Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ir Ligoninė, ir atsakovas), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 26 d. buvo laikomas LAVL kamerų tipo palatoje (toliau – ir kamera) Nr. 25. Šioje kameroje buvo laikoma nuo 4 iki 10 asmenų. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, ant sienų buvo pelėsiai, byrėjo tinkas, vienam asmeniui teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. LAVL nesutvarkyti dušai, išduodama suplyšusi patalynė, trumpos ir suplyšusios pižamos, čiužiniai, pagalvės ir antklodės neatitinka sanitarinių sąlygų, spintelės sulaužytos, tualetas įrengtas ant pakylos, be durų. Pareiškėjas teigė, kad prašė nuvesti pas stomatologą, bet į prašymą nebuvo reaguota, dėl to kentė dantų skausmus, teko šalinti dantis. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų ligoninėje patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų.

Atsakovas LAVL atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 13–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog ligoninėje kamerų tipo palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL gydomųjų skyrių kameros nuolat remontuojamos. Teisės aktai nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio, čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į finansines galimybes. Taip pat atsakovas teigė, kad buvo sudaryta sutartis su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Ligoninės pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Teisės aktai nenumatė, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ligoninė turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, įrodantį, kad ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas į ligoninės administraciją su skundais nesikreipė. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 66–70) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų LAVL.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo gydomas LAVL 2014 m. gruodžio 23 d. – 2015 m. sausio 26 d. laikotarpiu Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad nurodytos kameros plotas 21,25 kv. m, joje įrengtos penkios dviaukštės lovos. Nors atstovas nurodė, kad duomenų, kiek asmenų buvo gydoma šioje kameroje kartu su pareiškėju pateikti negali, tačiau pareiškėjas skunde teigė, jog šioje kameroje buvo laikoma nuo 4 iki 10 asmenų. Atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytų teiginių nepaneigė, juos, be kita ko, patvirtino aplinkybė, kad kameroje yra įrengtos penkios dviaukštės lovos (t. y. dešimt miegamųjų vietų). Byloje esančiose nuotraukos patvirtino, kad visos pirmajame aukšte esančios lovos užimtos. Teismas konstatavo, kad minėtu laikotarpiu kameroje Nr. 25 buvo gydoma ne mažiau kaip penki asmenys, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,25 kv. m iki 2,125 kv. m ploto.

Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.4 punktu (redakcija, galiojusi pareiškėjo buvimo ligoninėje metu), kurios numatė, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas pažeidžiant šį reikalavimą, todėl pareiškėjo teiginius, jog jam teko mažas plotas, laikė pagrįstais.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 76:2010 2 punktas nustato, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas nurodė, jog teismų praktikoje nusistovėjusių įrodinėjimo taisyklių tokio pobūdžio bylose matyti, kad pareiškėjui, pateikusiam reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenka pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė pakankamai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai: įrengtas ant pakylos, neužtvertas, be durų. Pareiškėjo teigimu, jis buvo hospitalizuotas dėl kojos lūžio ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo jam buvo sunku juo naudotis. Teismas iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad sanitariniame mazge unitazo nebuvo, tualetas įrengtas ant pakylos ir atitvertas sienele, prikabinta užuolaida, tačiau sanitariniai įrenginiai nėra visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, todėl teismas padarė išvadą, kad Ligoninėje neužtikrinus pareiškėjui galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais buvo pažeista jo teisė į privatumą. Teismas nurodė, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateikto rašto matyti, kad nuo sienų sanitariniame mazge nubyrėję dažai ir kad tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2012 (toliau – ir HN 47:2012) ,,Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 114 punkto reikalavimų, nurodančių, kad sveikatos priežiūros įstaigų aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti lengvai valomi. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo įrodyti. Be to, teismas įvertino tai, kad kameroje Nr. 25 tualetas įrengtas ant pakylos, ir pareiškėjui, būnant stacionare dėl kojos lūžio, buvo sunku juo naudotis, todėl pareiškėjo nurodytus nepatogumus naudojantis tualetu laikė įrodytais.

Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punktu, kuris nustatė, jog kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. HN 76:2010 28, 56 punktai numato, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 62 punktas numatė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Teismas laikė neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl pelėsio buvimo kameroje Nr. 25, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 10 d. rašte Nr. 13.15(2.1)-2-7022 buvo nurodyta, kad kameroje Nr. 25 pelėsio vizualiai nebuvo nustatyta.

Teismas nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.10 punktas nustatė, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti nuo 35 iki 65 procentų, oro temperatūra nuo 18 iki 28 ⁰C. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad kameroje Nr. 25 yra įrengti langai. Teismas konstatavo, kad patalpų vėdinimo būdas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas kameros Nr. 25 2015 m. gegužės 27 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokolas Nr. F-M-152, kuriuo nustatyta, kad oro temperatūra kameroje buvo 22,3–22,5 ⁰C, santykinė oro drėgmė nuo 61 iki 64 procentų. Teismas konstatavo, kad rodikliai atitiko higienos normos reikalavimus. Pareiškėjo teiginius, kad kameroje buvo drėgna, vertino kaip subjektyvaus ir abstraktaus pobūdžio. Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu reiškė nusiskundimus dėl vėdinimo, drėgmės, temperatūros įstaigos administracijai ar kitoms valstybės institucijoms. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros pripažino kaip pernelyg abstrakčius ir neįrodytus.

Higienos normos 47:2012 39 punktas numatė, jog sienos, prie kurių numatoma tvirtinti santechninius įrenginius, turi būti padengtos drėgmei atspariomis medžiagomis. Patalpų, kuriose įrengti dušai, vonios, grindys, sienų paviršiai turi būti atsparūs drėgmei. Iš pateiktų į bylą dušo nuotraukų teismas nustatė, kad dušo sienos, grindys yra padengtos plytelėmis, o tai atitiko minėtus reikalavimus, tačiau akcentavo, kad plytelės vietomis suskilusios, vanduo bėga tiesiai iš vamzdžių, o ant jų nėra pritvirtintos dušo galvutės. Nors byloje ir nebuvo įgaliotų institucijų pateiktų patikrinimo aktų dėl dušų būklės, tačiau teismas pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų dušų vertino kaip pagrįstus ir įrodytus.

Teismas, pareiškėjo teiginius, kad jam suteiktas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės, pižamos) buvo netinkamos būklės, vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Atsakovas buvo nurodęs, kad laikosi HN 76:2010 67 punkto reikalavimų, kurie numatė, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę ir buvo sudarę sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti šia informacija. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl netinkamo minkštojo inventoriaus į Ligoninės administraciją nesikreipė.

Teismas laikė neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos stomatologo pagalbos. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad pareiškėjas pagalbos prašė ir tokia pagalba pareiškėjui nebuvo suteikta. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas į Ligoninės administraciją su prašymais ir skundais nesikreipė.

Teismas konstatavo, kad gydymo Ligoninėje metu pareiškėjui teko mažas plotas, jis buvo laikomas patalpose, kuriose nebuvo tinkamų sąlygų pagal pareiškėjo sveikatos būklę pasinaudoti tualetu; sanitarinio mazgo, dušų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą, todėl kilo atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Nors pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Ligoninėje buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį, tačiau pagal LVAT praktiką, paprastai panašiais atvejais (pažeidus minimalaus nuteistajam tenkančio ploto reikalavimus ir esant kitiems gyvenimo sąlygų pažeidimams) pripažįstama, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai yra tokio intensyvumo, kad yra pagrindas juos įvertinti pinigais (LVAT 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1215-575/2015, kt.).

Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 2 dalimi ir rėmėsi teismų praktika (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir į jų pobūdį. Pareiškėjas 35 paras buvo laikomas mažesnio ploto kameroje, nei nustato teisės aktai. Teismas vertindamas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę, kad jam buvo apsunkintas naudojimasis tualetu, todėl pareiškėjas patyrė diskomfortą ir psichologinę kančią. Teismas akcentavo, jog kamerų perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Ligoninės elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas nurodė, kad ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams (LVAT 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-622/2014). Teismas atsižvelgė į naujausią LVAT praktiką (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1326-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1061-575/2015).

Teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 140 Eur sumos priteisimas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 77–78) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir papildomai nurodo:

1. Pareiškėjas LAVL kamerų tipo patalpoje Nr. 25 buvo laikomas 35 paras. Kameroje sanitarinis mazgas buvo įrengtas ant pakylos, kuriuo, dėl kojos lūžio, naudotis pareiškėjui buvo labai sunku. Teismas šios aplinkybės nevertino, o akcentavo nustatytą pažeidimą (dėl per mažo kameros ploto) kaip pagrindą padarytai žalai nustatyti. Dušo būklė neatitiko higienos reikalavimų, nebuvo galimybės praustis šiltu vandeniu. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patirtą neturtinę žalą, t. y. patirtus nepatogumus ir orumą žeminančius veiksnius, didelį diskomfortą, fizines bei psichines kančias.

2. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti galimybe vaikščioti į lauką kvėpuoti grynu oru, nes ligoninėje gulėjo antrame aukšte, o dėl kojos traumos jo judėjimas buvo apsunkintas, sąlygos pasinaudoti turima teise nebuvo sudarytos.

3. Dėl LAVL kaltės pareiškėjas vaikščioja šlubuodamas, negali dirbti, išlaikyti šeimą, kelti svorius, kenčia kojos skausmus, jaučia nepatogumą, diskomfortą, emocinę depresiją ir t. t. Jeigu LAVL būtų sudariusi tinkamas gyvenimo sąlygas atliekant bausmę ir būtų atliktas tinkamas gydymas, pareiškėjas galbūt būtų išvengęs tokių pasekmių. Valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino tinkamų gyvenimų sąlygų, t. y. CK 6.271 prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įtvirtina bausmės humanizmo principą. LAVL žinojo, kad asmenys kalinami pažeidžiant teisės aktus, tačiau tyčia ir sąmoningai pažeidimų nesistengė sumažinti.

4. Ligoninė nesudarė galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, o tai vertinama kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms 2006 metų buvo ir yra iki šių dienų pažeidinėjamos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo V. L. prašomos priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 26 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, t. y. žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi Taisyklių 11¹.4 punktu, numatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL 35 paras buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, todėl buvo pažeistas Taisyklių 11¹.4 punktas. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis buvo vertinama, ar buvo laikomasi Taisyklių nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Ligoninėje neužtikrinus pareiškėjui galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais buvo pažeista jo teisė į privatumą; sanitarinio mazgo, dušų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, minkšto inventoriaus, stomatologo paslaugų ir kitų laikymo sąlygų pažeidimų LAVL buvo nepagrįsti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, kitų higienos normų reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems minėtiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra būtent gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (3 000 Eur). Teisėjų kolegijos manymu, 350 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. L. (V. L.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.