Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1393-112/2014 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovams R. Š. ir V. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, dėl kokių priežasčių buvo padaryta išvada, jog ieškovas pakankamai pagrindė savo reikalavimą. Nesant pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškinio pagrįstumą, nėra vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kas reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovo pareikštas actio Pauliana ieškinys yra preliminariai nepagrįstas ir negalės būti patenkintas. Visų pirma, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškinyje nurodoma, kad dėl skolos priteisimo ieškovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuriame yra iškelta civilinė byla Nr. 2-1332-777/2014. Tol, kol teismas šioje civilinėje byloje nepriims galutinio teismo sprendimo, nebus galima daryti išvados dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Antra, ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Ieškovas nurodo, kad apie UAB „Stataura“ akcijų perleidimą sužinojo neva tik 2014 m. birželio 20 d., tačiau nepateikė įrodymų, kada ir kokiu raštu jis kreipėsi į Juridinių asmenų registrą. Ieškovas pateiktame ieškinyje nepagrindė, jog egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Jo prašyme nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad atsakovas vilkino skolos pagal 2011 m. sausio 7 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį apmokėjimą ar, kad ieškovas bent kartą kreipėsi į atsakovą dėl skolos pagal vekselį apmokėjimo.

Ieškovas rašytiniais įrodymais visiškai pagrindė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškovas kaip ieškinio priedą pateikė 2011 m. sausio 7 d. atsakovo pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo atsakovas R. Š. besąlygiškai įsipareigojo ieškovui sumokėti 641000 Lt 2012 m. liepos 29 dieną. Civilinės bylos Nr. 2-1332-777/2014 iškėlimas teisme nereiškia, kad atsakovo piniginė prievolė pagal vekselį yra abejotina ir negaliojanti.Ieškovas nėra praleidęs LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis apie tai, kad R. Š. padovanojo V. Š. 7650 vnt. UAB ,,Stataura“ akcijų, sužinojo 2014 m. birželio 20 d., t. y. po to, kai antstolės A. P. kontora atliko R. Š. areštuotino turto paiešką ir jokio turto nerado. Ieškovas kreipėsi į Juridinių asmenų registrą tvarkančią VĮ Registrų centras ir 2014 m. birželio 20 d. gavo UAB ,,Stataura“ akcininkų sąrašą, iš kurio matyti, kad R. Š. 2012 m. spalio 20 d. sutartimi akcijas padovanojo V. Š.. VĮ Registrų centro išduotame naujame UAB ,,Stataura“ akcininkų sąraše yra aiškiai nurodyta kopijos išdavimo data 2014 m. birželio 20 d. Ieškovas visiškai įrodė realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Ieškinys pareikštas dėl to, kad atsakovas R. Š., bandydamas išvengti 641 000 Lt piniginės prievolės pagal vekselį įvykdymo, suėjus vekselio apmokėjimo terminui, ėmėsi veiksmų paslėpti valdomą turtą ir su artimu giminaičiu (sūnumi) 2012 m. spalio 20 d. sudarė nesąžiningą akcijų dovanojimo sutartį, kuria bandė paslėpti atsakovui R. Š. priklausiusį turtą. Tokiu būdu atsakovas R. Š. tapo nemokus ir nepajėgus ieškovui įvykdyti piniginę prievolę. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas V. Š. įgytų teisę dar kartą perleisti akcijas ir tokiu būdu teismo sprendimas taptų nebeįvykdomas.Teismas atsakovui V. Š. apribojo disponavimo teisę, tačiau neuždraudė akcijomis naudotis ir dalyvauti įmonės valdyme. Atsakovui V. Š. teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesukelia jokių realių neigiamų padarinių, dėl ko atsakovas galėtų patirti žalą. Atsakovas V. Š. nenurodo, kokio realaus rezultato siekia prašydamas panaikinti akcijų areštą. Todėl galima daryti prielaidą, jog atsakovas V. Š. akcijų arešto panaikinimo siekia norėdamas šias akcijas dar kartą perleisti ir tokiu būdu padaryti teismo sprendimą nebeįvykdomą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė ginčijamo dovanojimo sandorio pagrindu atsakovui V. Š. (apdovanotajam) perleistų 7650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų areštą. Šis atsakovo V. Š. nuosavybės teisių į ginčo sandoriu perleisto turto dalyką apribojimas buvo pritaikytas siekiant įvykdyti vienašalę restituciją ieškinio tenkinimo atveju, t. y. siekiant užtikrinti atsakovui R. Š. (dovanotojui) nuosavybės teisių į ginčijamu dovanojimo sandoriu perleistas akcijas grąžinimą.

Atsakovas V. Š., ginčydamas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, savo atskirąjį skundą grindžia CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nebuvimu, nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo daryti išvadą dėl ieškiniu pareikšto reikalavimo tikėtino pagrįstumo ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, ieškovui, pareiškusiam prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenka pareiga tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Tikėtinas (lot. prima facie) ieškinio reikalavimų pagrįstumas teismui, atlikusiam ieškovo pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą, turi sąlygoti įsitikinimą, jog, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, ir įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, turi būti pakankami teismo išvadai dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidarytų nuomonę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu taptų aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Pažymėtina, jog preliminarus ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ir neturi prejudicinės galios, t. y. bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, nesutinkantys su pareikštu ieškiniu, turi galimybę paneigti ieškinio pagrįstumą, pateikdami savo nesutikimo motyvus pagrindžiančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo pobūdį, ieškinio materialinio pagrindo argumentų turinį bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, pripažįsta, jog ieškovo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai prima facie patvirtina visų būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų egzistavimą ir ieškinio reikalavimo tikėtiną pagrįstumą. Ieškovas V. L., gindamas savo, kaip kreditoriaus, teises CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę grindžia 2011 m. sausio 7 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, patvirtinančiu savo 641 000 Lt dydžio reikalavimo teisę atsakovui R. Š., kylančią iš paskolos teisinių santykių. Tuo tarpu CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino pradžią ieškovas V. L. ieškinyje sieja su sužinojimo apie jo teises pažeidusį ginčijamą sandorį momentu, pateikdamas iš VĮ Registrų centro 2014 m. birželio 20 d. gautą UAB ,,Stataura“ akcininkų sąrašą, iš kurio matyti, kad R. Š. 2012 m. spalio 20 d. sutartimi akcijas padovanojo V. Š.. Į VĮ Registrų centrą dėl šių duomenų gavimo buvo kreiptasi po to, kai antstolės A. P. kontora atliko R. Š. areštuotino turto paiešką ir jokio turto nerado. Šios ieškovo V. L. ieškinyje nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai sudaro pakankamą atsakovo V. Š. atskirajame skunde nurodytų su ieškinio tikėtinu nepagrįstumu susijusių argumentų atmetimo teisinį pagrindą.

Kita CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga sietina su grėsme, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą gali lemti tiek galimi atsakovo veiksmai ar neveikimas, tiek objektyvios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju egzistuojanti grėsmė, jog ginčijamu sandoriu perleisto turto savininkas V. Š., laisvai naudodamasis savo nuosavybės teisių turinį sudarančiomis teisėmis į ginčo turtą (7650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų), gali šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip pakeisti nuosavybės teisių turinį, perleisdamas valdymo ir naudojimo teises tretiesiems asmenims, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Egzistuojanti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog actio Pauliana tikslas yra, pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Todėl actio Pauliana pagrindu ginčijamu sandoriu perleisto turto areštas sudaro sąlygas išsaugoti ginčijamo sandorio pagrindu perleistą turtą, kaip restitucijos objektą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kausimą, tinkamai įvertino grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas atsakovui V. Š. priklausančio turto areštas ir šiuo areštu nustatyti konkretūs atsakovo V. Š. nuosavybės teisių į akcijas apribojimai užtikrina teisingumo ir proporcingumo, o taip pat ekonomiškumo principų (CPK 145 str. 2 d.), įgyvendinimą.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 329 str., 330 str., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.