Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Pareiškėjų senelė P. J. buvo ištekėjusi du kartus - 1906-08-10 sudaryta santuoka su J. L. S. - iš šios santuokos gimė sūnūs – J. ((duomenys neskelbtini)), A. ((duomenys neskelbtini)), duktė J., pareiškėjų mama - (duomenys neskelbtini). Mirus J. L. S., P. J. S. 1924-03-01 ištekėjo už A. P..

Motina J. S. gyveno su motina P. P. bei savo broliais J. S. ir A. S. (duomenys neskelbtini) dvare (duomenys neskelbtini). Šios žemės tuo metu buvo Lenkijos teritorijoje (vadinamas Vilniaus kraštas). Iš šeimos istorijos, kurią pareiškėjai žinojo iš mamos, tėvo V. J., kaimynų, kurie dar dabar gali šiuos faktus patvirtinti, kad 1939 metais per Velykas jų mama J. S. ir J. V. susižadėjo. Vestuvės buvo numatytos per 1939 metų Kalėdas. J., S. ir V. šeimos tarpusavyje nuo seno buvo susijusios: buvo stambūs ūkininkai, užsiėmė ne tik žemdirbyste, bet ir pieno perdirbimu, augino arklius, lenktyninius žirgus. Santuoka buvo tarp dvarininkų vaikų, laikantis nusistovėjusios tvarkos ir tradicijų, Sužadėtuvęs buvo susijusios ir su tėvų numatytais ūkio planais ir susitarimai sutvirtinti atitinkamais susitarimais: J. S. kaip kraičio dalis dovanojant buvo perduota dalis ūkio - (duomenys neskelbtini) palivarkas: 54,9880 hektarai žemės ir malūnas (duomenys neskelbtini). (Palivarką paprastai sudarydavo bendras pastatas, ledainė, sandėlis, svirnas, tvartas, malūnas, kalvė, gamybinės dirbtuvės). J. V. gyveno P. P. dvare (duomenys neskelbtini), prižiūrėjo ir J. ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, J. S. padovanotą ūkį bei malūną, kartu su broliu savo dvarą (duomenys neskelbtini) kaime. J. V. dvaras (šeima turėjo apie 150 hektarų žemės) buvo netoli nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, apie 20 kilometrų atstumu, teritorijoje, priklausiusioje Lenkijai. Po bažnyčioje paskelbtų užsakų vėliau įvyko istoriniai įvykiai, kurie visiškai sujaukė dviejų giminių - motinos ir tėvo - istoriją: pagal tarpvalstybinius susitarimus 1939 metais dalis šeimos žemių buvo prijungtos prie Lietuvos, J. V. ūkis ir žemės 1939 metais buvo prijungtos prie Baltarusijos, močiutės P. P. žemės ir motinos J. S. V. žemės nuo 1940 metų Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, buvo nacionalizuotos.

Dėl minėtų istorinių įvykių ir valstybinio valdymo 1939-09-01 prasidėjus pirmajam pasauliniam karui V. dvarui patekus į Baltarusijos teritoriją, 1939 metų šeimų susitarimai dėl ūkio padalijimo, ūkių pagrindu numatytos bendrai vykdyti ūkinės veiklos, liko neįforminti valstybės registruose, nes prasidėjus trėmimams Lenkijai iki 1939 m. priklausiusioje Baltarusijos dalyje, pirmiausia1939 m. žiemą, buvo ištremtas tėvo - J. V. - brolis P. V., o Lietuvai tapus Sovietų sąjungos dalimi P. P., siekdama apsaugoti vaikus nuo tremties, nurodė, kad ūkis priklauso tik jai. P. P. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, Kansko rajoną Nikolajevnos kaimą, kur mirė 1953 metais, o reabilituota buvo po mirties 1989 metais. Tėvai J. V. ir J. S.- V. slapstėsi, dalyvavo pasipriešinimo judėjime, išvyko iš Lietuvos. Jų santuoka buvo registruota 1941-09-12 Aušros vartų bažnyčioje. 1942-1953 m. laikotarpiu jie gyveno tėvo gimtinėje (duomenys neskelbtini), o po 1953 m grįžo į Lietuvą.

Nacionalizuoti buvo tiek močiutės P. P., tiek motinos J. S. V. turtas: žemė, pastatai, malūnas. Paliktas buvo tik namas ir žemė aplink jį. Pasibaigus trėmimams ir J. S. V. grižus iš Baltarusijos, šiame name gyveno pareiškėjų ir mamos brolio (J. S.) šeima.

Priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiems savininkams, 1991-05-20 J. S. pateikė prašymą Varėnos rajono savivaldybės žemės privatizacijos skyriui, vėliau pateikti prašymai Varėnos rajono Matuizų agrarinės reformos tarnybai(toliau-ART) - 1991-09-06 prašymas dėl žemės grąžinimo, kuriuo įrodoma, kad buvo prašoma grąžinti jos, S., žemę, kurią gavo iš P. P.; Šalčininkų rajono Kalesninkų ART - 1991-09-27 prašymas dėl žemės grąžinimo, kuriuo nurodoma visa istorinė turto priklausomybė: J. S. ( žmočiutė iš tėvo pusės), P. P. (motina). Motina buvo neraštinga, prašymus už ją rašė institucijose ir agrarinėje tarnyboje dirbę darbuotojai pagal jos pasakojimą.

Vykstant žemės grąžinimo procesui, motina buvo įsitikinusi, kad grąžinimas įvyko pagal istorinį faktą, kad pareiškėjų mama J. S. turėjo 55 ha žemės, kurią pareiškėjai ir paveldėjo, o likusieji 150 ha žemės buvo grąžinti kaip P. P. nuosavybė. Dabar paaiškėjo, kad niekur dokumentuose neliko įrašo, kad J. S. buvo 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkė ir nuosavybės teisės atkūrimo procesas vyko į buvusios savininkės P. P. nuosavybės teise valdytą žemę.

Pagal Lietuvos valstybinio archyvo 1991-10-15 pažymėjimą Nr. l597-S 1940-09-12 sąraše įrašyti S. J. įpėdiniai (jų pavardės nenurodytos), (duomenys neskelbtini) turėję 90 ha žemės. Tai ir buvo P. P. ūkis. 1942-05-27 gyventojų surašymo duomenimis A. P. (g. (duomenys neskelbtini)) šeimą sudarė: žmona P. P.; sūnus S. J. (g.1(duomenys neskelbtini)); Sūnus S. A. (g. (duomenys neskelbtini)), jo žmona V. (g. (duomenys neskelbtini)), nenurodant J. S. šeimos.

Lietuvos Centrinis archyvas 2016-02-17 pažyma Nr.R4-201 nurodė, kad dokumentų apie J. S. turėtą ar įgytą turtą (duomenys neskelbtini) nėra.

Alytaus apygardos archyvo 1994-07-12 pažymėjime Nr.S-1735 nurodoma: 1948-1951 metais P. P. ūkį sudarė 24,65 ha žemės (t.t. 8 ha pievų, 3 ha ganyklų).

1998-03-02 Šalčininkų rajono apylinkės teismas c/b Nr.2(l)-157/1998 nustatė juridinį faktą, kad P. P. (S.) iki 1940 m (duomenys neskelbtini) valdė 160 ha žemės (70 ha miško - iš jų 13,20 ha (duomenys neskelbtini)). Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016-04-13 duomenis (duomenys neskelbtini) palivarkas sudarė 55 ha žemės.

Pagal LR piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991-07-31 iki 1997-07-08 reglamentavo LR įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų".

Šio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išvardinti piliečiai, turintys teisę atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. buvęs turto savininkas, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Mirus buvusiam savininkui - jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ar sutuoktinis, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

Teismų praktikoje nustatyta, kad kilus ginčui dėl teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti nustatyta kas buvo turto savininkas nacionalizacijos metu. Šiuo atveju, žemėtvarkos institucijoms nekilo abejonių ir turimų dokumentų užteko sprendimui priimti, tuo pagrindu buvo grąžinta žemė. Jei žemėtvarkos institucijoms 1991-1992 metais neužteko dokumentų, patvirtinančių teisę į nuosavybės atkūrimą, jos privalėjo nurodyti, kad tokie papildomi dokumentai būtų pateikti arba nukreipti pretendentus į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

LR CPK 445 str. nustato, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų. Poreikis įrodyti kam nuosavybės teise priklausė žemė nacionalizacijos metu iškilo tik dabar. Žemėtvarkos institucijos niekuomet nenurodė, kad toks faktas turėtų būti įrodinėjamas.

Pareiškėjai neturi galimybės kitokia tvarka gauti faktą patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo procese įvykusius susitarimus, kuriuos pasirašė pretendentai tarpusavyje, o pareiškėjai yra įpėdiniai ir nesiekia peržiūrėti susitarimų ar siekti likusios negrąžintos žemės dalies grąžinimo.

Atkūrimo įstatymo 4 str. numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.

Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, trims buvusios žemės savininkės vaikams nuosavybės teisės kiekvienam galėjo būti atkurtos į 50 hektarų žemės. Šį žemės plotą tarpusavyje galėjo susitarimu pasiskirstyti mirusio turto savininko vaikai. J. S. (g. (duomenys neskelbtini)) įpėdiniai nurodo, kad pretendentė turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 50 hektarų žemės plotą, valdytą asmeninės nuosavybės teise ir 50 hektarų žemės plotą, iš P. P. valdytos žemės.

J. S. pagal pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų: 1998-11-13 Nr. 1806 - 26,70 ha žemės ir 19,40 ha miško (bendra suma 46,1 ha) ir 1999-06-04 Nr.9278 - 3,90 ha žemės - bendras žemės plotas, nurodytas pažymose yra 50 hektarų. Pagal šias pažymas nuosavybės teisės atkurtos sprendimais: Alytaus AVA 1998-08-04 Nr. 38-6343 – į 3,73 ha ir Vilniaus AVA 1999-04-23 Nr.85-2547 ( 26,70 ha ir 19,40 ha). Bendra žemės plotų suma sudaro 50 hektarų. J. S. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į žemę 18,33 hektaro žemės sūnui Z. V.: 2000-03-08 Alytaus AVA išvada Nr.38-3258 patvirtina Z. V. teisę į 18,33 ha ir persiųsta į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimui.

J. S. (g. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės atkurtos į jai tenkančią P. P. nuosavybės teise iki 1940 m valdytą žemės plotą ir į jai pačiai asmeninės nuosavybės teise iki 1940 m valdytą žemės plotą, todėl laikytina, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas nebuvo pažeistas.

2003-06-05 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, ( registro Nr. (duomenys neskelbtini)) po J. S. (gim. 1915-12-24) mirties išduotas įpėdiniams idealiosiomis dalimis: mirusiosios vaikams L. S., K. P., E. V., R. V. ir mirusio sūnaus J. V. vaikams - A. Z. ir J. V. ir J. V..

Nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra viešasis interesas ir tai procesas tiek įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų prasme atstatantis istorinį teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. LR viešojo administravimo įstatymo 1 str. nurodyta šio įstatymo paskirtis, pagal kurią „Šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus <...>”. E. S. pagrindinių teisių chartijos 41 str. apibrėžia gero administravimo sąlygas. Šio straipsnio 1 d. numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad <...> visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei; (2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai).

Konstitucinio teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000-02-23, 2001-07-12, 2002-11-25, 2003- 01-24,2003-03-04 nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų- teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2002-11-05, 2003-03-04 ir 2003-03-17 nutarimai). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Ginčo tarp pretendentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų ir teisės į nuosavybės teisių alkūrimą apimties, nėra.

Juridinis faktas nustatomas siekiant atkurti nuosavybės teises, atsižvelgiant į Nacionalinės žemės tarnybos pavedimą inicijuoti priimtų dokumentų atkuriant nuosavybės teisę į P. P. turėtą žemę patikslinimą administracine tvarka arba panaikinimą teismine tvarka, Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą administracinę bylą Nr.eI-3378-423/2016. Juridinio fakto nustatymas reikalingas patvirtinti, kad nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos teisingai ir pagrįstai.

CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Pareiškėjai neprašo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. S. valdė 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) nacionalizacijos metu ir tik prašo nustatyti, kad P. P. 1939-04-07 padovanojo dukrai J. S. 55 ha žemės ir malūną (duomenys neskelbtini). P. P. (duomenys neskelbtini) valdytos žemės kiekis, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės, buvo nustatytas pagal vėlesnį nei 1939-04-07 dokumentą. Kadangi pareiškėjai siekia įrodyti, kad J. S. buvo padovanotas būtent tas 55 ha žemės plotas, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės, ir kurį pagal archyvinius dokumentus valdė P. P., mano, kad kiltų rimtų abejonių ar nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą J. S. galėtų būti laikoma 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininke nacionalizacijos metu. Dėl šios priežasties mano, kad pareiškimo reikalavimas galėtų būti tikslinamas papildomai prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad padovanotus 55 ha žemės J. S. valdė iki nacionalizacijos.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą temimą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymui pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31d. giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Vienintelė pareiškėjų terminų praleidimo priežastimi nurodoma tai, kad valstybės institucijos neinformavo J. S. bei pareiškėjų apie būtinybę pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjai teigia, kad valstybės institucijos nenurodė, kad pagal J. S. 1991-05-20 prašymą nuosavybės teisės nebus atkuriamos bei nepareikalavo pateikti papildomų dokumentų.

J. S. 1991-05-20 pareiškime nurodė, kad žemė (duomenys neskelbtini) buvo P. P. vardu ir atkurti nuosavybės teises į P. P. žemę nebuvo atsisakyta. Gavus pareiškimą, kuriame nurodoma buvusi savininkė P. P., nesant abejonių, kad būtent P. P. buvo žemės savininke nacionalizacijos metu, tokį pareiškimą nagrinėjančiai institucijai neatsirado ir negalėjo atsirasti teisės ar pareigos reikalauti iš pretendentų pateikti įrodymus, kad prašomą grąžinti žemę nacionalizacijos metu valdė kitas, nei pareiškime nurodytas asmuo.

Įvertinus tai, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) galimai valdytą žemę nebuvo pateiktas, bei tai, kad visuose surinktuose archyviniuose dokumentuose žemės savininke nacionalizacijos metu įvardijama P. P., dėl ko valstybės institucijoms nekilo jokių abejonių dėl galimo žemės savininko, mano, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios valstybės institucijos neturėjo pareigos ir galimybės informuoti J. S. ar jos turto paveldėtojus apie būtinybę pateikti papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjų nurodomos terminų praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus neturėtų būti atnaujinamas.

Suinteresuoto asmens atstovas teisminio nagrinėjimo metu pilnai palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir motyvus,bei prašė pareiškimo netenkinti.

Suinteresuotas asmuo-H. Č. pateiktu atsiliepimu su pareiškėjų pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų teiginiai absoliučiai neatitinka tikrovės ir yra išgalvoti: pareiškime tendencingai pateikiama visa informacija pradedant nuo to, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. el-3378- 423/2016 visi yra proceso šalys, kaip ir T. Č., J. S. ((duomenys neskelbtini)), J. S., A. S., todėl pareiškėjai turėjo visus išvardintus asmenis nurodyti kaip suinteresuotas šalis. Nurodo, kad jiems visiems nuosavybės teisė atkurta būtent tuose sklypuose (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėjai pateikė prašymą.Tai akivaizdžiai pažeistų suinteresuotų asmenų teisėtus interesus; pareiškėjai prašo patvirtinti juridinę reikšmę faktą, kurio niekada nebuvo. J. S. g. (duomenys neskelbtini) niekada nepriklausė 100 ha ariamos ir 200 ha miško, nebuvo jai perleista kaip kraitis, todėl kad visi minimi hektarai priklausė jų močiutės P. – J. – P. tėvui P. J. (jų prosenelis), kuris turėjo 4 (keturis) sūnūs ir 2 (dvi) dukras, savo valdomą žemę buvo padalinęs visiems savo vaikams sekančiai: sūnums - S. J. – apie 70 ha, jo įpėdiniai (D. S. ir D. J.) yra privatizavę šią dalį; B. J. – apie 70 ha, (jo duktė pardavė savo dalį); J. J. – apie 70 ha, (išvykusi šeima į Lenkiją); mažesnė dalis dar buvo skirta vienam sūnui, kuris turėjo negalią ir jį globoti buvo pavesta vyriausiajam sūnui S.; dukroms - M. J. (ištekėjusi už P.) - apie 55 ha, P. J.- S.- P. - apie 55 ha. Nacionalinė žemės tarnybos prie LR ŽŪM Varėnos skyriaus pateiktoje byloje yra tai patvirtinantys žemės sklypų planai.

Nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 1991 m. J. S. (g. duomenys neskelbtini) dalyvavo pati lydima vaikų, dažniausiai Z. V., niekada nepareiškė nieko panašaus į tai, ką dėsto pareiškėjai. Z. V. yra baigęs Kauno žemės ūkio akademiją, todėl turėjo ir galėjo išmanyti atitinkamus įstatymus, susijusius su nuosavybės atkūrimo procesu, nuolat dalyvavo ir padėjo motinai rašyti, pildyti dokumentus. Iš to darytina išvadą, kad jeigu būtų buvęs nors menkiausias pagrindas atkurti nuosavybę į didesnį plotą, jie butų tuo pasinaudoję. Su pagalba šiame procese ir yra susijęs faktas, kad motina (J. S.) ir perleido Z. V. 18.33 ha iš karto įforminus nuosavybę atskirai nuo jos dalies. Kiti pareiškėjai tam tikrą dalį paveldėjo tik po jos mirties. Visiškai sutinka su Nacionalinė žemės tarnybos prie LR ŽŪM Varėnos skyriaus 2016-11-14 atsiliepime pateiktais faktais, teisiniais argumentais dėl senaties termino praleidimo, nuosavybės atkūrimo dokumentais - buvusios savininkės P. P. archyvinės bylos Nr. M-05-1 (39 lapai), kurie įrodo, kad 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) priklausė P. P..

Pareiškėjai sukūrė legendą apie V. J. ūkininkavimą ir J. ūkio priežiūrą (duomenys neskelbtini), bet informacija apie ūkininkavimą ir ūkį (pareiškime palivarkas) visiškai neatitinka tikrovės, kaip ir tai. kad pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1939-09-01. H. Č. taip pat nurodo, jog apie tai, kad pareiškėjai pateikė tokį prašymą teismui sužinojusi tik gavus teismo 2017-01- 20 pranešimą apie tai, kad 2017-01-17 vyko teismo posėdis, apie tai sužinojo tik iš teismo posėdžio protokolo. Susipažinus su protokolu ir išklausus posėdžio garo įrašą akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjai sąmoningai klaidina teismą ir pareiškėjų advokatės teiginys, išsakytas posėdžio metu 10:39:18 val., jog “Turim informaciją, kad visi asmenys apie bylą žino ir priimtas byloje sprendimas nepakenks jų interesams, nėra būtini" yra tikrovės neatitinkantis ir priešingas teisei. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjai sąmoningai kėsinasi pažeisti suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius žemės sklypus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta prašo pareiškėjų prašymą dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo atmesti kaip nepagrįsta ir pareiškėjų reikalavimų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti. Suinteresuotas asmuo H. Č. nurodo, kad to paties teismo prašo ir sesers J. S. (g. duomenys neskelbtini) vardu, veikdama pagal J. S. 2012-04-12 įgaliojimą.

Suinteresuotas asmuo-J. S. pateiktu atsiliepimu su pareiškėjų pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti. Nurodė,kad pareiškėjų nurodomo fakto nėra buvę, pareiškime pateikti faktai yra pagražinti ir neatitinka tikrovės.Visiškai pritariantis Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM Varėnos skyriaus 2016-11-14 atsiliepime pateiktiems faktams ir išvadai, kuri pagrįsta Lietuvos Respublikos įstatymais. Nurodo, jog pareikšėjų nurodytas teiginys, kad J. S. (gim. duomenys neskelbtini) buvo 100 ha žemės ir 200 ha miško bei malūno (duomenys neskelbtini) kaime savininke, yra melagingas. Pareiškime išvardytos žemės savininkais buvo: P. P. tėvas P. J., kuris turėjo savo nuosavybėje apie 350 ha. Jam mirus žemė buvo padalinta jo vaikams: S. J. – apie 70 ha; B. J. – apie 70 ha; J. J. – apie 70 ha; sūnui su negalia – mažesnė dalis ir pavesta jį globoti broliui B.; M. J., kuri ištekėjusi už P. – apie 55 ha; P. J.- S.- P. - apie 55 ha. Šį faktą patvirtinantį žemėlapį pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrius. Visų išvardytų J. šeimos narių žemes po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo privatizavo įpėdiniai, išskyrus J. J., kurio šeima išvažiavo į Lenkiją.Šiuos faktus taip pat gali patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrius. Pareiškėjai nurodo, kad J. S. (g. duomenys neskelbtini) priklausė malūnas (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau šis malūnas tikrovėje priklausė S. J., t.y. suinteresuotų asmenų močiutės P. P. broliui. Kad pareiškime išdėtyti faktai neatitinka tikrovės patvirtina ir istoriniai faktai, kad močiutė P. J. – P. buvo išnuomavusi 3 ha žemės kaimynui, kurio pavardė S., kuris buvo baigęs mokslus Prancūzijoje, todėl jis įrengė tenkinius, kurie įrašyti žemės sklypo žemėlapyje. Tvenkinių įrengimas buvo labai brangus, todėl žemės nebuvo įmanoma padovanoti be dokumentų parengimo ir įforminimo nustatyta tvarka. Jų močiutės žemėje (55 ha) buvo pastatytas nedidelis namas ir daržinė, kuriuos statė antrasis jos vyras A. P..Prašo pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Suinteresuotas asmuo-A. S. pateiktu atsiliepimu su pareiškėjų pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti.Nurodė, kad pareiškime tendencingai pateikiama visa informacija. Žinoma tai, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. el-3378-423/2016 esantis proceso šalimi, kaip ir T. Č., J. S. (g. duomenys neskelbtini), J. S., todėl pareiškėjai turėjo visus išvardintus asmenis nurodyti kaip suinteresuotas šalis. Jiems visiems nuosavybės teisė atkurta (duomenys neskelbtini) bei būtent tuose sklypuose (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėjai pateikė prašymą. Tai akivaizdžiai pažeistų jo teisėtus interesus. Pareiškėjai prašo patvirtinti juridinę reikšmę faktą, kurio niekada nebuvo. J. S. (g. duomenys neskelbtini) niekada nepriklausė 100 ha ariamos ir 200 ha miško, nebuvo jai perleista kaip kraitis, todėl kad visi minimi hektarai priklausė jų močiutės P. J.- P. tėvui P. J. (jų prosenelis), kuris turėjo 4 (keturis) sūnus ir 2 (dvi) dukras, savo valdomą žemę buvo padalinęs visiems savo vaikams sekančiai: sūnums - S. J. - apie 70 ha, jo įpėdiniai (D. S. ir D. J.) yra privatizavę šią dalį; B. J. - apie 70 ha, (jo duktė pardavė savo dalį); J. J. - apie 70 ha, (išvykusi šeima į Lenkiją); mažesnė dalis buvo skirta dar vienam sūnui, kuris turėjo negalią ir jį globoti buvo pavesta vyriausiajam sūnui S.; Dukroms - M. J. (ištekėjusi už P.) - apie 55 ha, P. J.-S.-P.-apie 55 ha.Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM Varėnos skyriaus pateiktoje byloje yra tai patvirtinantys žemės sklypų planai.

Nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 1991 m. J. S. (duomenys neskelbtini) dalyvavo pati lydima vaikų, dažniausiai Z. V., niekada nepareiškė nieko panašaus į tai, ką dėsto pareiškėjai. Z. V. yra baigęs Kauno žemės ūkio akademiją, todėl turėjo ir galėjo išmanyti atitinkamus įstatymus, susijusius su nuosavybės atkūrimo procesu, nuolat dalyvavo ir padėjo motinai rašyti, pildyti dokumentus. Iš to darytina išvada, kad jeigu būtų buvęs nors menkiausias pagrindas atkurti nuosavybę Į didesnį plotą, jie būtų tuo pasinaudoję. Su pagalba šiame procese ir yra susijęs faktas, kad motina (J. S.) ir perleido Z. V. 18,33 ha iškarto įforminus nuosavybę atskirai nuo jos dalies. Kiti pareiškėjai tam tikrą dalį paveldėjo tik po jos mirties.

Pareiškėjų nurodyti liudininkai nėra tiesioginiai 1939-1941 m. įvykių liudininkai, nes tuo metu jie buvo mažamečiai arba visai dar nebuvo gimę, todėl jų žodiniai liudijimai nėra patikimi.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

Iš 1991-05-30 J. S. rašyto pareiškimo Varėnos rajono savivaldybės privatizavimo skyriui(t.1 b.l.28) matyti,kad ji nurodė,jog yra savininko įpėdinė,žemė 100 ha ariamos ir 200 ha miškų sklypo buvo P. (J.)P. ,P. vardu (duomenys neskelbtini),bei prašė šios žemės niekam nepaskirti.