Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-18 · Administracinė byla Nr. I-4374-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-18
Bylos Nr.
I-4374-331/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
Z. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 2.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4374-331/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02284-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui Z. J.,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. J. (Z. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Z. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 20 Eur už kiekvieną parą, skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 20 d., neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2017 m. sausio 20 d. iki skundo surašymo dienos jis yra laikomas Lukiškių TI-K avarinės būklės kamerose, buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Kamerose stalai maži, prie jų neįmanoma valdyti; neįrengta ventiliacija, todėl trūksta gryno oro; didelė drėgmė, veisiasi pelėsiai, grybeliai; nuo lubų byra tinkas, lupasi dažai, yra parazitų (voratinklių); kameros vėdinamos per langus, todėl žiemą jose būna šalta, vasarą – karšta. Nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; kamerose neįrengtas šilto vandens tiekimas, dušu naudotis galima tik vieną kartą per savaitę po 15 min.; į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjas buvo vedamas 1 valandai, nors turėtų vesti 2 valandoms; į sporto salę yra vedamas tik vieną kartą per savaitę. Jis ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus, prašydamas jį perkelti į teisės aktų reikalavimus atsitinkančią kamerą, tačiau iš jų sulaukė tik necenzūrinių žodžių ir grasinimų.

Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui nepagrįstai inkriminuoja pažeidimus, skiria nuobaudas, neleidžia dalyvauti bausmių skyrimo komisijoje. Dėl pareigūnų bauginimo pareiškėjas bijo raštu pateikti skundą Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nuolat patiria didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, jis negali pailsėti, yra dirglus ir nervingas, jaučia baimę aplinkai, dėl patiriamos nervinės įtampos sutrinka skrandžio veikla, krenta svoris.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Šalies argumentai

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atlyginti 2,46 Eur dokumentų rengimo išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 14–25) nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų. Vadovaujantis teisės aktais, Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių nenumato ir teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos, vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dieninis ir naktinis elektros apšvietimas kamerose įrengiamas pagal dirbtinio apšvietimo normas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose. Pagal teisės aktų reikalavimus asmenims yra sudaryta galimybė prausti visa kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tarimai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo prašomos atlyginti žalos sumos dydžio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 10–12) paaiškino, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti, jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas.

Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. liepos 4 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 14–25) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. sausio 20 d. buvo laikomas iki 2017 m. liepos 4 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už jo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodytą laikotarpį.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

M. prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 111 (plotas 7,45 m²), Nr. 258 (plotas 34,71 m²), Nr. 134 (plotas 7,94 m²), Nr. 281 (plotas 7,87 m²), Nr. 200 (plotas 7,56 m²), Nr. 178 (plotas 7,94 m²), Nr. 257 (plotas 34,57 m²) nuo 1 iki 9 asmenų. Pagal byloje esančius dokumentus (b. l. 35) sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo 0,56 m².

Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą, pareiškėjui nebuvo tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m², 88 paras teko minimalus kameros plotas, mažesnis nei 4 m², bet didesnis nei 3 m², 78 paras minimalus kameros plotas buvo didesnis nei 4 m². Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad dėl 88 parų, kai pareiškėjui teko minimalus kameros plotas mažesnis nei 4 m², bet didesnis nei 3 m², Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas šiuo atveju bus nustatomas, įvertinus kitus pareiškėjo nurodytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu kamerose.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Žemesnės instancijos teismas

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, uždengimas užuolaidomis (b. l. 35) ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Atėmus laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis (iš viso 61 parą) (b. l. 35), vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 105 paras neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (netinkama ventiliacija ir pan.).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkto nuostatas šalto ir karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta ne kamerose, o dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpose. Taigi, pareiškėjo skundo motyvai, kuriais neturtinė žala yra grindžiama karšto vandens tiekimo į kameras neužtikrinimu, yra atmestini.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl mažo stalo kamerose paneigia Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 14 d. pranešimas Nr. 24-4668 (b. l. 35), kuriame aiškiai nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose iki 4 lovų yra 0,3 kv. m dydžio stalai, kitose kamerose – priklausomai nuo lovų skaičiaus. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas, teismo vertinimu, atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas skundžiasi, kad kameros buvo avarinės būklės, byrėjo tinkas, dažai, buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija, didelė drėgmė, veisėsi pelėsis,

Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Iš teismų praktikoje nusistovėjusių įrodinėjimo taisyklių tokio pobūdžio bylose matyti (žr. pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2286-556/2016), kad pareiškėjui, pateikusiam reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenka pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė pakankamai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atsakovės atstovė, nepateikdama jokių duomenų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie higienos reikalavimų kamerose pažeidimą, pareiškėjo skundo teiginių nepaneigė.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad kamerose buvo vorų.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas teigia (b. l. 14–25), kad Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl patalpų priežiūros išsiaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, neturi pagrindo netikėti atsakovės atsiliepimo teiginiais ir pareiškėjo skundo teiginius dėl vorų buvimo kamerose, atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skundžiasi teismui, kad nebuvo tinkamai įgyvendinta jo teisė pasinaudoti dušu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pareiškėjui teigiant, kad jis galėjo naudotis dušu vieną kartą per savaitę ir nepagrindus bei neįrodžius, kad jo nurodyta 15 min. trukmė buvo nepakankama, laikytina, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta teisė pasinaudoti dušu pareiškėjo atžvilgiu buvo įgyvendinta tinkamai.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti gryname ore jis galėdavo tik 1 valandą per dieną.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo trukmė pagal BVK nuostatas priklauso nuo to, kokiai grupei yra priskirtas nuteistasis (paprastajai ar drausmės). Atsakovei nepateikus duomenų, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, laikytina kad jis buvo priskirtas paprastajai grupei. Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.), paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. Pareiškėjui teigiant, kad jam buvo suteikiama 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai ir atsakovės atstovui nepateikus duomenų apie tai, kad jam buvo suteikti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimai, teismas šiuos teiginius vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad buvo pažeista jo teisė į BVK nustatytos trukmės pasivaikščiojimą.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad jam retai buvo suteikiama galimybė naudotis sporto sale.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punktą suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes.

Iš bylos duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale (b. l. 14–25). Pareiškėjas taip pat neneigia, kad turėjo galimybę sportuoti, tačiau skundžiasi, kad ši galimybė jam buvo suteikiama per retai. Įvertinus tai, kad teisės aktai nenustato sąlygų sportuoti ir mankštintis sudarymo dažnumo, į tai, kad pareiškėjas su rašytiniais skundais dėl per retai suteikiamos galimybės sportuoti, į įgaliotą administracijos asmenį nesikreipė, laikytina, kad šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K pateikti argumentai neatitinka tikrovės.

Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pareigūnai jam grasino, jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius yra abstraktūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jo atžvilgiu buvo padarytas pažeidimas, kaip jis pasireiškė, todėl laikytina, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus pareiškėjas pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį galėjo skųsti Kalėjimų departamento direktoriui. Tačiau Kalėjimų departamento pateiktais duomenimis (b. l. 10–12), pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nesikreipė.

Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 37–47) matyti, kad pareiškėjui ginčui laikotarpiu buvo atliekami profilaktiniai sveikatos patikrinimai, o depresija ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo diagnozuoti. Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad 88 paras, kai pareiškėjui teko minimalus gyvenamasis plotas mažesnis nei 4 kv. m., bet didesnis nei 3 kv. m., įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (105 paras neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pažeisti higienos reikalavimai, buvo pažeista jo teisė į nustatytos trukmės pasivaikščiojimą) yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

EŽTT byloje B. prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 105 paras (iš jų visas 88 paras neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 800 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 800 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 2,46 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (b. l. 26), kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 41 A4 formato lapai.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį (b. l. 4), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. J. (Z. J.) skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui Z. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas