Kauno apygardos teismo nutartis

2017-09-14 · Civilinė byla Nr. e2A-2047-658/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-14
Bylos Nr.
e2A-2047-658/2017
Teisminio proceso Nr.
2-51-3-01083-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Pareiškėjas
L. S., J. V., A. Z., E. V., K. P., R. V., Z. V.
Suinteresuotas asmuo
T. Č., H. Č., J. S., D. S., A. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-2047-658/2017Teisminio proceso Nr. 2-51-3-01083-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.4.5.2.; 3.4.5.19. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 14 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. S. ir E. V. atstovės advokatės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-42-308/2017 pagal pareiškėjų J. V., A. Z., E. V., J. V., K. P., L. S., R. V., Z. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims T. Č., H. Č., J. S., D. S., A. S., J. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Pareiškėjai pareiškimu teismo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. P. 1939 m. balandžio 7 d. padovanojo dukrai J. S., gim. 1915 m. gruodžio 24 d., (duomenys neskelbtini) – 55 ha žemės ir malūną; 2) atnaujinti praleistą įstatymu numatytą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl 55 ha žemės priklausomybės J. S., gim. 1915 m. gruodžio 24 d.

Šalies argumentai

Nurodė, kad J. S. gyveno su motina P. P. bei savo broliais (duomenys neskelbtini). 1939 metais per Velykas J. S. ir J. V. susižadėjo. P. P. sužadėtuvių proga dukrai J. S. kaip kraitį perdavė ūkio dalį – (duomenys neskelbtini): 54,9880 ha žemės ir malūną (duomenys neskelbtini). 1940 metais P. P. ir J. S. V. žemės buvo nacionalizuotos. Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi P. P., siekdama apsaugoti vaikus nuo tremties, nurodė, kad ūkis priklauso tik jai. J. V. ir J. S. V. santuoka buvo registruota 1941 m. rugsėjo 12 d. Priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiems savininkams, 1991 metais J. S. pateikė prašymus institucijoms dėl S. žemės grąžinimo, kurią ji gavo iš P. P.. Vykstant žemės grąžinimo procesui, J. S. buvo įsitikinusi, kad grąžinimas įvyko pagal istorinį faktą, kad pareiškėjų mama J. S. turėjo 55 ha žemės, kurią pareiškėjai ir paveldėjo, o likusieji 150 ha žemės buvo grąžinti kaip P. P. nuosavybė. Tačiau paaiškėjo, kad dokumentuose neliko įrašo, kad J. S. buvo 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkė ir nuosavybės teisės atkūrimo procesas vyko į buvusios savininkės P. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį J. S. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 50 ha žemės plotą, valdytą asmeninės nuosavybės teise ir 50 ha žemės plotą, iš P. P. valdytos žemės.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškėjų pareiškimo reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad P. P. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytos žemės kiekis nustatytas pagal Lietuvos valstybinio archyvo Alytaus apskrities Varėnos 2 valsčiaus Pabaronės seniūnijos 1941 metų mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, kurio 119 eilutėje įrašyta P. P., (duomenys neskelbtini) valdžiusi 55 ha žemės. J. S. neteikė prašymo atkurti nuosavybės teisių į jos iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę, o 1991 m. rugsėjo 6 d. prašyme atkurti nuosavybės teises yra aiškiai nurodyta buvusi žemės savininkė P. P.. Visi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkė nacionalizacijos metu buvo P. P.. Jokių dokumentų, kurie pagrįstų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjai nepateikė. Prašymo atkurti nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) galimai valdytą žemę nebuvo pateikusi nei J. S., nei jos turto paveldėtojai. Atnaujinti praleisto termino prašymui pateikti pareiškėjai neprašo, todėl net ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos. J. S. 1991 m. gegužės 30 d. pareiškime nurodė, kad žemė (duomenys neskelbtini) buvo P. P. vardu ir atkurti nuosavybės teises į P. P. žemę nebuvo atsisakyta. Gavus pareiškimą, kuriame nurodoma buvusi savininkė P. P. ir nesant abejonių, kad būtent ji buvo žemės savininke nacionalizacijos metu, tokį pareiškimą nagrinėjančiai institucijai neatsirado ir negalėjo atsirasti teisės ar pareigos reikalauti iš pretendentų pateikti įrodymus, kad prašomą grąžinti žemę nacionalizacijos metu valdė kitas, nei pareiškime nurodytas asmuo.

Suinteresuotas asmuo H. Č. atsiliepimu prašė pareiškėjų pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai prašo patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kurio niekada nebuvo. J. S. niekada nepriklausė 100 ha ariamos ir 200 ha miško žemės, kuri nebuvo jai perleista kaip kraitis, todėl kad visi minimi hektarai priklausė močiutės P. J. P. tėvui P. J. (jų prosenelis), kuris savo valdomą žemę buvo padalinęs savo vaikams, tarp kurių Paulinai J. S. P. teko apie 55 ha. Nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 1991 metų J. S. dalyvavo pati lydima vaikų, niekada nepareiškė nieko panašaus į tai, ką dėsto pareiškėjai. Sutiko su NŽT atsiliepime pateiktais faktais, teisiniais argumentais dėl senaties termino praleidimo, nuosavybės atkūrimo dokumentais, kurie įrodo, kad 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) priklausė P. P.. Taip pat nurodė, kad to paties teismo prašo ir sesers J. S. (gimusios 1950 m.) vardu, veikdama pagal J. S. 2012 m. balandžio 12 d. įgaliojimą.

Suinteresuotas asmuo J. S. atsiliepimu prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų nurodomo fakto nėra buvę, pareiškime pateikti faktai neatitinka tikrovės. Visiškai pritarė NŽT atsiliepimui. Nurodė, jog pareiškėjų nurodytas teiginys, kad J. S. buvo 100 ha žemės ir 200 ha miško bei malūno (duomenys neskelbtini) savininke, yra melagingas. Pareiškime išvardytos žemės savininkais buvo P. P. tėvas P. J., kuris turėjo savo nuosavybėje apie 350 ha. Jam mirus žemė buvo padalinta jo vaikams. Pareiškėjai nurodo, kad J. S. priklausė malūnas (duomenys neskelbtini), tačiau šis malūnas tikrovėje priklausė S. J., t. y. P. P. broliui. Be to, P. J.-P. buvo išnuomojusi 3 ha žemės kaimynui S., kuris įrengė tvenkinius, kurie įrašyti žemės sklypo žemėlapyje. Tvenkinių įrengimas buvo labai brangus, todėl žemės nebuvo įmanoma padovanoti be dokumentų parengimo ir įforminimo nustatyta tvarka.

Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu prašė pareiškėjų pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai prašo patvirtinti juridinę reikšmę faktą, kurio niekada nebuvo. J. S. niekada nepriklausė 100 ha ariamos ir 200 ha miško žemės, ji nebuvo jai perleista kaip kraitis, nes visi minimi hektarai priklausė P. J.-P. tėvui P. J., kuris savo valdomą žemę buvo padalinęs visiems savo vaikams. Nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 1991 metų J. S. dalyvavo pati lydima vaikų, niekada nepareiškė nieko panašaus į tai, ką dėsto pareiškėjai. Pilnai sutiko su NŽT atsiliepimu.

Suinteresuotas asmuo T. Č. atsiliepimu su pareiškėjų pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nežino jokių faktų ir dokumentų ar archyvinių įrašų, kad pareiškime minima 55 ha žemės nuosavybė (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos būtų priklausiusi J. S., o ne P. P.. Taip pat nežino ir apie 1939 m. balandžio 7 d. nurodomą dovanojimo faktą. Nežino įrodymų ar faktų, kad būtų pakankamai svarbios priežastys, dėl kurių J. S. galėjo praleisti terminus nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Nuo nuosavybės atkūrimo 1991 metais praėjo 25 metai, savininkai investavo į savo nuosavybę, sudarė įvairias nuomos, pardavimo, dovanojimo sutartis, dalies nuosavybės savininkai yra pasikeitę, todėl būtų padaryta neproporcingai didelė žala savininkams, pažeisti jų ir kitų asmenų teisėti lūkesčiai jei keistųsi P. P. nuosavybės teisių atkūrimo apimtis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

Per įstatymo nustatytus terminus J. S. nei prašymo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjų nurodomą jos valdytą nuosavybės teise 55 ha žemę (duomenys neskelbtini), nei nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų nustatyta tvarka nepateikė.

Šalies argumentai

Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų ir objektyvių įrodymų, kuriais būtų patvirtintos aplinkybės, jog J. S. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nesikreipė į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančias institucijas ir archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą pareiškėjų nurodomą jos iki nacionalizacijos valdytą žemę Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, t. y. negalėjo pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, bei giminystės ryšį su savininku ir nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų dėl svarbių priežasčių. Terminų praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis, jeigu jos buvo objektyvios ir nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjai tokių priežasčių nenurodė. Įstatymo buvo nustatytas pakankamai ilgas terminas įgyvendinti subjektines teises dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir J. S. galėjo faktiškai per 10 metų terminą realizuoti savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. J. S. tokia galimybe iki (duomenys neskelbtini) nepasinaudojo ir iki įstatymų nustatytų terminų pabaigos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad įgyvendintų savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas darė išvada, kad įstatymų nustatyti terminai yra praleisti ne dėl svarbių priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Iš pateiktų įrodymų byloje nėra įrodomas faktas, kad J. S. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos nuosavybės teise būtų valdžiusi 55 ha žemės ir malūną (duomenys neskelbtini). Būtent archyviniai dokumentai nurodo, kad iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) žemę valdė P. P.. Pareiškėjai ir dalis liudytojų nurodė, kad 1939 metais P. P. po sužadėtuvių bažnyčioje liudytojų akivaizdoje padovanojusi žemę J. S.. Tačiau žemės dovanojimas tokiu viešu pareiškimu negalėjo būti atliktas. Tokį viešą pareiškimą P. P. galėjo padaryti, kad dukrai Janinai ištekėjus, ji kaip kraitį perleis jai 55 ha žemės, nes kraitis paprastai būdavo perduodamas betarpiškai vestuvių metu. Pagal pareiškėjų nurodymą pareiškime, kad J. S. susituokė su J. V. tik 1941 m. rugsėjo 12 d., tai ir paaiškina, kad dokumentuose iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) buvo dar P. P. nuosavybėje. Kadangi 1941 metų birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota nacistinės Vokietijos ir vėl buvo atkurta privati nuosavybė į žemę, tai P. P. po dukros Janinos santuokos sudarymo galėjo dukrai leisti naudotis savo žeme ir liudytojai dėl savo amžiaus tuo metu arba kiti liudytojai (gimę apie 1960 metus) netiksliai sužinoję iš kitų asmenų ir nežinodami tikrosios padėties liudijo apie neva J. S. nuosavybės teise valdytą žemę. Nėra jokių įrodymų, kad J. S. būtų valdžiusi nuosavybės teise 55 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kad ji 1940 m. liepos 22 d. nebuvo šios žemės savininkė netiesiogiai patvirtina ir jos pačios rašyti pareiškimai dėl žemės sugrąžinimo, kur ji nebuvo savęs nurodžiusi, kaip buvusios savininkės.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai L. S. ir E. V. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti pareiškėjų prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės į žemę pretendentei J. S. buvo atkurtos 1998 ir 1999 metais, žemėtvarkos skyrius vadovavosi arba Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. spalio 15 d. pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės priklausomybės S. J. įpėdiniams (jų pavardės nenurodytos), (duomenys neskelbtini) turėjusiems 90 ha žemės arba turėjo kitų istorinių dokumentų, tame tarpe ir planų, patvirtinančių tokią priklausomybę, tačiau šių dokumentų nėra nei nuosavybės teisių atkūrimo bylose, nei jie nurodomi žemėtvarkos institucijų procesiniuose dokumentuose nei žinomos šių dokumentų atsiradimo žemėtvarkos skyriuje datos.

Žemėtvarkos tarnybos pagal turimus dokumentus, išlikusius istorinius planus, esant skirtingiems pretendentų prašymuose nurodytiems žemės plotams, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises ir dokumentuose fiksuotiems žemės plotams ir jų priklausomybei, turėjo informuoti pretendentus apie esamą situaciją ir pasiūlyti pateikti papildomus dokumentus arba jų nesant kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Duomenų apie tokius žemėtvarkos veiksmus civilinėje byloje nepateikta, iš ko darytina išvada, kad jų ir nebuvo.

J. S. 1991 m. gegužės 30 d. pateikdama pareiškimą Varėnos rajono savivaldybės privatizavimo skyriui, nurodė, kad yra 100 ha žemės ūkio paskirties, 200 ha miško ir malūno, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė su paaiškinimu iš kur turtą gavo. Tai, kad J. S. yra buvusio savininko įpėdinė, nuorodos pareiškime nėra.

1998 m. kovo 2 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2¹-157/1998 dėl juridinio fakto išnagrinėjo tik pagal vieno iš pretendentų – J. S. pareiškimą neįtraukus į bylos nagrinėjimą likusių pretendentų, jiems nepateikus jokių paaiškinimų, kai tuo tarpu J. S. pareiškime buvo nurodžiusi, kad ji yra žemės savininkė. Šis teismo sprendimas tuo laikotarpiu buvo vienintelis dokumentas, fiksuojantis P. J. (S.-P.) nuosavybę į žemę, atsižvelgiant į J. S. pareiškimų turinį, pažeidžiantis jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosavybės teisių atkūrimo bylos turinys ir žemėtvarkos institucijų pažymų, patvirtinančių teisę pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą pagal istorinius dokumentus, turinys paaiškėjo tik kai Kauno apygardos administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti administracinė byla Nr. eI-3378-423/2016 pagal Kauno apygardos prokuratūros prašymą dėl administracinių aktų, paveldėjimo liudijimo, dovanojimo sutarties panaikinimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad norminių aktų nustatyta tvarka būtų buvęs svarstytas klausimas dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, trūkumo ir pretendentai būtų buvę nukreipti į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

Liudytojai pateikdami paaiškinimus nurodė konkrečias faktines aplinkybes iš kokių šaltinių jiems žinomas faktas apie J. S. perleistą kraitį, nurodė tikslias vietoves dėl buvusių žemės sklypų vietų, dvaro ir aplinkinių pastatų vietos, kas nutiko su pastatais Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, nurodė apie atstumus nuo jų žemės sklypų ir J. S. perduotos žemės, apie P. S. P. šeimos sprendimus dukroms kraitį perduoti žeme. Liudytojų parodymai patvirtina, kad aplinkinių kaimų gyventojai žinojo apie padovanotą kraitį.

Teismas nepasisakė dėl civilinėje byloje pateiktų duomenų, kad į P. S. dukters M. S. M. kraičio žemę atkurtos nuosavybės teisės ir į civilinę bylą pateikta nuosavybės teisių atkūrimo byla į M. S. M. nuosavybės teise valdytą žemę, kurią ji kraičiu gavo iš P. S. P..

Žemėtvarkos institucijos apie faktinę situaciją žinojo, tačiau nuosavybės grąžinimo procese dėl jų pačių klaidų netinkamai įformino dokumentus, dėl ko J. S. perduotas kraitis 55 ha žemės buvo grąžinti kaip P. S. P. žemė.

Pretendentė nebuvo informuota, kad turi papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybę, o jei jų neturi, gali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Turėdama informaciją, ji būtų pasinaudojusi įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą. Žemėtvarkos institucijos nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė pagal archyvo dokumentus, kurie tiesiogiai nepatvirtino, kad turtą paveldėjo P. J. (S.) P., kuri dalį turto perleido J. S..

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų L. S. ir E. V. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų nurodomos 1939 metų dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 987 straipsnyje nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims nustatyta privaloma notarinė forma. Privaloma notarinė dovanojimo sutarties forma reiškia ir tai, kad, kilus ginčui dėl jos sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima.

P. P. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytos žemės kiekis nustatytas pagal Lietuvos valstybinio archyvo Alytaus apskrities Varėnos 2 valsčiaus Pabaronės seniūnijos 1941 metų mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, kurio 119 eilutėje įrašyta P. P., (duomenys neskelbtini) valdžiusi 55 ha žemės, taip pat Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. spalio 15 d. pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad Alytaus apskrities valstybinio žemės fondo 1940 m. spalio 23 d. suvestinėse žiniose įrašyta P. P., (duomenys neskelbtini) turėjusi 55 ha žemės. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad P. P. perleido J. S. 55 ha žemės (duomenys neskelbtini), byloje nepateikta.

Šalies argumentai

J. S. neteikė prašymo atkurti nuosavybės teisių į jos iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę, o 1991 m. gegužės 30 d. pareiškime ir 1991 m. rugsėjo 6 d. prašyme atkurti nuosavybės teises yra aiškiai nurodyta buvusi žemės savininkė – P. P.. J. S. nereiškė jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), kas tik patvirtina, kad J. S. siekė atkurti nuosavybės teises į P. P., o ne jos pačios iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę.

Gavus pareiškimą, kuriame nurodoma buvusi savininkė P. P., nesant abejonių, kad būtent P. P. buvo žemės savininke nacionalizacijos metu, tokį pareiškimą nagrinėjančiai institucijai neatsirado ir negalėjo atsirasti teisės ar pareigos reikalauti iš pretendentų pateikti įrodymus, kad prašomą grąžinti žemę nacionalizacijos metu valdė kitas, nei pareiškime nurodytas, asmuo. Todėl apeliantų nurodomos terminų praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis.

Neįrodžius prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto taip pat nėra pagrindo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, nes tokių dokumentų tiesiog nebūtų.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo H. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų prašymo netenkinti ir palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad žemėtvarkos institucijos nuosavybės atkūrimo proceso metu nurodinėjo pateikti visus turimus dokumentus, pristatyti pažymas iš archyvų ir t. t., priešingai nei pareiškėjai teigia, J. S. turėjo tokią galimybę. Liudytojai negali nieko sąžiningai pasakyti apie nagrinėjamus laikus ir įvykius. Niekas tais laikais nesidomėjo ir neaptarinėjo J. S. „kraičio” istorijos, nes šie liudytojai – tuo metu maži vaikai, jos aplamai nepažinojo ir gal netgi buvo nematę. 1998 m. kovo 2 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismas bylą dėl juridinio fakto nustatymo išnagrinėjo pagal J. S. pareiškimą visiems sutikus. Pareiškėjai atsisakė dalyvauti šiame procese. J. S. ir Z. V. buvo gerai apie viską informuoti, tačiau nematė reikalo dalyvauti nenorėdami niekuo prisidėti.

Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą nepakeistą ir atmesti pareiškėjų prašymą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) valdė būtent P. P., t. y. būtent ji nacionalizacijos metu buvo šių žemių savininkė. Pareiškėjai nepateikė teismui jokių duomenų, kad nuginčytų ar paneigtų šiuos oficialius rašytinius įrodymus ar pateiktų įrodymus, patvirtinančius, kad P. P. šią žemę padovanojo J. S..

Apklausti liudytojai tariamo dovanojimo fakto metu ir laiku buvo labai jauno amžiaus – vaikai, jie tik netiesioginiai liudytojai ir nežinojo tikrosios padėties, todėl jiems negalėjo būti žinomos aplinkybės apie tariamą dovanojimo sandorį. Tokių liudytojų parodymai negali paneigti byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų.

P. P. Likonių k. valdytos žemės kiekis, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės, buvo nustatytas pagal vėlesnį nei 1939 m. balandžio 7 d. dokumentą, kas taip pat patvirtina, kad 55 ha žemė nebuvo padovanota J. S., priešingu atveju archyviniuose dokumentuose būtų nurodytas žemės savininkas J. S.. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nei J. S., nei jos turto paveldėtojai – pareiškėjai net nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) galimai valdytą žemę.

Nurodo, kad ydingas pareiškimo dalykas, t. y. pareiškimo reikalavimas tik dėl dovanojimo fakto nustatymo, kuris nesukurs jokių teisinių pasekmių.

Šalies argumentai

Bylos duomenys patvirtina, kad J. S. savo 1991 m. gegužės 30 d. pareiškime nurodė, kad žemė (duomenys neskelbtini) buvo P. P. vardu, ir kad valstybės institucijos neatsisakė atkurti nuosavybės teises į P. P. žemę. Buvo pakankamai ir neginčijamų oficialių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent P. P. buvo ginčo žemės savininkė nacionalizacijos metu, todėl prašymą nagrinėjančiai institucijai nebuvo jokios teisinės pareigos reikalauti iš pretendentų pateikti papildomus įrodymus. Be to, byloje nėra duomenų, kad J. S. per įstatymo nustatytus terminus būtų pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises neva į jos valdytą 55 ha žemę (duomenys neskelbtini) ar nuosavybės teises į ginčo žemę patvirtinančius dokumentus.

Pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turi būti pateikiamas prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamą turtą. Tuo tarpu pareiškėjai reiškią reikalavimą tik atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl 55 ha žemės priklausomybės J. S., bet neprašo atnaujinti praleisto termino pačiam prašymui paduoti, todėl net ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos, o ir pats prašymas nustatyti juridinę reikšmę neturėtų jokios teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atsisakė nustatyti faktą, kad J. S. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 55 ha žemę (duomenys neskelbtini).

Kasacinio teismo konstatuota, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Pažymėtina, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, todėl, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. P. 1939 m. balandžio 7 d. padovanojo dukrai J. S., (duomenys neskelbtini). Šia aplinkybę pareiškėjai įrodinėja savo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, dokumentais, gautais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, liudytojų parodymais ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nėra įrodytas. Tokią išvadą teismas grindė byloje pateiktų faktinių duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme, patikimumu ir pakankamumu. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodytas faktas, jog J. S. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos nuosavybės teise būtų valdžiusi 55 ha žemės ir malūną (duomenys neskelbtini). Byloje esantys archyviniai dokumentai (2016 m. vasario 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-201, 2016 m. balandžio 13 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma, 1991 m. spalio 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 1597-S ir kiti) patvirtina, jog iki nacionalizacijos ginčo žemių savininke buvo P. P.. Pažymėtina, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas 1998 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹-157/1998 nustatė juridinį faktą, kad P. P., ikisantuokinė pavardė S., iki 1940 metų valdė asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) 160 ha žemės sklypą, tame tarpe 70 ha miško, iš jų 13,20 ha miško (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo, giminystės ryšius įrodančių dokumentų ir pretendentų 1998 m. liepos 10 d. tarpusavio susitarimo pagrindu J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę. J. S. nereiškė pretenzijų dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad nuginčytų ar paneigtų šiuos oficialius rašytinius įrodymus.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nei pati J. S., nei pareiškėjai net nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) galimai valdytą žemę. Priešingai nei nurodo pareiškėjai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. S. 1991 m. gegužės 30 d., 1991 m. rugsėjo 6 d. ir 1991 m. rugsėjo 27 d. prašymuose prašė atkurti jai nuosavybės teises į P. P. nuosavybės teise valdytas žemes.

Apeliaciniame skundė teigiama, jog liudytojų parodymai patvirtina, kad aplinkinių kaimų gyventojai žinojo apie J. S. motinos padovanotą kraitį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų nurodomos 1939 metų dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 987 straipsnis, kuriame nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims nustatyta privaloma notarinė forma. Privaloma notarinė dovanojimo sutarties forma reiškia ir tai, kad, kilus ginčui dėl jos sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, 1931 m. birželio 19 d. sprendime, priimtame P. byloje, nurodė, kad nekilnojamieji turtai gali būti įgyti tiktai tvirtiniais aktais. Sprendime, priimtame 1928 m. balandžio 26 d. J. Š. byloje, Vyriausiasis Tribunolas nurodė, kad nuosavybės teisės perleidimas negali būti įrodytas liudytojų parodymais. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtose civilinėse bylose ne kartą pabrėžta, kad sandorio sudarymo aplinkybei konstatuoti nepakanka tik liudytojų parodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2008).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos 2017 m. vasario 21 d. teismo posėdyje apklausti liudytojai nėra tiesioginiai įvykių liudininkai. Šie asmenys apie tariamą dovanojimą sužinojo iš giminių ir kaimynų pasakojimų ir nežinodami tikrosios padėties liudijo apie tariamai J. S. nuosavybės teise valdytą žemę. Be to, vien tik pareiškėjų ir liudytojų, kurie nėra tiesioginiai tariamo dovanojimo liudininkai, parodymų duomenys yra nepakankami pareiškėjų prašomam juridiniam faktui nustatyti dar ir dėl tos priežasties, kad šie parodymai prieštarauja byloje esantiems archyviniams dokumentams, pagal kuriuos ginčo žemės sklypo savininke įvardyta pareiškėjų močiutė P. P., į kurios turėtą žemę jau yra atkurtos nuosavybės teisės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, tokie netiesioginiai liudytojų parodymai yra nepakankami prašomam nustatyti juridiniam faktui patvirtinti ir negali paneigti byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų. Byloje nėra pateikta kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad P. P. žemę (duomenys neskelbtini) kaip kraitį padovanojo dukrai J. S..

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl civilinėje byloje pateiktų duomenų, kad į P. S. P. dukters M. S. M. kraičio žemę yra atkurtos nuosavybės teisės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo dėl šio argumento pasisakyti, nes ši aplinkybė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir pateiktus pareiškėjų, bei savo sprendime išdėstė motyvus dėl jų vertinimo, argumentuotai atsakė į pagrindinius nagrinėtos bylos aspektus. Apeliaciniu skundu apeliantai iš esmės siekia kitokio įrodymų vertinimo, tačiau vien tai, kad jie subjektyviai kitaip vertina tuos pačius įrodymus nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo bylos konkrečių faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Tokių faktinių aplinkybių vertinimas ir atitinkamos išvados (kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – ne) priklauso teismo diskrecijai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-552/2016 ir kt.).

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai vienintele termino pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus praleidimo priežastimi nurodo tai, kad valstybės institucijos neinformavo J. S. ir pareiškėjų apie reikalingus pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius J. S. teisę į jos nuosavybės atkūrimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai nurodomos aplinkybės nepagrindė.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad J. S. 1991 m. gegužės 30 d. pateikdama pareiškimą Varėnos rajono savivaldybės privatizacijos skyriui nurodė, kad žemė (duomenys neskelbtini) buvo Paulinos (J.) P. vardu. Taip pat valstybės institucijos pagal šį ir kitus J. S. pateiktus prašymus priėmė sprendimus, kuriais J. S. atkūrė nuosavybės teises į P. P. žemę. Kaip aukščiau konstatuota, byloje yra pakankamai duomenų daryti išvadą, kad būtent P. P., o ne J. S. buvo ginčijamos žemės savininkė nacionalizacijos metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, valstybės institucijos neturėjo pagrindo reikalauti iš pretendentų pateikti papildomus dokumentus, kad prašomą grąžinti žemę nacionalizacijos metu valdė kitas nei pareiškime nurodytas asmuo.

J. S. jau nuo 1991 m. turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į motinos, tiek į savo valdytą žemę, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį, kad rūpinosi tik nuosavybės teisių atkūrimo į motinos valdytą žemę proceso eiga. Byloje nėra duomenų, kad J. S. ar pareiškėjai per įstatymų nustatytą terminą būtų kreipiasi į valstybės institucijas su prašymais atkurti teises į nacionalizacijos metu J. S. priklausiusią 55 ha žemę (duomenys neskelbtini). Kadangi J. S. dar 1991 m. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. žemę, darytina išvada, kad jai buvo žinoma tokių prašymų padavimo tvarka. Pažymėtina, kad pretendentai žinodami apie tvarkomus dokumentus taip pat turėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir, jų teigimu, J. S. priklausiusia nuosavybe.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nenustatyta, jog pareiškėjams buvo kliudoma ginti savo interesus atkuriant nuosavybės teises. Pareiškėjams 2003 m. birželio 5 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į J. S. priklausiusį turtą, tačiau pareiškėjai savo interesų negynė beveik 13 metų (pareiškimą teismui pateikė tik 2016 m. spalio 17 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų elgesys nėra sąžiningas ir rūpestingas, o 13 metų laiko tarpas negali būti pripažintas protingu tam, kad kreiptis į teismą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai laikėsi nurodytų teismų praktikoje suformuluotų kriterijų dėl praleistų terminų atnaujinimo. Pagal nustatytas bylos aplinkybes spręstina, kad apeliantų nurodytas termino praleidimo priežastis nėra pagrindo vertinti kaip svarbias, objektyvias, nepriklausiusias nuo jų valios. Pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido įstatymo nustatytą terminą, todėl termino atnaujinti įstatyminio pagrindo nėra.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias juridinių faktų nustatymą ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, iš pareiškėjų turėtų būti priteistinos suinteresuotų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi suinteresuoti asmenys prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, nepateikė, todėl jos jiems nėra priteisiamos.

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 13,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos iš apeliantų valstybei lygiomis dalimis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei po 6,79 Eur (šešis eurų 79 centus) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Nerijus Meilutis