasibaigusi ir konflikto eigoje nukentėjusiajam suduoti smūgiai peiliu nebuvo gynybinio pobūdžio. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ginklo ar žalojančio įrankio nukentėjusysis neturėjo. Nuteistajam nebuvo būtinybės smūgiuoti peiliu, kadangi realaus, pavojingo, akivaizdaus kėsinimosi, keliančio grėsmę nuteistojo sveikatai ar gyvybei, nebuvo, pavojingas kėsinimasis jau buvo nutrūkęs anksčiau, todėl nuteistasis nukentėjusįjį nužudė tiesiogine tyčia ir jam nepagrįstai taikytos BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos (kasacinės bylos 2K-9/2007, 2K-30/2007, 2K-59/2010).

Be to, apelianto manymu, teismas netinkamai nuteistajam taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamos veikos prieš D. B. padarymo metu nebuvo būtinosios ginties situacijoje. Jis neprisipažino tyčia mirtinai sužalojęs D. B., nesiėmė veiksmų suteikti jam pirmąją medicininę pagalbą ir neatliko kitų veiksmų, siekiant išvengti sunkesnių padarinių, neskambino pagalbos į policiją.

Nepagrįstai, apelianto nuomone, teismas pašalino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte nurodyta, kad K. K. alkoholio kiekis iškvėptame ore 2009 m. spalio 27 d. 01.35 val. buvo 0,91 promilės, o 01.55 val. - 0,79 promilės. Pristatytojo asmens testo alkoholiui protokole nurodyta, kad 2009 m. spalio 27 d. 01.16 val. K. K. iškvėptame ore buvo 0,93 promilės. Remiantis šiais duomenimis, kurie buvo gauti praėjus daugiau kaip 3 valandoms po įvykio, K. K. buvo konstatuotas lengvas girtumo laipsnis. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad su nukentėjusiuoju prieš įvykį išgėrė 0,5 litro degtinės, ir neminėjo, kad jie būtų gėrę skirtingomis dozėmis. Tik teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis parodė, jog nukentėjusysis kurį laiką iki įvykio gėrė vienas. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų vartojęs alkoholį po D. B. sužalojimo. Šios aplinkybės, apelianto manymu, leidžia teigti, kad per daugiau kaip 3 valandas nemaža dalis alkoholio iš nuteistojo organizmo pasišalino, ir kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, pats nuteistasis 2009 m. spalio 30 d., apklaustas kaip įtariamasis, pripažino įvykio vakarą girtavęs ir jautęsis išgėręs.

Apelianto manymu, teismui netinkamai pritaikius BK 28 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir nepritaikius BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų, nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė. K. K. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, buvusios darbdavės charakterizuojamas kaip punktualus ir atsakingas darbe, tačiau agresyvaus būdo, mokantis manipuliuoti ir pateikti save vargšu, nepripažįstantis savo klaidų. Tokia nuteistojo charakteristika, apelianto nuomone, laikytina neigiama. Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytinos aplinkybės, kad jis iš dalies atlygino nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius ir kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Apelianto manymu, nuteistajam skirtina bausmė artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė tenkinti Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendį: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies K. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, ir pripažinti K. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, K. K. nusikalstamą veiką iš BK 28 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tokie apelianto prašymai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro skundo argumentai ginčijantys nuteistojo K. K. nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o būtent jis buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. spalio 26 d. apie 22.40 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, buto, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su D. B. metu, tyčia peiliu vieną kartą dūrė jam į pilvą, tuo padarė jam pilvo durtinę – pjautinę žaizdą su skrandžio, kasos, vartų venos, viršutinės pasaito arterijos ir aortos sužalojimu, kas komplikavosi kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, hemoraginiu šoku, dėl ko D. B. 2009 m. spalio 27 d. 4.15 val. Kauno medicinos universiteto klinikų Centrinės reanimacijos chirurginiame skyriuje mirė.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes padarė išvadą, kad K. K. tyčia nužudė D. B., tačiau tai padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Išvadą, kad nuteistasis K. K. peržengė būtinosios ginties ribas pirmosios instancijos teismas padarė nustatęs, kad K. K. dūrė peiliu nukentėjusiajam D. B. į pilvo sritį, gindamasis nuo nukentėjusiojo D. B. neteisėtų veiksmų. Teismas, pripažindamas, kad K. K. buvo priverstas gintis nuo D. B. išpuolių, šią išvadą grindė specialisto išvadomis, jog K. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir kad K. K. mušamas nesigynė, nes ant nukentėjusiojo D. B. kūno nebuvo rasta jokių kitų sužalojimų išskyrus dūrį peiliu į pilvo sritį, liudytojų E. D. ir S. N. parodymais, kurie įvykio vietoje matė K. K. sužalotu veidu, kuris kartojo „gindamasis griebiau peilį, nudūriau draugą, gyniausi, nes kitaip jis mane būtų užmušęs, aš nenorėjau“. Teismas remiantis šiais įrodymais padarė išvadą, jog K. K. buvo sumuštas D. B. ir buvo priverstas gintis nuo pastarojo išpuolių, nes D. B. grasinimas sumušti buvo realus, jis ne tik grasino panaudoti smurtą, bet ir mušė K. K. tol, kol šis ėmė kraujuoti. Taip pat teismas pripažino įrodyta aplinkybę, jog virtuvėje besiprausiančiam K. K. D. B. grasino smurtu, ko pasėkoje K. K. griebė peilį ir dūrė juo vieną kartą D. B. į pilvo sritį, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokią nuteistojo K. K. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis K. K. nužudė D. B., peržengdamas būtinosios ginties ribas, neatitinka bylos aplinkybėms, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo tik nuteistasis K. K. ir nukentėjusysis D. B., abu jie vartojo alkoholinius gėrimus. Apie įvykio aplinkybes nuteistasis K. K. parodė, jog įvykio vakarą jie su nukentėjusiuoju išgėrinėjo ir ėmė ginčytis dėl to, kad jis norėjo išeiti iš darbo. Konflikto metu D. B. pašokęs nuo lovos sugriebė jį ir trenkė jam kumščiu į veidą, visaip užgauliojo. Jis nesipriešino. Nukentėjusysis daužė jį tol, kol jam pasipylė kraujas, tada jis atsistojo ir nuėjo praustis į virtuvę. D. B. atėjo į virtuvę ir pagrasino, kad „nudubasins“, šokinėjo aplinkui ir visą laiką grasino sumušti, nuteistasis suprato, kad D. B. gali jį užmušti, todėl nesuvokdamas kokiu būdu sugriebė nuo stalo peilį, ir kai jį numetė pamatė, kad D. B. iš pilvo bėga kraujas. Žodį „nudubasinsiu“ nuteistasis parodė supratęs kaip grasinimą užmušti. Nuteistasis taip pat parodė, jog nukentėjusysis jam smūgius sudavė kambaryje, virtuvėje smūgių nesudavė tik pastūmė link kriauklės. Nuo smūgių sudavimo kambaryje iki nuėjimo į virtuvę praėjo apie 10 minučių (3 t., 98 b. l.). Specialisto išvada nustatyta, kad K. K. buvo padaryti sužalojimai, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šie sužalojimai padaryti galimai 2009 m. spalio 26 d. Sužalojimų, būdingų savigynai, kritimui nekonstatuota (t. 2, b. l. 171). Specialisto išvadoje Nr. M 1125/09 (02) konstatuota, kad D. B. mirė nuo pilvo durtinės-pjautinės žaizdos, su skrandžio, kasos, vartų venos, viršutinės pasaito arterijos ir aortos sužalojimu, sukelto kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, hemoraginio šoko. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje. D. B. padarytas sužalojimas įvertintas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t.1, b. l. 77-82). Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis D. B. iš tiesų prieš nuteistąjį K. K. panaudojo fizinį smurtą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistajam K. K. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų panaudojant pavojingą įrankį – peilį. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam D. B. buvo durta peiliu tuomet, kai smurto prieš nuteistąjį K. K. nukentėjusysis jau nenaudojo. Nuteistasis peiliu dūrė ne kambaryje, kuriame vyko konfliktas, o virtuvėje, nuo konflikto kambaryje iki dūrio peiliu virtuvėje buvo praėję apie 10 minučių. Šios aplinkybės rodo, kad prieš pat dūrį peiliu nukentėjusiajam, pastarojo pavojingas kėsinimasis į nuteistojo sveikatą ar gyvybę jau buvo pasibaigęs. Dėl to situacijos, kuri buvo susiklosčiusi prieš pat dūrį peiliu, negalima vertinti kaip būtinosios ginties situacijos.

Nesant būtinosios ginties, negali būti ir jos ribų peržengimo, nes būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis K. K. veikė netiesiogine tyčia.

Esant aptartoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad nuteistasis K. K. nukentėjusįjį D. B. nužudė tyčia tarpusavio konflikto metu, o būtent: K. K. 2009 m. spalio 26 d. apie 22.40 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, buto, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su D. B. metu, tyčia peiliu vieną kartą dūrė jam į pilvą, tuo padarė jam pilvo durtinę – pjautinę žaizdą su skrandžio, kasos, vartų venos, viršutinės pasaito arterijos ir aortos sužalojimu, kas komplikavosi kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, hemoraginiu šoku, dėl ko D. B. 2009 m. spalio 27 d. 4.15 val. Kauno medicinos universiteto klinikų Centrinės reanimacijos chirurginiame skyriuje mirė. Tokia K. K. nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog K. K. nužudė D. B. veikdamas netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisėjų kolegija laiko nustatyta aplinkybę, kad K. K., suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam D. B. į pilvo sritį, kur išsidėstę gyvybei svarbūs organai, suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali kilti žmogaus mirtis ir nors nenorėjo atimti gyvybę, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. K. nužudė D. B. veikdmas netiesiogine tyčia.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. K. nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. K. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalies, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas ir nuteistojo K. K. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas.

Apeliantas nesutinka ir su nuteistajam K. K. paskirta bausme.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino aplinkybes, nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, ir prašo jas pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe yra pripažinta tik nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažinta aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y., kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisėjų kolegija mano, kad ši aplinkybė yra pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje konstatuota, kad asmens prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką yra laikomi atvejai, kai asmuo savanoriškai, neverčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikaltimas padarytas kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir jų kartu padarytas veikas (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – pakanka, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažintų esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o ne juridinį tos veikos kvalifikavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-496/2007). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikomas tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-513/2007).

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Jis prisipažino vieną kartą dūręs peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį, nurodė aplinkybes, kuriomis padarė šį nusikaltimą ir gailėjosi padaręs šią veiką. Nuteistojo duoti parodymai iš esmės atitinka byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis po įvykio skambino pagalbos telefonu 112 (1 t., 141 b. l.), iškvietė policiją (1 t. 4 b. l.). Be to, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog jis labai gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką. Šią aplinkybę patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Tai rodo, jog nuteistasis neigiamai vertina savo poelgį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrįstai nuteistojo K. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tačiau kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje objektyviai, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 1357 (toliau – aktas), nustatyta, kad K. K. įvykio metu buvo neblaivus. Minėtame akte nurodyta, kad K. K. alkoholio kiekis iškvėptame ore 2009 m. spalio 27 d. 01.35 val. buvo 0,91 promilės, o 01.55 val. – 0,79 promilės, K. K. buvo konstatuotas lengvas girtumo laipsnis (2 t., 172 b. l.). Alkoholio vartojimo fakto įvykio vakarą neneigia ir pats nuteistasis. Jis parodė, kad konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko jiems išgėrinėjant alkoholį (3 t., 98 b. l.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis K. K. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė pripažintina nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad nuteistajam K. K. buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat nustačius sunkinančią nuteistojo atsakomybę aplinkybę, skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Skiriant bausmę K. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teismas vadovaujasi straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis.

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų.

Nuteistojo K. K. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis). Jo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Nustatytos trys nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės: nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atlyginta turtinė žala (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kaltininkas veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš byloje esančios nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos matyti, jog jis anksčiau neteistas (3 t., 50 b. l.), baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą ir Kelių eismo taisyklių pažeidimus, duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas byloje nėra (3 t., 48-19 b. l.), dirba (4 t., 106 b. l.). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes nuteistajam K. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, parenkant jos dydį mažesnį nei sankcijos vidurkis.

Dėl nuteistojo K. K. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis K. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą Kauno apygardos teismo nuosprendį, taikyti jam BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas (nustatyti, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje ir jos ribų neperžengė) ir jį išteisinti. Toks prašymas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistojo K. K. nusikatamos veikos kvalifikavimo klausimų pasisakė aptardamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus patenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir nustačius, kad nuteistojo veikoje nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo požymių, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais ir nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl atstovavimo išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas advokatas A.Tamulionis pateikė pinigų priėmimo kvitus (4 t. 107-109 b. l.), iš kurių matyti, kad nukentėjusieji advokatui už jų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 3 000 Lt (kiekvienas po 1 000 Lt) ir prašo šias išlaidas išieškoti iš nuteistojo K. K.

Toks prašymas tenkintinas iš dalies.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisiant iš nuteistojo nukentėjusiojo išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nukentėjusiųjų išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos tik iš dalies. Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė prokuroras ir nuteistasis. Nukentėjusieji pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo. Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas jokių savarankiškų prašymų nereiškė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tas pats advokatas nukentėjusiuosius atstovavo ir pirmosios instancijos teisme (3 t. 84-86 b. l.) ir už tai jam buvo sumokėta 2 000 Lt (3 t. 94 b. l.), ši suma buvo priteista iš nuteistojo K. K. Iš nuteistojo K. K. prie jo apeliacinio skundo pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad šias advokato išlaidas jis nukentėjusiesiems atlygino (3 t., 88 b. l.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų atstovo darbo ir laiko sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, todėl nukentėjusiųjų išlaidų suma advokato suteiktoms paslaugoms už jų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme apmokėti mažintina nuo 3 000 Lt iki 900 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistojo K. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nuteistojo K. K. nusikalstamą veiką iš BK 28 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. K. išieškoti nukentėjusiesiems A. B., S. B. ir R. B. kiekvienam po 300 (tris šimtus) litų advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paslaugoms apmokėti.